Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#LEGENDOS

Justinas Staugaitis – valstybės pamatų klojėjas

 
2018 08 10 12:00
Vasario 16-osios akto signataras vyskupas Justinas Staugaitis./LNM nuotrauka
Vasario 16-osios akto signataras vyskupas Justinas Staugaitis./LNM nuotrauka

Praėjus 75 metams nuo Vasario 16-osios akto signataro Justino Staugaičio mirties, prisiminkime šį dvasininką, pasiekusį ne tik bažnytinės tarnystės, bet ir politikos aukštumų.

1943 metų liepos 8 dieną 13 valandą 50 minučių suskambėjęs Telšių katedros varpas pranešė, kad eidamas 77-uosius metus mirė Telšių vyskupas, Vasario 16-osios akto signataras, žymus valstybės ir Bažnyčios veikėjas Justinas Staugaitis. Šis žmogus buvo ne tik aukštas bažnyčios hierarchas: iš keturių Vasario 16-osios aktą pasirašiusių kunigų jis pasiekė aukščiausių politinių postų.

Vyskupui atėjūnai jau buvo parengę liūdną likimą – Justinas Staugaitis buvo įrašytas į tremiamųjų sąrašus, jis išsigelbėjo tik slapstydamasis Suvalkijoje.

Vis dėlto J. Staugaitis mūsų atmintyje neliko tokio ryškumo figūra kaip kiti krikščionių demokratų veikėjai: Aleksandras Stulginskis, Leonas Bistras ar Mykolas Krupavičius. Gal todėl, kad politika nebuvo jo pašaukimas? Šiaip ar taip, politinę J. Staugaičio veiklą puikiai apibūdina Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko žodžiai, pasakyti 2001-ųjų lapkritį Telšiuose, minint šio iškilaus Bažnyčios ir valstybės veikėjo gimimo 140-ąsias metines: „Galima sakyti, kad jo gyvenimo šūkis buvo „reikia“. Kai mūsų tautai reikėjo išsikovoti nepriklausomybę, jis stojo į politinį darbą: tapo Lietuvos Tarybos nariu, signataru, Steigiamojo Seimo nariu. Kai reikėjo vokiečiams pristatyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, trijų žmonių delegacijoje buvo ir J. Staugaitis. Ko tik reikėjo Lietuvai, tą jis darė...“ Tad šiandien ir pakalbėkime apie J. Staugaitį – politiką.

Vokiečių vilionės

J. Staugaičio kelias į politiką sietinas su karą pralaiminčios Vokietijos viltimis kuo glaudesnėmis gijomis prisirišti iš rankų slystančią Lietuvą. Nors kalbų apie pokarinę mūsų krašto ateitį tuomet būta nemažai, platieji gyventojų sluoksniai, ypač kaimo žmonės, jos nelabai įsivaizdavo.

Paprastai šnekant, vieni, kad ir be didelio entuziazmo laukė sugrįžtančių rusų, kiti negalėjo apsispręsti. kas būtų geriau, o svarbiausia – realiau: kaizerio valdžia ar tautinė valstybė. Aiškiausiai lietuvių politines viltis, žinoma, reiškė inteligentai, tad okupacinė vokiečių valdžia pirmiausia ir nusitaikė į išsilavinusius žmones, tarp jų – ir į kunigus, turinčius bene didžiausią įtaką paprastiems žmonėms.

Nenuostabu, kad vokiečių taikiniu tapo ir Pakuonyje klebonavęs J. Staugaitis. Vieną 1916-ųjų dieną jį netikėtai aplankė vokiečių administracijos atstovas – Marijampolės apskrities viršininkas. Regis, vizito tikslas buvo išsiaiškinti lietuvių nuotaikas bei pokarines viltis dėl Lietuvos ateities.

