Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Tarp Amerikos ir Lietuvos, tarp ten ir čia

 
Iš kairės: Violeta Kelertas, Birutė Putrius 2018 m. Vilniaus knygų mugėje.
Iš kairės: Violeta Kelertas, Birutė Putrius 2018 m. Vilniaus knygų mugėje. draugas.org nuotrauka

Lietuviai yra viena iš tų mažų istorinių tautų, kurios išeiviai gausiomis bangomis išsibarstė po visą pasaulį. Išskyrus atskirus laikotarpius, kada įvairios priežastys ribodavo emigrantų skaičių, Lietuva, kaip teigia istorikai, nuo XIX a. pabaigos buvo viena iš daugiausiai emigrantų (pagal gyventojų skaičių) pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė. 

Kita vertus, lietuvių migracija visą laiką buvo neatsiejama tarptautinės Vidurio ir Rytų Europos migracijos procesų dalis. Lietuvių padėtis nedaug skyrėsi nuo kitų imigrantų tautų padėčių: adaptacijos, įsitvirtinimo svetimame krašte, tautinio identiteto išlaikymo, asimiliacijos ir kiti procesai ėjo panašiais keliais, kaip ir kitų tautų emigrantų grupių.

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad pirmoji lietuvių darbininkų emigracijos banga, prasidėjusi XIX a. viduryje ir vykusi iki 1914 m., apėmė apie 250 tūkst. žmonių. Dauguma mūsų tautiečių buvo menko išsilavinimo ir atvykę į Ameriką dirbo Pensilvanijos anglies kasyklose, Čikagos skerdyklose arba rytinės Amerikos miestų įmonėse (dažniausiai – vilnų karšimo, audimo fabrikuose). Antroji, manoma, šiek tiek mažesnė banga paliko tėvynę ankstyvaisiais nepriklausomos Lietuvos laikais (1918–1940 m.), daugiausia dėl ekonominių priežasčių. Daugumos jų keliai suko į Brazilijos džiungles, į kavos plantacijas. Trečioji išeivių banga pasklido po pasaulį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tai vaidinamoji „dypukų“ karta, dažnai šaltiniuose ji įvardijama kaip antroji emigracijos banga. Tyrėjai skaičiuoja, kad „išvietintųjų“ (angliškai „displaced persons“) buvo gerokai per 60 tūkstančių ir didžiausia jų dalis, iš Lietuvos traukdamasi nuo sovietų okupacijos, atsidūrė Amerikos rytinėje pakrantėje. Didžiausias lietuviškosios diasporos telkinys buvo ir tebėra Čikaga, kuri ir šiandien vadinama antrąja Lietuvos sostine.

Išskiriama ir ketvirtoji išeivių banga – atvykę (ir tebevykstantys) į Jungtines Amerikos Valstijas jau po 1990-ųjų metų. Didžiąją jų dalį, be abejonės, sudaro ekonominiai migrantai, pasklidę po didžiuosius miestus ne tik Amerikoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje ir kitose Europos valstybėse. Ši emigracijos banga tęsiasi jau beveik dvidešimt metų, ypač didelis suaktyvėjimas fiksuojamas pastaraisiais metais. Kol kas, deja, nežinomas ir tikslus naujųjų emigran­tų skaičius. Savo ruožtu ketvirtoji emigracijos iš Lietuvos į Ameriką banga skyla dar į dvi: „tarybukus“, kurie pasitraukė iš sovietų Lietuvos (nelegaliai, kaip pavyzdžiui, poetė Edita Nazaraitė, ar tapo persona non grata, kaip, pavyzdžiui, režisierius Jonas Jurašas) ir vėlesnė banga, kuri plūstelėjo į JAV iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, t. y. po 1990-ųjų. Skirtingos buvo ir jų pasitraukimo priežastys.

