Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Stiklo ir metalo juvelyrikos meistrui Vilnius – kaip Pažadėtoji žemė

 
2018 10 07 12:00
Stiklo ir metalo juvelyrikos meistras Eimantas Ludavičius atkūrė tokią pačią Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, apatinę karūną, kuri datuojama apie 1700 metus. / 
Stiklo ir metalo juvelyrikos meistras Eimantas Ludavičius atkūrė tokią pačią Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, apatinę karūną, kuri datuojama apie 1700 metus. /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Rugsėjo 22 dieną Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje lankęsis popiežius Pranciškus pašventino Švč. Mergelei Marijai, Gailestingumo Motinai, skirtą karūną. Ją iš žmonių suaukotų votų pagamino vilnietis metalo dailininkas Eimantas Ludavičius.

Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas auksuoto sidabro skarda pradėtas dengti po 1670 metų. Marija vainikuota dviem karūnomis. Apatinė nukaldinta iš vario lydinio, paauksuota, datuojama apie 1700 metus, viršutinė – sidabrinė, paauksuota, puošta spalvoto stiklo akutėmis, sukurta maždaug 1750 metais.

1927-ųjų liepos 5 dieną paveikslas vainikuotas popiežiaus Pijaus XI palaimintomis naujomis karūnomis, tiksliomis senųjų kopijomis, padarytomis iš žmonių suaukoto aukso. Aušros Vartų Mergelei Marijai suteiktas Gailestingumo Motinos vardas. Dabar popiežiaus palaimintų karūnų likimas nėra žinomas. Kaip teigiama tinklalapyje www.ausrosvartai.lt , matyt, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jos buvo paslėptos, o vėliau nebežinota, kur ieškoti.

Menininkas visada jautė, kad daro tai, kas patinka, ir jo niekada neapleido noras siekti profesionalumo.

E. Ludavičius atkūrė tokią pačią apatinę karūną, tačiau meistras nelinkęs daug pasakoti apie šį savo darbą. „Yra tokia sena tradicija. Iškaliau techninius duomenis, bet karūna neskirta eksponuoti. Tai auka, negaliu jos vadinti savo darbu“, – aiškino menininkas. E. Ludavičius užsiminė, jog šiuolaikinio metalo meno ir juvelyrikos tarptautinėje bienalėje „METALOfonas“, vykstančioje Signatarų namuose, galima pamatyti vidinę tos karūnos dalį. Jis pabrėžė, kad karūna pagaminta pagal senąsias tradicijas, neieškant būdų, kaip palengvinti darbą. „Turi daryti viską kaip pridera, kaip reikia – toks principas“, – patikino juvelyras.

Pagavo baziliską

Staiga bedęs pirštu Eimantas paklausė: „Ar matėte kitus mano darbus?“ Jau žiojausi vardyti Bernardinų gatvės arbatinukus, ant kurių pavaizduoti žemėlapiai, Zodiako ženklai, taip pat žymiuosius „Cukrinius avinėlius“ ant buvusios cukrainės sienos, akiniuotą „Dobermaną“, kadaise saugojusį optikos saloną Gedimino prospekte, dekoratyvinį stogelį virš įėjimo į Vilniaus grafikos meno centrą, kai skulptorius ėmė pasakoti istoriją, kaip jam atėjo įkvėpimas sukurti lietuvišką baziliską – mitinį gyvačių karalių. Esą kai Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje rengė ekspoziciją, visai šalia zujo vaikai – ieškojo šešėlyje tūnančio bazilisko. Vienas vaikų bėgo šaukdamas: „Aš jį mačiau, mačiau! Kitą kartą atėję tikrai sugausime.“ „Patiko toks stiprus vaiko tikėjimas – atseit tik laiko klausimas, kada pagausiu baziliską... Pamaniau, reikia išpildyti viltį. Sukūriau skulptūrą“, – prisiminė stiklo ir metalo juvelyrikos meistras.

Vilniuje gimęs E. Ludavičius nebuvo iš ramių ir sėslių vaikų, prasimanydavo visko. „Lankiau ne vieną ir tikrai ne du būrelius – pačius įvairiausius. Jei nepatikdavo, išeidavau, neužsibūdavau. Esu lankęs dviračių sportą. Kaip dabar prisimenu, rudenį susirinko daug norinčiųjų, o iki pavasario išliko tik trys iš trisdešimties. Visur gyvenime su tuo susidūriau: norai dideli, bet siekimas, tas kasdienis ėjimas – pats sunkiausias žingsnis“, – dalijosi patirtimi menininkas.

Kai pradėjo sportuoti, užsispyręs siekė tikslo. Iš pradžių niekuo nesiskyrė nuo kitų, bet kasdien bėgiojo – ar žiemą, ar vasarą, nesvarbu, koks oras. „Reikia įveikti nepatogumus, tik tada žmogus užsigrūdini“, – įsitikinęs pašnekovas.

„Dabar viską siekiama supaprastinti, palengvinti sau gyvenimą, kad nereikėtų dirbti juodo darbo.“

Per sportą suprato – tie patys principai galioja visur, kad ir ką darytum. „Jei turi svajonę ar viziją, kiekvieną dieną privalai žengti bent mažą žingsniuką jos link. Tai pats didžiausias mano gyvenimo mokslas, kurį patyriau“, – prisipažino kūrėjas.

1985-aisiais E. Ludavičius įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. Vaikinukui tebuvo viso labo keturiolika metų, kai papustė padus iš gimtųjų namų. „Kodėl išvažiavau į Telšius? Metalo dailininko specialybė atrodė tokia egzotiška, ne vilnietiška... Intrigavo visiškai nepažįstama medžiaga. Pasirodė, medžiaga kaip ir visos, bet.. įėjau į tą žanrą, sritį“, – pasakojo Eimantas.

