Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Visos rašytojos svajonės pildosi

 
2018 09 02 12:00
Alytiškė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė visada širdimi jautė, kad norėtų rašyti, versti grožinės literatūros knygas, dėstyti, – visos svajonės išsipildė. /
Alytiškė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė visada širdimi jautė, kad norėtų rašyti, versti grožinės literatūros knygas, dėstyti, – visos svajonės išsipildė. / Asmeninio archyvo nuotraukos

Tradiciškai kiekvieną vasarą asociacija LATGA teikia autoriaus atlyginimo paskirstymo ataskaitą. Iš jos matyti, kurių rašytojų kūriniai Lietuvos bibliotekų skaitytojams būdavo išduodami dažniausiai. Ne vienus metus iš lietuvių grožinės literatūros autorių bibliotekose pati populiariausia buvo romanistė, vertėja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

Pasiteiravus, ką šis įvertinimas reiškia rašytojai, I. Buivydaitė-Kupčinskienė pripažino, kad ne vien džiugesį, bet ir didelį įsipareigojimą. „Panašiai kaip sportas. Pavyzdžiui, rinktinė laimėjo aukso medalį, o vėliau buvo tarsi įpareigota išlaikyti laimėtojos statusą. Jei pradedi kristi – liūdna. Norisi nenuvilti skaitytojų“, – nuoširdžiai kalbėjo dvylikos romanų autorė.

Rašytojai smagu, kad į šio sąrašo trejetuką pateko ir jos gerų bičiulių – Jolitos Herlyn ir Ginos Viliūnės – pavardės. „Konkurencija tarp mūsų nejuntama, sugyvename draugiškai: viena kitai patariame, įvertiname kūrybą. Kolegių nuomonė itin svari“, – aiškino pašnekovė.

I. Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir iki aštuoniolikos metų augo Šiauliuose. Vėliau, kaip ir daugelis jaunų žmonių, išvyko studijuoti į sostinę. Pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Dėl tokio pasirinkimo nesigailėjo. Visada širdimi jautė, kad norėtų rašyti, versti grožinės literatūros knygas, dėstyti. Visos rašytojos svajonės išsipildė. Ji yra dirbusi mokykloje, vėliau pradėjo vertėjauti, o dabar dėsto Alytaus kolegijoje. „Darau tai, ką noriu, – visą gyvenimą taip buvo. Man labai džiugu dėl to“, – šypsojosi kūrėja.

Anglų kalbą pamėgo dar mokykloje – nuo pirmos pamokos. Sulaukusi mokytojos komplimento dėl taisyklingos tarties ir gerų mokymosi rezultatų pajuto stiprią motyvaciją tobulėti.

Tačiau būdama maža net neįsivaizdavo, kuo norės būti užaugusi, – gal gydytoja, kaip mama... „Didžiavausi savo mama, kad ji tokia populiari, kad prie jos kabineto nusidriekia ilgos eilės pacientų, dėl nuolat girdimų pagyrimų, padėkos žodžių“, – į prisiminimus nusikėlė rašytoja.

Atmintyje iškilo ir tėvo, kuris buvo mokslininkas, paveikslas. „Tėvelis labai apsiskaitęs. Jis buvo vyriškumo, inteligencijos pavyzdys. Visada atrasdavo laiko ir knygutes paskaityti, ir kartu pasivaikščioti“, – šiltai kalbėjo Irena.

Gyvenimo linijos

Skaitytojų pamėgtose knygose „Šimtas baltų „Mersedesų“, „Ironiški stebuklai“, „Geriausios draugės“, „Padovanok man savaitgalį“, „Kitapus veidrodžio“ ir kt. autorė narplioja įvairiausias gyvenimiškas istorijas. Pasakojimai dažnai apima ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir keleto kartų gyvenimą.

