Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Sudie, Maestro

 
2018 03 06 14:40
Bene pusę amžiaus trukusi Virgilijaus Noreikos pedagogo veikla paliko didžiulį būrį gedinčių mokinių. /
Bene pusę amžiaus trukusi Virgilijaus Noreikos pedagogo veikla paliko didžiulį būrį gedinčių mokinių. / "Lietuvos žinių" archyvo (Ritos Stankevičiūtės) nuotrauka

Šiandien, kovo 6-ąją, į paskutinę kelionę Lietuva palydi vieną didžiausių ir talentingiausių savo žmonių – maestro Virgilijų Noreiką (1935 – 2018). Pamažu, per liūdnąjį savaitgalį išklausius daugelio jį supusių artimųjų, bičiulių, mokinių žodžių, aiškėja, kad su neprilygstamo talento išėjimu užsiveria didi Lietuvos operinio dainavimo epocha.

LŽ iš Antakalnio kapinių transliuoja tiesiogiai:

Karsto išnešimas iš LNOBT:

...

Naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas šeštadienį, prieš premjerinį „Post futurum“ spektaklį, žengė į sceną ir paprašė publikos tylos minute pagerbti išėjusią muzikos legendą.

Jau ketvirtadienį jam buvo žinoma, kad V. Noreikos gyvybė blėsta. Todėl kitą dieną apsilankymu pagerbė savo Mokytoją. Tuo pat metu pasitarė su dainininko žmona Loreta Bartusevičiūte, ko reikės imtis, kai ateis lemtinga akimirka.

„Maestro su manimi jau nekalbėjo, buvo labai silpnas. Tik pasisveikinau, jis pažvelgė į mane. Stengiausi ilgai netrukdyti“, – „Lietuvos žinioms“ sakė J. Sakalauskas.

Kultinė figūra

Žmonių reakcija, prisiminimai laikraščiuose, televizijose, žinių portaluose, socialiniuose tinkluose – sunku įsivaizduoti, kad kuris kitas ne pramoginio pasaulio žmogus būtų taip išlydimas.

Pasak muzikologės Jūratės Katinaitės, atsisveikiname su paskutine kultine klasikinės muzikos figūra. „V. Noreika turėjo visus kulto požymius – buvo aukštos klasės profesionalas, charizmatiška asmenybė. Kultą paveldėjo iš savo mokytojo Kipro Petrausko ir nešė jį iki paskutinių dienų“, – teigė ji.

Maestro nugyveno be galo ilgą profesinį gyvenimą, kaip vokalo pedagogas paliko, ko gero, ryškiausią pėdsaką šimtametėje Lietuvos operos istorijoje – vargiai pralenkiamas mokinių skaičiumi, vokalo technikos mokykla ir beveik 50 metų trukusiu mokytojo stažu.

„Muzika, opera buvo ir jo tikėjimas, ir gyvenimo esmė.“

„Tai susiję ir su pačios operos įvaizdžiu. Tarpukario Lietuvoje ir apskritai pasaulyje ji buvo aukštosios kultūros etalonas, prestižo reikalas. Sovietų kraštuose tai tęsėsi ir po karo. Partiniai funkcionieriai operos teatrą rinkosi kaip vieną svarbesnių prasmingo laisvalaikio formų. Ano laiko inteligentai mokėjo dainuoti arijas, žinojo operų siužetus. Dabar to nebėra. Opera tampa beveik nišine kultūros dalimi“, – kalbėjo muzikologė.

V. Noreika į sceną atėjo tuo metu, kai opera dar buvo labai reikšminga. „Savo kultu jis sugebėjo iki paskutinių dienų išlaikyti jos įvaizdį. Sakydavo, kad reikia gyventi, mąstyti, elgtis dainininkiškai – pats ištikimai laikėsi tokio idealo ir perteikė jį savo auklėtiniams“, – teigė J. Katinaitė.

V. Noreikos gyvenime būta visko. Taip pat ir sunkių, kvestionuojamų tarpsnių. Šešiolika metų vadovavo Lietuvos nacionalinei operai. Okupacijos sąlygomis kai kuriuos sprendimus turėjo priimti nelaisva valia, nors labai stengėsi neprasilenkti su sąžine. „Tie dalykai nei tada negalėjo, nei dabar negali būti vertinami vienareikšmiškai“, – pabrėžė J. Katinaitė.

