Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Tapytoja Eglė Gineitytė: einu į dirbtuvę ir galvoju, kas šiandien įvyks

 
Eglė Gineitytė./
Eglė Gineitytė./ Patricijos Jurkšaitytės nuotrauka

Eglės Gineitytės paveiksluose, subtiliai balansuojančiuose tarp abstrakcijos ir realistinio vaizdavimo, dėmesys sutelkiamas į peizažo santykį su žmogaus figūra. Vėliau peizažuose liko tik statiniai – namas, iglu, avilys, o per pastaruosius keletą metų gamtovaizdžiai visiškai ištuštėjo. Provanso ciklų vienintelis motyvas – šlaituose žydintys sodai, alyvmedžių giraitės… Jų panoramas Eglė tapo lengvais tušo prisilietimais tarsi transparentiškas mirgančias teatro uždangas, kurios nusileidžia, veiksmui scenoje dar neprasidėjus arba ką tik pasibaigus.

Po trumpos, bet įkvepiančios išvykos į Provansą, Gineitytė vis labiau domisi ir Lietuvos gamtovaizdžiais. Tapytojai ypač svarbu nuvykti į Preilą birželio viduryje. Čia ji šiek tiek tapo plenere, bet daugiausia tiesiog stebi marias, kopas, pakrantę, mišką ir dangų. Gėrisi spalvomis, kurios keičiasi, kintant orui, savitos topografijos formomis, grožio antplūdžiu, gęstant nepakartojamiems saulėlydžiams. Vėliau, jau dirbtuvėje Vilniuje, gamtos vaizdų atsiminimai virsta nedideliais eskizais – tarsi idėjų esencija. Iš tų mažų lapelių ir atsirado dideli naujausi paveikslai ant drobės. Vyresnės kartos tapytoja Laima Drazdauskaitė oro ir šviesos virpesius jautriai perteikia abstrahuotuose pajūrio peizažuose, o Gineitytė renkasi kalbą, tolimą klasikiniam modernizmui, ir drąsiai atskleidžia disonansus – sankryžas, asfaltuotus kelius, pastebi net menkas paklaidas, kurios drumsčia gamtos idilę.

Eglė Gineitytė. Nusileidimas. 2018.Vidmanto Ilčiuko reprodukcija
Eglė Gineitytė. Nusileidimas. 2018.Vidmanto Ilčiuko reprodukcija

Drobėse „Sankryža“, „Dauba“, „Pakilimas“, „Nusileidimas“ dar galima atsekti konkrečių Preilos kraštovaizdžių reminiscencijas, bet svarbiausias vaidmuo čia tenka nuotaikoms, kurias sukelia spalvų deriniai ir ritmas. Kita didelė paveikslų grupė – „Pūga“, „Baltas taškas raudonam fone“, „Leisk man skristi“, „Po nakties diena“ – nesiremia jokiomis užuominomis į kraštovaizdį. Vizualūs saulėtos dienos, rūko, žaros, vėjo gūsių, dangaus kūnų ar sniego verpetų įspūdžiai išlieka, tačiau šie paveikslai nutolę net ir nuo abstrahuoto peizažo. Visų pirma jie išreiškia ramybės pojūtį, vidines būsenas. Tai tarsi pokalbis apie gyvenimą ir mirtį, švaros, apsivalymo poreikis.

Paveikslų, tapomų interjere, poetiški įvaizdžiai atsiranda panašiai kaip plenere. Išeities taškas – aplinkos stebėjimas, pereinantis į gilią meditaciją. Henri Matisse’o, Davido Hockney’o ar Kosto Dereškevičiaus pamėgtą ir daug sykių eksploatuotą lango, kaip ribos tarp vidaus ir išorės, motyvą Gineitytė interpretuoja savaip. Dirbtuvės, sodo namelio langai vaizduojami fragmentiškai, tik sąlygiškai nubrėžiant baltą rėmo siluetą. Paveiksle „Naktis prasideda vidurdienį“ sukuriama įtampa tarp statiškų ir dinamiškų elementų. Per praverto lango trikampį plūsta tamsiai mėlyna šviesa ir vėjo gūsis. Paveiksle „Szara godzina“ priešingai – didelis dirbtuvės langas uždarytas, mėlynai žalia šviesa už jo primena klampią, izoliuojančią užuolaidą.

