Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAMULTIMEDIJA
#LEGENDOS

Iš pačios kultūros šerdies

 
2018 06 13 16:30
Beveik visus Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatus gyvai pakalbino lituanistas Juozas Šorys.
Beveik visus Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatus gyvai pakalbino lituanistas Juozas Šorys. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė, muzikologė Zita Kelmickaitė, mitologas Norbertas Vėlius, geografas Česlovas Kudaba, istorikas Antanas Tyla, archeologas Vykintas Vaitkevičius – tik keli žymiausi tautinės kultūros puoselėtojai, įvertinti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

Neseniai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleista knyga „Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai“ – tarsi vieno laikotarpio apibendrinimas. Nuo šiemet jau bus skiriama Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.

„Tautinės kultūros sritis yra esminė, pamatinė. Pati kultūros šerdis. Jei jos nebūtų, nebūtų ir jokios Lietuvos kultūros“, – sakė „Lietuvos žinioms“ vienas knygos „Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai“ autorių lituanistas, leidinių „Liaudies kultūra“ ir Šiaurės Atėnai“ bendradarbis Juozas Šorys.

Irena Seliukaitė: „Etninė kultūra visada turės iššūkių, svarbiausia, kad ji netaptų madingu politikų žaisliuku, skambiomis deklaracijomis“

1992–2017 metais Valstybinė Jono Basanavičiaus premija paskirta 37 tautinės kultūros puoselėtojams. Visus juos knygos pradžioje išsamiai pristatė kraštotyrininkė Irena Seliukaitė, taip pat Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė. Beveik visus laureatus gyvai pakalbino J. Šorys. Liko nepakalbinti tik šeši: nespėta arba laureatai, kaip Jonas Balys ar Marija Remienė, gyveno už Atlanto. N. Vėliaus ir Vacio Miliaus pakalbintos žmonos: dailininkė Ramunė Vėliuvienė ir dr. Marija Miliuvienė.

Pirmieji

„Visi laureatai – įspūdingos asmenybės. Pirmoji premija įvertinta Veronika Povilionienė. Daug diskusijų nebuvo. Veronika yra Veronika – žinomas žmogus“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbuotojas J. Šorys.

Tačiau pirmasis pašnekovas dar dveji metai iki gautos premijos buvo tautosakos rinkėjas Jurgis Dovydaitis. Įdomus, labai daug nuveikęs, nepripažintas žmogus. Įsidėmėjo jį, sudarydamas knygelę „Lietuvos kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos garbės nariai“.

1994 metais kalbintas J. Dovydaitis jau buvo netoli devyniasdešimties. Vykinto gatvėje Žvėryne turėjo mažą kambariuką sukauptam lobynui saugoti – visą iš stelažų, prikrautų magnetinių juostų su įrašais. Apie 100 tūkst. vienetų tautosakos. Niekas Lietuvoje, pasak lituanisto, tiek nėra surinkęs. Paskatintas dar Vinco Krėvės, signataro Prano Dovydaičio brolis nuo ketvirto praėjusio amžiaus pradžios metų metais ištvermingai rinko viską, ką tik galėjo, visoje Lietuvoje. Ir karo metais, ir pokariu.

Žymusis šešetas

1993 metais Valstybinė Jono Basanavičiaus premija buvo paskirta šešiems rimtiems mokslininkams: tautosakininkui ir mitologui N. Vėliui, etnografui V. Miliui, istorikui A. Tylai, geografams Č. Kudabai (po mirties) ir Rimvydui Kunskui, kalbininkui Aloyzui Vidugiriui. Jie pradėjo kraštotyrinės medžiagos rinkimo sąjūdį.

