Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
LIETUVA

„Islamo valstybė“ žino apie Lietuvą ir kur galėtų mums smogti

 
2017 10 03 9:40
Reuters/Scanpix nuotrauka

Mūsų šalis nėra tarp pagrindinių teroristų taikinių. Tačiau, kaip pažymi buvęs Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy patarėjas saugumo ir terorizmo klausimais Alainas Baueris, pavojingiausia šių dienų teroristinė grupuotė „Islamo valstybė“ (IV) žino apie Lietuvą ir kur galėtų mums smogti.

Visame pasaulyje žinomas saugumo ekspertas Vilniuje lankėsi Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu ir skaitė paskaitą apie terorizmo mutacijas. Jo teigimu, terorizmas Europoje – nenaujas reiškinys. Tačiau šiuo metu susiduriame su pakitusiu jo pobūdžiu. Apie terorizmą, jo keliamas grėsmes, pabėgėlių krizę – „Lietuvos žinių“ interviu su kriminologijos profesoriumi, saugumo ekspertu Alainu Baueriu.

Alainas Baueris: "Terorizmas buvo baltas ir juodas. Dabar jis turi tokių spalvų, kurios yra labai trikdančios."Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alainas Baueris: "Terorizmas buvo baltas ir juodas. Dabar jis turi tokių spalvų, kurios yra labai trikdančios."Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Grėsmės pakito

– Pastaraisiais metais per Europą ritasi teroro išpuolių banga. Kaip apibūdintumėte saugumo situaciją Vakarų pasaulyje?

– Sakyčiau, kad situacija yra geresnė, nei atrodo. Tuo pat metu turėjome kelis iššūkius: dėl didelės imigracijos iš šalių, kuriose vyksta karas, ir baimės, kad musulmonų bendruomenės rengiasi karui Europoje, kur seniai gyvena. Buvome pasirengę daugybei teroro atakų, dideliems išpuoliams su daugybe aukų. Tačiau iš tiesų taip neatsitiko. Nepaisant grėsmių lygio ir terorizmą galbūt remiančių žmonių skaičiaus, atakų yra mažai. Išpuolių pavojingumas pagal į juos įsitraukusių asmenų skaičių, naudojamus ginklus sumažėjo. Paplito mažo masto terorizmas, kai atakoms naudojami pigūs ginklai – peiliai, automobiliai, sunkvežimiai, dujų balionai iš virtuvės. Problema ta, kad žiniasklaidos dėmesys yra toks pats, nepriklausomai nuo to, žūsta šimtas žmonių ar aukų išvengiama, išpuolis pasiseka ar ne, atakos organizatorių tinkle yra 15 ar vienas žmogus. Šiuo požiūriu išpuoliai tapo itin sėkmingi.

Saugumo lygis padidėjo, bet pasikeitė grėsmės. Veikiame efektyviau kovodami su stambiais tinklais, operacijomis, kuriose naudojama daug ginklų. Tačiau nesame visiškai pajėgūs užkirsti kelią mažo masto atakoms, per kurias kaip ginklai naudojami kiekvienuose namuose randami dalykai ir kurioms nereikia specialaus pasirengimo, ryšių, kriminalinio tinklo. Taigi nors šiuo metu yra gerokai saugiau, nei tikėjomės, bet kartu šiek tiek baisu.

– Kai kurie ekspertai sako, jog Europa turi susitaikyti su tuo, kad teroro išpuoliai yra naujas įprastas dalykas. Esą bet koks žmonių susibūrimas gali būti potencialus teroristų taikinys. Ar sutinkate su tuo?

– Pirmiausia, nežinau, ar tie ekspertai ką nors nutuokia apie istoriją. Bandau prisiminti, kada Europoje nebuvo teroro atakų. Jų būta visada. Amnezija – rimta problema. Savo studentams Paryžiuje, Šanchajuje, Niujorke ar kitur, kur esu kviečiamas skaityti paskaitų, sakau, kad tai, kas nauja, paprastai yra kas nors, ką esame pamiršę.

