Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

#Lietuvybės kodas. Pokyčius pamatysime po dešimties metų

 
2018 04 19 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Turime plėsti savo akiratį, labiau domėtis mažų tautų kultūra. „Tada išvysime visą įvairovę, o kartu ir savo kultūros išskirtinumą, unikalumą“, – mano prezidentės vyriausioji patarėja, Švietimo, mokslo ir kultūros grupės vadovė Rūta Kačkutė.

Pasak prezidentės vyriausiosios patarėjos, svarbiausia pažinti save ir savo valstybę. Nebijoti sovietmečio patirčių, ugdyti kritiškai mąstančią kartą ir kurti pilietinę visuomenę – šių dalykų turėtų pakakti, kad išliktume. Apie tai Rūta Kačkutė kalbės šiandien „Lietuvos žinių“ rengiamoje konferencijoje, kurioje bus ieškoma lietuvybės kodo ir brėžiama naujojo laisvės šimtmečio raidos kryptis.

Rūta Kačkutė: „Nuo kai kurių išorinių dalykų, elgesio normų, regis, jau išsivaduojame, tačiau tas nepasitikėjimas kitais, įtarumas mumyse dar tūno labai giliai, nepaleidžia.“

Kaip du nesuderinami pasauliai

– Kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi lietuvių visuomenė, kartos?

– Labai sunkus palikimas mums teko iš sovietmečio, ypač psichologinis. Nuo kai kurių išorinių dalykų, elgesio normų, regis, jau išsivaduojame, tačiau tas nepasitikėjimas kitais, įtarumas mumyse dar tūno labai giliai, nepaleidžia. Negana to, atsidūrę globaliame pasaulyje, atakuojami materialistinių ir kitų vertybių, sutrikome. Tų dviejų pasaulių niekaip negalime suderinti. Tai irgi atsiliepia dvasinei būsenai. Visos problemos, kurias regime Lietuvoje, – alkoholizmas, savižudybės – yra našta, kurią viena karta perduoda kitai.

Neanalizuojame sovietmečio patirčių, jų neišsakome. Tai įdomu tik pavieniams tyrinėtojams, mokslininkams, o pati visuomenė nesigilina, ką mums padarė sovietinis laikotarpis ir ką davė pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis – kaip tas virsmas mumyse atsiliepė psichologiškai.

Jaunoji karta jau tarsi yra kitokia, tačiau ir jai nepavyko iki galo atsikratyti baimių, įtarumo, skeptiško požiūrio į bendruomeniškumą.

Nediskutuotina tendencija

– Koks dabar yra lietuvio kodas – su kuo save siejame ir ateityje turėtume (norėtume) sieti?

– Vienareikšmiškai save siejame su Vakarais ir vakarietiškomis vertybėmis. Tendencija tokia ryški, kad net nediskutuotina. Ją palaiko daugelis Lietuvos gyventojų, tad kur einame, labai aišku.

Vis dėlto būtų smagu ir prasminga nekartoti Vakarų šalių klaidų. Mokytis iš geriausių pavyzdžių ir pritaikyti juos savoms aplinkybėms. Nes daugeliu atvejų jų patirtį perimame paviršutiniškai. Tarkime, neskiriame pakankamai laiko įspūdžio refleksijai: parodos, pamokos, knygos – bet kurio įvykio. Tik bėgame ir bėgame, vaikydamiesi naujų rezultatų. Kitų šalių patirtis parodė, kad taip nederėtų daryti. Turime rasti laiko įvertinimui, analizei, tik tada žengti toliau. Taip reikėtų elgtis ir politikos, ir švietimo lygmeniu.

– Kokios tos Vakarų šalių klaidos?

– Tarkime, labai greitai perėmėme materialinių vertybių ir pinigo kultą. Vakaruose jau suvokiama, kad materializmo nauda buvo tik pusėtina. Todėl jų mokyklose vėl atsigręžiama į kultūrą ir meną – tyrimai rodo, kad tai pagerina rezultatus. Ne dėl to, tarkime, kad griežimas smuiku labiau lavina smegenis. Svarbiau tai, kad kuriama jaukesnė bendruomenė, individas joje jaučiasi daug geriau. Ir mokymosi pasiekimai būna geresni.

O mes to dar nedarome. Iškėlėme technologinių disciplinų prioritetą. Inžinierių mums, be abejo, irgi reikia, tačiau nevalia pamiršti ir humanitarų.

Laisvę mokytojui!

– Ką reikėtų padaryti švietimo sistemoje, kad kultūra taptų prioritetu, o ne visų žeminama podukra?

– Pirmiausia – laisvės mokykloje. Laisvės ir pasitikėjimo mokytoju, nemažinant jo atsakomybės. Mokytojas turėtų laisvai pasirinkti mokymo metodus ir tam tikrus programinius dalykus. Programa turi būti nelabai plati, bet aiški ir konkreti. Mokytojas turi turėti galimybę pildyti tą programą savo nuožiūra. Pavyzdžiui, nuspręsti muziejų lankyti tiek, kiek jam atrodo būtina. Mokytojai skundžiasi juos pernelyg varžančia programa – tokia griežta, kad bijoma nespėti jos išeiti, jei lanksčiau bus traktuojama.