Kaip pasakojo J. Šorys, 1963 metais, kai buvo įkurta Kraštotyros draugija, grynai ideologinė, valdžios kontroliuojama organizacija, tas šešetas įsteigė Vilniaus skyrių ir toje sovietinėje sistemoje pradėjo daryti tikrus darbus. Telkė žmones ir organizavo kraštotyros ekspedicijas. Iš kiekvienos, kaip buvo ir tarpukariu, parengdavo po solidžią monografiją. Iš viso išleista 10 knygų, kol galiausiai, 1973 metais, iš Baltarusijos teritorijos parengta monografija „Gervėčiai“, visas jos tiražas, sovietinės valdžios buvo konfiskuotas ir sunaikintas. Žmonės represuoti, išvaikyti. Veikla nuslopinta. Vėl atnaujinta po ilgokos pertraukos, jau Sąjūdžio laikais ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Iš žymiojo šešeto pakalbinti du. A. Vidugiris – apie pietryčių Lietuvos nulietuvėjimą, nykstančias izoliuotas šnektas ir istorines gentis. A. Tyla prisiminė ir kraštotyrinę veiklą. Istoriko pozicija, pasak J. Šorio, sovietmečiu buvo gana slidi, nes viskas buvo kiaurai ideologizuota, tik partinės istorijos ar revoliucinės veiklos akcentai dėti. Tačiau A. Tylai rūpėjo visas istorinis laukas, ypač sukilimai. Rinko prisiminimus apie juos. Užrašė net savo tėvo prisiminimus apie 1863 metų sukilimą.

Apie du iškiliuosius žemaičius – N. Vėlių ir V. Milių – daug papasakojo jų žmonos. N. Vėlius labai ilgėdavosi Žemaitijos, jį traukė prie žemės, ir manė, kad senatvėje gyvens kaime. V. Milius buvo kieto būdo, labai užsispyręs ir gerai žinojo, ko siekia. Iki kaulų smegenų etnografas, kaip pabrėžė LŽ pašnekovas. Valgiai, įrankiai, apranga – kas tik nori, ir visur jis paliko savo indėlį.

Įdomioji dalis

„Sunkus pokalbis buvo su Zita Kelmickaite. Per daug šneki, – juokėsi J. Šorys. – Kaip žemaičiai sako, tikra taralynė. Kol išsikapstėme iš jos vaikystės Klaipėdoje – kiemo draugai, išdaigos, visas pasiutimas. Kol priėjome iki jos tėvų, pietų žemaičių. Tada ir prasidėjo įdomioji dalis. Kaip nuvažiuodavo į tėvų tėviškes, kaip matydavo žmonių gyvenseną. Pavyzdžiui, tikros žemaitiškos laidotuvės su visais senaisiais papročiais. Kaip visa pastirusi stovėdavo, kaip būdavo baugu ir įdomu. Aišku, krikštynos, vestuvės – apie viską turi ką papasakoti.“

Muzikologė Z. Kelmickaitė ypač dėkinga žymiai tautosakos rinkėjai Danutei Krištopaitei, taip pat Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatei, paskatinusiai daug tautosakos rinkėjų. Sakė, jei ne ji, nebūtų ir folkloristė.

Neįkainojami, pasak lituanisto, tautosakos tyrinėtojo Leonardo Saukos nuopelnai. Jis padarė labai didelį proveržį tautosakos moksle. Gilinosi beveik į visus tautosakus žanrus ir pirmasis pradėjo tyrinėti lietuvių liaudies dainų eilėdarą. Ypač pažymėtini jo nuopelnai atgaivinant J. Basanavičiaus raštų leidimą ir tautosakos archyvo puoselėjimą. L. Saukos bendražygis – kalbininkas, tekstologas, folklorininkas, taip pat Jono Basanavičiaus premijos laureatas Kostas Algirdas Aleksynas.

„Suvalkietis Juozas Kudirka buvo užkietėjęs etnografinės paprotinės medžiagos rinkėjas. Net per daug pasišventęs žmogus. Keldavosi šeštą ir iki darbo dar sėsdavo prie savo rankraščių. Vakare parėjęs – vėl prie rankraščių iki išnaktų. Išdžiūvo, suvargo“, – pasakojo apie buvusį kolegą Lietuvos nacionalinio kultūros centro darbuotojas.