J. Staugaitis be užuolankų paaiškino svečiui, kad didžiausias lietuvių noras – nepriklausoma Lietuvos valstybė. Svetimųjų globos mūsų kraštui nereikia – šiam tikslui pasiekti pakanka ir išsilavinusių žmonių, ir tautos daugumos palaikymo.

Savaime suprantama, kad pokalbiu su vienu kitu kunigu ar šiaip inteligentu vokiečiai neapsiribojo. Maža to, reikia manyti, kad panašias lietuvių nuotaikas išreiškė ir dauguma kitų zonduojamų pašnekovų. Taigi, silpstančiai okupacinei valdžiai reikėjo žūtbūt palenkti į savo pusę tuos, nuo kurių priklausys daugumos krašto gyventojų nuomonė, ir pirmiausia – kunigus.

1917-ųjų birželį, J. Staugaičiui jau klebonaujant Aukštojoje Panemunėje, dvasininkas gavo kvietimą atvykti į svarbų pasitarimą Kaune. Čia, prelato Aleksandro Dambrausko (galbūt labiau žinomo kaip poetas Adomas Jakštas) bute, kunigas rado būrį miesto inteligentų ir iš Vilniaus.

Jau pats faktas, kad vokiečiai be jokių atsikalbinėjimų leido vilniečiams atvykti į politinio pobūdžio pasitarimą Kaune galėjo atrodyti keistai, tačiau jis tiesiog liudijo didžiulį okupacinės valdžios suinteresuotumą palenkti intelektualus į savo pusę. Tačiau ir šio pasitarimo rezultatai Oberosto vadovybės negalėjo labai nudžiuginti: lietuviai vieningai nusprendė, kad iš vokiečių būtina reikalauti nepriklausomybės ir leidimo rinkti savo valdžią, kuri galėtų derėtis su kitomis valstybėmis.

Regis, vokiečiai buvo pasirengę taikstytis ir su tokiais reikalavimais, žinoma, įvilkę juos į Berlynui tinkamą rūbą. Mat po poros mėnesių J. Staugaitis gavo kvietimą papietauti su Oberosto štabo leidžiamo oficialaus dienraščio „Kownoer Zeitung“ redaktoriumi Hansu Osmannu.

Kunigas Justinas Staugaitis su broliais Vincu (kairėje), Antanu ir jų šeimomis. Apie 1903 metus.LNM nuotrauka
Kunigas Justinas Staugaitis su broliais Vincu (kairėje), Antanu ir jų šeimomis. Apie 1903 metus.LNM nuotrauka

Į vokiečių pareigūno kompaniją buvo pakviesti ir kiti įtakingi kauniečiai: archeologas Tadas Daugirdas, būsimi Vasario 16-osios akto signatarai spaustuvininkas Saliamonas Banaitis ir prelatas Kazimieras Šaulys. Akivaizdu, kad H. Osmannas nebuvo tik dienraščio redaktorius, o turėjo kur kas platesnius įgaliojimus. Kitaip per šiuos pietus jis nebūtų kalbėjęs apie tai, kad vokiečiams suprantamos lietuvių viltys ir kad jiems gali būti suteikta plati autonomija, žinoma, jei jie neatsižadės glaudžių ryšių su Vokietija.

Neišvengė jis ir konfrontacijos su rudaisiais okupantais.

Matydamas, kad kalbos apie autonomiją nesukėlė svečių entuziazmo, H. Osmannas, žinoma, neapsidžiaugė, bet vis dėlto pareiškė, kad kauniečiams bus leista vykti į Vilnių pasitarti su tenykščiais inteligentais.

Kokį šio pasitarimo tikslą įsivaizdavo okupantai, prisiminimuose aiškiai įvardijo pats J. Staugaitis: „Vokiečiai iš mūsų norėjo padaryti vadinamąją Pasitikėjimo tarybą.“ Kitais žodžiais tariant, kaizerinė administracija lietuviams norėjo palikti net ne patariamąjį, o greičiau pritariamąjį balsą. Kad ir kaip būtų, po keturių dienų visas ketvertas H. Osmanno svečių jau buvo Vilniuje.

