Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
#LEGENDOS

Alfonsas Petrulis – pamirštas signataras

 
2018 07 02 15:00
Alfonsas Petrulis (dešinėje) su artimaisiais. XX amžiaus 3-iasis dešimtmetis.
Alfonsas Petrulis (dešinėje) su artimaisiais. XX amžiaus 3-iasis dešimtmetis. LNM nuotrauka

Suėjo 90 metų, kai mirė Vasario 16-osios akto signataras Alfonsas Petrulis. Prisiminkime šio kunigo ir visuomenės veikėjo gyvenimo kelią.

Signataras A. Petrulis šiandien prisimenamas nedažnai. Kitaip, nei jo jaunesnysis brolis Vytautas – keturių vyriausybių finansų ministras, o vėliau ir kabineto vadovas, 1940-aisiais tapęs viena pirmųjų NKVD aukų ir sušaudytas kažkur prie Uchtos lagerio Komijoje.

Jo brolio Alfonso likimas nebuvo toks dramatiškas. Tiesa, persekiojimų signataras neišvengė, tačiau šių įvykių pasekmės buvo kur kas švelnesnės. Be to, A. Petrulis anksti pasitraukė iš politikos. O ir šį pasaulį jis paliko būdamas vos 55-erių, likus 22 metams iki Lietuvą ištikusios 1940-ųjų katastrofos. Neabejotina, kad būtent dėl šių priežasčių signataras nepatenka į ryškiausių ir dažniausiai minimų tarpukario Lietuvos veikėjų plejadą. Dar vieną užmaršties priežastį nurodo A. Petrulio biografiją tyrinėjęs istorikas Algimantas Katilius. Signatarui skirtoje monografijoje jis rašo: „Jis nebuvo tarp pačių aktyviausių Valstybės Tarybos narių, tačiau jo indėlis į valstybės kūrimo procesą vis dėlto labai svarus. Signataro darbštumas, racionalumas, kritinis mąstymas lėmė, kad jam buvo suteiktas pasitikėjimas dirbti bene svarbiausiose Tarybos komisijose“.

Alfonsas Petrulis neišvengė susidūrimų ir su caro valdžia, ir su bažnytine vyresnybe, ir su sulenkėjusiais parapijiečiais, ir su Vilniaus kraštą okupavusios Lenkijos žandarais.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad dar gerokai iki mūsų valstybės atkūrimo kunigas A. Petrulis pasižymėjo kaip nenuilstantis kovotojas už lietuvybę ir lietuvišką žodį Vilnijoje. Dėl to jis neišvengė susidūrimų ir su caro valdžia, ir su bažnytine vyresnybe, ir su sulenkėjusiais parapijiečiais, ir su Vilniaus kraštą okupavusios Lenkijos žandarais. Jis net buvo du kartus suimtas, laimei, neilgai. Kaip ir kodėl A. Petrulis, kitaip nei nemažai kitų to meto dvasininkų, tapo tokiu nenuilstamu kovotoju už lietuvybę? Bandydami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia peržvelkime jo kelią į kunigystę, jis nebuvo nei paprastas, nei tiesus.

Kelias prie altoriaus

A. Petrulis gimė 1873 metų rugpjūčio 4 dieną Panevėžio apskrities Čypėnų valsčiaus Kateliškių kaime, ūkininkų Juozapo ir Izabelės Petrulių šeimoje. Pradžios mokyklos jis nelankė. Tolesniems mokslams jį greičiausiai rengė ne koks paprastas daraktorius, kitaip, sulaukęs vienuolikos, vaikinas nebūtų taip lengvai įstojęs į Šiaulių gimnaziją, kurios mokiniai gaudavo gerą klasikinį išsilavinimą – daugiau nei du penktadaliai mokymo laiko buvo skiriama lotynų ir graikų kalboms. Ši gimnazija, beje, išugdė ištisą plejadą žinomų Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų, tokių kaip Antanas ir Jonas Vileišiai, Steponas Kairys, Povilas Višinskis, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas ir daugelis kitų.

Reikia pabrėžti, kad labai geru elgesiu pasižymėjęs gimnazistas A. Petrulis toli gražu nebuvo pirmūnas moksle – iš 1889 metais išduoto šešių gimnazijos klasių baigimo pažymėjimo matyti, kad visi jo studijuoti dalykai įvertinti vos patenkinamai. Baigęs šešias klases, A. Petrulis gimnazijoje toliau nebesimokė – šešiolikmetis rengėsi stoti į kunigų seminariją.