Pastaraisiais XXI amžiaus metais, sparčiai augant migracijos mastams, keičiasi lietuviškosios literatūros kontekstas – daugėja už Lietuvos ribų kuriamų tekstų, daugėja ir jų recepcijos literatūros kritikoje. Skaitytojams ir literatūros tyrinėtojams vis svarbesnės tampa iš svetur į Lietuvą sugrįžtančios patirtys, atspindinčios ne tik naujas kultūras, bet ir Vakarų Europos, ir ypač – Amerikos „veidrodyje“ reflektuojančios lietuviškąją tapatybę.

Kur šiandien yra lietuvių literatūra, kai ji kuriama už Lietuvos ribų ir jau nebe lietuvių kalba: dar vis tik Lietuvoje ar, pavyzdžiui, jau ir Amerikoje? O gal kažkur tarp jų?

Skaitant naujausius šiuolaikinės literatūros tekstus, mąstant ir išskiriant svarbiausius kontekstus, natūraliai kyla klausimas: kur šiandien yra lietuvių literatūra, kai ji kuriama už Lietuvos ribų ir jau nebe lietuvių kalba: dar vis tik Lietuvoje ar, pavyzdžiui, jau ir Amerikoje? O gal kažkur tarp jų? Pagaliau kaip turėtų būti rašoma lietuvių literatūros istorija šiandien, ką ji turėtų apimti?

Grožinės literatūros tekstai dažniausiai implikuoja keletą kontekstų. Kontekstai dažnai priklauso ir nuo skaitytojo, klausytojo patirties, jo gebėjimo rasti jungiančias tekstų gijas. Tematiniu požiūriu pagrindinis vėlesnių emigracijos bangų rašytojų kontekstas (dažnu atveju įsisąmonintas, bet neužfiksuotas) – amerikiečių rašytojo, žurnalisto Upton Sinclair romanas „Džiunglės“ (The Jungle), išleistas 1906 metais. Anot lietuviškųjų personažų „Džiunglėse“ tyrinėtojo Ilinojaus universiteto Čikagoje profesoriaus Giedriaus Subačiaus, tai „knyga apie šalies identitetą, apie tai, kaip atsirado Amerika. Vienas „kilmės mitas“ – kaubojų, Laukinių Vakarų, kitas – „Džiunglės“. Taigi „Džiunglės“ – vienas iš Amerikos mito variantų. Kartu ir Amerikos kaip svajonių šalies, aukso rojaus demitologizacija.“ „Džiungliškąjį“ Čikagos skerdyklų pasaulį ir lietuvių bandymus prisijaukinti nesvetingą kraštą aprašė ir vėlesnės, antrosios DP bangos, rašytojai, pavyzdžiui, Alė Rūta romane „Pirmieji svetur“ (1984). Šis romanas, panašiai kaip ir U. Sinclair – XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios lietuvių ateivių Amerikoje gyvenimo iškarpa.

Tačiau šiandien Lietuvos ir Amerikos literatūras susieja naujas fenomenas – ne lietuvių kalba (dažniausiai angliškai ir daugiausia Šiaurės Amerikoje) kuriama lietuvių kilmės rašytojų literatūra apie Lietuvą, jos kultūrą, istoriją. O minėtasis U. Sinclair romanas tebelieka svarbiausiu kontekstiniu kūriniu ne tik tematiškai, bet ir žanriniu, stilistiniu požiūriu: dominuoja dokumentinio pobūdžio pasakojimai, pasižymintis realistiniu stiliumi, autobiografiškumo segmentu ir pan.

2017 metų tarptautinės Vilniaus knygų mugės dėmesys telkėsi apie lietuviškus ženklus pasaulyje. Knygų mugės metu surengtoje diskusijoje „Renkuosi kūrybos kalbą“, kurioje dalyvavo rašytojas Valdas Papievis iš Prancūzijos, eseistė Dalia Staponkutė iš Kipro, literatūrologė prof. Violeta Kelertas iš JAV ir prozininkė Birutė Putrius iš JAV, labiausiai rūpėjęs klausimas: kokia kalba „galvojasi“, kuri kalba kūryboje yra pirmoji, kuri kalba yra gimtoji, o kuri „prisiimtoji“, „užsiauginta“. „Rašau lietuviškai, tačiau jaučiuosi, kad nesu „cool“, kai kalbu lietuviškai – negaliu pasakyti, išreikšti visų niuansų“, – teigia vos dvejų metukų iš Lietuvos į Ameriką išvežta literatūrologijos profesorė Violeta Kelertas ir prisipažįsta, kad šiandien jai svarbiausia ne išmokyti anūkus lietuviškai, o formuoti jų lietuviškąjį identitetą per istoriją, politiką, žmonių santykį su tuo, ką išgyveno jų tėvai, seneliai. „Lietuviškas identitetas nėra vien kalba.“