Lyrinio tenoro repertuaras nebuvo gausus. Pasaulyje kur kas labiau vertinti ir daugiau vaidmenų turėjo vadinamieji tenori spinto, dramatiniai tenorai. „Tokių partijų V. Noreika pamėgino tik vos vos, nenorėdamas pakenkti balsui. Tarkime, Otelą dainavo jau per karjeros saulėlydį, prieš išvykdamas į Lotynų Amerikos dainavimo akademiją Venesueloje. Tačiau V. Noreika liks neprilygstamas aktoriaus talentu ir nepaprastai gražiu tembru“, – tvirtino J. Katinaitė.

Paprašė dar vieno spektaklio

Niekada neišblės kelioms lietuvių klausytojų kartoms įspūdį daręs „auksinis duetas“ – V. Noreikos ir operos primadonos Irenos Milkevičiūtės pasirodymai „Otele“, „Lietuviuose“, „Pilėnuose“, „Traviatoje“, taip pat ir naujametėje.

Solistei labai gerai įsiminė jaunystės epizodas, kai kartu su V. Noreika per gastroles Lodzėje, Lenkijoje, ji dainavo trečiajame savo karjeros spektaklyje „Traviata“. „Publikai taip patiko, kad teatras atšaukė savo spektaklį ir paprašė dar vienos „Traviatos“, – prisiminimais dalijosi I. Milkevičiūtė.

Pasak jos, V. Noreika stengėsi padėti kiekvienam talentingam jaunam žmogui. „Buvo puikus teatro vadovas. O ką ir kalbėti apie jį kaip dainininką. Pastaruoju metu klausiausi Virgilijaus įrašų – turime neeilinio talento žmogų, geresnį už Placido Domingo ar Luciano Pavarotti!“ – neabejojo operos primadona.

Museliauti į Strėvą – motoroleriu

Pasak V. Noreikos ilgamečio kolegos, pedagogo ir scenos partnerio solisto Eduardo Kaniavos, lietuvių tauta neteko žmogaus, kuris tapo dainavimo simboliu. Pašnekovas džiaugėsi likimu, suvedusiu jį su tikra operos meno žvaigžde.

Kūrybinė draugystė tenorą ir baritoną siejo nuo 1958-ųjų, pradedant pirmais pasirodymais operoje „Eugenijus Oneginas“ ir baigiant gyvo garso ansamblio „Trys tigrai“ veikla. Kartu dirbo ir Venesueloje. „Mačiau ir paskutinį Virgilijaus pasirodymą lapkričio 15 dieną Palangos kurhauze“, – prisiminė E. Kaniava.

Abu garsėjo kaip azartiški meškeriotojai. Dar būdamas teatro stažuotoju E. Kaniava įsigijo pirmąją transporto priemonę – motorolerį. „Jį apžergę – na, žinoma, tada buvome kitos „kompleksijos“ – kiekvieną laisvesnę minutę važiuodavome museliauti į Strėvą“, – pasakojo garsus solistas.

„Jis iš aukštybių gavo nepaprastą dovaną ir sugebėjo ja pasidalyti su žmonėmis. Visą gyvenimą džiugino savo menu, balsu.“

Medas, Mirgis ir Mladas

Daug gražių akimirkų operos ir koncertinėje scenoje su V. Noreika išgyveno ir Lietuvos solistas, vokalo pedagogas Vladimiras Prudnikovas. „Malonu prisiminti reikšmingą, atkaklų Virgilijaus darbą. Jis visada buvo labai kritiškas sau ir kitiems. Muzika, opera buvo ir jo tikėjimas, ir gyvenimo esmė“, – tvirtino V. Prudnikovas.

Pašnekovas maloniai prisiminė ir „Trijų tigrų“ keliones, kai paramos akcija Kauno zoologijos sode gimusiems tigriukams pakišo mintį burtis į ansamblį, kuris vėliau ilgai ir sėkmingai gyvavo. Dainininkai tada tapo jauniklių Medo, Mirgio ir Mlado „vardatėviais“. „Siekėme klausytojus, ypač jaunimą, kiek kitaip sudominti operos menu“, – sakė V. Prudnikovas.

Viena trijulės gerbėja prisiminė, kaip prieš koncertą senojoje Palangos estradoje lijo, griaudėjo perkūnija ir maišėsi dangus su žeme. Tačiau kai į sceną žengė garsūs dainininkai, gamtos reiškiniui teko pritilti. „Taip, tikrai, buvo taip“, – nusijuokęs paliudijo solistas.

Be žodžių – su daina

Legendinis tenoras nemažai koncertavo ir su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam tada vadovavo kita mūsų šalies muzikos legenda Saulius Sondeckis. Orkestrui pradėjus darbą filharmonijoje, kaip tik prasidėjo V. Noreikos muzikinė karjera.