Vis dėlto, greičiausiai dėl per jauno amžiaus nei tais, nei kitais metais dvasininko keliu A. Petrulis dar nepasuko. Mokytis Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje jis pradėto tik 1891-aisiais – tuo pat metu, kai į šią mokymo įstaigą įstojo kitas būsimas signataras Kazimieras Šaulys. Šis, prisimindamas studijų dienas, po daugelio metų rašys: „Tai buvo džiaugsmo, entuziazmo dienos. Rodos, daug dirbome ir sunkiai, užsidarę senose, ne visai higieniškose patalpose, susikimšę, bet gyvenome ne tiek kūnu, kiek dvasia“. Tai buvo tuo metu dar neišblėsusi Antano Baranausko dvasia, kurią palaikė ir iškalbos meną dėstęs žymusis kalbininkas Kazimieras Jaunius, seminarijos rektoriai Gasparas Felicijonas Cirtautas, Jeronimas Račkauskas ir, be abejo, iš Peterburgo dėstyti į seminariją sugrįžęs Juozas Mačiulis-Maironis, pagal kurio eiles sudėtos dainos, pasak K. Šaulio, „ugdė dvasioje pasiryžimą dirbti Lietuvai ir aukotis jos prisikėlimui“.

Nėra abejonių, kad lietuviška seminarijos dvasia bei seminarijoje veikusių pusiau legalių ir visai nelegalių lietuviškų draugijų įtaka iš esmės lėmė A. Petrulio patriotinę orientaciją, kurią jis įrodė per visus savo kunigavimo carinės imperijos ir lenkų okupacijos metus. Tačiau kol kas, 1895-aisiais, gerais pažymiais baigęs visą ketverių metų seminarijos kursą, klierikas neskubėjo priimti kunigystės šventimų. Tokį sprendimą pats A. Petrulis aiškino dvejopai: viena vertus, jis esą norėjo įsitikinti savo pašaukimu, kita vertus, tvirtino buvęs per jaunas priimti kunigystės sakramentus.

Tais pačiais metais A. Petrulis nutarė išmėginti pasauliečio kelią, tad išvyko į tuomet Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusį Lvovą ir įstojo į tenykštį veterinarijos institutą. Tačiau pasaulietinės studijos tetruko porą metų. Po kurio laiko Vilniaus kunigų seminarijos rektoriui nusiųstame prašyme jis rašė: „Buvimo Veterinarijos institute metu aš nesijaučiau dvasiškai ramiu, kažkoks vidinis balsas vertė mane sugrįžti į seminariją“. Pašaukimas nugalėjo. 1897-aisiais A. Petrulis sugrįžo į seminariją jau tvirtai apsisprendęs gauti kunigo šventimus.

Sąlygos Vilniuje gerokai skyrėsi nuo to, ką A. Petrulis matė Žemaičių kunigų seminarijoje. Nors bent pusė Vilniaus seminarijos klierikų buvo lietuviai ir ten net buvo įvestas neprivalomas lietuvių kalbos mokymas, šios įstaigos vadovybė diegė joje lenkiškumo dvasią, ne tik nedarydama nuolaidų ne itin gerai lenkiškai mokantiems klierikams, bet ir įvairiais būdais apsunkindami galimybę gauti kunigo šventimus. O ką jau kalbėti apie slaptų lietuviškų būrelių narius, tokius, kaip vienos tokios draugijos steigėjas Jurgis Šaulys, 1899-aisiais dėl „litvomaniškos“ veiklos priverstas nutraukti mokslus.

Ar A. Petrulis palaikė ryšius su J. Šaulio įsteigta draugija, tikrų žinių nėra. O jei ir palaikė, niekas apie tai nesužinojo. Tai liudija faktas, jog 1898-aisiais gabus klierikas buvo pasiųstas į vienintelę katalikų dvasininkams skirtą aukštąją mokyklą – Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Deja, ten klierikas buvo tik iki žiemos: Sankt Peterburgo klimatas pasirodė esąs pražūtingas ir taip jau nestipriai A. Petrulio sveikatai, tad 1899-ųjų pradžioje jam teko grįžti į Lietuvą. Kiek pasigydęs, tų metų balandžio 4-ąją jis priėmė kunigo šventimus ir balandžio 28-ąją buvo paskirtas Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Taip prasidėjo A. Petrulio kunigystė.