Scenos dekoracijų sąlygiškumas, ritmo pojūtis Gineitytei ne mažiau svarbūs negu spalvos, tik dar labiau koduoti. Žinomos profesionalių šokėjų poros duktė lankė šokio pamokas, dainavo chore, matyt, todėl paveiksluose mėgsta kurti scenines situacijas, artimas šešėlių teatrui ar muzikos kūriniams. Palangės ir lango ritmas čia tampa scenovaizdžio dalimi, kaktuso siluetas ir bet kuri kita detalė paklūsta apgalvotai, taupiai choreografijai. Čia svarbūs ne tik skambūs ritminiai akordai, bet ir pauzės.

Gineitytės kūriniuose kambarys arba kaktusas, skirtingai negu jos bendraamžės Eglės Ridikaitės drobėse, neturi nieko bendra su socialinių realijų studijomis. Kiekvienam motyvui, net ir abstrakcijoms, Gineitytė suteikia ontologinę dimensiją. Jai svarbus ryšys tarp praeities ir ateities, prisiminimų ir vizijų. Puoselėdama koloristinę tapybą, autorė drąsiai eksperimentuoja. Tapymas spalvotu tušu vaizdams suteikia efemeriškumo. Taikliais, ekspresyviais gestais ant drobės liejamos raudonos, geltonos, mėlynos spalvos yra transparentiškos, skaidrios.

Gineitytė dalijasi ypatingų būsenų patirtimi, kai ribos tarp vidinio ir išorinio pasaulio nusitrina. Anot jos: „Mano tapyba skirta ne tam, kad išsiaiškintume, o tam, kad nutoltume.“

E. Gineitytė, dar studentė, debiutavo 1994 m. mano kuruotoje Soroso šiuolaikinio meno centro parodoje „Duona ir druska“ pristačiusi didžiulius piešinius su moterų kūnais. Nuo tada ji yra viena svarbiausių Vilniaus meno scenos dalyvių. Gausią menininkės paveikslų ir piešinių kolekciją įsigijo Modernaus meno muziejus Vilniuje. Parodų, kuriose Gineitytė dalyvavo, sąrašas irgi įspūdingas, ypač svarbios asmeninės mažos ir didelės ekspozicijos. Naujausia paroda sukurta konkrečiai galerijos „Titanikas“ erdvei, atsižvelgiant į salės proporcijas. Žiūrovams suteikiama galimybė pasinerti į spalvų kontempliaciją.

Eglė Gineitytė. Gerviukas. 2017Vidmanto Ilčiuko reprodukcija
Eglė Gineitytė. Gerviukas. 2017Vidmanto Ilčiuko reprodukcija

Pokalbis prie paveikslų

Eglė Gineitytė – viena svarbiausių savo kartos menininkių, tą rodo tiek kūrybos polėkis, tiek intensyvumas. Man buvo labai įdomu ir lengva daryti šią parodą – tai lyg kažkoks apsisukimas laiko rate. Su Egle pirmąkart susitikau labai seniai, kai ji studijavo VDA. Laikai buvo sunkūs – ekonominė krizė, dirbome siaubingomis sąlygomis, spaudžia šaltis, o akademija nešildoma... Bet, pasikeitus santvarkai, puoselėjome daugybę vilčių, įsivaizdavome, kad galime viską pakeisti. Tuo metu ne tik skaičiau paskaitas VDA, bet ir vadovavau Soroso šiuolaikinio meno centrui. Tai buvo laikas, kai jau galėjome atsiverti pasauliui, mezgėme kontaktus su muziejais, su bienalėmis. Tų kontaktų turėjau, jie žaibiškai plito. Į metines Soroso parodas įtraukdavau ir gabius studentus. Eglę pakviečiau, pamačiusi jos darbus akademijoje ir namuose. Standartinės statybos sovietiniame daugiabutyje užėjusi į mažytį „vaiko“ kambarį išvydau milžiniškus piešinius – nuo lubų iki žemės, o juose – didžiules figūras, skriejančias, dūžtančias, sužalotas... Man padarė įspūdį, kad Eglė turėjo daugybę savarankiškų darbų, ne tik tokių, kurie daromi pagal dėstytojų nurodymus. Tas Eglės „apsėstumas“ kūryboje išliko. Net ir tada, kai ji „nutyla kiekybės atžvilgiu“, viduje vyksta intensyvus kūrybos procesas.