Literatūros virsmą atspindi nemenkas autorių masyvas, kuriančių ir publikuojančių knygas Amerikoje.

Literatūros virsmą atspindi nemenkas autorių masyvas, kuriančių ir publikuojančių knygas Amerikoje. Daugiausia tai po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių rašytojų kūrybinis palikimas. Kita dalis – jaunesnės kartos, „dypukų“ vaikai, jau Amerikoje gimę, kurių gimtoji kalba yra anglų, o lietuvių kalba jiems – tėvų(-o) žemės (fatherland) kalba, bet ne jų pačių.

Minėtini Antano Šileikos „Pirkiniai išsimokėtinai“ (Buying on the Time, 1997), Irenos Mačiulytės-Guilford „Glėbys“ (The Embrace, 1999; pirmas leidimas Čikagoje pavadinimu „Prisilietimas“), Linos Žilionytės „Gimusi laisvei“ (Born for Freedom, 2008), Daivos Markelis „Balti laukai, juodos avys“ (White Field, Black Sheep, 2010), Birutės Putrius „Paklydę paukščiai“ (Lost Birds, 2015). Kaip jau kitokio pobūdžio lietuvių kilmės autorių Amerikoje kuriamą literatūrą išskirčiau Jo Dereske detektyvinę seriją „Panelė Žukas“ (Miss Zukas, 1994), Linos Ramonos Vitkauskas poezijos knygą „Neoninis pasimatymas“ (A Neon Tryst, 2013), Silvios Foti (Silvijos Kučinskaitės) romaną „Skullduggery“ (2002), Algio Budrio fantastinių romanų seriją („Šelmis mėnulis“ ir kt.), Joselyn Bartkevičius esė „Out of the Garden“ (1998), Raymondo Phillipo (Filipavičiaus), Dalios Janavičius ir kitų autorių poetinius, eseistinius tekstai, Julijos Šukys kuriamą atminties, liudijimo literatūrą, Laimos Vincės romanus.

Nemažai šių autorių patenka į skaitomiausių Šiaurės Amerikos Amerikos (JAV ir/ar Kanados) knygų sąrašus: pavyzdžiui, Antano Šileikos romanas „Bronzinė moteris“ (Woman in Bronze, 2004) įtrauktas į 100 visų laikų geriausių Kanados knygų sąrašą, Algio Budrio fantastiniai romanai nominuoti daugeliu prestižinių literatūrinių JAV premijų, etc. Pabrėžtina, kad Amerikoje kuriami lietuvių kilmės autorių angliški tekstai leidžiami Amerikos leidyklose ir jų adresatas yra pirmiausia ne Lietuvos, o amerikiečių skaitytojas. Tą savo pokalbiuose išskiria ir patys autoriai. Bet visų šių lietuvių kilmės autorių anglų kalba kuriama literatūra turėtų rūpėti ir Lietuvos skaitytojams, literatūrologams ir vertėjams – kaip mūsų literatūros lauko dalis. Kai kurių jų kūrybą per Santaros-Šviesos suvažiavimus Alantoje pristatė rašytojas, Kanados literatūros tyrinėtojas Antanas Šileika (Julijos Šukys, Irenos Mačiulytės-Guilford ir kt.). Kai kurie čia mano paminėti autoriai (Birutė Putrius, Joselyn Bartkevicius, Gint Aras) dalyvavo šių metų AABC konferencijoje Stanforde, kuri buvo skirta trijų Baltijos šalių – Latvijos, Lietuvos ir Estijos – Nepriklausomybių šimtmečiams paminėti, kartu pristatydami, skleisdami ir savo kūrybą.