Lomžos pradžios mokyklos kapelionas Justinas Staugaitis su mokiniais.LNM nuotrauka
Lomžos pradžios mokyklos kapelionas Justinas Staugaitis su mokiniais.LNM nuotrauka

Čia susirinkę daugiau nei dvi dešimtys inteligentų, pasivadinusių Organizaciniu komitetu, taip pat nutarė nepasiduoti vokiečių spaudimui ir nedalyvauti jų paskirtoje Pasitikėjimo taryboje. Lietuviai patys ėmėsi spręsti, ką daryti su vokiečių jiems peršama globa.

Justinas Staugaitis – Lekėčių klebonas. Apie 1906 metus.LNM nuotrauka
Justinas Staugaitis – Lekėčių klebonas. Apie 1906 metus.LNM nuotrauka

Reikia pažymėti, jog šį kartą nuomonės išsiskyrė. Kairieji manė, kad ši grupė žmonių apskritai negali spręsti Lietuvos likimo, o J. Staugaitis, kaip ir kiti dešinieji pasitarimų dalyviai, įrodinėjo, kad būtina įkurti struktūrą, kuri nustatytų rinkimų į būsimą Seimą datą ir numatytų jame svarstytinus klausimus.

Justinas Staugaitis – Lietuvos Tarybos vicepirmininkas.LNM nuotrauka
Justinas Staugaitis – Lietuvos Tarybos vicepirmininkas.LNM nuotrauka

Galiausiai nuspręsta iš kiekvienos apskrities sukviesti po 5–8 žmones ir šiame suvažiavime išrinkti Lietuvos Tarybą. Vokiečiai, vis dar neprarasdami vilties, kad lietuvių atstovus pavyks palenkti į savo pusę, tokią konferenciją leido sušaukti.

Nuo Vilniaus konferencijos iki Lietuvos Tarybos

Taigi 1917 metų rugsėjo 18 dieną 10 valandą 15 minučių Vilniuje susirinko 214 atstovų iš 32 apskričių. Kaip pažymima J. Staugaičio atsiminimuose, tai buvo tikrų tikriausia visos Lietuvos atstovybė, nes, pirma, į ją „suvažiavo visa, kas buvo Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“, antra, „buvo čia įvairių luomų ir profesijų žmonių: nuo kaimiečio iki lenkuojančio dvarininko“, o trečia, „suvažiavo įvairių srovių ir pasaulėžiūrų žmonių: nuo kunigo iki socialisto“.

J. Staugaitis pirmininkavo rugsėjo 19-osios rytiniam ir popietiniam posėdžiams, kuriuose iš esmės buvo svarstomi išvakarėse patvirtintos konferencijos darbotvarkės klausimai. Ryte diskutuotos trys galimybės Lietuvai: šlietis prie Rusijos, likti vokiečių įtakos zonoje arba skelbti nepriklausomybę. Popiet J. Staugaičio pasiūlymu vyko diskusijos dėl Lietuvos geopolitinės orientacijos, jos teritorijos, sąlygų ir būdų lietuvių troškimams pasiekti bei santykių su tautinėmis mažumomis.

Justinas Staugaitis (sėdi dešinėje) su Lietuvos Tarybos prezidiumo nariais. Kairėje sėdi Antanas Smetona, stovi: kairėje – Jokūbas Šernas, dešinėje – Jurgis Šaulys.LNM nuotrauka
Justinas Staugaitis (sėdi dešinėje) su Lietuvos Tarybos prezidiumo nariais. Kairėje sėdi Antanas Smetona, stovi: kairėje – Jokūbas Šernas, dešinėje – Jurgis Šaulys.LNM nuotrauka

Tądien konferencija priėmė tokį nutarimą: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, laikantis etnografinių sienų, su ekonomijos reikalaujamomis korektyvomis.