Lietuviško žodžio gynėjas

Vilniaus bažnyčioje A. Petrulis užsibuvo neilgai. Kaip, beje, ir kitose parapijose. Užbėgdami įvykiams už akių pažymėsime, kad per 29 kunigystės metus šis dvasininkas iš vietos į vietą kilnotas net devynis kartus – kur kas dažniau, nei dauguma kitų kunigų. Viena tokių pastumdymų priežasčių neabejotinai buvo įtempti lietuvių bei lenkų santykiai ir su tuo susijusios parapijiečių intrigos.

Pirmieji konfliktai, kilę dėl lietuviškų kunigo aspiracijų, prasidėjo, kai A. Petrulis 1901-ųjų sausį buvo paskirtas Giedraičių dekanato Joniškio parapijos klebonu. Nors šioje tautiškai mišrioje gyvenvietėje pusė pamaldų jau dešimtmetį vyko lietuvių kalba, įtakingas vietos dvarininkas Leonas Zajončkovskis ėmė spausti naująjį kleboną atsisakyti pamaldose „pagoniškos“ kalbos. A. Petrulis, žinoma, tokiems reikalavimams nepakluso. Tautinis konfliktas Joniškyje truko gerus dešimt metų ir net pareikalavo policijos bei teismo įsikišimo. Tačiau šios atomazgos A. Petrulis Joniškyje nesulaukė: 1903 metų rugpjūtį jis buvo perkeltas klebonauti į Maišiagalą, kur prasidėjo naujas kunigo kovos už lietuvišką žodį etapas.

Maišiagaloje lietuvių kalbos padėtis buvo kur kas prastesnė, nei Joniškyje. Nors parapijoje buvo daug lietuvių, kurių dalis net nesuprato lenkiškai, visos pamaldos čia vyko tik lenkų kalba. Taigi, A. Petrulis ėmėsi žygių įteisinti šioje parapijoje lietuvišką žodį. Kreipęsis į Vilniaus vyskupą su prašymu leisti dalį mišių laikyti lietuvių kalba, klebonas tokį leidimą gavo, tačiau čia pat susidūrė su atkakliu vietos lenkų pasipriešinimu. Pats A. Petrulis laiške laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcijai apie tai rašė taip: „Rodosi, toksai parėdymas negalėjo lenkams padaryti jokios skriaudos. Vis dėlto atsirado žmonių, kurie sumanė tą darbą sutrukdyti; tarp kitko pradėjo siuntinėti melagingas žinias į lenkų laikraščius“. Iš tiesų, tuo metu lenkiškas Vilniaus laikraštis „Goniec Wieczorny“ paskelbė pramanytą istoriją apie tai, kad Maišiagalos klebonas pareiškė duodąs parapijiečiams dvi savaites išmokti lietuviškai, o to nepadariusiems neteiksiąs patarnavimų.

Tai buvo prieš A. Petrulį nukreiptų intrigų pradžia. Pabrėšime, kad viskas vyko 1905-ųjų vasarą, kai Lietuvoje jau buvo prasidėjęs tautinis atbudimas. Neatsitiktinai šie metai tapo ir A. Petrulio politinės veiklos pradžia, mat savo kleboną parapijiečiai tąsyk išrinko į gruodžio mėnesį vykusį Didįjį Vilniaus Seimą. A. Katilius spėja, kad šiame forume A. Petrulis dalyvavo kaip krikščionių demokratų grupės atstovas.

Kaip yra žinoma, Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo daugiau kaip 2 tūkst. delegatų ne tik iš įvairių Lietuvos valsčių, parapijų, seniūnijų ir kaimų – buvo atstovaujama ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje bei Latvijoje gyvenantiems lietuviams. Viename šio Seimo priimtų dokumentų buvo aiškiai sakoma, kad „dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu“. Tiesa, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tuomet niekas dar neužsiminė, tačiau delegatai nutarė reikalauti „Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“.

Po Didžiojo Vilniaus Seimo lietuviai nuveikė daugiau, nei per visą ligtolinį atgimimo laiką. Spaudos paraginti, jie ėmėsi steigti savą valsčių savivaldą ir mokyklas. Netrukus buvo pakeistos maždaug dviejų penktadalių valsčių valdybos, varomi lauk iš Rusijos atsiųsti raštininkai, renkami savi viršaičiai ir valsčiaus teisėjai. Vien Kauno gubernijoje beveik pusėje pradinių mokyklų jau buvo mokoma lietuvių kalba. Švietimo srityje caro administracija dar darė tam tikrų nuolaidų, bet su mėginimais keisti kad ir vietinę valdžią taikstytis neketino. Daugelis tų, kurie mėgino vykdyti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus, atsidūrė Sibire, kiti buvo priversti emigruoti. Reikia pridurti, kad tuo metu net tarp inteligentų ėmė reikštis kapituliacijos nuotaikos. Atsirado daug manančiųjų, kad kovoti su imperijos galybe nėra jokios prasmės.