Turbūt žymiausias J. Kudirkos leidinys – „Lietuvių Kūčios ir Kalėdos“. Jame surinkta ir susisteminta daugybė retos paprotinės medžiagos. Jos J. Kudirka yra labai daug surinkęs apie daugelį kalendorinių ir šeimos švenčių, jų apeigas ir ritualus. Visas lietuviškas salas Baltarusijoje ištyrinėjęs. Ir Punske buvęs, ir Latvijos lietuviškose salose.

Apie šventes ir šventvietes

„Kai kalbinau Joną Trinkūną, jis dar nebuvo krivis Jaunius, Romuvos vadovas. Išdėstė man savo sampratą apie prigimtinę lietuvių religiją, – prisiminė J. Šorys. – Jis buvo vienas žymiausių jaunimo folklorinio judėjimo pradininkų. Ir medžiagos rinkėjas, ir ansamblių kūrėjas, ir vienas pagrindinių Rasos šventės Kernavėje organizatorių, ir kraštotyros klubo, pasivadinusio Vilniaus miesto ramuva, steigėjas. 1973 metais pašalintas iš Vilniaus universiteto dėstytojo pareigų, apie 15 metų buvo bedarbis.“

Fizikas Libertas Klimka, ne ko kito, o N. Vėliaus paveiktas, pasak knygos autoriaus, pradėjo senosios baltų astronomijos tyrimus. Ką žmonės kalba apie žvaigždes, Mėnulį, Saulę, įvairius atmosferinius reiškinius ir kaip visa tai atsispindi kalendorinių papročių, švenčių sistemoje. Vėliau dar labiau ėmė gilintis į etnokultūrą. Yra ir puikus kolekcininkas. Turi didelę sieninių laikrodžių kolekciją. Renka medžiagą apie varpus. Ypač kaimo bažnytėlių varpai užmiršti, apleisti. Nei aprašyti, nei žinomi.

Visų jauniausias iš laureatų – archeologas V. Vaitkevičius. Buvo 37-erių, kai 2011 metais gavo premiją.

„Vykintas – ypatingas žmogus. Jaunosios kartos, bet už daugelį vyresnių vertesnis, – įsitikinęs J. Šorys. – Labai atsidavusiai dirba, ir jo tyrinėjimų laukas platus. Įvedė naują šventviečių sampratą – baltų religijos ir plačiąja prasme: alkai, akmenys, šaltiniai, kalvos, daubos, susiję su visokiais tikėjimais ir žmonių pasakojimais, kaip jie supranta tą šventumą. Jau nekalbant apie piliakalnius, pilkapius. Pastaraisiais metais ėmėsi partizanų istorijos. Renka žmonių pasakojimus ir atlieka žeminių, bunkerių archeologinius tyrimus. Randa labai įdomios informacijos, ištyręs tokį kultūrinį sluoksnį.“

Išmintingai ir šiuolaikiškai (FONE)

Lituanistė, kraštotyrininkė, ilgametė Lietuvos kraštotyros draugijos ir Lietuvos kultūros ministerijos etninės ir regionų kultūros sričių darbuotoja Irena Seliukaitė 2004 metais įvertinta Valstybine Jono Basanavičiaus premija už reikšmingą visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje – kraštotyros judėjimo plėtojimą, kaimų istorijų rašymo organizavimą, etninės kultūros sklaidą ir populiarinimą. Ji geriausiai žino ir Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos istoriją.

Kraštotyrininkė Irena Seliukaitė atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

– Esate viena Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos inciatorių. Gal prisimintumėte pačią pradžią – kaip ir kokiomis aplinkybėmis kilo sumanymas įsteigti tokią premiją?