Justinas Staugaitis (sėdi trečias iš kairės) tarp Vasario 16-osios akto signatarų.
Justinas Staugaitis (sėdi trečias iš kairės) tarp Vasario 16-osios akto signatarų.

Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis.“

Pats posėdžio pirmininkas šiuo kertiniu būsimos valstybės klausimu aktyviau nekalbėjo, tačiau J. Staugaičio biografiją tyrinėjęs Stasys Vaitekūnas neabejoja, kad jo nuomonė turėjo įtakos tokio Lietuvos kelio pasirinkimui.

Ne be J. Staugaičio pastangų išvengta ir rimtų problemų, o gal net ir visiško fiasko, renkant Lietuvos Tarybą. Jo paties prisiminimuose pasakojama, kad triukšmą svarstant šį klausimą sukėlė socialistai, nepatenkinti tuo, kad į Tarybą išrinkti tik trys jų atstovai ir net šeši kunigai. Čia J. Staugaitis parodė gebąs daryti kompromisus dėl bendro reikalo.

Justinas Staugaitis (sėdi pirmas iš kairės) Lietuvos valstybės veikėjų susitikime dėl pirmojo ministro pirmininko kandidatūros. 1918-ųjų spalis.LNM nuotrauka
Justinas Staugaitis (sėdi pirmas iš kairės) Lietuvos valstybės veikėjų susitikime dėl pirmojo ministro pirmininko kandidatūros. 1918-ųjų spalis.LNM nuotrauka

Nors nuo pat 1905 metų savo publicistikoje jis nuolat ragino katalikus sutelktomis pastangomis eliminuoti kairiuosius iš visuomeninio gyvenimo, kilus rimtos krizės grėsmei, jis pats pareiškė išeinąs iš Tarybos. J. Staugaičio pavyzdžiu pasekė ir kiti išrinkti kunigai. Po pertraukos balsuojant dar kartą J. Staugaitis vis dėlto buvo paliktas Taryboje, o du dvasininkai – Juozas Stankevičius ir Pranciškus Urbanavičius – į ją nebeišrinkti. Jų vietas užėmė socialistas Jonas Vileišis ir dvarininkas Stanislovas Narutavičius. Taip bekylanti krizė buvo išspręsta pačioje užuomazgoje.

Kaip žinoma, Vilniaus konferencija, išrinkusi 20 atstovų Lietuvos Tarybą, įpareigojo ją atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi, kiek įmanoma greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris turi apsispręsti dėl valstybės valdymo formos ir tolesnės jos ateities bei užmegzti ryšį su Vokietija. Įgyvendinti konferencijos nutarimus ir dirbti kasdieninį darbą tarp Tarybos posėdžių turėjo keturių atstovų prezidiumas, į kurį, be A. Smetonos, J. Šaulio ir J. Vileišio, buvo išrinktas ir J. Staugaitis.

Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis su prezidiumo nariais.LNM nuotrauka
Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis su prezidiumo nariais.LNM nuotrauka

Prieš tai diplomatiškai užbėgdamas už akių krizei Vilniaus konferencijoje, J. Staugaitis darė viską, kad būtų išvengta pačios Lietuvos Tarybos skilimo. Prisiminkime, kad Tarybos darbo vos nesužlugdė 1917 metų gruodžio 11-ąją priimtas pareiškimas. Šiame dokumente pažymima, kad Lietuvos Taryba „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“.

Tačiau antroje pareiškimo dalyje pati Vilniaus konferencijos iškelta laisvos valstybės idėja paverčiama niekais, nes, pasak dokumento, „Lietuvos Taryba pasisako už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos valstybe, tą sąjunga turėtų būti ypatingai įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu“.

