Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

W. A. Mozarto operoje atrado Jimi Hendrixą

 
2018 05 27 12:00
Idomenėjo repeticija.
Idomenėjo repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka

„Tuos gražiuosius muzikos šedevrus privalome susieti su mūsų pasauliu, laiku. Neišryškinti skirtumų, o pabrėžti panašumus“, – teigė radikaliomis klasikos interpretacijomis garsėjantis britų režisierius Grahamas Vickas, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) statantis Wolfgango Amadeuso Mozarto operą „Idomenėjas“.

1987-aisiais operos reformatoriaus G. Vicko įkurta trupė „Birmingham Opera Company“ pirmoji Anglijoje pastatė Giuseppe Verdi „Otelą“ su juodaodžiu tenoru pagrindiniame vaidmenyje. „Idomenėjas“ į Vilnių atkeliavo iš Geteborgo: premjera šiame Švedijos mieste įvyko 2016 metų rugsėjį. Premjeriniai „Idomenėjo“ spektakliai bus rodomi gegužės 31 ir birželio 2 dienomis. Anot G. Vicko, šis spektaklis skirtas ne W. A. Mozarto muzikos žinovams, o labiau jaunimui, kuris iki šiol mažai domėjosi operos žanru.

Kai atitrūko nuo pavadžio

– Koks buvo jūsų kelias į Lietuvos nacionalinę operą ir kodėl nusprendėte statyti būtent „Idomenėją“ – iš pradžių Geteborge, o dabar Vilniuje? – „Lietuvos žinių“ žurnalistas teiravosi Grahamo Vicko.

– Norėjosi naujo „Idomenėjo“ (režisierius šią operą inscenizavo jau tris kartus, – aut.). Mano bičiulis tapo Geteborgo operos vadovu, sutarėme, kad statysiu šį veikalą. Vaidinimas gana didelis ir sudėtingas, tad mums reikėjo partnerio, ir juo tapo Vilnius. Ši opera man nepaprastai patinka, manau, žmonės ne visai suvokia, kokia ji nuostabi. Labai smagu pirmą kartą ją statyti Lietuvoje. Daug ką lėmė mano entuziazmas. Mėgavausi repeticijomis ir tuo pastatymu, kuris per jas atsirado.

– Kas jus labiausiai žavi „Idomenėjuje“?

– Kūrinyje atsiskleidžia W. A. Mozarto gyvenimo tarpsnis, kai jis pagaliau pasijuto laisvas, tarsi nutrūko nuo pavadžio: staiga atsidūrė toli nuo namų, tėvo šalia nėra, užsakymas didelis, kompozitorių lydi sėkmė ir jis gali kurti ką panorėjęs.

W. A. Mozartas pasiskolina seną idėją, jau žinomą libretą, sukurtą prancūzų kompozitoriaus André Campra operai, ir perrašo pasakojimą visiškai naujai. Filosofiniu požiūriu, „Idomenėjas“ tampa pagrindu visoms kitoms W. A. Mozarto brandžiojo periodo operoms iki pat „Užburtosios fleitos“. Kūrinį išskiria ir struktūra. Kompozitorius demonstruoja iki tol nematytas komponavimo galimybes, laužo formas ir taiko naujus originalius standartus. Kiekvienas šios operos puslapis – eksperimentas.

– O pasakojimas?

– Tai istorija apie tėvą ir sūnų. Turime Leopoldą Mozartą ir Wolfgangą Mozartą, Idomenėją ir Idamantą ir, jei norite, – Abraomą ir Izaoką. Viskas susiję.

– Esate sakęs, kad „Idomenėjas“ yra tarsi abiejų Mozartų – tėvo ir sūnaus – terapijos seansas. Ką turėjote omenyje? Čia kokia nors mitologinė nuoroda?

– Ne, tiesiog opera vaizduoja tėvo ir sūnaus santykius: sunkumus, painiavą, meilę, pyktį, išdavystę. Jaunasis W. A. Mozartas apie tai išsitarė itin intymiai ir tokio amžiaus žmogui nebūdingai brandžiai. Todėl kūrinys scenoje atrodo nepaprastai gyvybingas. Nes jis tikras.

Prieš šeimą kaip fašistinę struktūrą

– Ko gero, kūrinys visai parankus psichoanalitinėms interpretacijoms? Edipo kompleksas, Elektros kompleksas... Ši mitinė asmenybė kaip tik dalyvauja veiksme.