Su terorizmu susiduriame labai seniai, tai niekada nebuvo nutrūkę. O jei ir nutrūkdavo, tai tik trumpam. Teroro išpuolių buvo praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, kai vyko Alžyro karas. Taip pat Prancūzijoje su terorizmu susidūrėme, kai veikė kairiojo sparno grupuotės NAPAP, GARI, „Tiesioginis veiksmas“. Italijoje buvo „Raudonosios brigados“, Vokietijoje – Raudonosios armijos frakcija. Devintąjį dešimtmetį teroro atakos buvo susijusios su Palestinos, kurdų, armėnų konfliktais. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo Khaledas Kelkalis (grupuotės, vykdžiusios teroro išpuolius Prancūzijoje 1995 metais, lyderis – aut.), paskui – „Al-Qaeda“, vėliau – IV. Taigi kada terorizmas liovėsi? Niekada.

Todėl nesutinku su teiginiu, kad terorizmas – naujas įprastas reiškinys. Jis buvo visada. Tačiau skiriasi atakų vykdytojai, naudojami ginklai, teroristų braižas. Ilgą laiką teroristai buvo politiniai kovotojai, kurie ėmėsi smurto, nes jį suprato kaip kitokį politinį veikimą. Tokia strategija buvo sukurta organizacijos „Narodnaja volia“ („Liaudies valia“) Rusijoje prieš šimtą metų.

Didžioji problema ta, kad šiuo metu nėra jokio terorizmo profilio arba yra visi profiliai, nėra jokio braižo arba įvairus braižas. Viena vertus, organizacijos yra itin centralizuotos – vadinamieji kalifato liūtai yra įsitraukę į teroro atakų rengimą. Tačiau subrangovai, kalifato kariai teroristai, yra tik susiję su tinklu, bet iš tikrųjų niekas jų nepažįsta ir apie jų egzistavimą kartais sužino tik po išpuolio.

Nauja tai, kad teroristinio tinklo branduolyje esama visko: yra ir paskiri žmonės, ir didelė grandinė, visai nenaudojama ginklų arba naudojami Kalašnikovo automatai, bombos, peiliai, automobiliai, sunkvežimiai. Tai trikdo vyriausybes ir valstybes.

– Koks efektyviausias būdas užkirsti kelią terorizmui ir kovoti su juo? Ar Europos saugumo ir žvalgybos pajėgos tam deda pakankamai pastangų?

– Kontrterorizmo srityje dirbu jau 30 metų. Žvalgyba – kaip nekilnojamasis turtas. Šioje srityje svarbi vieta, o žvalgyboje – žmogaus intelektas. Nusprendėme investuoti į „Google“ tikrinimą kontrterorizmo srityje. Tačiau tai neveikia, nes tikrinant daroma tai, ką prašo padaryti programinę įrangą sukūręs žmogus. Tai – ne smegenys. Turime daug ausų, bet neturime „smegenų“, kurios padėtų jas sujungti.

Dauguma mūsų žvalgybos agentūrų buvo organizuotos taip, kad pagautų šnipą. Tai buvo saugumo alfa ir omega. Viskas pasikeitė 1989 metais sugriuvus Berlyno sienai, kai senasis terorizmas trumpam pradingo. Nebuvome pasirengę tam, kas laukė vėliau. Susidūrėme su naujos rūšies terorizmu, kuriam amerikiečiai, britai, ispanai nebuvo pasirengę. Prancūzai atliko didelį darbą. Daugiausia teroristų atvyko iš Afganistano į Alžyrą, kur turėjome stiprią žvalgybą, nes buvome tiesiogiai susiję dėl mūsų kolonijinės praeities. Tačiau vėliau atsirado IV, jos nesupratome. 1995 metais buvo K. Kelkalis ir pirmieji tikri nusikaltėliai, pasukę į terorizmą. Tai skyrėsi nuo to, kai iš politinio veikimo persimetama prie smurto. Turėjome pakeisti mąstymą apie tai, kas ir ką daro, iš kur tai kyla. Nusikaltėliai suka į terorizmą – tai buvo visiškai nauja.

Reikėjo didelio kultūrinio pasikeitimo. Turėjome labai patogų priešą, jį pažinojome, viskas buvo paprasta ir aišku. Terorizmas buvo baltas ir juodas. Dabar jis turi tokių spalvų, kurios yra labai trikdančios.

Rinkdami duomenis esame geriausi pasaulyje. Dar niekada per visą istoriją neturėjome tiek informacijos. Tačiau jos analizė – mūsų didžioji problema. Neturime pakankamai analitikų. Jų negalima nusipirkti prekybos centre, juos reikia mokyti, suteikti kultūros, istorijos, etnologijos, sociologijos žinių – visko, kas naudinga norint turėti plačias pažiūras. Veiksmų srityje neatrodome blogai.