Vyskupas Justinas Staugaitis su artimaisiais. 1937-1938 metai.LNM nuotrauka
Vyskupas Justinas Staugaitis su artimaisiais. 1937-1938 metai.LNM nuotrauka

Už tokią deklaraciją balsavę 15 iš 20 Lietuvos Tarybos narių (tarp jų buvo ir J. Staugaitis), be abejo, suprato, kad šitaip vietoj išsvajotos nepriklausomybės labiau tikėtina sulaukti oficialiai įteisintos aneksijos.

Apie tokio sprendimo motyvus jau esame išsamiai pasakoję, tad šį kartą tik prisiminkime, kad neįsipareigodama Vokietijai Lietuva tuometinėje situacijoje negalėjo tikėtis nepriklausomybės pripažinimo iš Berlyno. Maža to, Rusijos ir Vokietijos taikos derybose mūsų kraštas galėjo tapti tik teritorija, kurią savo nuožiūra pasidalys dvi imperijos.

Tiesa, mūsiškiai dar bandė taisyti padėtį: gruodžio 6-ąją jie vienbalsiai priėmė anksčiau Berlyne pasirašytą protokolą, bet kaip saugiklį įtraukė į jį sakinį, jog būsimus santykius su Vokietija ir kitomis šalimis nustatys Lietuvos Steigiamasis Seimas. Deja, vokiečiai apie tokią formuluotę nenorėjo nė girdėti, tad gruodžio 11 dieną Tarybos nariams nebeliko nieko kita, tik pasirašyti Nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos.

Vokiečiams manipuliuojant gruodžio 11-osios deklaracija Bresto taikos derybose ir nė neketinant spręsti Lietuvos nepriklausomybės klausimo, 1918-ųjų sausį keturi Lietuvos Tarybos nariai pasitraukė iš jos veiklos – Steponas Kairys, S. Narutavičius, J. Vileišis ir Mykolas Biržiška pasitraukė iš jos veiklos ir pagrasino atsistatydinsią. Tuomet J. Staugaičio pasiūlymu buvo priimta formuluotė, kad vokiečiams per tris savaites „tinkamai“ nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės Taryba anuliuos visus jiems įteiktus savo pasižadėjimus. Sunku pasakyti, kiek įtakos tokia formuluotė turėjo Tarybos „maištininkų“ sugrįžimui, tačiau būtent po trijų savaičių ir buvo priimtas jokioms kitoms valstybėms Lietuvos nebeįpareigojantis Vasario 16-osios aktas.

Tą pačią vasario 16-ąją J. Staugaitis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos antruoju vicepirmininku. Nuo to laiko iki 1926-ųjų kovo jis užėmė aukštus postus valstybės institucijose ir turėjo nemažą įtaką priimant svarbius Lietuvai sprendimus. Viena dilemų, kurią teko spręsti pirmaisiais paskelbtos nepriklausomybės metais – būti ar nebūti Lietuvai konstitucine monarchija.

Rėmė monarchijos idėją

Kaip žinoma, rezoliuciją, teigiančią, kad to meto aplinkybėmis Lietuvai geriausiai tiktų konstitucinė monarchija, Lietuvos Taryba priėmė dar 1917-ųjų gruodį. O konfidencialios konsultacijos dėl kandidato į Lietuvos monarcho sostą iš tikrųjų prasidėjo dar anksčiau – 1917 metų rudenį, kai du lietuvių kunigai Konstantinas Olšauskas ir Juozas Purickis pasiūlė savo kraštiečio Viurtenbergo grafo bei Uracho hercogo Wilhelmo von Uracho kandidatūrą į Lietuvos karaliaus sostą. 1918 metų pradžioje užmegztos slaptos derybos su būsimuoju Lietuvos karaliumi baigėsi tuo, kad liepos 1-ąją W. von Urachas oficialiai priėmė lietuvių pasiūlymą.

