Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#LEGENDOS

Domas Cesevičius: pusė gyvenimo KGB šešėlyje

 
2018 09 07 12:00
„Neringos“ kavinėje./Nuotrauka iš knygos „Domas Cesevičius“
„Neringos“ kavinėje./Nuotrauka iš knygos „Domas Cesevičius“

1940-ųjų liepą tarp daugiau nei penkių šimtų sovietinių okupantų suimtų nepriklausomos Lietuvos veikėjų atsidūrė ir paskutinis Tautininkų sąjungos pirmininkas, žymus ekonomistas Domas Cesevičius. Šiandien prisiminkime jo lagerių ir tremčių kelius bei sprendimus, nulėmusius būtent tokį likimą.

Į okupantų paleistą mėsmalę D. Cesevičius pateko kone akimirksniu. 1940 metų birželio 19-ąją finansų ministro portfelį vadinamojoje liaudies vyriausybėje sutikęs priimti Ernestas Galvanauskas Kremliaus emisarų nurodymu atleido jį iš viceministro pareigų.

Tai buvo pirmas signalas, liudijantis, kad virš tautininkų vadovo galvos ima tvenktis debesys ir kad reikia laukti naujų bėdų. Kada jos užgrius, buvo galima tik spėlioti. D. Cesevičius neabejojo sulauksiantis ir kitokių represijų, tačiau turbūt nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai.

„Man atrodė, kad bus negerai, jei visi trauksimės. Reikia, kad kas nors liktų. Rizika didelė, bet reikia apsispręsti. Nutariau: bala nematė, jei jau parvažiavau, tai pats savęs netremsiu.“

Jis negalėjo žinoti, kad liepos 7-ąją naujuoju Valstybės saugumo departamento vadovu paskirtas komunistų vadeiva Antanas Sniečkus pasirašys visiškai slaptą dokumentą – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“.

Įgyvendinti šį planą imtasi liepos 10-ąją. Tądien naujieji, daugiausia iš buvusių politinių kalinių atrinkti Valstybės saugumo departamento darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos, pradėjo areštus ir kratas. Viskas vyko pagal tą pačią schemą: įsiveržę į pasmerktųjų suimti namus, saugumiečiai pirmiausia atlikdavo kratą. Tačiau rimtai ieškoti kokių nors „įkalčių“ niekas nė neketindavo – ši instrukcijos dalis būdavo atliekama skubotai ir formaliai. Tuomet naujojo režimo „priešams“ buvo pranešama, jog jie suimami. Tiesa, suimamųjų artimiesiems beveik visada buvo sakoma, kad po kelių dienų jie bus paleisti. Iki tol nesusidūrę su sovietų klasta žmonės tuo tikėjo: artėjant rinkimams į Liaudies seimą buvo galima pamanyti, jog naujajai valdžiai neįtinkančius asmenis tiesiog norima izoliuoti iki tol, kol bus paskelbti rinkimų rezultatai. Tačiau daugelio iš jų niekas niekada daugiau nebematė.

Suėmimo galėjo išvengti

Suėmimai vyko visą savaitę, o D. Cesevičius buvo vienas pirmųjų eilėje. Liepos 12-osios naktį, apie pirmą valandą, namo, kuriame jis gyveno, šeimininkė pasiūlė nuomininkui bėgti, mat jo ieškoti ateina du vyrai. „Aš čia, teateina“, – pasakė D. Cesevičius. Jis jau buvo apsisprendęs pasitikti savo likimą.

Saugumiečiai, pateikę A. Sniečkaus pasirašytą orderį, nurodantį atlikti D. Cesevičiaus namuose kratą, o jį patį – „suimti ir pristatyti“, ėmėsi ieškoti kratos protokole nurodytų daiktų: „priešvalstybinės literatūros, susirašinėjimo ir ginklų“. Nieko panašaus neradę, saugumiečiai nežinia kodėl prigriebė universiteto studentų, kuriems D. Cesevičius dėstė, sąrašą. Tiesą sakant, kratos rezultatai neturėjo jokios reikšmės – vienaip ar kitaip buvęs viceministras tą naktį būtų atsidūręs Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampe esančiame Saugumo departamento pastate.