– Manau, tokia Elektros traktuotė būtų kiek senamadiška. Gal labiau tiktų kalbėti ne apie Edipo kompleksą, o kraujomaišą, meilę broliui. Esą tik šeimos narys vertas tikrosios meilės. Manau, tokia Elektros istorija atskleista veikalo pabaigoje.

Vis dėlto per mažai žinome apie W. A. Mozarto mamą ar jos aistras. Tačiau kūrinyje išryškėja autoritariška bažnyčia, Zalcburgo arkivyskupas. Librete yra tokia eilutė: „Jūs sau meluojate manydami, kad galite suprasti Dievo valią.“ Tai trumpas, bet ir labai rimtas kaltinimas visoms bažnyčioms, visoms religijoms. Kiekvienas, kuris mano turįs teisę interpretuoti Dievo žodį, yra neteisus.

– Vadinasi, „Idomenėjas“ skelbia maištą prieš autoritetus, jėgos monopoliją?

– Taip, prieš tuos, kurie siekia galios gviešdamiesi Dievo, šeimos. Prieš šeimą, kaip fašistinę instituciją. Bažnyčia – irgi fašizmo forma.

– Būtent dėl šių priežasčių opera ir bus jus suintrigavusi?

– Dėl šių ir daugelio kitų. „Idomenėjas“ kupinas stebuklingų atradimų. Ir nepaprastai sudėtingas. Tai irgi mane intrigavo.

– Sudėtingas muzikiniu požiūriu?

– Režisūriniu.

Įvaizdžių parūpino ir ISIS

– Kaip teatro trupei sekėsi repetuoti šį veikalą?

– Puikiai. Mėgavausi kūrybiniu procesu, choras tiesiog nuostabus. Du pagrindinius vaidmenis atlieka teatro trupės solistai (Viktorija Miškūnaitė-Elektra ir Tomas Pavilionis-Idamantas, – aut.). Abu labai talentingi, atsakingi. Apskritai kiekvienas troško prisidėti prie mano sumanymo, kuris, reikia pripažinti, nėra jau toks paprastas.

– Ar Vilniaus ir Geteborgo publika bus pamačiusi skirtingus spektaklius?

– Labai panašius. Tačiau nauji atlikėjai keičia veikalo dinamiką. Vis dėlto pagrindas išlieka tas pats.

„Neturėtume atskirti to, kas populiaru, nuo klasikos. Kitaip – katastrofa. Reikia juos susieti. Kaip sakau, atrasti Jimi Hendrixą „Idomenėjuje“.

– Scenoje matome šių laikų kariškius, veikėją, grandine pririštą prie ligoninės ar psichiatrijos klinikos lovos. Kodėl rinkotės tokius įvaizdžius?

– Kad žiūrovai geriau suprastų pasakojimą. XVIII amžiaus libretas buvo parašytas gana išsilavinusiai publikai. Trojos istoriją ji žinojo mintinai. Mes jau nelabai...

Tad reikia tam tikro aiškumo, kad žiūrovai suprastų draminio veiksmo kontekstą. „Idomenėjo“ librete matyti Europos ir Azijos priešprieša. Geriausia jų susidūrimą atskleisti per musulmonę princesę ir islamą išpažįstančias kalines.

Kai ruošiausi pastatymui Geteborge, „Islamo valstybės“ džihadistai prievartavo kitatikes moteris Alacho vardu. Šią situaciją sukeičiau, vaizduoju graikų karius, kurie prievartauja musulmones.

Atėjo metas „Vocekui“

– LNOBT repertuare – tik lietuvių autorių šiuolaikiniai operos veikalai. Tai nuostabu, bet visa kita – vien senoji klasika. Čia kol kas nebuvo nei jūsų minėto Albano Bergo, juolab nebuvo Michaelio Nymano ar Johno Adamso...

– Kad nebuvo A. Bergo, tai didžiulė spraga. Iš esmės jis prilygsta Giacomo Puccini. Bent jau man taip atrodo. Vis dėlto teatras deda daug pastangų. Vertėtų atkreipti dėmesį, kokiai jo istorijos daliai teko sovietmetis. Patirta daug repertuaro, temų, stiliaus apribojimų. Tad reikia nemažai laiko iš to išaugti ir įsilieti į globalųjį pasaulį.

