Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
#LEGENDOS

Eduardo Turausko išgelbėti archyvai domino ir KGB

 
2018 01 26 14:15
Eduardas Turauskas su krikšto sūnumi Petru Eduardu Masiuliu (žmonos sesers Angelės sūnumi) Rytų Prancūzijoje, prie sienos su Šveicarija. 1943 m.
Eduardas Turauskas su krikšto sūnumi Petru Eduardu Masiuliu (žmonos sesers Angelės sūnumi) Rytų Prancūzijoje, prie sienos su Šveicarija. 1943 m. Eduardo Turausko archyvo nuotrauka

Į primirštus tarpukario diplomato, ateitininko Eduardo Turausko gyveninimo faktus istorikė Joana Viga Čiplytė dokumentinėje monografijoje pažvelgė labai išsamiai – išnagrinėjo jo laiškus, esė, straipsnius, dienoraščius bei dokumentus, saugomus JAV Stanfordo universiteto Huverio instituto archyve.

Iš Endriejavo kilusio teisininko E. Turausko politinė karjera nesibaigė 1940 metais, kai sovietai okupavo Lietuvą. Gavus Maskvos ultimatumą, po paskutinio Lietuvos Vyriausybės posėdžio Kaune, vykusio naktį į birželio 15-ąją, Užsienio reikalų ministerijoje (URM) surinkęs šūsnį dokumentų, diplomatas limuzinu pro Kybartus paliko Lietuvą.

Baiminantis, kad Nikitos Chruščiovo vizito metu Eduardas Turauskas nepadarytų kokių nors nepageidautinų veiksmų, jis buvo ištremtas į Prancūzijai priklausančią Korsikos salą.

Tie susidomėjimą keliantys dokumentai, Lietuvos istorikų praktiškai niekada netyrinėti, gausiai cituojami J. V. Čiplytės knygoje „Eduardas Turauskas (1896–1966). Ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys“. Ypač įdomūs Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius 1939–1940 metais iliustruojantys raštai, taip pat tie, kurie atskleidžia, kaip elgėsi, ką per paskutinį savo posėdį svarstė Lietuvos Vyriausybė, rašydama atsakymą į Maskvos ultimatumą.

Išvykęs iš Kauno, nuo 1940-ųjų liepos iki 1946 metų balandžio E. Turauskas ėjo Lietuvos delegato prie Tautų Sąjungos pareigas. Tuo pačiu metu jis buvo ir patarėjas prie Lietuvos pasiuntinybės Berne, Šveicarijoje. Vėliau, jau gyvendamas Prancūzijoje, išsivežtus dokumentus slėpė nuo aplinkui besisukiojančių KGB agentų. Ir tik po jo mirties našlė Elena Turauskienė archyvą patikėjo dukterėčiai Karolinai Masiulytei-Paliulienei, o ši pasirūpino, kad 12 didžiulių dėžių dokumentų saugiai būtų atgabenta į Kaliforniją (JAV).

Istorikė J. V. Čiplytė diplomatu E. Turausku susidomėjo, kai jau buvo parašiusi knygas apie pirmąjį Lietuvos konsulą Brazilijoje Petrą Mačiulį ir pirmąjį pasiuntinį Švedijoje, vėliau – Argentinoje Joną Aukštuolį. Apie šiuos tris tarpusavyje rotavusius mūsų šalies diplomatus iki tol buvo labai mažai žinoma. Istorikės kelionę ir galimybę du mėnesius JAV Stanfordo universiteto Huverio instituto archyve rinkti medžiagą būsimai knygai finansavo K. Masiulytė-Paliulienė.

Pirmasis su šiais archyvais 2008 metais susipažino istorikas Arvydas Anušauskas. V. Čiplytė, susidomėjusi diplomatu E. Turausku, jo gyvenimo vingius tyrinėjo ir monografiją rašė septynerius metus. Daug medžiagos apie E. Turauską istorikė rado ne tik minėtame JAV archyve, bet ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje.

Iš Paryžiaus – į Kauną

Kaip pasakojo knygos autorė, E. Turausko veikla Kaune, prieš jam pradedant diplomatinę karjerą, atskleidžia daug įdomių detalių apie jo pažiūras, pasirinkimus bei to meto Lietuvos politinį gyvenimą. Į Kauną trisdešimtmetis Eduardas sugrįžo 1926 metais, baigęs teisės studijas Paryžiuje. Iš ten parsivežė sužadėtinę Eleną Jankauskaitę, Prancūzijoje gimusią lietuvaitę, ir tais pačiais metais su ja susituokė Telšiuose.