– Negaliu savęs įvardyti premijos iniciatore, šis garbingas titulas priklauso Antanui Gudeliui, kuris atliko daug žygių, kad premija būtų įsteigta. Taip, galutinis teikimas Vyriausybei buvo Tautos namų organizacijos vardu, bet iki tol reikėjo nuveikti daug darbų. Tautos namų organizacijos atsiradimas – taip pat A. Gudelio nuopelnas. Taigi ką tik atkūrusios nepriklausomybę valstybės Vyriausybei 1992 metais Tautos namų taryba pasiūlė įsteigti valstybinę Jono Basanavičiaus premiją už veiklą etninės kultūros srityje. Šiai idėjai pritarė ir tuometis švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys. 1992 metų gruodį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsteigė 40 minimalių gyvenimo lygio dydžio premiją už veiklą, susijusią su etnine kultūra. Priminsiu, kad minimalus gyvenimo lygis tuo metu buvo 870 rub., nuo 1993 metų balandžio 1 dienos. – 2430 talonų. Kandidatūras premijai gauti svarstė Tautos namų taryba ir Etninės kultūros globos taryba. Priklausiau abiem, todėl premijos istorijoje dalyvavau nuo pat pradžios. 1998 metais patvirtintoje naujoje nuostatų redakcijoje abi minėtos tarybos pakeistos Kultūros ministerijos Etninės kultūros ekspertų komisija ir Lietuvos kultūros ir meno taryba – nuo to laiko teko atlikti visus organizacinius premijos skyrimo ir teikimo iškilmių darbus.

Juozas Šorys: „Visi laureatai – įspūdingos asmenybės. Pirmoji premija įvertinta Veronika Povilionienė. Daug diskusijų nebuvo. Veronika yra Veronika“

Premijos dydis ir teikimo vieta keitėsi, tai nėra labai svarbu. Svarbu, kad nuo 2001 metų premija buvo teikiama Nacionaliniame muziejuje, kurio kūrime dalyvavo ir J. Basanavičius. Per 17 metų susiformavo graži tradicija teikti premiją lapkričio 23-iąją – J. Basanavičaus gimimo dieną, o Vasario 16-ąją premijos laureatas vykdavo į Ožkabalius. J. Basanavičiaus gimtojoje sodyboje (nuo 2010 metų Nacionalinio muziejaus padalinys) per istorijos skaitymus prisistatydavo Vilkaviškio rajono kultūros ir švietimo bendruomenei. Šios tradicijos istorija baigėsi, bet tikėtina, kad kursis naujos, ne mažiau prasmingos.

Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos įsteigimas buvo labai reikšmingas Vyriausybės sprendimas – sudėtingu valstybės kūrimo metu etninė kultūra įtvirtinta kaip svarbi ir neatskiriama nacionalinės kultūros dalis. Džiaugiuosi, kad šia garbinga premija įvertinti Lietuvos kraštotyros draugijos veiklos reikšmingiausi etapai ir juose aktyviai dalyvavę žmonės. Antrąja premija 1993 metais – draugijos veiklos pradžia: Vilniaus miesto skyriaus, vadovaujamo Č. Kudabos, organizuotos kompleksinės kraštotyros ekspedicijos, padėjusios pagrindus krašto tyrimo metodikai, sutelkusios didelį būrį talkininkų, nutiesusios tiltą tarp mokslo ir visuomeninio judėjimo, akivaizdžiai parodžiusios visuomenei šios veiklos rezultatus – suorganizuota ekspedicija, po metų išleista lokalinė monografija.

Valstybine Jono Basanavičiaus premija apdovanoti ir Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos, kraštotyros istorijoje užėmusios reikšmingą vietą, vadovai Jonas Trinkūnas ir Venantas Mačiekus. Šia premija įvertintas ir Antanas Stravinskas, steigiant draugiją atlikęs didžiulį organizacinį darbą ir iki gyvenimo pabaigos išlikęs prisiekęs kraštotyrininkas, tyrinėjęs kalvystės istoriją.

– 2004 metais premija skirta ir jums, įvertinant draugijos veiklą nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Esate sakiusi, kad jūsų pomėgis – žmonių likimai. Kiek jų teko užrašyti, išklausyti. Kaip tos istorijos įsiterpia į visos šalies istoriją. Kurios labiausiai įsiminė, paveikė?