„Visada išsigalvodavau kokias nors istorijas, bet jų neužrašydavau. Vieną kartą pas uošvius kasdami bulves tarpusavyje susiginčijome. Pareiškiau, kad galiu parašyti romaną, tuomet man buvo 25-eri. Visi pradėjo juoktis. Pamaniau: palaukit, aš jums įrodysiu“, – apie pasiryžimą tapti rašytoja pasakojo I. Buivydaitė-Kupčinskienė.

Į sąsiuvinuką užrašytą istoriją davė perskaityti draugams, pirmiausia tiems, kurie tąsyk bulvių lauke juokėsi iš drąsaus pareiškimo. „Tie nušiurusiais viršeliais užrašai ėmė keliauti iš rankų į rankas. Nenuostabu, tuo metu meilės romanai dar nebuvo leidžiami, jie atsirado kiek vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę“, – prisiminė ji.

Rašytoja gyvena Alytuje ir dėsto kolegijoje.
Rašytoja gyvena Alytuje ir dėsto kolegijoje.

I. Buivydaitės-Kupčinskienės tėvelio sesuo – rašytoja Elena de Strozzi apie 1994-uosius leidėjams parodė pirmąjį romano „Šiaurės rožė“ rankraštį. Knyga buvo sėkmingai išleista. „Tai tapo akstinu ir man savo kūrinį nuvežti į leidyklą. Vos po dviejų savaičių gavau atsakymą – išleis „Šimtą baltų „Mersedesų“. Tai sužinoję aplinkiniai labai nustebo, juk pažinojo mane kaip anglų kalbos specialistę. Be galo geras jausmas“, – prisipažino Irena. Rašytojos karjera įgavo pagreitį, kai jai buvo 41-eri.

Su būsimu vyru, ekonomiką tame pačiame universitete studijuojančiu Alfonsu prieš susituokdami draugavo neilgai – apie metus. Į klausimą, ar per tokį trumpą laiką suspėjo vienas kitą pažinti, Irena atsakė linksmai juokdamasi: „Tiesiog atėjo metas tekėti. Buvau penktame kurse, beveik visos draugės ruošėsi vestuvėms arba jau buvo ištekėjusios. Kiekvieną savaitgalį būdavo švenčiamos kurios nors bendrakursės vestuvės.“ Vėliau atsidususi pridūrė: „Buvo kitokie laikai...“ Sovietmečio riboženkliai – paskyrimai į darbo vietą, pažadai būstui gauti...

Šeimos ryšiai stiprūs: rašytoja tikino visada sulaukianti artimųjų palaikymo. Savaitgaliais vaikai ir anūkai atvyksta į svečius.
Šeimos ryšiai stiprūs: rašytoja tikino visada sulaukianti artimųjų palaikymo. Savaitgaliais vaikai ir anūkai atvyksta į svečius.

Nors Irena gavo paskyrimą dirbti „Vagos“ leidykloje, tačiau kartu su sutuoktiniu nusprendė Vilniuje nelikti – verčiau važiuoti ten, kur galės greičiau įsikurti, gauti butą.

Vyras sulaukė paskyrimo į Alytų (jis kilęs iš Alytaus r.). Ir iš tiesų, pora iškart gavo bendrabutį, o po kiek laiko – dviejų kambarių butą. „Alytuje įsikūrėme palyginti greitai. Iš pradžių man šis miestas pasirodė nykus, net verkti norėjosi iš vienišumo. Neturėjau nei draugų, nei pažįstamų. Tik rašydama pabėgdavau į savo svajonę, veikėjų pasaulį“, – atvirai prisipažino pašnekovė.

Laiko užtenka viskam

Dabar, pasak literatės, viskas pasikeitė. Alytus, nors ir nedidelis, bet gražus, sutvarkytas miestelis. Atsirado daug pažįstamų, šeimyna pasistatė namą, čia jaučiasi atradę savo vietą. „Tikiu likimu. Matyt, gyvenime viskas klostosi taip, kaip turi būti. Jei būtume likę Vilniuje, gal buitis būtų užpjovusi“, – svarstė ji.