Elenos tėvai į Prancūziją buvo emigravę 1905 metais. „Elenos tėvas Jurgis Jankauskas iki tol Peterburge dirbo virėju pas vieną pulkininką, tačiau po Kruvinojo sekmadienio, Rusijoje prasidėjus revoliucijai, kariškis, supratęs, kad reikalai šalyje blogėja, bėgo į Prancūziją. Sakė, kad be Jankausko nevažiuosiąs. Taip mano senelis J. Jankauskas atsidūrė Prancūzijoje. Ten gimė Elena, mano mama Angelė ir jų sesuo Birutė“, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė.

Jaunieji Turauskai po vestuvių apsigyveno Kaune. Eduardas įstojo į Krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas į III Seimą. Po 1926 metų perversmo į valdžią atėjo tautininkas Antanas Smetona. Seime kitų partijų atstovams dirbti tapo sudėtinga. Krikščionys demokratai Eduardą paskyrė savo partijos dienraščio „Rytas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Šiame leidinyje bendradarbiavo daug to meto žymių žmonių, tarp jų – Bernardas Brazdžionis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas, Juozas Paukštelis, Vincas Steponaitis, Stasys Šalkauskis, Antanas Vaičiulaitis.

„Dienraščio straipsniais buvo reaguojama į to meto politinius įvykius. Antano Smetonos valdžia uždarė visuomenines organizacijas, perkėlė į žemesnes pareigas arba visai atleido iš darbo kitoms partijoms priklausančius karininkus, užsipuolė Krikščionių demokratų partijos steigėją Aleksandrą Stulginskį, iš Paryžiaus atvykusiems jėzuitams nepratęsė vizų. E. Turausko vadovaujamame leidinyje apie tai buvo atvirai rašoma, kritikuotas toks valdžios elgesys, – pasakojo J. V. Čiplytė. – Suprantama, A. Smetonos aplinkos žmonės tuo buvo nepatenkinti. Kartą, kai Eduardo nebuvo namuose (redakcija buvo įsikūrusi jo bute), atėjo valstybės saugumo darbuotojai ir išsinešė visą kitam laikraščio numeriui parengtą medžiagą.“ Redaktoriaus pavaduotojui buvo skirta 5 tūkst. litų bauda, laikraščiui paskelbtas bankrotas.

Antano Smetonos smūgis

Ieškodamas darbo E. Turauskas kreipėsi į URM, kurioje dirbo daug inteligentiškų, sumanių žmonių, tarp jų – Stasys Lozoraitis, Bronius Kazys Balutis. Įvertinus E. Turausko patirtį, išsilavinimą, jis buvo paskirtas į naujienų agentūros ELTA direktoriaus pareigas. „Laimingas rašė savo tėvams, kad jam atsivėrė visas pasaulis – dabar jis pirmas sužino visas pasaulio ir Lietuvos naujienas, – pasakojo J. V. Čiplytė. – Atsakingai žvelgdamas į žurnalistų darbą, E. Turauskas išleido pamokymų ir patarimų knygelę žurnalistams. Eduardas dirbo gerai, tačiau vis neįtiko A. Smetonai, kelis kartus buvo iškviestas ant kilimėlio. Prezidentas jį kaltino tuo, kad neva blogai perteikia iš užsienio gautą medžiagą. Netrukus E. Turauskas buvo atleistas iš pareigų, o vadovavimas ELTAI buvo perduotos jokio universiteto nebaigusiam Justui Paleckiui. Eduardui tai buvo didelis smūgis.“

Kaip pasakojo monografijos autorė, valdžia diplomuotą teisininką siekė išsiųsti toliau nuo Lietuvos. Jam pasiūlytas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro postas Estijoje, tačiau tik 7 kategorijos atlyginimas (kiti tokio lygio ambasadoriai gaudavo 14 kategorijos atlyginimą). Nesitaikstydamas su tokiu pažeminimu, E. Turauskas atsisakė pareigų. Nepaklusnųjį E. Turauską nutarta išsiųsti į Argentiną, tačiau netikėtai atsirado galimybė rinktis Čekoslovakiją. Šį pasiūlymą diplomatas priėmė ir 1934 metais Prahoje pakeitė nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą J. Aukštuolį.