Žengti paskutinį žingsnį renkantis karalių turėjo Lietuvos Taryba. Iš 1918 metų liepos 11-osios Tarybos posėdžio protokolo matyti, kad J. Staugaitis nedviprasmiškai rėmė tiek monarchijos idėją, tiek būsimo karaliaus kandidatūrą. Pripažinęs, kad „teisės išsirinkti monarchą mes neturime“, Tarybos vicepirmininkas vis dėlto pareiškė: „Taryba aiškiai pasisako: renkamės monarchą ir parodo kandidatą. Su tuo vokiečiai turės skaitytis, nes tai bus žinoma visam pasauliui, o išvaikyt mus už tai ar galės? Reikia padaryti drąsų žingsnį.“

Tokias J. Staugaičio įžvalgas nesunku paaiškinti – vokiečiai tuomet tebebuvo įsikibę Lietuvos Tarybos gruodžio 11 dienos deklaracijos, laikydami ją priemone nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, kol nebus pasirašyti sąjungą su Vokietija nustatantys susitarimai, o tuo pat metu Berlyne svarstyta, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija. Išsigelbėti nuo tokios perspektyvos buvo galima tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. W. von Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtenbergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis.

Taigi J. Staugaitis ir dar 12 Lietuvos Tarybos narių nubalsavo paskelbti šalį monarchija ir pakviesti W. von Urachą karūnuotis Lietuvos karaliumi. Toks sprendimas baigėsi durų trankymu. Nepatenkinti Tarybos sprendimu iš posėdžių salės išėjo keturi kairieji jos nariai: S .Kairys, J. Vileišis, M. Biržiška ir S. Narutavičius. Savo demaršą jie paaiškino tuo, kad tokiu nutarimu Taryba viršijo įgaliojimus ir pažeidė ankstesnį sprendimą, jog Lietuvos valstybės valdymo formą gali nustatyti tik Steigiamasis Seimas.

Kita vertus, J. Staugaičio gintas ėjimas karaliumi nebuvo klaidingas – tai liudija isteriška Vokietijos reakcija. Liepos 21 dieną laikraštis „Norddeutsche Allgemeine Zeitung“ mėgino paneigti žinią, kad Urachas priėmė Lietuvos pasiūlymą, o Lietuvos Tarybos sprendimas buvo pasmerktas kaip savavališkas aktas. Vokietija šio sprendimo nepripažino, tačiau jos geopolitiniams interesams jis sudavė rimtą smūgį. Belieka prisiminti, kad W. von Urachas Lietuvos karaliumi buvo tik 100 dienų ir tik popieriuje. Mat rudenį, Vokietijai faktiškai pripažinus Vasario 16-osios aktą, lapkričio 2 dieną Lietuvos Valstybės Taryba nutarimą dėl karaliaus išrinkimo sustabdė, o lapkričio mėnesį Vokietijoje įvykusiai revoliucijai ištrynus iš žemėlapio kaizerinę monarchiją tapo aišku, jog karūnuoto valdovo Lietuvai nebeprireiks. 1920 metų gegužės 15 dieną susirinkęs Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą respublika, ir monarchijos idėja nugrimzdo į užmarštį.

Trijų seimų atstovas

Į Steigiamąjį Seimą J. Staugaitis buvo išrinktas Marijampolės rinkimų apygardoje su Krikščionių demokratų partijos sąrašu. Krikdemams šiuose rinkimuose negalėjo prilygti nė viena partija – parlamente jie laimėjo 59 vietas ir, turėdami 52,7 proc. balsų, faktiškai galėjo vieni priimti sprendimus. Regis, J. Staugaitis ir jo frakcijos kolegos tokiu rezultatu galėjo tik džiaugtis, bet, sprendžiant iš tomis dienomis parašyto jo straipsnio, signataras toli gražu nebuvo dabartiniams laikams taip būdingo „buldozerinio“ mąstymo šalininkas. Krikščionių demokratų laikraštyje „Laisvė“ J. Staugaitis apgailestavo, kad į Steigiamąjį Seimą nepateko Tautos pažangos partijos atstovai, kurie, pasak signataro, „pirmieji griebėsi mūsų valstybės kūrimo darbo“. „Ir gaila, kad jų nėra, nes per tai Seimas neteko kelių labai naudingų darbininkų“, – pažymėjo J. Staugaitis.