Siekia įbauginti

– Pagrindinė terorizmo grėsmė šiandien kyla iš IV. Šią grupuotę esate apibūdinęs kaip kultą. Ką turite galvoje?

– IV viską organizuoja kaip kultas arba sekta. Jei pažiūrėtumėme, kaip ji veikia viduje, vadinamojo kalifato teritorijoje, iš to, ką žmonės pasakoja matę ir patyrę, kaip veikia švietimo sistema, kaip plaunamos smegenys moterims, kovotojams, pamatytume, kad tai labai skiriasi nuo įprastos kariuomenės, karinių operacijų ar Nacionalinio išlaisvinimo fronto, net tarptautinių „Raudonųjų brigadų“ ir pan.

IV patraukia žmones labai įdomia rinkodaros sistema. Pavyzdžiui, eidami į videožaidimų forumus jie sako: „O, tu nori apsaugoti vaikus, moteris.“ Tačiau į IV kontroliuojamą teritoriją atvykusios moterys tampa sekso vergėmis. Manau, kad IV yra kažkas tarp kriminalinės organizacijos ir kulto. Daugumą savo pozicijų jie grindžia islamu, bet pažvelgus atidžiau, kas jie yra ir iš kur atėjo, atrodo, kad vaizdas gerokai skiriasi nuo oficialių judėjimo pristatymų.

– Ko IV siekia teroro atakomis Europoje?

– Pirmiausia, taip reikalauja neprisidėti prie jų sunaikinimo Irake ir Sirijoje. IV stengiasi sunaikinti visuomenę, kurioje yra didelė musulmonų bendruomenė, manydami, kad šios bendruomenės maištininkai sukels pilietinį karą. Tai yra konceptas, sukurtas Abu Musabo al-Suri, pagrindinio IV strategijos apologeto. Jis bandė tai „parduoti“ „Al-Qaedai“ ir Osamai bin Ladenui, bet tai nepavyko taip gerai, todėl jis išvyko į Siriją kaip naujasis IV lyderis. Jo koncepcija apima daug: raginimus užpulti priešus jų teritorijoje, priversti juos liautis kovojus, sukelti įtampą, išvarginti priešą rūpesčiais jų pačių šalyse ir t. t.

– Daug teroro atakų Europos šalyse įvykdytos žmonių, kurie čia gimė ar išaugo. Kas lėmė radikalios ideologijos sustiprėjimą kai kuriose Senojo žemyno musulmonų bendruomenėse?

– Svarbu pažymėti, kad ne bendruomenėse, o tarp individų. Turime būti labai atsargūs pateikdami kokį nors globalų paaiškinimą. Yra keli variantai. Labiausiai stebinantis – nuoskaudos. Tiems žmonėms atsitiko kažkas, kas yra labai asmeniška ir intymu, todėl jie keršija. Už merginas, kurios nenorėjo su jais eiti į pasimatymus, moksleivius, besityčiojusius iš jų, už patirtą segregaciją, ksenofobiją, rasizmą, pažeminimą. Tai asmeniniai dalykai.

Jie sako, kad norėjo kovoti už islamą, Palestiną ar prieš Rusiją. Pateikiami ir tokie motyvai, tačiau jie sąraše yra gerokai žemiau. Narciziškos nuoskaudos, traumos yra tai, apie ką pirmiausia išgirstame. Antra priežastis – kova su diktatoriumi, prieš ką nors blogo, už laisvę. Sakoma: net jūs teigėte, kad Basharas al-Assadas yra blogas, todėl nesuprantama, kodėl neleidžiama kovoti prieš jį. Jie sako, kad nėra teroristai, o tik besipriešinantys režimui, kovojantys už laisvę, yra geri, o ne blogi džihadistai. Dar kiti sako, kad į kažkur vyko ne kovoti, o padėti iš humanitarinių paskatų – suteikti medicinos pagalbą, pagelbėti vaikams, žmonėms ir pan.