Prieš tęsdami pasakojimą apie tą lemtingą naktį ir vėlesnius įvykius, paklauskime savęs, ar galėjo D. Cesevičius išvengti suėmimo, o kartu – ir visos jį ištikusios nepavydėtinos lemties. Be abejo, taip, ir net du kartus. Pirmą kartą – 1939-aisiais, jau vykstant Antrajam pasauliniam karui, kai jis, kaip Rockfellerio fondo stipendininkas, dirbo mokslinį darbą ir gilino žinias JAV. Tų metų spalio 10-ąją apsilankęs Niujorko pasaulinės parodos Lietuvos dienoje, jis užsuko į Rockfellerio centrą. Šis apsilankymas buvo lemtingas. Pats D. Cesevičius vėliau jį prisiminė taip: „Ten sėdintis valdininkas (...) mane atpažino ir nustebo, kad aš dar Amerikoj. Visi europiečiai, karui prasidėjus, jau išvykę. Jis pats esąs anglas ir taip pat ruošiasi išvykti, nes kai prasideda audra, geriausiai likti namie.“

Pats D. Cesevičius apie kelionę namo tuo metu nė negalvojo: stipendijos užteks dar ilgam, be to, ją galima ir pratęsti, o veikla Amerikoje buvo ir įdomi, ir siūlė didelių galimybių. Bet pamąstyti apie tai galima – tam yra dar visa savaitė, kol jis bus Niujorke. Tačiau savaitės neprireikė: sprendimui užteko artimiausio pusvalandžio, kol šalia esančioje kavinukėje buvo išgertas puodelis kavos. Anglo žodžiai paveikė taip stipriai, kad D. Cesevičius nieko nelaukdamas sugrįžo pas valdininką ir pareiškė – grįžtu namo. Po poros dienų gavęs iš fondo laivo bilietą ir pinigų kelionei, D. Cesevičius netrukus išplaukė Europos link. Po ilgos kelionės, kurioje netrūko ir tikrų audrų ir kitokių nuotykių, jis per Švediją ir Estiją pasiekė Lietuvą, kur po liūdnai pagarsėjusios 1939-ųjų spalio 10-osios sutarties su sovietais jau dygo raudonarmiečių įgulos.

Antrą kartą išvengti dramatiško likimo D. Cesevičius galėjo pirmąją okupacijos dieną, po 1940-ųjų birželio 15-ąją įvykusio paskutinio nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės posėdžio. Tada, kalbėdamasis su prezidentu Antanu Smetona, neseniai išrinktas Tautininkų sąjungos pirmininkas išgirdo valstybės vadovo pageidavimą, kad inteligentai trauktųsi prie Vokietijos sienos, kurią paskutinę minutę galima būtų pereiti. Tačiau net ir paties prezidento, ir kai kurių politikų bei visuomenės veikėjų pasitraukimas nepakeitė D. Cesevičiaus nusistatymo pasilikti pasmerktoje Tėvynėje. „Man atrodė, kad bus negerai, jei visi trauksimės. Reikia, kad kas nors liktų. Rizika didelė, bet reikia apsispręsti. Nutariau: bala nematė, jei jau parvažiavau, tai pats savęs netremsiu. Tegu kiti tremia. Nebėr Lietuvos, tai ir gyvenimas nebrangus“, – savo sprendimą vėliau prisiminė pats tautininkų vadovas.

Kelias į lagerius

Taip D. Cesevičius liepos 12-osios naktį atsidūrė saugumo rūsyje esančioje kameroje, kuri netrukus tapo pilnutėlė. „Jėzus Marija, kas čia darosi, tik veža ir veža?!“ – stebėjosi čia tebedirbantys senieji policininkai. Iš tiesų, NKVD rezidentūra iš Kauno pranešė Maskvai, jog per savaitę trukusią operaciją Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių, be D. Cesevičiaus, pateko buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, kariuomenės Generalinio štabo Antrojo kontržvalgybos skyriaus pulkininkas Konstantinas Dulksnys, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir daugelis kitų.