A. Petrulis tokioms nuotaikoms nepasidavė. Sugrįžęs į savo parapiją, jis tęsė kovą už lietuvišką žodį: ėmė lietuviškai katekizuoti vaikus, Maišiagaloje įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą, rašė į spaudą, ragindamas dėl lietuvių kalbos padėties Vilniaus vyskupijos bažnyčiose kreiptis tiesiai į Šventąjį Sostą. 1906 metų birželį Vilniaus žiniose Maišiagalos klebonas rašė: „Taigi, lietuviams esant tokiame apverktiname padėjime ir nesant teisybės pas vyskupystės valdžią, būtinai reikia kreiptis Ryman į Šv. Tėvą; kitokio kelio nebeturime. Apie tą dalyką turėtų pasirūpint visi Vilniaus vyskupystės kunigai lietuviai ir susivažiavę kur nors Vilniuj ar teip pas kokį kleboną ir nutarę, kaip ir kas daryti, kreiptis su prašymu iš pradžių į jo Ekscelenciją. Niekas kitas nepasirūpins apie mūsų brolelius, reikia patiems pasirūpint, nes matome, kaip jie rūpinos lig šiol apie mus.“

Kultūrininkas ir visuomenininkas

Savo atkaklia lietuviška veikla Maišiagaloje A. Petrulis užsitraukė ne tik vietos lenkų, bet ir caro valdžios nemalonę. Tų pačių 1906-ųjų pradžioje jis buvo apkaltintas ne tik varęs katalikišką propagandą tarp vietos stačiatikių, bet ir agitavęs prieš caro vyriausybę. Tiesa, skundai ir įtarimai nepasitvirtino: klebonas jo bylą tyrusiems žandarams išaiškino nusikalstamos agitacijos nevedęs ir nurodė, kad nė vienas jo parapijietis nedalyvavo jokiuose 1905 metų revoliuciniuose neramumuose. Tai išgelbėjo kunigą nuo kalėjimo, bet neapsaugojo nuo tolesnių lenkų intrigų ir tremties į netoli Lydos esančią gudišką Nalibokų parapiją.

Tačiau ir ten A. Petrulis ilgai neužsibuvo – šį kartą ne dėl tautinės veiklos (gudų parapijoje jos ir būti negalėjo), bet dėl nesusiklosčiusių santykių su parapijiečiais ir buvusio Nalibokų klebono intrigų. Pastarojo sukurstyti, parapijiečiai užvertė skundais ir bažnytinę, ir civilinę valdžią. A. Petrulis kaltintas netinkamu pareigų atlikimu ir nederamu dvasininkui gyvenimo būdu. Vilniaus vyskupijos atstovams ištyrus šiuos skundus paaiškėjo, kad jie – šmeižikiški ir nepagrįsti. Vis dėlto dėl šventos ramybės A. Petrulį nutarta iškelti į lietuviškus Marcinkonis.

Čia A. Petruliui nebereikėjo kovoti dėl tautinių reikalų, tad kunigas, be savo tiesioginių pareigų, aktyviai ėmėsi kultūrinio darbo: pasikvietė dvi Pakaunės mokytojas, mokiusias vietos jaunimą lietuviškų šokių ir dainų, drauge su bažnyčios vargonininku subūrė chorą, prisikvietęs Vilniaus kultūros draugijos „Rūta“ vaidintojus rengė lietuviškus vakarus ir spektaklius.

Kita svarbi A. Petrulio visuomeninės veikos sritis buvo švietimas. Negavęs valdžios leidimo pradžios mokykloje mokyti vaikus lietuvių kalbos ir tikybos, kunigas įsteigė slaptus daraktorių kursus ir mokyklėlę. Už tai caro valdžia iškėlė A. Petruliui bylą, kuri 1910-ųjų lapkritį pasiekė teismą. Laimei, kalėjimo kunigas išvengė – teisme steigęs mokyklą jis neprisipažino, o kitų įrodymų pritrūko.

