Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Teatrologės apie Auksinius scenos kryžius

 
2018 04 04 11:06
Teatrologė Goda Dapšytė. /Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė
Teatrologė Goda Dapšytė. /Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė

Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko tradicinė Auksinių scenos kryžių ceremonija, kurios metu buvo apdovanoti geriausi Lietuvos teatro kūrėjai. Šventinį vakarą režisavo Vidas Bareikis, o bene pirmą kartą per visą ceremonijos gyvavimo istoriją buvo paskelbta ir jos tema – laisvė, tolerancija, atvirumas. Netrūko ir daugiau netradicinių sprendimų – renginį vedė net trys moterys – Elzė Gudavičiūtė, Gerūta Griniūtė ir Aistė Zabotkaitė, o žiūrovai pirmą kartą scenoje išvydo neįgaliuosius.

Auksiniai scenos kryžiai tapo ir pagrindine radijo laidos „Avanscena“ tema – klausytojai išgirdo reportažą iš Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusio šventino vakaro, kurio metu laidos vedėja Karina Metrikytė kalbino šių apdovanojimų komisijos nares, humanitarinių mokslų daktares, teatrologes Liną Klusaitę bei Godą Dapšytę. Taip pat nuo šiol kiekvienoje „Avanscenos“ laidoje nuskambės ir teatrologės Sigitos Ivaškaitės komentarai, apžvelgsiantys konkrečias temas platesniame kontekste.

Ceremonijos (ir temų) džiaugsmai

Lina Klusaitė teigia labai palankiai ir pozityviai žiūrinti į šiųmetę ceremoniją ir kartu teatro bendruomene džiaugėsi švente. „Manau, kad tai buvo vienas iš geresnių šventinių vakarų – tikrai smagus, džiugus ir išradingas. Palaikau tokius sprendimus,“ – sakė ji. Godos Dapšytės nuomone, Lietuvos masteliu ir mūsų teatro estetikos prasme tai buvo puikus vakaras. „Labai drąsus, platesniu kontekstu – santūriai komentuojantis, pakankamai drąsus, bet visiškai natūralus ir ilgai lauktas,“ – džiaugėsi teatrologė.

Atliepiant pastarųjų metų pasaulines meno ir pramogų verslo aktualijas, anot G. Dapšytės, nėra normalu tai, jog Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą per visą ceremonijos gyvavimo istoriją yra gavusi tik viena moteris režisierė: „Šie klausimai aktualūs mūsų scenai, nors mes dažnai bandome apsimesti, kad taip nėra. Ir labai smagu, kad jaunoji karta nori apie tai kalbėti, mato tame prasmę, veikia tarptautiniame kontekste ir sekdami pastarųjų metų pasaulinių apdovanojimų tendencijas prisijungia prie tos pačios „bangos“, be to, džiaugiasi ne tik vieni kitais ir savo pasiekimais, bet ir gvildena, paliečia pasauliui, visuomenei aktualias problemas. Dalis to, kas buvo sakoma ar tai, kas daroma šiandien scenoje yra seniai natūralūs, egzistuojantys plačiajame pasaulyje dalykai, jie nėra nauji, bet pas mus tai – vis dar pirmieji žingsniai, tad smagu, kad jie žengiami.“ Teatrologė viliasi, kad taip bus ir toliau: „Netikiu, kad vyresnioji karta ims ir pasikeis, netikiu, kad šį vakarą salėje nebuvo galvojančių – na ir kam čia dabar to reikia šventės metu, kam gadinti šventę? Bet tokia ta mūsų jaunoji karta – jiems tai yra natūralu, jie nori apie tai šnekėti, ir manau, kad jie nesustos.“