Šių žmonių likimai susiklostė labai įvairiai: nemažai jų buvo nužudyti SSRS ir Vokietijos karo pradžioje, dalis amžiams pražuvo lageriuose ir tremtyje. Toks likimas galėjo ištikti ir D. Cesevičių, jei ne susiklosčiusios aplinkybės ir turbūt kone vienintelis jo gyvenimo kompromisas, leidęs išsaugoti gyvybę ir keleriems metams sugrįžti į Lietuvą. Tačiau apie tai – kiek vėliau, o dabar grįžkime į pačią D. Cesevičiaus golgotos pradžią.

Rugpjūčio 24-ąją D. Cesevičius buvo perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Prasidėjo tardymai – iš pradžių, matyt, dar pagal lietuvišką, o paskui jau pagal įprastą ir išbandytą enkavėdistinę metodiką. Tai matyti iš besikeičiančio apklausų protokolų stiliaus. Pradžioje juose nėra sovietinei naujakalbei būdingų terminų, o paskutiniuose protokoluose jau randame tokius įtariamojo parodymus: „Aš prisipažįstu, kad buvau kontrrevoliucinėje organizacijoje „Neolituanija“ ir kontrrevoliucinėje Tautininkų partijoje, joms vadovavau ir kovojau su darbo masių revoliuciniu judėjimu bei Lietuvos kompartija.“ Tokių neabejotinai pačių enkavėdistų ranka surašytų parodymų užteko, kad Ypatingasis pasitarimas – vadinamoji troika – 1941 metų balandžio 19 dieną nuteistų D. Cesevičių aštuoneriems metams lagerių. Tų pačių metų vasarą jis atsidūrė Pečiorlage – Rusijos šiaurėje tarp Vorkutos ir Pečioros.

Ką konkrečiai lageryje dirbo D. Cesevičius, duomenų nėra, o ir pats jis apie darbą bent jau išlikusiuose atsiminimuose nekalba – yra pasakojęs tik tai, kad „darbas nebuvo pati didžioji bausmė“, o sunkiausia buvo, kai kokias tris dešimtis kilometrų pėsčiomis varydavo iš lagerio į lagerį. Šiaip ar taip, sveikatos kaliniui tenykštis gyvenimas nepridėjo, antraip jis dėl gresiančios kojos amputacijos nebūtų atsidūręs ligoninėje. Koją medikams pavyko išgelbėti, tačiau mums D. Cesevičiaus buvimas ligoninėje įdomesnis tuo, kad ten jis buvo apstatytas bent septyniais NKVD agentais, fiksuojančiais kone kiekvieną sekamojo žodį ir žingsnį. Čekistus domino viskas – su kuo kalinys bendrauja, kiek ir ką pasakoja apie savo praeitį, ką mano apie padėtį nacių okupuotoje Lietuvoje, karo baigtį ir daugybę kitų dalykų. Vėliau pradėta domėtis ir galimais buvusio tautininkų vadovo ryšiais užsienyje.

Matyt, agentų teikiama informacija rimtai sudomino enkavėdistus. Šiaip jau už atvirai tebereiškiamas antisovietines pozicijas jam buvo galima greitai sukurpti naują bylą ir „įsūdyti“ dar keliolika metų, o gal net ir sunaikinti. Tačiau nutiko visiškai kitaip: 1943 metų sausio 7 dieną lagerio operatyvinis įgaliotinis gavo tokį vyresnybės nurodymą: „Užtikrinkite 2-ojoje ligoninėje esančio Cesevičiaus sistemingą agentūrinį aptarnavimą. Taip pat žiūrėkite, kad būtų pagerintas maitinimas ir medicininis aptarnavimas.“ Tai liudijo, kad NKVD rengė D. Cesevičiui kitokį nei žūti pasmerkto lagerio klipatos vaidmenį.