Po beveik trejų tarnystės Marcinkonyse metų A. Petrulis buvo paskirtas Pivašiūnų klebonu. Čia jis buvo ilgiausiai – net 26 metus. Jis reiškėsi kaip itin aktyvus visuomenininkas: drauge su kunigais Vladu Mironu ir Petru Kraujeliu ėmė leisti laikraštį „Aušra“, kuriame ir pats skelbė savo rašinius, įsitraukė į vietinį ūkio draugijos būrelį ir kaip mat buvo išrinktas jo sekretoriumi, dalyvavo Vartotojų kooperatyvo veikloje, įsteigė Blaivybės bei „Ryto“ draugijų skyrius. Deja, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, tiek laikraščio leidyba, tiek draugijų ir būrelių veikla nutrūko. Tačiau pats A. Petrulis neprisidėjo prie gausybės karo pabėgėlių ir liko Pivašiūnuose. Tuo metu jis dar nenujautė, kad greitai taps vienu iš dvidešimties atgimstančios Lietuvos valstybės kūrėjų.

Matydami, kad padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir tarptautinėje arenoje klostosi ne visai taip, kaip jiems norėtųsi, vokiečiai tapo sukalbamesni ir ėmė ieškoti kontaktų su lietuvių inteligentais. Žinoma, kaizeriniai okupantai turėjo savų išskaičiavimų. 1916-ųjų birželį Lozanoje vykusioje Pavergtųjų tautų kongrese buvo paskelbtas memorandumas, reikalaujantis Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos. Vokiečiams tai buvo gera proga įtraukti Lietuvą į savo orbitą, tačiau tam reikėjo suteikti bent jau teisėtumo regimybę. Jai turėjo pasitarnauti „pasitikėjimo taryba“, kurią sudarytų okupantų parinkti lietuvių veikėjai. Lietuviams tokia taryba taip pat buvo naudinga, nes jos pagalba tikėtasi sušvelninti okupacinį režimą. Vis dėlto būti vokiečių statytiniais niekas nesutiko. Tuomet okupantai padarė dar vieną nuolaidą – tegu Tarybą išrenka pačių lietuvių sušaukta konferencija. Taip 1917 metų rugpjūčio mėnesį susibūrė 17 narių konferencijos organizacinis komitetas, kurio nariu buvo išrinktas ir A. Petrulis. Pirmuosiuose posėdžiuose Pivašiūnų klebonas septintu numeriu buvo įrašytas į būsimosios Lietuvos Tarybos kandidatų sąrašą. Tų pačių metų rugsėjo 18-ąją susirinkusi Vilniaus konferencija išrinko A. Petrulį Lietuvos Tarybos nariu. Už jo kandidatūrą balsavo 136, prieš – 67 konferencijos delegatai, tad kandidatų sąraše kunigas atsidūrė septynioliktoje iš dvidešimties vietų.

Lietuvos Tarybos narys

Rugsėjo 24-ąją vykusiame pirmame išrinktosios Tarybos posėdyje A. Petrulis nedalyvavo – jis pasirodė tik devintame antrosios sesijos posėdyje spalio 8 dieną. Šioje sesijoje buvo renkami keturi delegatai į Šveicarijoje rengiamą lietuvių konferenciją. A. Petrulis delegatu nebuvo išrinktas, tačiau, pasinaudojęs Tarybos suteikta teise vykti į Šveicariją savo lėšomis, nutarė konferencijoje dalyvauti. Svečio teisėmis ten išvyko ir į Lietuvos Tarybą neįėjęs prelatas J. Mačiulis-Maironis.

Be šešių Lietuvos atstovų, 1917 metų lapkričio 2–10 dienomis Lozanoje vykusioje konferencijoje dalyvavo tiek pat Šveicarijos lietuvių tautos tarybos narių. Svarbiausias šio pasitarimo klausimas buvo Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos valdymo forma. Dėl nepriklausomos ir jokiais valstybiniais ryšiais su kitomis šalimis savęs nesiejančios valstybės atkūrimo visi delegatai balsavo vieningai, o dėl jos valdymo formos nuomonės išsiskyrė – Steponas Kairys ir Jurgis Šaulys siūlė palikti šį klausimą Steigiamajam Seimui, tačiau dauguma delegatų, įskaitant ir A. Petrulį, pasisakė už konstitucinę monarchiją. Kaip žinoma, tokį nutarimą Taryba mėgino įgyvendinti 1818-ųjų vasarą, pakviesdama į sostą Viurtenbergo grafą Wilhelmą von Urachą, ir tik pasibaigęs karas bei revoliucija Vokietijoje privertė šio sumanymo atsisakyti.