Anglakalbių kuriama literatūra rodo naują poslinkį: kai menksta kalbos, kuria buvo (ir, žinoma, tebėra) kuriama literatūra, vaidmuo. Kita vertus, ši literatūra skaitoma ir reflektuojama pirmiausia anglakalbėse šalyse, Lietuvoje labai mažai žinoma arba visai nežinoma dėl to paties kalbos barjero. Tad kur yra angliškai kuriamos literatūros vieta – Lietuvos literatūros procese ir istorijoje ar tų kitų šalių istorijoje? Nors, pavyzdžiui, Antano Šileikos, Rutos Sepetys romanai-bestseleriai jau įsikorporuoja į lietuvių literatūros istoriją (nebe tik į Šiaurės Amerikos, Kanados ir JAV literatūrą).

Diasporoje kūrusių ar/ir kuriančių autorių atspirties tašku dažnai tampa trinarė struktūra: žemė, kalba, istorija. Asmuo, atsidūręs kitoje kultūroje, kitą istorinę patirtį turinčioje visuomenėje, tarsi susidvejina. Jo sąmonėje kristalizuojasi vidinė kolizija tarp Aš – buvęs ir Aš – jau kitas. Pasak egzilinės tapatybės tyrinėtojų, „dviejų asmenų tame pačiame asmenyje problema mezgasi nuo pirmosios išeivystės dienos, veikdama žmogaus psichikos struktūrą, jo socialinę ir kultūrinę patirtį. Adaptuotis prieglobstį suteikusioje šalyje sekasi įvairiai. Vieni sugeba savo kūrybinėje veikloje naudotis gimtosios kultūros lobynu. Kitiems, užbraukus praeitį, nepavyksta „išsivaduoti“: jie jau lieka lemtingai praeities „pažymėtais“. Kitaip žvelgiama ir į savo (ar tėvų senelių) gimtąjį, paliktąjį kraštą. Jiems namų supratimas implikuoja vietą, kuri patyrė nušaknijimą, tad namai konstruojami iš naujo – ne tiek kaip vieta, kiek kaip idėja. Kai kurių autorių tekstuose gimtoji namų erdvė, savosios šalies istorija, tėvų kalba vis dar yra pagrindiniai tapatybės veiksniai, o ilgesys (arba demonstratyvus jo neigimas, atmetimas) – esminis identifikacijos postūmis, „variklis“. Daivos Markelis memuarų knyga „White Field, Black Sheep“ įsirašo į gausų Amerikoje kuriančių memuarinio pobūdžio prozos tekstus būrį:

Augau lietuviškame kvartale Cicero, Ilinojuje. Lietuviškai kalbėjau su tėvais, lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklą ir skautų stovyklą. Meldžiausi irgi lietuviškai. Jeigu tada, kai mokiausi šeštoje vidurinės mokyklos klasėje, kas nors būtų paklausęs, kokia mano tautybė, nedvejodama būčiau atsakiusi: „Šimtaprocentinė lietuvė.“ Pradėjusi lankyti gimnaziją, suvokiau, kokia esu laiminga, kad gimiau klestinčioje šalyje, kur gerbiama žodžio laisvė. Pasijutau esanti ne tik lietuvė, bet ir amerikietė. Taigi priklausau dviem kultūroms. Dėl savo lietuviškos kilmės esu gerokai dėmesingesnė globaliai politikai, bandau palyginti skirtingas politines sistemas. Susidomėjimą poezija ir menais paskatino anksti jaunystėje patirtas sąlytis su lietuvių poezija ir daile. Mėgstu lietuvišką maistą, netgi žinodama, kad jis nėra labai sveikas kraujui ir arterijoms. Tačiau lygiai taip pat vertinu ir amerikiečių kultūrą – ji atviresnė įvairiems mąstymo būdams, labiau linkusi į avantiūras ir optimistiška.