Provincija – vidinė būsena

Atsidūręs Telšiuose, kitame Lietuvos pakraštyje, kitoje kultūrinėje aplinkoje suvokė, kad terminas „provincija“ ne teritorinis vienetas, o tiesiog vidinė būsena. „Aišku, negali nueiti į kokią nors gerą kavinę kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, tačiau tų taškų, prabangos nebuvimas dar labiau padeda sutelkti dėmesį į tai, kas svarbu. Tas laikotarpis, tie keleri metai be galo svarbūs augimo prasme. Suformavo mane (neskaitant šeimos) kaip mąstantį individą, kuris buvo bepradedąs kažin kur keliauti“, – atviravo menininkas.

Būdamas vos devyniolikos Eimantas įstojo į Talino dailės universitetą, pasirinko meninį metalo apdorojimą. Pasak E. Ludavičiaus, Talino aukštojoje dailės mokykloje ryški senoji tradicija, susiformavusi dar nuo tarpukario. Visas konstruktyvusis mąstymas – kur kas praktiškesnis, tikslingesnis. „Lyg ir tos pačios studijos – stipri filosofinė, meninė, konceptualioji dalis, bet, priešingai nei pas mus, ten ne mažiau svarbūs įgūdžiai. Buvo sakoma: padaryk. Ir tas gebėjimas padaryti itin vertinamas. Vadinasi, sugebi, turi mintį. Tai imponavo ir padiktavo visus kitus kelius“, – dėstė Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Taline jam teko išgyventi nemažai persilaužimų, įveikti kultūrinių barjerų. „Kiekvienam jaunam žmogui patarčiau išvažiuoti į užsienį – tai tiesiog privaloma, – tikino Eimantas. – Tie patys reiškiniai vertinami kitaip, iš kitos šalies perspektyvos.“

Į Vilnių E. Ludavičius grįžo po dešimties metų, kai baigė visas studijas. „Jokios vaikystės ir mokyklos dienų čia jau nebebuvo... Atvažiavau tarsi į bet kokią kitą vietą. Įžengiau į savo gimtąjį miestą kaip į visiškai naują – jaučiausi lyg brolis Niujorke (Eimanto brolis Julius – tapytojas, jau 25 metai gyvena ir kuria Niujorke – aut.) ar lietuvis, ką tik atvykęs į Londoną“, – prisiminė jis.

Į Vilnių stačia galva įkritęs dailininkas stengėsi vėl čia apsigyventi, dirbti, nebūti balta varna. Norėjo kurti, tačiau išlikti kategoriškas neturėjo jokių alternatyvų. Metalo sritis plati, todėl stengėsi pragyventi darydamas praktinius daiktus. Suprantama, reikėjo išmaitinti šeimą, buvo mažas vaikas. „Tačiau be tos studijų patirties Taline nebūčiau taip elgęsis. Turėjau drąsos, galėjau daryti bet ką, nes numačiau viziją. Visada stengiausi kurti“, – tvirtino Eimantas.

Užsiaugino storą odą

Nuo tada Vilnius skulptoriui tapo Pažadėtąja žeme. „Žmogus gimsta konkrečioje vietoje, ne bet kur. Tau duota būtent ši temperatūra, šitas šalčio pajautimas, garsas – visa terpė... Ilgainiui pradedi tai vertinti“, – samprotavo jis. Pajuokaudamas pridūrė, kad cepelinų kitoje šalyje neišvirsi, – bulvės kitokios. Ką jau kalbėti apie juodos duonos skonį. Regis, elementarūs dalykai, tačiau, pasak E. Ludavičiaus, tai sudaro visa ko pagrindą – egzistenciją.

Kai kalba pasisuka apie kūrybą, pajautimus, stebėjimus, šie dalykai ypač išryškėja. Menininko patirtis – kultūrinė, o žvilgsnis iš šalies leidžia neužsibūti viename taške, nepaisyti dažnai girdimų pasakymų „nedaryk“, „kam to reikia“. Tik pradėjęs dirbti ir dalyvauti parodose E. Ludavičius sulaukdavo panašių replikų.

Tokios frazės kaip „neapsimokės“, „neverta“ tapo realiu fonu vos ne kiekvienam autoriaus darbui, o jų mieste – gausybė. „Jei būčiau visos tos „bazės“ klausęs... Tai truko daug metų, net galima pavadinti ištisiniu procesu. Turi užsiauginti storą odą. Nenusileidau“, – šypsodamasis patikino Lietuvos nacionalinio muziejaus vyriausiasis dailininkas architektas.

Visada jautė, kad daro tai, kas patinka. Jo niekada neapleido noras siekti profesionalumo. „Kai pasižiūri, kokius darbus yra sukūrę senosios kultūros atstovai... Jiems tikrai nebuvo lengviau. Dabar viską siekiama supaprastinti, palengvinti sau gyvenimą, kad nereikėtų dirbti juodo darbo“, – svarstė Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas.

Norėdamas ką nors sukurti, turi įdėti pastangų. Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, karūną E. Ludavičius nukaldino lygiai taip pat, kaip tai buvo daroma prieš tris šimtus metų. „Pagal originalą. Taip, kaip pridera – senovinės šventyklos principu. Japonijoje suirus senajai šventyklai šalia jos pastatoma lygiai tokia pati. Nepridedant, neprikuriant, nepagražinant... Reikia sugebėti įvertinti tai, ką žmonės sukūrė prieš kelis šimtus metų. Tai kažkas tokio – verta pagarbos. Iš esmės“, – kalbėjo E. Ludavičius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"