Per 29 kunigystės metus šis dvasininkas iš vietos į vietą kilnotas net devynis kartus – kur kas dažniau, nei dauguma kitų kunigų.

Reikia pabrėžti, kad konstitucinės monarchijos idėjos A. Petrulis laikėsi ir vėliau vykusiuose Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Be to, jis iki paskutinės minutės palaikė 1917-ųjų gruodžio 11 dienos nepriklausomybės pareiškimą, amžiams pririšantį Lietuvą prie Vokietijos ir atveriantį kelią „teisėtai“ jos aneksijai. Kaip žinoma, šis pareiškimas vos nesužlugdė pačios Tarybos. Keturi tokiai pozicijai nepritarę ir iš jos pasitraukę nariai sutiko sugrįžti tik su sąlyga, kad tokios formuluotės valstybės atkūrimo akte nebeliks. Vasario 16-osios išvakarėse, svarstant tokį „maištininkų“ reikalavimą, A. Petrulis liko mažumoje – nebalsavo už, o drauge su Antanu Smetona ir Vladu Mironu susilaikė. Vis dėlto vasario 16-ąją tiek A. Petrulis, tiek kiti susilaikiusieji padėjo savo parašus ant istorinio Vasario 16-osios akto.

Lietuvos Taryboje, vėliau pasivadinusioje Lietuvos Valstybės Taryba, A. Petrulis posėdžiavo iki pat rinkimų į Steigiamąjį Seimą. O ir vėliau politinių ambicijų neatsisakė – ilgą laiką ėjęs koja kojon su krikščionimis demokratais, jis kažkodėl (gal dėl aiškių antilenkiškų nuostatų) įstojo į Tautos pažangos partiją (vėliau įsiliejusią į Tautininkų sąjungą), buvo išrinktas jos Centro Komiteto sekretoriumi ir jos rinkimų kampanijos vadovu. Pats kunigas Raseinių apygardoje iškeltų kandidatų sąraše buvo įrašytas antru numeriu. Kaip rinkimų kampanijos organizatorius A. Petrulis per 1920-ųjų Velykas važinėjo po Punią, Nemajūnus, Jiezną, Žiežmarius, Kaišiadoris, agituodamas balsuoti už savo partijos kandidatus.

Tačiau agitacija nepadėjo. Rinkimuose Tautos pažangos partija surinko vos 1,7 proc. balsų ir negavo nė vienos vietos Steigiamajame Seime. Matyt, nusivylęs tokiais rezultatais, A. Petrulis visiškai pasitraukė iš politikos ir grįžo kunigauti į Pivašiūnus, kurie, patraukus demarkacijos liniją, iš lenkų rankų perėjo į Lietuvos pusę. Apie šį kunigo gyvenimo laikotarpį žinių beveik neišliko. Galima tik pasakyti, kad 1926-aisiais jis pradėjo eiti Kaišiadorių vyskupijos Alytaus dekano pareigas ir kad ne kartą prašėsi atostogų ir taisė vis prastėjančią sveikatą. Paskutine A. Petrulio tarnystės vieta tapo Musninkai, į kuriuos jis buvo paskirtas 1928 metų kovą. Tų pačių metų birželio 28-ąją tuoj po mišių A. Petrulis mirė nuo širdies smūgio.

Į paskutinę kelionę atkaklų kovotoją už lietuvišką žodį palydėjo 15 kunigų, susisiekimo ministras Stasys Čiurlionis, abu broliai, seserėnas aviacijos kapitonas Leonardas Peseckas, parapijiečiai, vietos mokyklų mokiniai su mokytojais. „Lietuvos aide“ išspausdintame A. Petrulio nekrologe cituojama per laidotuves pasakyta kunigo V. Mirono kalba, nusakanti svarbiausią jo gyvenimo misiją: „Naujasai Musninkų bažnyčios šventoriuje kapas yra nepaprastai simbolingas, nes tai yra vieno didžiųjų Vilnijoj kovotojų už lietuviškumą kapas, kapas, supiltas tokiame Lietuvos kampelyje, kuris išaugo visai netoli dabartiniosios demarkacijos linijos“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
#LEGENDOS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"