Antra, svarbi ir mokinio saviraiškos laisvė, ypač laisvė turėti savo nuomonę. Negalima eiti tuo keliu, kai tėra vienas teisingas atsakymas, kurį mokinys privalo išmokti. Mokinys turi mokėti kelti klausimus ir taip atrasti tiesą. Net jei ji ir vienintelė, jis turi teisę ją kvestionuoti ir ieškoti atsakymo. Taip ugdomi smalsūs, kritiškai mąstantys žmonės.

Trečias svarbus dalykas – kokybiškas pedagogų rengimas. Jei mokytojui suteikiama laisvė formuoti jauną žmogų, jis turi įgyti nepriekaištingą išsilavinimą, taip pat ir bendrą kultūrinį, meninį išprusimą. Tik išsilavinusi asmenybė gali ugdyti kitą žmogų, nes tai labai atsakingas darbas.

Tad tikslas yra kokybė. Pedagogų rengimas turi būti grindžiamas moksliniais tyrimais, stebėjimais. Nieko bloga pasiremti suomių ar estų specialistų pavyzdžiu. Galime pasiimti visa, ką jie turi geriausia, bet ne kopijuoti, o pritaikyti vietos kontekstui.

Primityvu, bet veiksminga

– Intelektualai gali suburti tautą ir atvesti ją į laisvę. Tačiau valstybės vadyba jiems tampa kur kas sunkesniu išmėginimu. Kodėl taip yra?

– Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Intelektualai pasižymi išskirtiniu jautrumu. Jie jaučia kryptį, judėjimą, nuotaikas, puikiai jas moka išsakyti ir gali vesti tautą. Paskui ateina praktinių darbų metas. Tuomet reikalingi vadybininkai ar kitų gebėjimų žmonės.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tačiau kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp idėjų ir jas įgyvendinančių vadybininkų? Kaip įveikti tą atotrūkį? Manau, lemiamas vaidmuo tenka pilietinei visuomenei. Ji turi prižiūrėti, ar tikslai įgyvendinami tinkamomis priemonėmis, ar jos pateisino lūkesčius.

– Kai kurios pasaulio kultūros tendencijos lietuvybei yra tikras iššūkis. Kaip atsirinkti, kas mums paranku, o kas naikina mus kaip tautą?

– Įprasta sakyti, kad labiausiai lietuvybei grasina globalizacija, greito vartojimo kultūros skverbimasis. Tai esą didžiausias iššūkis. Turėtume labiau domėtis mažųjų tautų kultūra. Suprantama, pradėti nuo kaimynų, Europos šalių, bet pasižvalgyti ir atokiau. Tada išvystume visą įvairovę, o kartu ir savo kultūros išskirtinumą, unikalumą. Kai matai, kaip savimi didžiuojasi kiti, tada ir pats užsimanai kuo nors išsiskirti. Gal kiek primityvus būdas, bet gana veiksmingas.

Deja, noro pažinti kitus yra labai mažai. Atkreipkime dėmesį į literatūros vertimus, kiek nedaug verčiame iš mažųjų tautų kalbų. Tą patį galima pasakyti apie filmus, muziką. Turime plėsti savo akiratį, tada nebekils grėsmės išnykti.

Vis dėlto jau nuo mokyklos mums turi būti įdiegtas savos kultūros ir jos vertės supratimas. Dabar to nėra, kultūros vertės apskritai nesuvokiame, tad ir į savąją žvelgiame skeptiškai.

– Na, bent jau kine reikalai nėra tokie prasti. Susipažinti su kitomis šalimis labai padeda kino festivaliai.

– Tačiau turime tik kelis, išvažiuojančius už Vilniaus ar Kauno ribų. Kultūros gyvenimas miestuose tikrai intensyvus ir įvairus, tik jis turėtų labiau skverbtis į regionus.

Kitas veiksnys – televizija, ją regionų žmonės labai žiūri. Tačiau net nacionalinis transliuotojas tuos festivalių filmus rodo normaliems žmonėms nepriimtinu laiku. Festivaliai daro poveikį, bet to nepakanka.

Nepakeis jokios mašinos

– Kokią įsivaizduojate Lietuvą po dešimties metų?

– Daug priklausys nuo mūsų švietimo sistemos evoliucijos, pritaikymo šiuolaikiniams iššūkiams. Ar įsileisime kultūrą ir meną į švietimo, socialinį sektorių. Tada pokyčius turėtume pajusti po dešimties metų.

Didžiausi mūsų skauduliai, kaip jau minėjau, yra psichologiniai, dvasiniai. Kai išmoksime apie juos atvirai kalbėti, mūsų visuomenė pasikeis.

– O po pusšimčio?

– Ateityje vertybės bus grynas oras, švarus vanduo ir žmogaus kūrybiškumas. Jei žengsime gamtos ir žmogaus kūrybinių galių įvertinimo keliu, mūsų laukia šviesi ateitis. Juk kūrybiškumo nepakeis jokios mašinos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEKarjera
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOS
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"