Vienintelis kompromisas

Tas kitas vaidmuo buvo numatytas ne jam vienam ir tapo didelio naujos krypties sovietų propagandinio žaidimo dalimi. Mat kaip tik tuo metu Rytų fronte jau buvo įvykęs esminis lūžis ir tapo aišku, kad Raudonoji armija išstums vokiečius iš jų okupuotų teritorijų. Vienoje šios naujosios propagandos kryptyje, skirtoje nacių okupuotai Lietuvai, tauta raginama būti vieninga ir nedelsiant kilti į kovą su hitlerininkais, kitoje, skirtoje likusiai SSRS daliai, mėginama parodyti, kad lietuviai jau dabar aktyviai kovoja su okupantais.

O ką jau kalbėti apie 1944-ųjų vasarą, kai sovietų kariuomenės daliniai priartėjo prie Vilniaus. Tuo metu įprastą komunistų oficiozo „Tiesos“ šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ pakeitė šūkis „Visi į kovą su hitlerininkais!“ Iš straipsnių ir Lietuvai transliuojamų radijo laidų dingo tokios sąvokos kaip „lietuvių liaudis“, nekalbant jau apie užuominas į klasių kovą ar proletariatą. Užtat visur garsiai skambėjo tokios frazės kaip „lietuvių tauta“, „tautos interesai“, ir net „Lietuvos nepriklausomybė“. Maža to, liepos mėnesį, vykstant mūšiams dėl Vilniaus, per Maskvoje įkurdintą sovietinės Lietuvos radiją skambėjo ne „Internacionalas“, o Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Visa tai turėjo sudaryti įspūdį, kad šį kartą į Lietuvą sugrįžta kitokie bolševikai, tad Raudonąją armiją reikėtų pasitikti jei ne su entuziazmu, tai bent jau neutraliai.

Be abejo, šiai propagandai reikėjo panaudoti Rusijoje esančius lietuvius. Ne tik ir ne tiek komunistus, kiek buvusius „buržuazinius“ veikėjus, net jei šie ir kalėjo stalininiame gulage. Vienu tokių taikinių ir tapo D. Cesevičius.

O kad buvęs nepriklausomos Lietuvos veikėjas butų sukalbamesnis, enkavėdistai griebėsi įprastų dviejų priemonių – meduolio ir botago. Botagu tapo agentų pranešimų pagrindu pradėta įskaitinė byla, galėjusi pasibaigti fiziniu sunaikinimu.

Na, o meduoliu, žinoma, tapo pasiūlyta galimybė ne tik išgyventi, bet ir atgauti laisvę bei sugrįžti į Tėvynę. Tam tereikėjo dviejų dalykų. Pirma, parašyti į sovietinę spaudą „Žodį lietuviams“, beje, akcentuojant ne prosovietinę, bet greičiau antivokišką tonaciją. O dar reikėjo kreiptis į LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Justą Paleckį ir paprašyti jo malonės. „Jeigu parašysi, galėsi tikėtis išeiti į laisvę, o jei ne, tai pastipsi čia – šiaurėje“, – tokius iš Maskvos atvykusių čekistų žodžius vėliau prisiminė D. Cesevičius.

Beteisio kalinio kalbos apie „laisvą kvėpavimą“ stalininėje imperijoje atrodo kaip pasityčiojimas iš paties savęs.