Pirmieji jos darbai priskirtini tuo metu Vakaruose, o ir pas mus jau dominavusiai neoekspresionizmo bangai – tai piešiniai su papildomais tapybos elementais. Tikra neoekspresionizmo esencija tiek turiniu, tiek tema, tiek forma, tiek ir tuo, kaip Eglė atrado liniją. Neįprasto formato piešiniai buvo sklidini drastiškos jėgos. Bet kuris kitas tos ar vėlesnės kartos tapytojas, jei būtų viską daręs taip puikiai, toliau laikytųsi tos pačios krypties. Gineitytė šiuo požiūriu – drąsus žmogus, nes radikaliai ir visiškai netikėtai pakeitė savo kelią. Vietoj šaukiančių, rėkiančių paveikslų pradėjo tapyti sklidinus tylos, sukauptus, sugestyvius. Nepaprastai subtilūs, netgi statiški, frontalūs jie yra priešingybė ankstesniam veržliam judesiui. Tie kūriniai susiję su moderniosios dailės istorija, su šiuolaikine tapyba, bet kartu labai individualūs. Viena vertus, primena Kazimiro Malevičiaus vėlyvąjį periodą, kai po suprematistinių kūrinių jis perėjo prie spalvotos figūrinės tapybos, konstruktyvistinius elementus derindamas su figūromis, paverstomis ženklais, tačiau koloritas visiškai kitoks. Malevičiaus spalvos ryškios, o Eglės – pastelinės, šviesios, skaidrios, perregimos, ir tai labai savita.

Raminta Jurėnaitė (R. J.): – Man asmeniškai visada buvo labai smalsu, kodėl įvyko toks radikalus posūkis. Dabar turiu gerą progą to paklausti.

Eglė Gineitytė (E. G.): – Tai atsitiko 2000 m., tada supratau kažką svarbaus, susijusio su tapyba. Tapyti mokiausi ir prieš tai, bet, kaip sakė Raminta, tai buvo daugiau ekspresionistiniai piešiniai dažais. Iki 2000-ųjų buvo tarpsnis, kai nedariau nieko. Nežinojau, ką daryti. Labai norėjau būti ekspresionistė, bet man nesisekė. 2000-aisiais išvažiavau į Čekiją, į 2 mėnesių simpoziumą, kur turėjau labai geras sąlygas kurti ir mąstyti. Prieš išvykdama bandžiau tapyti pačiai sau keistą paveikslą – dvi moteris, atsukusias nugarą. Tai reiškė, kad draugai nusisuka nuo manęs. Buvau emociškai prislėgta. Mano draugės tuokėsi, laukėsi vaikų, o aš – ne. Atrodė, visi nuo manęs nusisuko. Į Čekiją važiavau su tuo „vienatvės“ krūviu, pasiėmusi nedideles drobeles. Galvojau, perkirpsiu jas per pusę – bus pora mažų darbelių. Pradėjusi tapyti tas nusisukusias nuo manęs moteris, užtapiau viską aplinkui, bet ne pačias figūras. Tai buvo atradimas – formą išreikšti per aplinką. Drobės spalva atrodė tokia graži, kad nenorėjau jos uždažyti. Nutepiau dangų ir palikau tas dvi figūras – vieną su baltais plaukais, kitą su kuodeliu. Tai naivu, vaikiška, bet tada taip jaučiausi. Čekijoje ketinau tapyti mažo formato paveikslėlius. Išsilanksčiau drobę ir pagalvojau, kodėl turėčiau ją karpyti – gera ir didelė. Nutapiau visu ūgiu tas pačias moteris. Tas paveikslas dabar pas Jurgą Barilaitę. Tai buvo lūžis, pakeitęs mano santykį ir su tapyba, ir su gyvenimu. Viskas apsivertė – atsikračiau liūdesio, nevilties, pykčio, apėmė palaima, nes pagaliau suvokiau, kas yra draugystė, ir pajutau tapybos malonumą. Lyg tapyba būtų išgelbėjusi draugystę. Pradėjau rašyti draugams meilės laiškus, gaudavau atsakymus. Emociškai jaučiausi pakylėta – supratau, kad visada reikia eiti į žmones. Kažkas atsivėrė ir tapyboje – dariau tai, ko anksčiau nebuvau dariusi.

