Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Teisė būti kitokiam: pokalbis su Daniela Vega

 
2018 02 24 9:26
Kadras iš filmo „Fantastiška moteris“

Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantastica“, Čilė, JAV, Ispanija, Vokietija, 2017). Pernai jis buvo apdovanotas Berlyno „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų, šiemet nominuotas „Oskarui“ už geriausią filmą ne anglų kalba.

Pagrindinė filmo veikėja Marina pakeitė lytį. Ji jaučiasi moterimi ir nori tapti dainininke. Netikėtai mirus Marinos draugui, jauna moteris susiduria ne tik su jo giminių neapykanta bei įtarumu. Marina kovoja už teisę gedėti mylimojo. Pateikiame pokalbių su Daniela Vega, pasirodžiusių internetinėje erdvėje, fragmentus. Su aktore kalbėjosi Marta Bałaga ir Michałas Hernesas.

– Po premjeros Berlyne Sebastiánas Lelio sakė, kad buvote jam daugiau nei aktorė, buvote jo vedlė.

– Susipažinome prieš kelerius metus, kai jis ieškojo informacijos apie transseksualų bendruomenę Čilėje. Apie tokį asmenį jis norėjo papasakoti naujame projekte. Turėjome bendrą draugę ir jis greit su manimi susisiekė, nusprendęs, kad ir esu tas žmogus, į kurį galima kreiptis su klausimais. Mūsų bendradarbiavimas ir pasikeitimas nuomonėmis truko dvejus metus. Lelio gyveno Berlyne, aš – Santjage. Greitai radome bendrą kalbą ir kai po kelerių metų jis baigė scenarijų, paaiškėjo, kad parašė jį galvodamas apie mane. Paskambino ir paklausė: „Ar nori suvaidinti šiame filme?“ Iškart sutikau. Kai perskaičiau scenarijų, Marina man paliko didžiulį įspūdį. Patiko, kokia jėga ji apdovanota, kaip nepasiduoda ir eina vis pirmyn. Ji siekia to, kas svarbu ir man. Iš savo šeimos gavau labai daug meilės – iš senelės, mamos, tėčio ir brolio. Jei vaikas auga mylimas, jis gali išjudinti kalnus.

– Lelio garsėja tuo, kad jam patinka stiprios herojės. Tokia buvo Glorija, tokia yra Marina. Ar suvokėte, kad visas dėmesys bus sukoncentruotas į Jus?

– Prieš kurį laiką jis paklausė, kokios scenos buvo sunkiausios. Pasakiau tiesą: „Visos.“ Kurdamas Marinos personažą Lelio patikėjo man tam tikras konkrečias užduotis. Turėjau atlikti misiją ir būtent taip vertinau vaidmenį, stengdamasi vaidinti kuo kruopščiau. Paskyriau metus darbo, kad pažinčiau Mariną ir išmokčiau visko, ką ji turi daryti. Anksčiau buvau operos dainininkė, bet turėjau dar išmokti šokti salsą, vairuoti automobilį. Turėjau suprasti, kaip eiti prieš vėją ar net kristi, nes kai krentu, krentu jau kaip Marina. Ko gero, man tai pavyko, nes po premjeros ne vienas kritikas sakė, kad Marina – labai sudėtingas personažas. Ne visi mato daugybę jos sluoksnių. Marinos jausmai atsispindi akyse. Todėl negalėjau jos vaidinti pernelyg ryškiomis spalvomis. Ji neverkia ir nerėkia, išlieka labai ori. Lelio prašė, kad vaidinčiau svorio centrą perkeldama į žvilgsnyje slypinčius jausmus. Ji meta iššūkį likimui, bet daro tai tyliai. Filme Marina apsiverkia tik kartą. Tačiau prisiminkime, kad filmavimas trunka ilgiau nei dvi filmo valandos. Tai keli darbo mėnesiai ir reikia tas emocijas savyje išsaugoti. Buvo sunku, bet kartu ir labai malonu.

– Vaidyba Jums yra iššūkis ar žaidimas?

– Tai mano darbas. Jo dėka gyvenu ir galiu apmokėti sąskaitas. Visada norėjau būti menininkė. Kiek save pamenu, mėgau vaidinti ir dainuoti. Tai mano gyvenimas. Misija laikau tai, kad galiu išgyventi užsiimdama tuo, ką mėgstu. Aktorės profesija niekuo nesiskiria nuo sodininko, žurnalisto ar vertėjo.