Komisijos darbo sunkumai

Turbūt kasmet būna nepatenkintųjų ir aršiai kritikuojančių Auksinių scenos kryžių komisijos sprendimus. Visgi reikia turėti omenyje realią situaciją – tai, jog kasmet ekspertai per itin trumpą laiką turi pamatyti ir įvertinti daugybę (šiemet – daugiau nei devyniasdešimt) pastatymų. „Nepasakysiu nieko naujo, ko nebūtų pasakę ankstesniųjų komisijų nariai (o jeigu liks tokia pati apdovanojimų tvarka, tai, manau, tą patį sakys ir būsimieji nariai) – esminė problema yra laiko trūkumas ir begalinis spektaklių skaičius,“ – sako Goda Dapšytė. – „Tai nėra tinginystė ar maivymasis, o tiesiog nepakeliama užduotis. Per pusantro mėnesio pasižiūrėti 93 spektaklius yra fiziškai neįmanoma, o padaryti tai kokybiškai – beprotiškai sunku. Tai – didžiausias komisijos darbo iššūkis, iš kurio kyla ir kiti sunkumai, taip pat ir asmeniniai – bandant apsispręsti vienais ar kitais klausimais, ne vien svarstant juos su kolegomis. Nekalbant jau apie tai, kad spektakliai vyksta ne viename mieste, tačiau kai kurie jų – tuo pačiu metu. Taip tiesiog neturėtų būti.“

Teatrologės teigimu, komisija turėtų dirbti visus metus. „Apie tai kalbama tikriausiai tiek pat laiko, kiek egzistuoja patys Auksiniai scenos kryžiai. Kasmet kyla nepasitenkinimas – arba išgirdus nominacijas, arba apdovanotųjų sąrašą, ir visuomet grįžtama prie to paties – komisijos darbo termino. Tačiau šis poreikis visuomet atsitrenkia į „sieną“, nes dėl vienokių ar kitokių teisės aktų tai yra neįmanoma. Kadangi pastaruoju metu kultūriniame gyvenime, ir ne vien jame, daug dalykų sparčiai keičiasi, labai norėtųsi tikėtis, kad ir šį teisės aktų sukeliamą nepatogumą visai teatro visuomenei būtų galima vienaip ar kitaip išspręsti, tokiu būdu siekiant pakelti ir paties vertinimo profesionalumą – padaryti jį visaapimančiu, o ne maratoninio spektaklių žiūrėjimo rezultatu. Tai būtų svarbiausias iš keistinų dalykų,“ – sprendimą nuolat besikartojančiai situacijai išdėstė Goda Dapšytė.

Kalbant apie pastarųjų metų Lietuvos teatrą, teatrologė Lina Klusaitė teigia, kad šis sezonas buvęs itin produktyvus: „Apdovanojimams pristatyta daugiau nei devyniasdešimt spektaklių, ir tai džiugina, kaip ir tai, kad su pripažintų teatro metrų spektakliais šį sezoną išvydome ir nemažai jaunųjų kūrėjų, netgi studentiškų darbų. Iš dalies tam įtakos turi ir situacija Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – priimta išties nemažai aktorinių kursų, ir šiais metais beveik visi jie parodė savo diplominius ar kursinius darbus. Kita vertus, kyla klausimas, ar išties visus tuos studentiškus pastatymus reikėjo pristatyti komisijai, nes buvo ir tokių variantų, kai jautėmės lyg sėdėdami scenos kalbos egzamine.“ Anot L. Klusaitės, tikriausiai ši „jaunųjų“ situacija lėmė tai, jog formos ieškojimo, atradimų, alternatyvų kūrimo prasme šie metai buvo gana saikingi. Mažiau eksperimentuojama, statomos dažniausiai pjesės, renkamasi šiuolaikiniai autoriai, atsiranda daugiau erdvės aktorinei raiškai.

Nominacijų ir nominuotųjų kaita

Turbūt ne vienas, susipažinęs su apdovanojimams nominuotais kūrėjais, pastebėjo, kad šį kartą dominuoja valstybinių teatrų ir didžiųjų scenų pastatymai. „Įžvelgčiau problemą pačioje nominacijų struktūroje. Kiekvienais metais jas galime šiek tiek keisti, koreguoti, atsižvelgiant į tų metų kontekstą, bet iš esmės nebeišsitenkame nominacijų skaičiuje. Jų trūksta, kad būtų pilnas vaizdas ir galėtume adekvačiai viską įvertinti,“ – teigia Lina Klusaitė. – „Labiausiai į akis krinta tai, kad metai iš metų laimi „didieji“ spektakliai, režisieriai, didelio biudžeto pastatymai, nors kiekvienais metais mes peržiūrime ir aibę mažųjų formų spektaklių, kurių neturime kur „sudėti“. Tad pilnas sezono vaizdas gaunasi toks lyg truputį iškreiptas, neatitinkantis visumos. Be abejo, tie mažieji spektakliai negali konkuruoti su didžiaisiais, kur vyrauja visiškai kitokie vertinimo kriterijai, kitokie kūrybos principai, o ir biudžetai nesulyginami.“ Balsuojant paprastai išsigrynina aiškūs, abejonių nekeliantys variantai, o kad atsirastų neaiškios raiškos spektakliai, tam reikia sukurti instrumentus, nominacijas. Man labai gaila, kad šiais metais atsisakėme „Teatras plius“ nominacijos, kuriai tiesiog neužteko vietos, nes buvo įvestos kitos. Būtent į ją galėtų sutilpti įdomesnės raiškos, nebūtinai alternatyvūs, mažųjų formų spektakliai.