Panašios po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos į Ameriką pasitraukusių lietuvių gyvenimo istorijos, sudėliotos į romaną tarsi iš atskirų pasakojimų, užfiksuotos, įaustos ir kitos autorės Birutės Putrius romane „Lost Birds“, kuris buvo pristatytas ir 2017 metų Vilniaus knygų mugėje. „Man pasidarė labai liūdna. Aš pati iš savo vaikystės ir gyvenimo Marketės (Marquette) Parke prisiminiau daugybę dalykų. Supratau, kad apie tai turiu parašyti romaną. Rašiau taip, kad jį galėtų skaityti ir amerikiečiai. Kad jie galėtų suprasti, ką išgyveno mūsų tautiečiai, atvykę į svetimą šalį“, – apie inspiracijas rašyti pasakojo autorė.

Taigi nelietuviškai rašančių tradicinę tautinių vertybių struktūrą, grįsta gimtąją kalba, keičia naujoji (dažniausiai – anglų) kalba, kuri atveria ir naujas kultūrines galimybes.

Čikagoje gimęs jaunesnės kartos rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas, romanus rašantis ir leidžiantis slapyvardžiu Gint Aras. Jo romanas „Finding the Moon in Sugar“ („Ieškant mė­nulio cukruje“) pateko tarp geriausių 2009-aisiais mažose JAV leidyklose išleistų knygų. 2009 m. pasirodė K. G. Žukausko romanas „Surandant Mėnulį cukruje“ („Finding The Moon In Sugar“), o 2016 m. jau kitas romanas – „Fuga“ („Fugue“). Pirmajame romane neišsilavinęs Čikagos priemiesčio gyventojas netikėtai atsiduria Vilniuje ieškodamas savo meilužės, o antrojo pagrindinis veikėjas – čikagiškis skulptorius, apkaltintas savo iš Lietuvos kilusios motinos nužudymu. Paklaustas apie lietuviškąją tapatybę, romanų autorius ištaria:

Jei man lietuviška tapatybė būtų nesvarbi, lietuviškai turbūt nekalbėčiau, Lietuvos nelankyčiau, vaikų lietuvių kalbos nemokyčiau. Bet aš savo tapatybės neskirstau į tokius tautinius sluoksnius. Aš gimęs Amerikoje, gyvenęs Austrijoje, dirbęs Kanadoje ir Kuboje, baigiau universitetą New Yorke. Mano žmona ukrainietė. Per lietuvišką tapatybę savęs neišskiriu iš kitų. Ji man duoda progą pabendrauti su žmonėmis, kurie kitomis sąlygomis man būtų neprieinami. Tai jos tikra vertė.

Taigi nelietuviškai rašančių tradicinę tautinių vertybių struktūrą, grįsta gimtąją kalba, keičia naujoji (dažniausiai – anglų) kalba, kuri atveria ir naujas kultūrines galimybes.

Apibendrinant galima klausti, kur yra tie lietuvių kilmės (lithuanian-american) autorių tekstai, aktualizuojantys dviejų kultūrų, dviejų erdvių, dviejų kalbų prieštarą, dažnai ir traumą, atspindintys hibridinę tapatybę? Kokios šalies literatūrai priklauso tokio pobūdžio kūriniai, kai savo tapatumui ir santykiui su Kitu išreikšti lietuvių kilmės autoriai (beje, savo lietuviškąją kilmę nuolat pabrėžiantys, jos neatsisakantys, neišsižadantys) renkasi ironišką stilistiką, kuria komiškas situacijas ar detektyvinį žaidimą, fantastikos žanrą, kai pasirenka groteskiškai transformuotą santykį su posovietine erdve ir tautiniu tapatumu? Į kurią – lietuviškąją ar amerikietiškąją – tradiciją įsirašo tie tekstai, kuriuose jau beveik nebelikę jokių lietuviškumo apraiškų, išskyrus pačių autorių vardus, pavardes ar pagrindinių personažų vardus, gal dar veiksmo vietą (Lietuva)? Kur yra tokia Lietuvos literatūra? Matyt, kažkur tarp Amerikos ir Lietuvos. O gal vis tik labiau Ten nei Čia?..

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"