Eglė Gineitytė. Leisk man skristi. 2016.Vidmanto Ilčiuko reprodukcija
Eglė Gineitytė. Leisk man skristi. 2016.Vidmanto Ilčiuko reprodukcija

Vilma Mačianskaitė (V. M.): – O kodėl vėliau žmonės ėmė nykti iš paveikslų? Gal tai irgi susiję su asmeniniais potyriais?

E. G.: – Visada norisi imtis kažko naujo. Aš būtinai dar sugrįšiu prie žmonių – jie man svarbūs. Bet pati tapyba labai priklauso nuo to, kaip jautiesi, kur esi, kokia šviesa aplinkui. Kalbu net konkrečiai apie patalpą, apie medžiagas, kurias naudoju, ir apie savijautą. Kai kūriau neužtapytas figūras, pati pirkdavau drobę, tempdavau ją ant porėmio, klijuodavau ir t. t. Man tai buvo atradimai, kuriais džiaugiausi. Kadangi tokią gražią drobę buvo gaila uždažyti, tai jos ir nedažydavau, viskas ten vos vos matoma lyg rūke. O dabar turiu šviesią dirbtuvę, daug vietos, galiu nusipirkti pagamintą porėmį su užtempta drobe. Tačiau drobė jau ne tokia – ji slysta ir pan. Kartais darbai labai priklauso ir nuo turimų medžiagų. Dabar tapau tušu, o ne aliejiniais dažais. Maišau tušą su akriliniu gruntu. Pasiimu keturis buteliukus – mėlyną, geltoną, raudoną, žalią – ir išgaunu spalvų derinius. Jau žinau, ką darysiu toliau, šioje parodoje yra užuominų, kur link eisiu. Gal tušas liks, gal ne, gal tapysiu aliejiniais dažais.

R. J.: – Be techninių triukų nebūtų ir meninių stebuklų, bet juk niekas nenori žinoti, kokį skausmą balerinoms sukelia puantai, taip ir čia – niekam neįdomi toji technologija. Grįžtant prie Eglės tapybos, po 2000-ųjų ji galutinai atitrūko nuo mūsų akademijoje puoselėjamos Vienožinskio tradicijos. Vakarų dailės istorijoje tai periodas, vadinamas „tapyba po tapybos“. 1990 m. daugelis mūsų tapytojų ėmė kurti videomeną. Konceptualizmas taip įsigalėjo, kad tapybai vietos visai neliko. Po to sekė atsakas – neoekspresionizmo banga, visi vėl tapė kaip ekspresionistų laikais – iš peties, emocionaliai, spontaniškai. O po 2000-ųjų tapyba ėmė remtis ne vien emocijomis, –paveikta konceptualiojo meno, pasinėrė į savianalizę. Tapytojas analizuoja ne tik save ar savo būsenas, jis analizuoja, kas yra tapyba, kas joje įmanoma, kas neįmanoma, ar šiandien ji išvis gali funkcionuoti. Didelę, kartais tiesioginę, kartais netiesioginę įtaką jai daro kinas ir fotografija – viskas komponuojama fragmentiškai tarsi filmo kadrai.