Kad ir kaip būtų, šiame teatre atėjo metas A. Bergui. „Vocekui“.

– Jūsų patirtis rodo, kad atnaujinti repertuarą ir „atjauninti“ publiką galima dviem būdais – statyti šiuolaikinius autorius arba modernizuoti klasikus?

– Tik nereikia takoskyros. Turime tokių žmonijos šedevrų, kuriuos pamiršti būtų tikra beprotybė. Aišku, nevertėtų aštuoniolikto šimtmečio operos vaidinti to laiko kostiumais. Nebent į spektaklį pavyktų surinkti XVIII amžiaus publiką.

Dabartiniai žiūrovai su ja neturi nieko bendro. Jie visiškai skiriasi patirtimi, kultūra. Rengtis kurio kito žmogaus drabužiais? – beprasmiška, man regis. W. A. Mozartas nerašė apie XVIII amžių, jis rašė apie žmoniją.

Nebrėžti skirtumų, pabrėžti panašumą

– Tad kiekvienas meno kūrinys, nesvarbu kada atsiradęs, iš tiesų kalba apie mus, dabartį?

– Bet kuris geras menas sukūrimo metu buvo šiuolaikinis. Niekas niekada nekūrė senamadiško meno. O jei kūrė, vadinasi, jis nebuvo vertingas. (Nusijuokia.)

Belieka tik surasti saitus su šia diena. Nes mes nežinome, ką reiškė gyventi vienu ar kitu istorijos tarpsniu.

– Gal nelabai ir rūpi?

– Nelabai. Ir tikrai nežinome, ką reiškia būti tokiems turtingiems, kaip tie žmonės, užsakę panašias operas.

Tad imame gražiuosius šedevrus ir ieškome būdų, kaip susieti juos su mūsų pasauliu. Stengiamės neryškinti skirtumų, o pabrėžiame panašumus.

Didžioji muzika

– Vis dar velkame sunkų tradicijos šleifą. Nauji autoriai sunkiai pripažįstami. Jei teatrai, koncertų salės norėtų juos atlikti, nesurinktų žiūrovų. Tad grįžtama prie tų pačių senų vardų. Taip ratas ir apsisuka.

– Tai tradicijos tinginystė. Mat pažįstamus dalykus lengviau priimame. Nebelieka smalsumo, nėra troškimo siekti ko nors nauja. Vis dėlto tas smalsumas ir siekis turėtų būti ugdomi.

– Ir ne per vieną sezoną...

– Tikrai taip. Kantriai, nuolat. Bet drauge neturėtume atskirti to, kas populiaru, nuo klasikos. Kitaip – katastrofa. Reikia juos susieti. Kaip sakau, atrasti Jimi Hendrixą „Idomenėjuje“. Turime gerbti popmuziką už jos grožį, popatlikėjus už jų artistiškumą ir techninius pasiekimus. Visi jie yra tos pačios didžiosios muzikos dalis. Nes skaidymas šiuolaikiniame pasaulyje stabdo progresą.

– Vis dėlto kūrinio turinys, reikšmės privalo įgyti šiuolaikinį pavidalą?

– Netikiu, kad žmogus per tuos 3–4 tūkst. metų būtų labai pasikeitęs. (Mano užrašuose piešia laiptus ir tris figūrėles, – aut.) Štai mažytė beždžionėlė, čia šimpanzė, o štai čia – žmonija. Pasiekti tą pakopą mums truko gal 4, o gal 7 tūkst. metų. Ir per tą laiką pasikeitėme labai nežymiai. O štai dar kiek reikės įveikti...

– Baigdamas noriu paklausti, kuri opera jums pati mieliausia?

– Ludwigo van Beethoveno „Fidelijus“ arba W. A. Mozarto „Visos jos tokios“. Šie kūriniai man kaskart suteikia pačių stipriausių įspūdžių, nors per savo karjerą susipažinau su daugybe šiuolaikinių kūrinių. Labai patiko Karlheinzo Stockhauseno „Trečiadienis“, manau – jis nuostabus. Tačiau jei reikėtų pasirinkti, sakyčiau – „Fidelijus“.

– Dėkoju už pokalbį. Grįžkite į Lietuvą su A. Bergu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"