Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Skulptorius Henrikas Orakauskas filosofuoja metalu

 
2018 07 13 12:00
Sukvietęs meno mėgėjus į ekskursiją po savo parodą "Refleksijos" Henrikas Orakauskas atskleidė ir savo kūrybos filosofiją./Alinos Ožič nuotraukos
Sukvietęs meno mėgėjus į ekskursiją po savo parodą "Refleksijos" Henrikas Orakauskas atskleidė ir savo kūrybos filosofiją./Alinos Ožič nuotraukos

Sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje veikia skulptoriaus Henriko Orakausko (g. 1948) kūrybos paroda „Refleksijos“. Jos autorius prieš porą dienų lankytojams surengė ekspozicijos ekskursiją, atvirai dėstė savo kūrybines vizijas, skulptūras ir mažosios plastikos kūrinius įkvėpusias mintis, filosofinį požiūrį į kasdienybę ir istoriją. Kolegos ir meno kritikai skulptorių pavadino metalo filosofu.

H. Orakausko kūrybos gerbėjai nesutaria tik dėl vieno: ar skulptorius savo filosofiją perkelia į metalą, ar kūrybos procese ją „ištraukia“. Vyžuonose (Utenos r.) gimęs menininkas 1974 metais baigė Telšių taikomosios dailės technikumo meninio metalo apdirbimo specialybę.

Henriko Orakausko kūrybos gerbėjai nesutaria tik dėl vieno: ar skulptorius savo filosofiją perkelia į metalą, ar ją kūrybos procese „ištraukia“.

Už Šv. Jonų bažnyčios centrinio altoriaus restauravimą jam suteikta metalo restauratoriaus kategorija. Menininkas gyveno ir kūrė Vilniuje, Šiauliuose, Kupiškyje, šiuo metu įsikūręs Kernavėje, jo studijoje-galerijoje „Šulinys“ veikia nuolatinė autorinių kūrinių ekspozicija. Menininko kūrybos erdvė gana įvairi: metalo, medžio ir akmens skulptūra, piešiniai, grafika, karikatūra.

Savitai vertina aktualijas

Skulptorius juokavo, jog skulptūra menininkui labai patogus būdas save eksponuoti: „Ką padarai, tas yra matoma. Todėl kūryba – labai atsakingas dalykas. Kad kūrinys būtų geras, turi įdėti daug jėgų, širdies, pinigų, sveikatos, laiko, entuziazmo.“

Menininkas ypač vertina šešerių metų laikotarpį, per kurį, vadovaujamas dailės istoriko, dailininko Vlado Drėmos, restauravo Šv. Jonų bažnyčios pagrindinio altoriaus centrinį tabernakulį. H. Orakausko teigimu, restauruojant šį unikalų objektą teko spręsti labai subtilius technologinius dalykus, pasitelkti visą meistriškumą, mokytis naujų technikų, kurių iki tol nebuvo bandęs.

Pristatydamas Šv. Jono gatvės galerijoje šiuo metu veikiančią savo mažosios plastikos kūrinių parodą, menininkas atskleidžia ir savo požiūrį į Lietuvos aktualijas, tačiau jį pateikia labai plačiame pasaulinės istorijos kontekste.

Pagrindinis parodos eksponatas – kompozicija, turinti aliuziją į sostinės Lukiškių aikštės memorialą, dėl kurio visuomenėje vis dar netyla diskusijos. Pasak autoriaus, tai keistas kūrinys. „Nieko niekam neprimetu, tai tik mano išmąstyta ir pabandyta įkūnyti idėja: Sizifas, ridenantis akmenį aikštėje kylančia plokštuma. Mano požiūriu, Sizifas – tiesiog žmogus, o aikštė – nebūtinai Lukiškių. Viso pasaulio miestų centrinės aikštės – nuo antikos ir viduramžių laikų – yra tokios pat. Čia vykdavo ir linksmybės, ir šventės, tačiau liedavosi ir kraujas. Istorija iš esmės yra kruvina, ne vien gėlėmis apkaišyta. Tačiau mieste gyvenančiam žmogui aikštėje pirmiausia norisi švęsti. Ne kankintis, ne jausti destrukciją. Fejerverkai, gėlės, šventės, apsikabinimai, gražūs žodžiai – šito mes visi norime“, – aiškino kūrėjas.