Abu reikalavimus kalinys įvykdė ir, ko gera, net su kaupu. „Žodyje lietuviams“, kurį 1944-ųjų pavasarį išspausdino „Tiesa“, galima rasti ne tik antivokiškų minčių bet ir tokius žodžius: „Mano betarpiškas Sovietų S-gos gyvenimo pažinimas mane nepajudinamai įtikino Sovietų Sąjungos tautinės politikos gyvenimiškumu bei teisingumu, ir belieka tik nekantriai laukti, kad su skauduliais nuo Sovietų Sąjungos atplėšta Lietuva vėl atsidurs Didžiosios Sovietų Sąjungos plačiame ir laisvame kvėpavime bei kūrybingose pastangose keliant tautų ir žmonių gerovę.“

Tai buvo trečias D. Cesevičiaus gyvenime lemtingas sprendimas ir vienintelis kompromisas su savo įsitikinimais ir sąžine. Beteisio kalinio kalbos apie „laisvą kvėpavimą“ stalininėje imperijoje atrodo kaip pasityčiojimas iš paties savęs.

Be abejo, visada buvo galima neiti į kompromisus ir pasirinkti žūtį. Bet taip atrodo tik žiūrint iš saugios šiandienos pozicijų. O ten, lagerio neviltyje, tokio pasirinkimo galimybė buvo nepalyginti mažesnė. 1972-aisiais iš atminties rašytoje pokalbio su kagėbistais santraukoje D. Cesevičius aną momentą prisiminė taip: „Aš tada buvau fiziškai visai išsekęs, nuo badavimo sutinęs, moraliai ir fiziškai prislėgtas, todėl neturėjau nei fizinių, nei moralinių jėgų pasipriešinti tokiam grasinimui. Už parodytą man duonos plutą galėjau daug ko išsižadėti ir daug ką pažadėti.“ O mums belieka pridurti, kad daugiau tokių kompromisų D. Cesevičiaus gyvenime nebuvo.

„Areštuoti už dviveidžiavimą“

O kol kas prasidėjo ilgas kelias į laisvę. Nuo 1944-ųjų gegužės vidurio perėjęs kelis lagerius D. Cesevičius 1945 metų sausio 6-ąją sulaukė Ypatingojo pasitarimo nutarties sutrumpinti jo bausmės laiką iki faktiškai išbūtojo, o dar po trijų savaičių jam atsivėrė paskutinio – Maskvos kalėjimo vartai. Dabar D. Cesevičius galėjo grįžti į Kauną, iš kur ir pradėjo savo nelaisvės epopėją. Vasario pradžioje jam buvo leista persikelti į Vilnių, o netrukus – įsidarbinti Politinės ekonomijos katedros docentu universitete.

Atrodė, kad čekistai dabar paliks buvusį kalinį ramybėje. Tačiau ne. Tais metais jį stebėjo bent du MGB informatoriai. Vienam jų buvo patikėta išsiaiškinti dabartinius D. Cesevičiaus ryšius. Tokie pavedimai duoti ne šiaip sau, nes buvusį Lietuvos politiką tikėtasi rinktis kandidatu verbuoti. Ir greitai įsitikinta, kad tokiam „darbui“ potencialus kandidatas netiks. D. Cesevičiui skirtame Mečislovo Treinio rašinyje pateikiami tokie agentės Ševčenko užfiksuoti docento žodžiai: „Geriau vėl eiti į katorgą, kurią jau mačiau, negu dirbti kartu su jais. Ką gi jie mums duoda? Kur ta laisvė, kurią jie mums žadėjo? Aplinkui matome tik trūkumus ir NKVD persekiojimus. Tūkstančiai mūsų inteligentų pūva kalėjimuose už tai, kad nenorėjo naikinti mūsų jaunimo ir buvo kitos nuomonės (...). Bet viskas turi savo pabaigą (...). Karas, kuris turėtų netrukus užsiliepsnoti, viską išspręs.“

Kaip matome, D. Cesevičius tuo metu tikėjo, kad karas tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos neišvengiamas ir kad jis baigsis demokratijos pergale. To jau buvo per daug, tad čekistai nutarė paslėpti meduolį ir vėl griebtis botago. Taigi už nemarksistinį požiūrį į visuomeninio gyvenimo reiškinius ir „buržuazinių idėjų tempimą“ D. Cesevičius 1946 metų liepos 23-iąją buvo atleistas iš universiteto.