„Beveik be repeticijų jis taip įtaigiai vesdavo muzikinį audinį, kad net nereikėdavo jokių aptarimų, pastabų, žodžių. Visi gerai jausdavome, ką jis daro“, – prisiminė violončele orkestre griežusi prof. Silvija Sondeckienė. – Virgilijus iš aukštybių gavo nepaprastą dovaną ir sugebėjo ja pasidalyti su žmonėmis. Visą gyvenimą džiugino savo menu, balsu.“

Maestro Virgilijui Noreikai nebuvo lemta sulaukti po Nacionalinės operos šimtmečio. / Romo Jurgaičio nuotrauka
Maestro Virgilijui Noreikai nebuvo lemta sulaukti po Nacionalinės operos šimtmečio. / Romo Jurgaičio nuotrauka

. . .

Virgilijus Noreika gimė 1935 metų rugsėjo 22 dieną Šiauliuose. 1945 metais su tėvais persikėlė į Vilnių, 1949–1953 metais mokėsi Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (solinio dainavimo pagrindus gavo iš Antano Norvaišo), 1953–1958 metais studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Kipro Petrausko solinio dainavimo klasėje. Dar studijuodamas 1957 metais tapo Operos ir baleto teatro solistu. 1965–1966 metais stažavosi Milano „La Scalos“ teatre pas garsų vokalo pedagogą Gennaro Bara. 1975–1991 metais ėjo Operos ir baleto teatro direktoriaus pareigas.

V. Noreika – ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos solinio dainavimo dėstytojas, profesorius, išugdęs gausų būrį Lietuvoje ir užsienyje garsių dainininkų. Tarp profesoriaus mokinių – Edgaras Montvidas, Merūnas Vitulskis, Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt), Tomas Pavilionis, Laimonas Pautienius, Arūnas Malikėnas, Sergejus Larinas (1956–2008), Algirdas Janutas, Liudas Norvaišas, Eugenijus Chrebtovas, Audrius Rubežius, Jonas Sakalauskas, Arvydas Markauskas, Bronius Tamašauskas, Mindaugas Žemaitis.

1993–1994 metais V. Noreika dėstė Dainavimo akademijoje Karakase (Venesuela), 1995–1996 metais vedė meistriškumo pamokas Estijos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Estonia“, nuo 1997 metų buvo Estijos muzikos ir teatro akademijos kviestinis profesorius. 2003–2008 metais buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas. Įvertinant maestro V. Noreikos nuopelnus Lietuvos operinio dainavimo kultūrai, 2017 metų rugsėjį buvo surengtas I tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas, jo žiuri darbe dalyvavo ir pats maestro.

Operos teatro scenoje V. Noreika per savo ilgametę karjerą sukūrė visus svarbiausius tenoro vaidmenis – iš viso daugiau kaip 50 vaidmenų: Alfredas, Otelas, Hercogas (G. Verdi „Traviata“, „Otelas“, „Rigoletas“), Lenskis (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Kavaradosis, Rudolfas (G. Puccini „Toska“, „Bohema“), Chosė (G. Bizet „Karmen“), Faustas (Ch. Gounod „Faustas“), Verteris (J. Massenet „Verteris“), Edgardas, Nemorinas (G. Donizetti „Liučija di Lamermur“, „Meilės eliksyras“), Vladimiras (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Jurgelis, Skudutis (B. Dvariono „Dalia“), vaidmenys V. Klovos, V. Laurušo, G. Kuprevičiaus ir kitų lietuvių autorių operose.

V. Noreika nemažai dainavo ir už Lietuvos ribų – Maskvos didžiajame teatre, Berlyno valstybės operoje, Paryžiaus, Buenos Airių, Varšuvos, Budapešto, Kijevo, Minsko, Talino, Rygos ir kitų sostinių pagrindinėse scenose, ne kartą pasirodė Čikagos Lietuvių operoje.

Platus buvo V. Noreikos koncertinis repertuaras, jame – ir Giuseppe Verdi „Requiem“, Ludwigo van Beethoveno IX simfonija, ir populiarios lietuvių autorių – Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Benjamino Gorbulskio ir kt. – dainos. Ypač pastaraisiais dešimtmečiais maestro daug koncertavo įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, atlikdamas populiarių dainų programas.

Prof. V. Noreika pelnė daugybę apdovanojimų. Tarp jų – 2010 metais įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija „už aukščiausią vokalinį meistriškumą ir neblėstantį talentą“, taip pat ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"