Pasak teatrologės Godos Dapšytės, prieš keletą metų apdovanojimuose dominavo nepriklausomi kūrėjai. „Tarkim, prieš dešimtmetį ar vos daugiau nei penkerius metus kalbėjome apie tai, kokie baisūs yra valstybinių teatrų repertuarai, kaip ten nėra ką žiūrėti, kokie apgailėtini ten kuriami spektakliai ir šiaip buvo spjaudomasi į kairę ir į dešinę ant valstybinio sektoriaus – neva ten investuojami visi pinigai, o štai didysis menas kuriamas nepriklausomose scenose,“ – pastebi G. Dapšytė. – „Dabar valstybiniai teatrai atsiveria jauniesiems kūrėjams, ir ne tik Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Štai stebėjome labai įdomų spektaklį „Dumblas“ Šiaulių dramos teatre; na, ne visai teatre, o apleistoje mokykloje, bet vis tiek tai yra to teatro produkcija. Pagrindinė atlikėja buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui ir tai yra taip pat pripažinimas, pastebėjimas. Auksinių scenos kryžių kontekste tai, kokiame teatre sukurtas spektaklis, iš esmės neturi jokio „svorio“ ar įtakos – kūrinys vertinamas toks, koks jis yra. Jei anksčiau dominuodavo nepriklausoma scena, tai dabar daugėja valstybinių teatrų. Tiesa, kyla klausimas, ar po dvejų metų mes vėl nesvarstysime atvirkštinės situacijos.“

Be to, šiemet šokio kategorijoje tarp nominuotųjų buvo ir šiuolaikinio šokio atlikėjai, ir baleto šokėjai, nors jų atlikimo menas vertinamas ne pagal tuos pačius kriterijus. Anot Linos Klusaitės, niekam nekelia abejonių, kad tai – atskiras vertinimas. „Tiesiog baleto spektaklių per sezoną neišeina tiek daug ir skirdami jiems atskirą nominaciją – ir šokėjams, ir choreografams – vėl išplėstume nominacijų skaičių. Kai jos „sukrenta“ į vieną, visuomet kažkas nukenčia, nes tai nesulyginami dalykai. Pavyzdžiui, Beatos Molytės charakteringi vaidmenys ir šiuolaikinio šokio, kur viskas yra labai abstraktu. Tai visiškai skirtingos vertinimo plotmės.

Pasak Godos Dapšytės, yra buvę metų, kai šokis išvis nesulaukdavo vertinimo. „Tačiau tai sukėlė ir naudingas diskusijas,“ – teigia ji. – „Aš pati, diskutuodama kitame kontekste, būčiau linkusi atskirti šias dvi šokio rūšis, tačiau, kita vertus, turint omenyje tai, kad apdovanojimai yra teikiami už metus, šiemet šokiui tai nebuvo aukštumų laikas – turbūt tai ir bus nulėmę tokį nelabai priimtiną, diskutuotiną komisijos apsisprendimą.“

Teatrologės Sigitos Ivaškaitės komentaras

„[...] Pradėjusi galvoti apie savo pirmąjį komentarą, net pažvelgiau į žodyną pasitikslinti, ką šis, vadinkime žanras, reiškia. Ir man labai, tiesiog labai patiko pati pirmoji reikšmė, nurodanti, jog komentaras yra „autoriaus arba knygos leidėjo, rengėjo paaiškinamosios pastabos, pateikiamos kaip prierašai prie veikalo teksto“. Taip – labai paprastai – aš, kaip kritikė, vėl buvau pastatyta į savo vietą – paraštes. Negalvokite, kad skundžiuosi. Anaiptol. Priimu tai kaip pilkojo kardinolo vaidmenį.