Antra vertus, vėl drąsiai grįžtama prie tradicijų. Eglės parodoje esama dalykų, susijusių su klasikiniu Rytų menu, kur visada labai įdomiai derinami abstraktūs elementai su realistiniais, kompozicijos fragmentiškos, plokštumos dekoratyvios, erdvės sąlygiškos... Tai būdinga ir Eglės tapybai. Ateina laikas, ir kitos kartos žmonės jau negali peizažo ar natiurmorto tapyti taip, kaip jie būdavo tapomi anksčiau. Kitų nutapytus natiurmortus dailininkas apropriacijos būdu perkelia į savo natiurmortą arba jį redukuoja į kokius nors simbolius, ženklus. Ekspresionistinė tapyba iš natūros, ekspresionistinis realizmas ar Morandi’o natiurmortas tampa nebeįmanomas senąja savo forma. Savianalizė būdinga ir Eglės tapybai, nepaisant to, ji išlieka labai emocionali. Tačiau tos emocijos, romantiška ar šviesi melancholija susijusi ir su ontologiniais egzistencijos įvaizdžiais – tai sugestyvūs, poetiški, nevienareikšmiški ženklai. Iš peizažo Eglė atsirenka, kas jai svarbu, bet iš natūros netapo – čia jau šio laikmečio bruožas. Tai šiuolaikiška tapyba, todėl ji galėtų būti rodoma geriausiose parodų salėse su žymiausių Europos tapytojų paveikslais, manau, vieną dieną taip ir atsitiks. Jos tapyba artima Wilhelmo Sasnalio, kuris yra vienas garsiausių šiuolaikinių lenkų tapytojų, darbams. Panaši forma, panašiu būdu supaprastintas peizažas, bet Sasnalis remiasi fotopeizažu, o ji – gamtos stebėjimu, ontologiniu simbolizmu, redukavimu. Iš esmės tai visai kitoks santykis su pasauliu. Man Gineitytės darbai asocijuojasi su tuo, kas vyksta Europos dailėje, bet kartu tai labai savitas šio laikmečio, šios dienos ir šios valandos kelias.

R. J.: – Egle, man įdomu, kokį vaidmenį suvaidino tavo dėstytojai akademijoje, kiti šiuolaikiniai tapytojai?

E. G.: – Pirmąsias kančias patyriau jau vidurinėje keturmetėje Konarskio dailės mokykloje, kai reikėjo daryti diplominį darbą pas Povilą Ričardą Vaitiekūną. Daug dalykų nesupratau. Kai iš trečio karto įstojau į Dailės akademiją, jau buvau apsisprendusi, kad studijuosiu tapybą. Rengdamasi šiam susitikimui „Titanike“, svarsčiau, kodėl mano darbuose tiek daug oro, laukų, peizažų? Gal todėl, kad baigusi dailės mokyklą, tapyti mokiausi pati. Mačiau, kad po namo stogu šešėlis šaltas, o stogas žiba geltonai... Drąsiai maišyti dažus, išgauti, pavyzdžiui, violetinę spalvą buvo netikėtas jausmas. Akademijoje vėl susitikau su Vaitiekūnu, man dėstė ir Kostas Dereškevičius, ir Mindaugas Skudutis, ir Augustinas Savickas. Bet labai daug pro ausis praleidau. Kiti buvo gudresni – jau tada Giedrius Kumetaitis apie Eidukevičių pasakodavo, Gintaras Makarevičius, perskaitęs tonas knygų, daug ir protingai kalbėdavo. O aš į gyvenimą žvelgiau gerokai paprasčiau. Todėl perprasti tapybą sekėsi sunkokai. Vaitiekūno paveikslai man labai patiko. Atrodė, ten viskas taip paprasta – žydra, žalia, horizontas. Ir pats vaizdas man patiko, ir jo šneka užburianti. Klausytum ir klausytum, kaip ir ką jis kalba. Net pati perėmiau jo intonacijas, mokydama vaikus. Tiesa, daryti diplominį pas Vaitiekūną bijojau. Ne ką mažiau bijojau pradėsianti tapyti kaip jisai, nors širdies gilumoje to norėjau. Neseniai buvau jo piešinių parodos galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaryme, o jis atėjo į mano parodą. Šįkart ir vėl iš peties pakritikavo, bet vienas darbas jam patiko. Kažkada yra man sakęs: „Jei bent vienas paveikslas parodoje patinka, jau yra gerai.“ Taigi vienas jam patiko, ir man ramu.

