Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tomas Dirgėla žada vaikams storesnių knygų

 
2018 09 25 15:00
Tik 2015-aisiais atėjęs į vaikų literatūros pasaulį, rašytojas Tomas Dirgėla sulaukia nuostabos - parašyta išties nemažai knygų. /
Tik 2015-aisiais atėjęs į vaikų literatūros pasaulį, rašytojas Tomas Dirgėla sulaukia nuostabos - parašyta išties nemažai knygų. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Populiarus vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, labiausiai mažųjų skaitytojų atpažįstamas pagal detektyvines „Domo ir Tomo“ istorijas, spalio mėnesį išleis jau devintąją savo knygą – „Benas – sapnų siuvėjas“.

Kitąmet pasirodys ir dešimta knyga, pačios pirmosios detektyvinių galvosūkių knygos „Domas ir Tomas. Saldainių kiosko byla“ tęsinys – „Domas ir Tomas. Mokytojos peruko byla“. Pirmoji šios serijos knyga „Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla“ 2017 –aisiais pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) antrąją premiją už geriausią metų knygą vaikams. Pastaruoju metu T. Dirgėlos kūriniai nuolat atsiduria skaitomiausių ir perkamiausių knygų dešimtukuose.

„Kai esi savo rogėse ir darai tai, ką nori, – viskas sekasi, vyksta tarsi savaime. Kartais reikia mažiau klausyti kitų, nors ir iš geros valios sakančių: daryk tą ar aną.“

Savo rogėse

Nuo pačios pirmosios T. Dirgėlos knygos vaikams „Apie raganą Šiokiątokią“ pasirodymo tepraėjo vos treji metai. Tik 2015-aisiais atėjęs į vaikų literatūros pasaulį, rašytojas sulaukia nuostabos – parašyta išties nemažai knygų. „Kai esi savo rogėse ir darai tai, ką nori – viskas sekasi, veiksmas vyksta tarsi savaime. Kartais reikia mažiau klausyti kitų, nors ir iš geros valios sakančių: daryk tą ar aną, nes šitai tau bus per sunku, ar pan. Reikia eiti tuo keliu, kokiu nori tu – paskui tik džiaugsiesi“, – tikino literatas.

Prabilus apie rašytojo produktyvumą, Tomas sakė dažnai sulaukiąs klausimų, kaip jam pavyksta rašyti šitaip greitai ir tiek daug. Jis atskleidė, jog padeda disciplina. „Nori nenori reikia jos laikytis. Knygą parašau ganėtinai greitai, užtrunku nuo dviejų savaičių iki mėnesio. Taip yra todėl, kad kasdien rašymui skiriu ne mažiau nei keturias valandas, be visokių pertraukėlių. Esu išsikėlęs uždavinį parašyti du tūkstančius žodžių.Turi susiimti ir susikaupti“, – aiškino Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Kai knygų nerašo, yra laisvesnis. Tačiau yra vienas bet… Užuot atsidėjęs laisvalaikiui Tomas prasimano visokios kitokios veiklos. Štai visai neseniai viena jo iniciatyva virto realybe – išleistas pirmas internetinio žurnalo apie vaikų literatūrą „Knygų vaikai“ numeris. Pasak pašnekovo, Lietuvoje apie vaikų literatūrą kalbama per mažai. Vienintelė specializuota informacijos apie vaikų literatūrą sklaidos priemonė iki šiol tebuvo žurnalas „Rubinaitis“, einantis nuo 1995-ųjų.

„Pamaniau, kad reikia ko nors šiuolaikiškesnio, – metas prabilti apie vaikų literatūrą visiems suprantama, populiaria kalba, kurioje būtų kuo mažiau mokslinių terminų“, – sumanymo idėja dalijosi T. Dirgėla.

Šį mėnesį pasirodys antrasis elektroninio žurnalo numeris. Jau veikia ir naujas to paties pavadinimo interneto portalas. „Jeigu viskas gerai klostysis, sausio mėnesį pradės eiti popierinė žurnalo versija“, – dėstė planus rašytojas.

Šiek tiek apgailestaudamas pripažino – taip, visas jo laisvalaikis persikėlė į žurnalą, – rengia videopokalbius apie vaikų rašytojus ir pan.

Žinoma, jei ne sutuoktinė Skaistė, leidžianti Tomui atsiriboti nuo kasdieninių buities rūpesčių – visa tai nebūtų įmanoma. „Jaučiu žmonos palaikymą, jei jo nebūtų – apie mane, kaip vaikų rašytoją nekalbėtume. Viskas ant Skaistės pečių – stebiuosi, iš kur ji turi tiek kantrybės. Aš taip negalėčiau, nebūčiau toks kantrus“, – juokavo 29 metų T. Dirgėla.

Šeima kaip kumštis

Jauna sutuoktinių pora augina dvi atžalas – trejų su puse Jaunių Ąžuolą ir pusantrų Tautę Liepą. Atžaloms visada suranda laiko – kartu skaito knygas, lankosi bibliotekose, žaidžia, išeina pasivaikščioti. „Laukiu kada jie pradės man kokių nors idėjų knygoms mėtyti… Ir dabar – jei kokią paveikslėlių knygą rašyčiau, skirtą būtent tokio amžiaus vaikams, manau, jų idėjos tikrai praverstų. Tačiau kol kas rašau knygas pradinukams – nuo 8 iki 12 metų“, – skėstelėjo rankomis rašytojas.