Išrinktas Steigiamojo Seimo antruoju vicepirmininku, J. Staugaitis dažnai pirmininkaudavo posėdžiams, jis dirbo ir Konstitucijos komisijoje, svariai prisidėdamas prie būsimo pagrindinio šalies įstatymo svarstymo. Per šiuos svarstymus karštas diskusijas sukėlė prezidento institucijos klausimas. Oponuodamas socialdemokratams ir liaudininkams, J. Staugaitis tvirtino, jog „nerinkt prezidento reiškia daryt eksperimentą, o reik atsiminti, kad darant eksperimentą dažnai padaroma valstybei žalos“. Beje, J. Staugaitis pasisakė už tai, kad valstybės vadovą rinktų ne Seimas, o visa tauta, tačiau šis pasiūlymas nebuvo išgirstas. J. Staugaičiui teko ginti savo bei visų krikdemų požiūrį ir į kitus Konstitucijos straipsnius, tokius kaip Bažnyčios ir valstybės ar mokyklos ir tikėjimo santykiai. Beje, svarstant kairiųjų pasiūlymus atskirti bažnyčią nuo mokyklos, J. Staugaitis nebuvo toks radikalus kaip kiti krikdemai: nors ir būdamas įsitikinęs, „praktikoj mokyklos atskirti nuo katalikų tikybos negalima“, jis sutiko, kad tėvų reikalavimu vaikai turi būti atleidžiami nuo tikybos pamokų.

Kairiųjų priešprieša J. Staugaičio ir jo frakcijos kolegų pasiūlymams tęsėsi iki pat Pagrindinio įstatymo priėmimo. Žinoma, turėdami tvirtą daugumą, krikdemai pasiekė, kad būtų priimtos jų pasiūlytos pataisos. Tačiau prieš paskutinį balsavimą socialdemokratų atstovas Mykolas Sleževičius pareiškė, kad toks Konstitucijos projektas esąs reakcingas, tad jo frakcija už tokį Pagrindinį įstatymą nebalsuosianti. O kai J. Staugaičio pirmininkaujamame posėdyje Konstitucija buvo priimta, socialdemokratai nepanoro su kitais parlamentarais giedoti Lietuvos himno ir išėjo iš salės.

Dirbdamas Steigiamajame Seime J. Staugaitis gavo progą pasireikšti ne tik kaip politikas, bet ir kaip diplomatas. Jaunai respublikai gyvybiškai reikėjo pralaužti tarptautinę izoliaciją, o tuo metu nė viena Europos valstybė, išskyrus Vokietiją, pripažinti mūsų valstybės neskubėjo. Taisyti tokią padėtį buvo pavesta Steigiamojo Seimo užsienio delegacijai, jos vadovu paskirtas didžiausios frakcijos narys J. Staugaitis. 1920-ųjų spalį delegacija lankėsi Londone, Paryžiuje ir Romoje, susitiko su Anglijos, Prancūzijos ir Italijos užsienio reikalų ministerijų pareigūnais, įtakingais žydų organizacijų atstovais. Kaip tik tuo metu prasidėjo liūdnai pagarsėjusi „želigovskiada“, tad delegacijai greta Lietuvos pripažinimo klausimo teko aiškintis šių šalių požiūrį į Vilniaus užgrobimą.