Patricijos Jurkšaitytės nuotrauka
Patricijos Jurkšaitytės nuotrauka

V. M.: – Daug kas Eglės darbuose įžvelgia ypatingą jautrumą. O kai pati Eglė kalba, viskas atrodo labai racionalu. Čia drobės plotas neužteptas, čia linija nepratęsta, čia užtepta pernelyg plonai. Tai ko vis dėlto daugiau tavo kūryboje?

E. G.: – Na, viską lemia vidinis pojūtis. Racionalumo, savaime aišku, yra. Labai daug laiko praleidžiu, žiūrėdama į tuos pavidalus, į spalvas, o apibūdinti tai labai sunku. Ir su vaikais dirbdama mokykloje aiškinu, kad daugelis dalykų pajuntami su laiku, iš vidaus, kai pradedi jausti pusiausvyrą. Tapydama esu savo privačiame lauke, esu laisva, galiu leisti sau ir vienaip, ir kitaip pasielgti. Aišku, turiu būti vienui viena su visu tuo. Einu į dirbtuvę ir galvoju, kas šiandien įvyks? Kartais nuneša srovė ir pasiseka, o kartais – nieko neišeina.

Tas nusisukusių figūrų variantas atsirado todėl, kad nenorėjau vaizduoti veidų. Bet iš nugaros irgi galima atspėti, ar žmogus meldžiasi, ar juokiasi. Pastaruoju metu man ypač patinka Georgia O’Keeffe. Tapybos maniera visiškai priešinga lietuvių tapybai, bet pats jos gyvenimo būdas tame gražiame name vidury dykumos ar stepių man labai imponuoja. Iš Lietuvos menininkų labai vertinu Čiurlionio tapybą. Darydavau mažus paveiksliukus, jį kopijuodama.

R. J.: – Norint parodyti geriausių Eglės periodų darbus, surinktus iš kolekcionierių, iš Mo muziejaus kolekcijos, reikėtų mažiausiai ŠMC didžiosios arba Nacionalinės galerijos apatinės salės. Bet Lietuvoje, kad tai įvyktų, reikia sulaukti 80-mečio.

Sigita Maslauskaitė.: – Eglė tapo genialius paveikslus. Neabejoju, kad parodos NDG jai nereikės laukti iki senatvės. Visi pamatys ir ankstyvuosius jos darbus. Tai nuostabūs išbaigti ciklai su pavadinimais, su tekstais, su poezija.

Eglė taip įsigilina, kad dirbtuvėje tapo 3 dienas ar ištisą savaitę su nakvynėmis, atsijungusi nuo visko. Mes, bendrakursiai, klausinėdavome, iš kur toks užsispyrimas. Kamantinėdavome, apimti pavydo. Eglė gal nežino, bet jos kūryba mums visiems darė įtaką, pradedant diplominiu darbu su ekspresyviaisiais piešiniais. Slapčiomis bandėme tapyti kaip Gineitytė. Žinojome, kad taip nenutapysime, kad tai pernelyg egliška, tačiau tokia buvo didžiausia mūsų siekiamybė.

E. G.: – Dabar prisiminiau, kas gyvenime svarbiausia, – tai draugai ir meilė. Džiaugiuosi ir dėkoju, kad beveik visi jie dabar yra čia, mano parodoje.

Kuratorės prof. dr. R. Jurėnaitės ir E. Gineitytės pokalbį moderavo ir spaudai parengė menininkei atstovaujančios, parodą rengusios Contour Art Gallery steigėja menotyrininkė Vilma Mačianskaitė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"