„1939 metais bombarduojant Prahą, E. Turauskas grįžo į Kauną. Čia jis buvo paskirtas URM Politikos departamento direktoriumi. Tai buvo trečias valstybės asmuo po prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Urbšio“, – pasakojo istorikė.

Po paskutinio posėdžio

Lemtingu Lietuvai metu vienintelis E. Turauskas iš Lietuvos į Vakarus išvežė dalį URM slaptojo archyvo, nes puikiai suvokė tų dokumentų reikšmę. Šiuo metu JAV Stanfordo universiteto Huverio instituto archyve saugomas ir popieriaus lapas, kuriame ankstyvą birželio 15-osios rytą Maskvai ranka buvo parašyti keli sakiniai: „Lietuvos vyriausybė nutarė priimti Sovietų vyriausybės reikalavimus, nors jie prieštarauja spalio 10 dienos sutarčiai. Merkio vyriausybė atsistatydino. Naująją vyriausybę pavesta sudaryti gen. Raštikiui. Gen. Raštikis turėtų nuvykti į Maskvą aptarti trečiojo punkto vykdymą. 1940 m. birželio 15 d. 6.15 val.“

Kaip dienoraštyje pažymėjo E. Turauskas, atsakymą Maskvai surašė Vyriausybės kanceliarijos vadovas Vincas Mašalaitis. E. Turauskas šį tekstą telefonu perdavė tuo metu Maskvoje esančiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui. Monografijos įžangoje istorikas A. Anušauskas atkreipė dėmesį, kad apie Lietuvos Vyriausybės surašytą prieštaravimą nežinota ištisus dešimtmečius ir tai pamažu įsitvirtino visuose istorikų darbuose bei vadovėliuose.

Po Maskvos ultimatumo įvykiai rutuliojosi gana greitai. Stasio Raštikio kandidatūra Maskvai netiko, birželio 15-osios rytą specialiu lėktuvu į Kauną išskrido Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas, jo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas ir Sovietų Sąjungos įgaliotasis ministras Lietuvai Nikolajus Pozniakovas. Kol jie dar buvo kelyje, E. Turauskas trumpam užbėgo į URM. Supratęs, kad Lietuva praranda nepriklausomybę, Marcelei Kubiliūtei ir Bronei Liūdžiūtei nurodė naikinti mažiau svarbius raštus, o svarbiausius URM dokumentus iš slaptojo seifo susikrovė į lagaminą. Dar trumpam susitiko su ministro pirmininko pavaduotoju Kaziu Bizausku, kuris skubėjo į oro uostą pasitikti V. Dekanozovo. K. Bizauskas davė E. Turauskui žodinį sutikimą išvažiuoti. Išvykimą lengvino ir tai, kad diplomato žmona tuo metu gyveno Šveicarijoje, Luganoje. Pats K. Bizauskas iš Lietuvos nepasitraukė, po mėnesio NKVD jį suėmė, o dar po metų sušaudė.

1940 metų birželio 15 dieną Kauną užėmė Raudonosios armijos kariniai daliniai. Į užsienį pasitraukęs prezidentas A. Smetona savo pareigas buvo perdavęs ministrui pirmininkui Antanui Merkiui, tačiau sovietams netiko jo siūlomi asmenys į naujai formuojamą valdžią. Maskva į svarbius postus jau buvo numačiusi Vincą Krėvę ir Justą Paleckį.

Bendraudamas su užsienio diplomatais Eduardas Turauskas skleidė informaciją apie tikrąją Lietuvos padėtį.

Įžvelgė grėsmingus įvykius

Birželio 15 dieną apie 17.30 val. E. Turauskas kirto sieną, o vėlų vakarą iš Karaliaučiaus paskambino į Berlyną Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Kaziui Škirpai. Šis nustebo, kad Lietuva likusi be valdžios, ir ragino E. Turauską grįžti, taip pat įkalbėti grįžti Eitkūnuose tuo metu atsidūrusį A. Smetoną. E. Turauskas atsakė, kad jis gelbsti slaptuosius URM dokumentus, be to, jo santykiai su A. Smetona buvę gana šalti, tad jis savo autoritetu prezidento negalėtų paveikti.