Prasidėjo sunkus gyvenimas. Teko verstis atsitiktiniais darbais, glaustis atsitiktinėse pastogėse ir dar kęsti nuolatinius „pokalbius“ su čekistais. Po vieno tokių pasišnekėjimų, vykusio 1948-aisiais, D. Cesevičius per plauką išvengė tremties (kaip tik tais metais vyko liūdnai pagarsėjusi masinių trėmimų operacija „Vesna“). Tų pačių metų gruodį čekistai dar tris kartus mėgino priversti D. Cesevičių bendradarbiauti. Dar kartą paspausti D. Cesevičių MGB mėgino 1950-ųjų birželį. Tada jam net buvo primygtinai pasiūlyta aplankyti keturis jo pažįstamus, tačiau jis nurodymo neįvykdė. Maža to, papasakojo apie saugumiečių spaudimą savo pažįstamai, neįtardamas, kad kalbasi su jų informatore – jau minėta Ševčenko.

Šis agentūrinis pranešimas galutinai nulėmė D. Cesevičiaus likimą, mat po juo randame tokią jį priėmusio čekisto išvadą: „Reikia apiforminti D. Cesevičių už dviveidžiavimą ir areštuoti. Tai padaryti reikia nedelsiant.“ Rugpjūčio 18-ąją buvęs universiteto docentas savo bute buvo suimtas. Po tris mėnesius trukusių tardymų sukurpta kaltinamoji išvada dar kartą primena senas, prieškarines D. Cesevičiaus „nuodėmes“. To užteko, kad 1951 metų sausio 20-ąją Ypatingasis pasitarimas „už priklausymą antisovietinei nacionalistinei organizacijai ir aktyvią antisovietinę veiklą“ ištremtų jį į Krasnojarsko kraštą. Šį kartą – visam gyvenimui. Tokia buvo dar vieno lemtingo D. Cesevičiaus sprendimo neprisitaikyti prie sovietinės sistemos ir nebendradarbiauti su okupantais kaina.

Agentų apsuptyje

Tikėtina, kad amžinon tremtin į Krasnojarsko kraštą išsiųstas D. Cesevičius ten būtų ir pražuvęs. Nuo tokios lemties išgelbėjo Josifo Stalino mirtis ir prasidėjęs chruščiovinis atšilimas: 1954-aisiais jis iš tremties buvo paleistas. Tai, kad D. Cesevičiui, kitaip nei daugeliui buvusių tremtinių, kurių sovietinės Lietuvos valdžia paniškai bijojo, buvo leista sugrįžti į Lietuvą ir net apsigyventi Vilniuje, gali liudyti, jog čekistai jo atžvilgiu neatsisakė turėtų planų.

Tiesa, ilgą laiką buvusiam tautininkų vadovui gyventi Tėvynėje nebuvo lengva. Porą metų jis nesėkmingai ieškojo nuolatinio darbo. Nors ne vienas veikėjas žadėjo jam padėti, bet pažado netesėjo – pasirodo, įsidarbinti reikia LKP CK rekomendacijos, o tokios, žinoma, nebuvo. Ir tik kai 1956-ųjų pavasarį dėl tokios padėties D. Cesevičius pasiguodė vienam universiteto dėstytojui (nė nenumanydamas, kad šis yra KGB agentas Juristas), reikalai pajudėjo. Pranešęs apie pokalbį savo kuratoriui, Juristas gavo užduotį D. Cesevičiui padėti, „siekiant vėliau suartėti su juo“. Taip apie sugrįžusį tremtinį ėmė megztis naujos čekistinio voratinklio gijos.

Po poros savaičių D. Cesevičius gavo darbą universiteto bibliotekos bibliografijos skyriuje, tačiau rudeniop buvo atleistas iš pareigų. Kaip rašo M. Treinys, taip nutiko todėl, kad Juristo užduotis jau buvo įvykdyta: D. Cesevičius juo pasitikėjo ir dažnai kreipdavosi į jį įvairiais klausimais.