Diplomatines misijas J. Staugaitis vykdė ir vėliau. Štai 1924-ųjų gruodį jo vadovaujama delegacija vyko į Vatikaną, kad išsiaiškintų konkordatą su Lenkija rengiančio Vatikano poziciją Vilniaus klausimu. O kol kas, 1922-aisiais, signataras išrenkamas į Pirmąjį Seimą ir tampa jo vicepirmininku. Vos keturis mėnesius gyvavusiame parlamente daugiausia dėmesio J. Staugaitis skyrė jo Statutui parengti, tačiau šis darbas tuomet taip ir liko nebaigtas.

Vyskupas Justinas Staugaitis šventina geležinkelio ruožą Šiauliai-Kretinga.LNM nuotrauka
Vyskupas Justinas Staugaitis šventina geležinkelio ruožą Šiauliai-Kretinga.LNM nuotrauka

Statutas buvo priimtas 1924 metų birželio 18-ąją, J. Staugaičiui jau einant II Seimo pirmininko pareigas. Šio Seimo diskusijose signataras beveik nedalyvaudavo, apsiribodavo vien oficialiomis kalbomis, bet, pasak liaudininkų atstovo Zigmo Toliušio, „jis buvo griežčiausias iš visų Seimo pirmininkų ir nešykštėdavo atstovams, kurie savo kalbose nukrypdavo nuo temos, įspėjimų bei pastabų“.

Nors J. Staugaičio vadovaujamas Seimas vienintelis iš visų tarpukario Lietuvos parlamentų dirbo visą Konstitucijos numatytą kadenciją, jo darbą vargu ar galima pavadinti labai sėkmingu. Ypač jam nesisekė tarptautinių santykių srityje. Tarkime, J. Staugaičio krikdemams taip ir nepavyko sureguliuoti santykių su Vatikanu: nepaisydamas Lietuvos reikalavimų, kad Vilniaus kraštas būtų priskirtas Lietuvos bažnytinei provincijai, Šventasis Sostas 1925 metais sudarė konkordatą su Varšuva ir Lietuvos sostinė buvo priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Viskas baigėsi faktišku diplomatinių santykių nutraukimu: Kaune nebeliko Vatikano, o Vatikane – Lietuvos pasiuntinio. Abu jie išvyko neribotam laikui. Nereikia aiškinti, kokį smūgį tokia derybų baigtis sudavė valdančiųjų krikdemų autoritetui.

Pasibaigus II Seimo kadencijai, J. Staugaitis apsisprendė daugiau politikoje nedalyvauti. 1926 metų balandžio 6-ąją jis buvo paskirtas pirmuoju ką tik įkurtos Telšių diecezijos vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju. Tiesa, visiškai nusišalinti nuo politinių reikalų J. Staugaičiui nepavyko, mat tautininkų valdymo metais vyskupui ne kartą teko ginti Bažnyčios pozicijas: jis pasisakė prieš katalikų organizacijų ir katalikiškų mokyklų uždarymą, ateitininkų kuopelių išvaikymą, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto veiklos suvaržymą. Tačiau nors valdžia, įskaitant ir Antaną Smetoną, skaitėsi su aukštu bažnyčios hierarchu, kiek reikšmingesnių susitarimų su tautininkais jam taip ir nepavyko pasiekti.

Gal todėl 1941-ųjų liepą rašytame paskutiniame ganytojiškame laiške pirmosios sovietinės okupacijos metus J. Staugaitis pavadino Dievo bausme. Šiaip ar taip, ir pačiam vyskupui atėjūnai jau buvo parengę liūdną likimą – įrašytas į tremiamųjų sąrašus jis išsigelbėjo tik slapstydamasis Suvalkijoje. Neišvengė J. Staugaitis ir konfrontacijos su rudaisiais okupantais – gelbėdamas du gestapo suimtus kunigus, vyskupas sulaukė reikalavimų parašyti ganytojišką laišką, raginantį jaunimą stoti į vokiečių armijos gretas. Nuo nacių pinklių J. Staugaitį išgelbėjo mirtis. Sakoma, jog paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo „Dieve, neapleisk Lietuvos“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#LEGENDOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"