Šiek tiek pamiegojęs E. Turauskas tęsė kelionę į Berlyną, skubėjo susitikti su K. Škirpa. Pasiuntinybės kieme sutiko iš Romos atvykusį Augustiną Voldemarą. Pirmosios Lietuvos Vyriausybės (1918 metais) vadovas, vėliau tapęs politiniu A. Smetonos priešininku, E. Turauskui pareiškė grįžtąs į Kauną. Diplomatas nustebo: „Ar išprotėjai, profesoriau?“ Tačiau A. Voldemaras išdidžiai atkirto: „Tos vyriausybės, kuri mane persekiojo, nebėra... Naujai aš nieko nesu padaręs, todėl grįžtu.“ Kaip žinoma, A. Voldemaras Lietuvoje buvo suimtas ir mirė Maskvos Butyrkų kalėjime.

Kad E. Turauskas puikiai suvokė bolševizmo grėsmę, buvo gana įžvalgus, liudija jo dar Kaune, dirbant URM Politikos departamento vadovu, rašyti prisiminimai, beje, šiuo metu saugomi minėtame Huverio instituto archyve. 1940 metų vasarį jis rašė: „Skaudžiai ir sunkiai, slegiančiai ir demoralizuojančiai veikia mane vidaus santykiai: tautininkų vedamoji linija kitų patriotinių partijų atžvilgiu. Toje taktikoje įžiūriu arba išdavikišką ranką, arba tragišką kvailumą, kuris gali tautai brangiai kainuoti. (...) Intensyviai juntu kraštui gresiančią barbariją iš Rytų ar Vakarų. Toji mintis mane dieną naktį persekioja nuo tos tragiškos nakties (praėjusių metų spalio 10–11 d.), kada mums buvo primestos bolševikų įgulos ir mūsų iliuzijos nuo jų atsipalaiduoti sudužo.“

Peterburge 1917–1918 metais teisę studijavęs E. Turauskas ir 1940 metais nebuvo pamiršęs tos patirties. „Bolševizmo moralinį paveikslą esu liguistai tragiškai pergyvenęs pačioje „raudonojoje“ sostinėje 1917 –1918 metais ir šiandien dar stebiuosi, kaip tie išgyvenimai manęs nepribaigė ir galutinai nepalaužė. Antrusyk mačiau iš arti ir skaudžiai išgyvenau bolševizmo „laimėjimus“ savo kelionės po Rusiją 1934 metais. Kiekvienas kontaktas su tos modernios barbarijos atstovais man yra ištisas išgyvenimas ir didelė kančia“, – rašė jis.

Nesitaikstė su Lietuvos okupacija

Iš Luganos Turauskai persikėlė gyventi į Berną. Antrojo pasaulinio karo metais Bernas (dėl Šveicarijos pasirinktos neutralumo politikos) tapo vienu svarbiausių Lietuvos diplomatinės tarnybos postų Europoje. Kai Lietuvoje 1940 metų liepos 21 dieną „Liaudies seimas“ vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Lietuvos prisijungimo prie Sovietų Sąjungos, užsienyje gyvenantys pasiuntiniai, E. Turausko paraginti, įteikė protesto notas daugelio šalių vyriausybėms. Bendraudamas su užsienio diplomatais E. Turauskas skleidė informaciją apie tikrąją Lietuvos padėtį.

1946 metais, baigęs savo misiją prie Tautų Sąjungos, E. Turauskas persikėlė į Prancūziją.

Dokumentinės monografijos apie dėdę (mamos sesers vyrą) pristatyme dalyvavusi K. Masiulytė-Paliulienė, į Lietuvą iš Prancūzijos grįžusi gyventi iškart, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, pasakojo, kad jai vaikystėje teko nemažai bendrauti su Turauskais. Šie vaikų neturėjo, tad E. Turauskienės seserų Angelės ir Birutės vaikai jiems buvo kaip savi. „Kaip prisimenu, jų namai buvo labai lietuviški – tarsi Lietuvos memorialas, – teigė dažnai Turauskų šeimoje viešėjusi Karolina. – Močiutė visada mus tildydavo, sakydavo, kad negalima dėdei trukdyti dirbti. Iš tiesų beveik visada matydavome jį rašantį. O vakarais jis dirbo vienoje draudimo kompanijoje agentu.“