Kitą nuolatinį darbą D. Cesevičius gavo tik 1960-aisiais, kai savo pažįstamo inžinieriaus Stepono Stulginskio padedamas (šį kartą – jau be KGB žinios ir pritarimo) buvo priimtas ekonomistu į Miestų ir kaimų statybos projektavimo institutą. Tai, ko gera, buvo geriausias D. Cesevičiaus laikas – jis važinėjo į komandiruotes, dirbo ir kūrybinį darbą. Tačiau kaip tik tuo metu jį sekančių agentų padaugėjo nuo keturių iki vienuolikos. Matyt, tokį aktyvumą lėmė ir tai, kad D. Cesevičius 1960-aisiais pradėjo nuolat lankytis „Neringos“ kavinėje, kurioje prie vadinamojo profesorių stalo rinkdavosi kritiškai sovietų valdžios atžvilgiu nusiteikę intelektualai. Be abejo, ten prisėsdavo ir KGB informatoriai, detaliai aprašinėjantys D. Cesevičiaus išsakomas mintis.

Tuo metu ir vėliau sovietinis saugumas ne tik rinko informaciją apie D. Cesevičiaus nuotaikas, bet ir toliau rezgė planus jį aktyviai paveikti. Antai 1971-aisiais jau ne tik agentai, bet ir kadriniai kagėbistai mėgino įtikinti buvusį „buržuazinį“ veikėją parengti sovietinei valdžiai palankių straipsnių spaudoje arba bent jau parašyti viešą išpažintį. Suprantama, D. Cesevičius tai daryti kategoriškai atsisakė.

Tuomet KGB ėmė regzti planus savo objektą sukompromituoti. Planas buvo tikrai šėtoniškas: panaudojus „Neringoje“ įrengtą klausymosi aparatūrą, užfiksuoti kelių antisovietiškai nusiteikusių D. Cesevičiaus pašnekovų mintis, o tada išsikviesti juos į apklausą. Vėliau per savo agentus papasakoti D. Cesevičiaus bičiuliams apie jo 1944-aisiais parašytą „Žodį lietuviams“ ir sukelti abejonių, ar tik D. Cesevičius nebus provokatorius, pranešinėjantis saugumui apie pokalbių prie „profesorių stalo“ turinį. O galiausiai dar vienas agentas informuos kompaniją matęs, kaip D. Cesevičius kartą vogčiomis įsmuko į KGB rūmus. Visi šie veiksmai turėjo prikišamai parodyti: D. Cesevičius pats yra KGB informatorius, todėl neverta nei juo pasitikėti, nei su juo bendrauti.

Nežinia kodėl šis planas nebuvo įgyvendintas. Gal todėl, kad tuo metu D. Cesevičiui atsirado galimybė JAV lietuvių kvietimu nuvykti į Ameriką. Kagėbistus, beje, tie ketinimai sudomino. D. Cesevičiui ketinta netrukdyti tai padaryti. Matyt, planuota užjūryje jį panaudoti savo tikslams, o gal tiesiog nebeleisti sugrįžti. Tačiau pats „objektas“ tokių planų greitai atsisakė, motyvuodamas taip: „Neturėčiau nei ko reikšmingesnio duoti (...), nei ko reikšmingesnio iš ten paimti.“ O juk galėjo išvykti ir pasilikti laisvame pasaulyje, taip galutinai atsisakydamas persekiojimų. Likti nelaisvoje Tėvynėje buvo paskutinis lemtingas D. Cesevičiaus sprendimas.

Reikia pridurti, kad 1977-aisiais KGB pagaliau paliko D. Cesevičių ramybėje kaip sulaukusį garbaus amžiaus ir nebepavojingą. Taip gulagą, tremtis ir nuolatinį spaudimą pusę gyvenimo kentusiam žmogui likimas atseikėjo dar devynerius metus, nebejaučiant už nugaros juodo KGB šešėlio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#LEGENDOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"