Kiti filmo personažai taip pat vis kartoja, kad ji paslaptinga. Tai subtilius vaidmuo, kine lengviau rėkti nei šnibždėti.

Marina labai dramatiška, bet ir elegantiška. Kai su ja susipažįstame, Marina yra laiminga. Ji gyvena su žmogumi, kuris mato joje tokią moterį, kokia ji jaučiasi. Kai jis miršta, viskas pasikeičia, nes jo šeimai nepatinka žmogus, su kuriuo prieš mirtį bendravo tėvas. Staiga Marina atsiduria situacijoje, kuri išvestų iš pusiausvyros kiekvieną normalų žmogų. Ji girdi: „Negali ateiti į laidotuves, negali atsisveikinti su mylimu žmogumi.“ Jai neleidžiama. Marinai pavyksta išsaugoti orumą. Regis, būtent tai ir paverčia ją „fantastiška moterimi“. Ji nesileidžia užvaldoma jausmų. Ramiai siekia tikslo, neskaudindama kitų žmonių.

– Iš pradžių lauki vadinamojo „angažuoto filmo“, bet pamatai meilės istoriją. Ar todėl Jūsų filmas įgijo universalumo?

– Ši istorija yra paženklinta Marinos transseksualumo ir greičiausiai dėl to kai kuriems žiūrovams kils problemų. Bet iš tikrųjų ne tai buvo svarbiausia. Mums rūpėjo parodyti, kad tas kitas, šalia stovintis žmogus kartais būna kitoks. Ir svarbiausia, kad jis turi visišką teisę toks būti. Jis gali būti transseksualus kaip aš ir Marina, gali būti kilęs iš kitos šalies, jo gali būti kitokia odos spalva. Užteks, kad jis kitoks, ir iškart iškyla atmetimo grėsmė. Tačiau kartais galima sutikti žmogų, kuris visai nekreipia dėmesio į tai, ką mato likusieji. Verta to laukti ir apie tai pasakoti. Gal būtent todėl žmonės mano randantys mūsų pasakojime save, nes juk meilės istorijas suprantame visi.

– Marina nesako ilgų kalbų. Ji kovoja už savo teises taip, kaip sugeba, – tyliai. Manote, kad to pakanka?

– Kinas pasižymi stipriu poveikiu ir jei tik sukuri gerą filmą, jis gali pasiekti visus. Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti pareigos kalbėti apie tai, kas vyksta aplink. Pasaulis reaguoja baime į naujus ir nežinomus dalykus. Tai liūdina, nes, užuot bandę ką nors pažinti, iškart atkišame spyglius. Statome sieną, iškart atakuojame. Matau, kad vis labiau niekiname teisę. Kalbu ne tik apie Čilę. Dabar esame gilioje krizėje ir, man regis, kinas turi tai atspindėti. Rodyti, ką patiriame, reikia dar ir todėl, kad vieną dieną tai galėtų pamatyti mūsų vaikai. Jie turi žinoti, su kuo mums teko susidurti, žinoti, ar nugalėjome, ar pralaimėjome.

– Jūs tikite, kad filmai padeda susigyventi su nežinomybe?

– Jie gali suteikti jėgų tolesnei kovai. Užtenka prisiminti, kaip Lelio savo filmuose rodo moteris. Turiu galvoje ne tik Mariną, bet ir Gloriją, kuri sukurta panašiai. Glorija – brandaus amžiaus moteris, desperatiškai ieškanti meilės. Marina tą meilę prarado, tačiau nori išsaugoti jos prisiminimą. Šios moterys – kovotojos. Norėčiau, kad gyvenime taip būtų dažniau. Kiekvienąkart, kai priimami sprendimai apie abortus arba kitas moteriai priklausančias teises, tylime. Leidžiame kitiems diskutuoti šiomis temomis, apsimesdamos, kad mūsų tai neliečia. Tai klaida, nes pasaulis pagaliau turi pamatyti, kad prarandame žemę po kojomis. Ankstesnės moterų kartos mums daug iškovojo, o mes nesugebame joms atsilyginti. Kartoju: negalime prarasti to, ką jau turime, negalime tik saugoti ankstesnius laimėjimus. Turime kovoti už daugiau.

Parengė Kora Ročkienė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"