Grįžtant prie komentaro sąvokos, nežinau, ar tikrai noriu iš karto imti ką nors „aiškinti“. Geriau pavadinkime šį pirmąjį susitikimą „pastebėjimu“. Tad tiesiog pastebėsiu, nenutoldama nuo šios savaitės pagrindinių įvykių.

O ar jūs pastebėjote, kad jau kone dėsningumu tampa tai, jog pagrindinius Lietuvos teatro apdovanojimus gauna ar jiems būna nominuoti užsienio kūrėjai? Tai tikrai nėra blogai ir nesiruošiu dabar kelti tautiškumo ar kitų panašių klausimų, tiesiog norėjau į orą (ar eterį) išreikšti mintį apie kitokį Lietuvos teatro atgimimo scenarijų.

Nors mūsų metrai Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas dar vis kuria ir patenka į tas pačias nominacijas, dažnai supranti, jog ten jie atsiduria ne už novatoriškumą, o už savo pačių tradicijų tęstinumą, kaip sakoma, „vėl gerai ir tvarkingai sustatė spektaklį“. O štai užsienio kūrėjai čia įsiveržia ne tik su naujomis vizualinėmis raiškos priemonėmis, bet ir istorijomis, kurios tikriausiai ne tiek naujos, kiek mūsų pačių bijotos liesti, o gal ir nežinota, kaip prie jų prieiti.

Šiuo atveju prie užsieniečių priskirkime Yaną Ross ir jos „Mūsų klasę“, kažkodėl šiemet „kryžiuose“ ignoruotas „Tris seseris“. Taip pat Krystianas Lupa, Árpádas Schillingas, Günteris Krämeris, Łukaszas Twarkowskis. Daug nesiplečiant, būtent jų spektakliai paskutiniais metais sukėlė atgarsį, įskėlė diskusijas, buvo apkalbėti, pastebėti ir įvertinti.

Ką tai galėtų liudyti? Pirmiausia derėtų pagaliau nusiraminti ir nebegalvoti, jog esame provincija su savitomis aktualijomis – iš tiesų esame platesnio konteksto dalis. Mes, kaip ir visi, mėgstame populistus ir nacionalistus. Taip pat prisimename karus ir holokaustą – tame dalyvavome , turime herojus, išdavikus ir jų istorijas skandalingai narpliojančius veikėjus. Be to, kaip ir daugelis Europos šalių, šiandien drįstame išsiųsti Rusijos diplomatus.

Omenyje turiu tai, jog šiandien teatre nebeturėtume jaudintis, „ar kiti supras“. Teatras, kaip ir visi vizualieji menai, jau senokai veikia „gauni tai, ką matai“ (angl. „what you see is what you get“) principu. Visgi dažnai matome ne gyvą žmogų, o kamera užfiksuotą jo atvaizdą. Ir jis mums yra tolygus realybei. Galbūt todėl šiandien kūrėjas ar tiesiog žmogus iš svečios šalies gali atrasti mūsų garsiai nepapasakotas istorijas ir jas prieš mūsų akis aktualizuoti. Šie menininkai virsta tuo kameroje gyvenančiu atvaizdu, anksčiau dienas leidusiu veidrodyje: jie renka informaciją apie mūsų aplinką, vienu metu gali būti ir čia, ir ten. Technologijos netikėtai suartino mūsų kontekstus, nors nebūtinai tą patį daro su mumis pačiais.

Bet taip mes aktyvuojami. Lyg kas būtų atgaivinęs pasakojimus žinių portaluose. Mus įtraukia vaizdiniai, tokie matyti, bet kitokie. Mintyse spaudžiame nuorodas ir patys atsidarome privačius paieškos langus. O juose jau turime rinktis, kaip interpretuoti ką tik gautą žinią.

Štai jums šiek tiek šiandieninio teatro įspūdžio fikcijos. Sakysite – koks dar Lietuvos teatro atgimimas? Greičiau palinkėjimas atgimti. Atgimti iš naujo ir platesniame kontekste. Nustoti murkdytis seniai išnarpliotose „aktualijose“ ir leisti sau žvelgti plačiau. Nebijant, jog kaimynas iš trečio aukšto nesupras. Galbūt ir nesupras, bet tie iš pirmo ir šešto aukštų tikrai susidomės.“

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su teatrologėmis Lina Klusaite ir Goda Dapšyte bei Sigitos Ivaškaitės komentarą galite pasiklausyti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"