Kaip pasakojo Karolina, dėdė Eduardas dažnai dalyvaudavo įvairiose konferencijose Paryžiuje, Romoje. Jis rašė straipsnius, knygas, apeliavo į Vakarų valstybių sąžinę, nuolat protestavo prieš neteisėtą Baltijos šalių okupaciją. Prancūzijos vadžiai E. Turauskas buvo žinomas kaip aktyvistas, nesitaikstantis su tragišku Lietuvos likimu. Todėl dieną prieš tai, kai 1960 metų kovo 24 dieną į Paryžių turėjo atvykti tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas, į Turauskų buto duris pasibeldė prancūzų žvalgybininkai. „Baiminantis, kad N. Chruščiovo vizito metu E. Turauskas nesukeltų kokių nors nepageidautinų veiksmų, jis buvo ištremtas į Prancūzijai priklausančią Korsikos salą, – prisiminė K. Masiulytė-Paliulienė. – Tuo metu iš Prancūzijos buvo ištremta 850 politinių veikėjų. Tik tada suvokėme, kokia svarbi buvo dėdės politinė veikla.“

Archyvus išvežė, nes baiminosi KGB

Kaip prisiminė Karolina, po dėdės mirties 1966 metais jo žmona E. Turauskienė gavo advokato Gruberio, kuris atstovavo Sovietų Sąjungos ambasados Prancūzijoje interesams, laišką. Jis prašė informacijos apie E. Turausko palikimą, paveldėtojus, jų adresus. „Tai sukėlė nerimą: jei KGB žinojo, kad dėdė saugojo 1940 metų birželį išsivežtus diplomatijos archyvus, gali būti bandymų juos susigrąžinti, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė. – Padėjau tetai sutvarkyti archyvą, kuris vėliau ir buvo išsiųstas į JAV Stanfordo universiteto Huverio institutą, jame saugoma daug Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų dokumentų. Teta kruopščiai suskirstė diplomatų laiškus į bylas. Aš nemokėjau lietuvių kalbos, tad atlikau tik techninį darbą, o ji, paduodama susegti kiekvieną dokumentą, man pasakojo, kas jame parašyta: apie Sovietų Sąjungos ultimatumą, Antano Merkio kelionę į Maskvą, suglumusio J. Urbšio laiškus. Tuomet suvokiau, kad rankose laikau tragiškos Lietuvos istorijos paskutinių nepriklausomybės valandų puslapius.“

Vieną popietę tvarkant archyvą teta pasakė: „Esi jau nebe vaikas, tad noriu tau kai ką labai svarbaus pasakyti: pastarajame kare, be visų kitų žudynių, Katynėje 1940 metų pavasarį buvo sušaudyta daugiau kaip 20 tūkst. lenkų karininkų. Tu ne kartą išgirsi, neva šis baisus kraujo praliejimas buvo nacių darbas. Tačiau žinok, kad juos nužudė sovietai. Raudonojo Kryžiaus tyrėjai 1943 metais atkasė kapavietę, o dabar suklasifikuosime jų darytas nuotraukas.“ K. Masiulytė-Paliulienė drauge su teta tvarkė klaikius, trejus metus žemėje išgulėjusių palaikų atvaizdus. Kaip tuomet jai papasakojo E. Turauskienė, Raudonasis Kryžius minėtą tyrimą 1943 metais atliko užsienyje veikusios emigracinės Lenkijos vyriausybės prašymu. Pateiktoje ataskaitoje įvykdžius šį nusikaltimą buvo kaltinami sovietai.

Sunerimus dėl sovietų domėjimosi E. Turausko archyvais, per patikimus bičiulius, o ne paštu, dokumentai buvo išsiųsti į JAV. „Pirmasis su šiuo archyvu nepriklausomybės pradžioje atvyko susipažinti istorikas A. Anušauskas, – pasakojo K. Masiulytė-Paliulienė. – Kai jam tada papasakojau apie Sovietų Sąjungos ambasados advokato laišką, jis įtarė, kad sovietai gviešėsi tarptautinės Raudonojo Kryžiaus tyrimo komisijos Katynėje darytų nuotraukų. Vis dėlto labai greitai po mūsų pokalbio sovietai prisipažino, kad žudynes organizavo Maskva.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#LEGENDOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"