Jis pasidžiaugė, kad sūnaus ir dukros skaityti raginti netenka. „Ima pavyzdį iš tėvų, tai savaiminis dalykas. Kartais mamos ir tėčiai stebisi, jog jų vaikai nemėgsta skaityti. Kai paklausi, ar patys skaito, jų atsakymas dažnai būna neigiamas. Tada nieko keisto“, – pridūrė autorius.

Šeimyna mėgsta keliauti – nesvarbu kur, kad tik drauge. Dažnai svečiuojasi Tomo gimtajame mieste Palangoje. Su vaikais jau yra buvę Kauno zoologijos sode, šią vasarą kelioms dienoms ištrūko į Latviją. „Viskas smagu, kai būname keturiese (arba šešiese – dar yra šuo ir katinas). Nesvarbu, ar sėdime namuose, ar kur nors keliaujame – esame vienas kumštis“, – šiltai apie šeimą kalbėjo T. Dirgėla.

Jis pasidžiaugė lankstaus darbo galimybėmis (yra laisvai samdomas darbuotojas), leidžiančiomis užsiimti su vaikais – jų nereikia vesti į darželį. Kita vertus, sunku atsiriboti nuo darbinių reikalų. Regis, jau galėtų skirti visą dėmesį šeimai, bet neatsispiria pasėdėti prie kompiuterio – dar kokią valandėlę, ir dar…

Vėlgi gelbėja Skaistė – tuo metu, kai sutuoktinis užsiėmęs ji su atžalomis lanko muziejus, moko juos pažinti raides, skaičius ir t. t. Pagal išsilavinimą ji, kaip ir Tomas – lietuvių kalbos mokytoja. Susipažino būdami pirmakursiai, pačią pirmą studijų dieną Lietuvos edukologijos universitete (LEU). „Greitai bus 10 metų, kai esame pažįstami, o susituokę devyneri metai“, – sakė rašytojas.

Per tą laiką T. Dirgėlai teko paragauti ne tik lietuvių kalbos mokytojo, žurnalisto duonos, bet ir padirbėti vaikų darželyje.

Prižiūrimi vaikai buvo panašaus amžiaus, kaip ir rašytojo sūnus – dar nemokantys kalbėti. Tad literatui tai išėjo į naudą, kaip jis pats sako, – gera patirtis. Juolab kad vaikystėje darbas darželyje jam atrodė kaip svajonė.

Iš rašytojo duonos

Dirbant darželyje vis daugėjo kvietimų atvažiuoti į bibliotekas, mokyklas – pristatyti savo knygą (tuo metu jau buvo parašęs pirmąją savo kūrinį vaikams). Vis dažniau teko atsiprašinėti iš darbo… Tad atsiradus galimybei dirbti namie, apsidžiaugė – tapo lengviau tvarkyti savo laiką.

Priėmė sprendimą bandyti manytis vien iš rašytojo duonos, nepaisydamas kalbų, jog iš rašymo – neįmanoma pragyventi. Ir, populiaraus autoriaus teigimu, iki šiol viskas einasi puikiai.

Pradėjęs kurti jau pradinėse klasėse T. Dirgėla pasakojo, kad ilgainiui požiūris į rašymą vis rimtėjo, – iki pat dvyliktos klasės dalyvavo filologų konkursuose. Moksleivio pomėgis išaugo į kūrybą.

Dirgėlų giminėje būta garsių asmenybių. Tomo močiutės antros eilės pusbroliai rašytojai – šviesaus atminimo Petras ir Povilas Dirgėlos. „Tolimos giminės, bet vis tiek“, – šypsojosi literatas.

Kiekvieną kartą susitikę su poetu Dainiumi Dirgėla taipogi aiškinasi giminystės ryšius, – tačiau taip ir neprisiruošia labiau įsigilinti.

T. Dirgėla iki šiol dėkingas poetui, teatro ir kino režisieriui, vaikų rašytojui Vytautui V. Landsbergiui, kuris jį pastūmėjo prie minties pradėti rašyti mažiesiems. „Iki tol rašiau eilėraščius į kultūrinę spaudą. Ir tas V. V. Landsbergio pasakymas – „pabandyk“, buvo tarsi paskutinis postūmis parašyti knygą vaikams“, – prisiminė jaunas rašytojas.

Šiandien IBBY Lietuvos skyriaus narys dažnai susitinka su mažaisiais skaitytojais – netrukus žada vykti į Klaipėdą, Telšius, Mažeikius, Plungę ir kitus miestus. Tokie susitikimai, pasak rašytojo, – duoda daug. Gyvas bendravimas leidžia geriau pažinti savo skaitytoją. Rašytojas pasidžiaugė, kad jam iki šiol pavyksta būti įdomiam vaikams, ir vienintelis priekaištas, kurio sulaukia iš jų, – jog knygos per plonos. „Pabandysiu rašyti storesnes knygas“, – atsisveikindamas pažadėjo T. Dirgėla.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"