– Į kompleksines ekspedicijas įsitraukiau, pati jas organizavau nuo darbo Lietuvos kraštotyros draugijoje pradžios 1981 metais. Kiekvienas ekspedicijos dalyvis paprastai turi savo temą – istorijos, etnografijos, tautosakos ar kitokias ir tikslingai klausinėja pateikėjus. Jų pateiktos žinios tarsi suasmenina istoriją: kiekvienas minimas asmuo, faktas kitaip atskleidžia karų, sumaiščių, pokario įvykius. Juose dalyvavo ne abstraktūs žmonės, bet greta gyvenę ar gyvenantys. Taip kraštotyros medžiaga papildo, praplečia vadovėlines tiesas.

Ekspedicijose sutikti žmonės yra kelių tipų: vieni puikūs vietos papročių, istorijos žinovai, pasirengę dalytis sukaupta patirtimi, kiti – ne kiekvienam atsiveriantys, turintys turtingą pasaulį, bet uždarę jį dėl įvairių priežasčių, bijo būti nesuprasti, nes aplinkiniai ir taip laiko juos keistuoliais. Dar kiti patyrę daugybę skaudžių išgyvenimų, tragedijų, mano, kad nereikia draskyti žaizdų, kurios tik tavo, nenori abejingos užuojautos.

Labai skaudi patirtis buvo Karaliaučiaus srityje, ten kartu su Lietuvos kultūros fondu kelerius metus organizavome sociologines ekspedicijas, kurių metu rinkome duomenis apie ten gyvenančių lietuvių poreikį turėti pamaldas lietuvių kalba, lietuviškas mokyklas ar bent pamokas. Tačiau pokalbiai nesibaigdavo tokių duomenų užrašymu, dažnai žmonės pratrūkdavo, tarsi atlikdavo išpažintį – juodo, pilno tragedijų, suardytų gyvenimų mozaiką. Išvertė sprogdinantį, kankinantį savo gyvenimą svetimam – atvykot ir išvyksit, tik nieko neįrašinėkit.... Taigi likimų kolekcija labai įvairi, didžiosios jos dalies neturiu materialiai įkūnytos – tik atmintyje, bet tai patys įspūdingiausi pasakojimai, kuriuos iki šiol atsimenu. Tai mano didžioji mokykla begale prasmių, o pasidalyti su kitais šiais likimais negaliu – pažadėjau.

– Kaip vertintumėte tautinės kultūros padėtį šiais laikais. Kokių iššūkių matote?

– Gerai, kad premija tampa nacionaline, dar svariau įtvirtindama valstybės požiūrį į etninę kultūrą. Tautinė, etninė kultūra visada turėjo daug iššūkių – atkūrusioje nepriklausomybę valstybėje, vaduojantis iš sovietmečio ideologijos gniaužtų buvo svarbu sukurti teisinę bazę, formuojant kultūros politiką sudėlioti prioritetus, išryškinti opiausias problemas. Per beveik 30 nepriklausomybės metų nuveikta daug, tačiau dalis strateginių sumanymų neatlaikė politinio, visuomeninio gyvenimo pokyčių tempo, atsivėrusios sienos, nepažintas pasaulis, technologijų pažanga ir daugybė kitų globalaus pasaulio dalykų užklupo nepasirengusius, gyvenančius tradicinės kultūros tempu. Etninė kultūra visada turės iššūkių, svarbiausia, kad ji netaptų madingu politikų žaisliuku, skambiomis deklaracijomis net valstybinėse programose ir strategijose, kuriose nėra etninės kultūros visumos, nematoma, kaip koordinuoti procesą, kad plėtotųsi šios srities mokslas, o tyrėjų įžvalgomis galėtų vadovautis praktikai, kaip galima išmintingai ir šiuolaikiškai pristatyti etninės kultūros paveldą, pagaliau kaip mokyti etninės kultūros XXI amžiuje, kaip išsaugoti sukauptas archyvuose, muziejuose, privačiose kolekcijose nacionalines vertybes ir t.t. Kaip tai padaryti nesuprimityvinant, nediskredituojant etninės kultūros? Institucijų, tarybų ir visuomeninių organizacijų yra apsčiai, tad belieka įveikti ambicijas ir pagaliau pasiekti darną.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#LEGENDOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJETaisyklės
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"