Kai kurie jų sako, kad nori turėti identitetą, kažkuo būti: „Nesame vargšai arabai gatvėse. Esu kovotojas, žudau žmones, gali pamatyti mane vaizdo įrašuose ir bijoti manęs. Taigi dabar esu kažkas, o buvau niekas.“ Tai psichopatiška ar sociopatiška. Taigi turime daug skirtingų kategorijų, ir visos jos paaiškina skirtingus dalykus.

– Skaičiuojama, kad į Europą gali sugrįžti keli tūkstančiai džihadistų, kovojusių Irake ir Sirijoje. Kaip su jais elgtis?

– Yra trys kategorijos sugrįžtančiųjų. Vieni yra visiškai traumuoti karo. Jie grįžta, eina į lovą ir prašo mamos atnešti pieno. Jiems reikalinga psichologinė ir socialinė pagalba. Nekalbu apie tai, žudė jie ar ne, tai kitas klausimas. Kalbu apie jų būklę. Jie niekada nepadarys nieko bloga, bet jiems reikalingas gydymas.

Antra kategorija – neutralieji, žmonės, sugrįžę iš karo, apie jį kalbantys, kai rūko kaljaną ar geria arabišką kavą, bet dauguma jų niekada nieko nepadarys. Tačiau jie laimingi, nesigėdina to, ką padarė, jų prisiminimai yra geri, ir jie dalysis tuo su kitais. Kai kurie bandys grįžti į džihadą, kiti – niekada. Turime juos stebėti.

Trečia kategorija yra tie, kurie nori tęsti džihadą – žudyti žmones, griauti, nes pajuto, kaip sakoma, kraujo skonį. Turime būti labai atsargūs ir galbūt izoliuoti juos, tikriausiai – kalėjime. Tačiau negalime į kalėjimą pasodinti visų. Reikia rasti labai apdairų būdą atskirti, kas yra kas: ką galima padaryti su tais, kurie gali būti resociolizuoti, kuriuos reikia stebėti, ir su tais, kuriuos reikia prižiūrėti kaip pieną ant ugnies, nes jie bet kurią dieną gali imtis veiksmų. Reikia būti itin atsargiems dėl šios kategorijos. Tačiau tai nereiškia, kad visi – kiekvienas salafitas yra ar bus džihadistas, kiekvienas sugrįžęs bandys ką nors pakartoti. Vis dėlto kai kurie – taip. Reikia pritaikyti tinkamą metodą įveikti problemą. Tai vadinu karantinu. Čia kaip medicinoje: juk nežudome, kai yra didelis sergamumas ar epidemija. Atskiriame sergančius žmones, kad pamatytume, kas jaučiasi gerai, kas turi būti gydomas, o kas yra itin problemiškas.

Laukiame šimtų žmonių sugrįžimo. Kai kurie iš vaikų yra žudikai, jie buvo priversti žudyti. Kaip elgtis su 12 metų žudiku? Jo tėvai sakė, kad žudyti yra gerai, tu esi geras musulmonas ir eisi į rojų. Tai nėra tas pats, kaip 35 metų „Al-Qaedos“ kovotojas, grįžtantis iš Afganistano. Esama daug darbo ne atleisti, bet paaiškinti, suprasti ir keisti situaciją su atsivertėliais, jaunuoliais, moterimis, grįžtančiais, bandančiais gyventi it nieko neatsitiko. Itin pavojingiems žmonėms įkalinimas – vienintelis atsakymas.

Turime priimti pabėgėlius

– Vidurio ir Rytų Europoje iki šiol nebuvo radikalių musulmonų teroro išpuolių, nors esame Vakarų bendruomenės dalis, NATO narės, demokratiją remiančios, su terorizmu kovojančios, krikščioniškos šalys. Kas mus gelbsti?

– Pirmiausia neturite didelės musulmonų bendruomenės. Nesate tarp pagrindinių IV taikinių. Tačiau pernai „Islamo“ valstybė pagrasino, kad susprogdins Jonavos geležinkelio stotį. Jie nepamiršo jūsų, žino, kad egzistuojate, ir kur smogti. Jie sakė, jog esate vienas taikinių. Žinoma, turite klausytis to, ką jie sako. Reikia klausytis teroristų – jie visada sako, ką nori daryti, nors ne visada tai padaro. Todėl esu tikras, kad NATO ir Lietuvos valdžia pasirūpino šia grėsme.