Santuokoje nugyventi 42 metai. Tai, I. Buivydaitės-Kupčinskienės teigimu, labai daug. „Kai tai pasakai, visiems atrodai labai sena“, – šypsojosi jaunatviškai atrodanti trijų suaugusių atžalų mama ir penkių anūkų – Miglės, Rugilės, Saulės, Lauros ir Kosto – močiutė.

Šeimos ryšiai stiprūs: rašytoja tikino visada sulaukianti artimųjų palaikymo. Savaitgaliais vaikai ir anūkai atvyksta į svečius.
Šeimos ryšiai stiprūs: rašytoja tikino visada sulaukianti artimųjų palaikymo. Savaitgaliais vaikai ir anūkai atvyksta į svečius.

Šeimos ryšiai stiprūs: rašytoja tikino visada sulaukianti artimųjų palaikymo. Juolab kad visa šeima Lietuvoje, neišsibarsčiusi po pasaulį. Dukra Aušra ir vidurinėlis sūnus Vilius gyvena ir dirba Vilniuje, jaunėlis Simas liko Alytuje. Visi susirenka beveik kiekvieną savaitgalį, per didžiąsias metų šventes.

Paklausta, kaip suspėja suderinti tokią gausybę veiklos, I. Buivydaitė-Kupčinskienė tvirtino, kad laiko užtenka viskam. Šešiasdešimt ketverių moteris ne tik rašo knygas, bet ir dirba dėstytoja Alytaus kolegijoje. Ji yra išvertusi tokių žymių autorių kaip Mario Puzo, Sandra Brown, Barbara Carland ir kt. knygų. Sąrašas tiesiog įspūdingas. „Labai mėgstu skaityti, laiko tam atrandu kiekvieną dieną. Vaikai užauginti, atvažiuoja tik savaitgaliais. Anūkes prižiūrime per atostogas... To laiko yra“, – energijos ir optimizmo nestokojo pašnekovė.

Ar apie kiekvieno žmogaus gyvenimą galima parašyti knygą? „Taip nesakyčiau. Aišku, yra tam tikrų epizodų, taip. Gyvenimas pilnas istorijų. Meilė, neištikimybė, nesantuokiniai vaikai, laimingos ir nelaimingos santuokos, ligos, artimųjų mirtys... Tačiau net tie filmai, kurie sukurti remiantis tikrais faktais, nuobodūs. Užrašas based on true story (remiantis tikra istorija) kažkaip iškart nuteikia skeptiškai. O romano siužetą galima kreipti kokia tik nori linkme“, – apie rezgamos intrigos svarbą kalbėjo autorė.

Vertėjos darbas leido pamatyti daug pasaulio vietų.
Vertėjos darbas leido pamatyti daug pasaulio vietų.

Ji pridūrė niekada nesiremianti konkretaus žmogaus gyvenimo įvykiais. Tai neretai sukelia skaitytojų nuostabą – priėję klausia, kiek ji užmokanti už istoriją. „Tikrai neperku, taip gerai neišeitų“, – juokėsi kūrėja.

Pavyzdžiui, idėja romanui „Ironiški stebuklai“ kilo skrendant lėktuvu per Atlantą. Rašytoja tada ėmė vaizduotis įvykių simuliaciją, ir tai vėliau išsirutuliojo į romaną. „Kas būtų, jei teroristas nukreiptų į mus ginklą? O kas būtų, jei tame lėktuve susitiktų prieš dvidešimt metų susipykę ir vėliau niekada nesimatę įsimylėjėliai? Kaip visi išsigelbėtų? Vos grįžusi namo pradėjau rašyti. Berašant atsiranda kiti epizodai“, – kūrybos subtilybėmis dalijosi I. Buivydaitė-Kupčinskienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"