Įdomu matyti, kad nieko neįvyko. Tikiuosi, nieko ir neįvyks. Tačiau turite būti pasirengę. Geriausias būdas kovoti su terorizmu – žvalgyba. Iš kolegų Prancūzijoje girdėjau, kad Lietuvos Vyriausybė ir nacionalinio saugumo pajėgos yra gerbiamos.

– Lenkija ir Vengrija stojo prieš Europos Sąjungos raginimus priimti pabėgėlius. Briuselis tvirtina, kad prieglobsčio prašytojai yra nepavojingi, bet tokie argumentai neįtikina lenkų ir vengrų. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Nekalbu apie politinius klausimus. Tai ne mano darbas. Tačiau pabėgėliai nėra pavojingi. Vis dėlto kai kurie jų kelia grėsmę, nes į jų srautą, kurio negalime tinkamai suvaldyti, IV nusprendė įtraukti žmonių, vykdžiusių atakas. Todėl negalima sakyti, kad pavojaus visiškai nėra.

Labai sunku vienam milijonui badaujančių ir iš karo zonos bėgančių žmonių paaiškinti, kad leisite jiems mirti. Lengva apie tai rašyti laikraščiuose, tačiau tiesiogiai matant mirštančius vaikus ir šeimas – visai kitas reikalas. Mano nuomone, turime pasirūpinti pabėgėliais, dauguma jų nėra migrantai, jie nepaliko savo šalių dėl ekonominių problemų, pinigų, o bėga norėdami išgyventi. Kai kurie jų bus laimingi grįžę namo, kai įsivyraus taika. Turime prisidėti prie problemos sprendimo.

Turime padėti pabėgėliams susikurti naują gyvenimą, suprasti europines vertybes, atkreipti ypatingą dėmesį į jaunus vyrus, kurie nėra tas pats, kas atvykstančios šeimos, integruoti juos. Deja, iki tol, kol pamatėme nuskendusį vaiką, mūsų reakcija buvo baimė ir pasidygėjimas.

Negalime nekontroliuoti sienų. Tačiau tai nereiškia, kad jų neatversime. Mokame kainą už savo aklumą, kai nusprendėme įgyvendinti Šengeno susitarimą. Gerai neturėti sienų Europoje. Esu labai patenkintas, kad nereikia rodyti paso kas penkias minutes. Tačiau turime padaryti savo sienas saugias.

– Kaip minėjote, terorizmo formos pastaraisiais metais gerokai pakito. Pagrindine teroristų taktika tapo automobilių, sunkvežimių nukreipimas į žmonių minias, kaip tai matėme Nicoje, Berlyne, Londone, Stokholme, Barselonoje. Ko laukti toliau?

– Įdomu tai, kad IV nieko nesukūrė. Jie tiesiog naudojasi tuo, kas buvo sukurta anksčiau. Tai – terorizmas a la carte. Ką jie darys toliau? Viską. Neoficialus atakų organizatorius Abu Muhammadas al-Adnani prieš tai, kai buvo nužudytas, sakė, kad reikia daryti viską, kas įmanoma: žudyti, pulti, tai, kas padarys „Islamo valstybę“ stipresnę, o kitus – silpnesnius. Tai jie ir daro. Pirmiausia norima sukelti baimę, tada įtvirtinti, kad tai – kalifato, IV, Abu Bakro al-Baghdadi darbas. Net nereikia daug aukų, nes žiniasklaidos nušvietimo lygis bus toks pats.

. . .

Dosjė

Alainas Baueris yra kriminologijos profesorius aukštojoje mokykloje Conservatoire national des arts et métiers Paryžiuje ir Fudano universitete Šanchajuje, taip pat patarėjas saugumo klausimais.

A. Baueris tapo autoritetu saugumo srityje. Ekspertas yra parašęs apie 40 knygų apie nusikalstamumą, per 30 knygų apie laisvuosius masonus. Jis buvo Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir ministro pirmininko Manuelio Vallso patarėjas saugumo ir terorizmo klausimais. 2000–2003 metais vadovavo Prancūzijos masonų organizacijai Grand Orient de France.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
#ATEITIESLYDERIAIEkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasKontaktai
GynybaĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėReklaminiai priedai
KomentaraiKonkursaiKultūraLietuvaPrenumerata
Mokslas ir ITPasaulisSportasŠeima ir sveikataKarjera
ŠvietimasTrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"