Pirmoji ir ištikimiausia kūrybos kritikė bei palaikytoja - žmona Loreta.
Pirmoji ir ištikimiausia kūrybos kritikė bei palaikytoja - žmona Loreta.

Skulptoriaus kūrinyje Sizifui (žmogui) paprasta palengvinti jo naštą, pakanka lengvu rankos judesiu ištraukti įkalnę laikančią gilzę ir kelias taps lygus, ridenti akmenį nebus taip sunku.

Tačiau, jo žodžiais, po kiekvienos aikštės velėna – ar Lukiškėse, ar Puerto Riko miesto aikštėje – visada rasime daugybę iššautų šovinių gilzių, skausmo, kraujo. Žmonėms norisi pamiršti, paslėpti šiuos tamsius dalykus, tačiau jie lieka ten, po velėna. H. Orakausko įsitikinimu, pamiršusius savo istoriją žmones bet koks tironas gali vynioti kaip šiltą vilną, todėl ir skausmingą atmintį reikia išlaikyti.

"Adomo obuolys" - į Žemę nusviestą Adomą skulptorius regi įklimpusį vartojimo liūne.
"Adomo obuolys" - į Žemę nusviestą Adomą skulptorius regi įklimpusį vartojimo liūne.

Esame vartotojai

Per ilgus kūrybos dešimtmečius Henriko Orakausko darbų kolekcija tapo išties įspūdingo dydžio, tad kantriai teko atsirinkti skulptūras parodai "Refleksijos".
Per ilgus kūrybos dešimtmečius Henriko Orakausko darbų kolekcija tapo išties įspūdingo dydžio, tad kantriai teko atsirinkti skulptūras parodai "Refleksijos".

Skulptorius sakė, jog norėdamas sukurti skulptūrą apie ją turi galvoti bene pusę metų – tam, kad suvoktų, ką nori padaryti, išgyventų savo mintis, įsivaizduotų, kaip jas įkūnysi. Kadangi šiemet menininką užklumpa 70-metis, tad per ilgus kūrybos metus darbų prisirinko daugybė.

Pagrindinis parodos eksponatas - kompozicija, turinti aliuziją į Lukiškių aikštės memorialą, dėl kurio visuomenėje vis dar netyla diskusijos.
Pagrindinis parodos eksponatas - kompozicija, turinti aliuziją į Lukiškių aikštės memorialą, dėl kurio visuomenėje vis dar netyla diskusijos.

„Mano tėvas buvo pažangus valstietis, jis įdiegė man supratimą apie darbštumą. Ši savybė tikrai padeda kūryboje, kuri reikalauja daug sunkaus darbo“, – patikino skulptorius.

Savitą H. Orakausko požiūrį į sakralines vertybes, tikėjimą, vartojimą perteikia daugelis jo mažosios plastikos kūrinių. Vieną jų – Adomo kritimo į žemę skulptūra, pavadinta „Adomo obuolys“. Autorius prisipažino, kad tokio neestetiško vaizdo, efekto būtent ir siekęs.

Per ilgus kūrybos dešimtmečius Henriko Orakausko darbų kolekcija tapo išties įspūdingo dydžio, tad kantriai teko atsirinkti skulptūras parodai "Refleksijos".
Per ilgus kūrybos dešimtmečius Henriko Orakausko darbų kolekcija tapo išties įspūdingo dydžio, tad kantriai teko atsirinkti skulptūras parodai "Refleksijos".

Paspringęs pažinimo obuoliu Adomas autoriui – žmogus, įstrigęs savo pažinime. Menininko teigimu, pažinimas – labai efemeriškas dalykas, jis lyg ir suteikia komfortą, bet drauge žmogų paverčia hominidu, mašinos priedu.

„Mes, kaip ir į materialią žemę nusviestas Adomas, stovime ant tos žemės tapę vartotojais. Kuo toliau, tuo labiau esme vartotojai, kova su šiuo reiškiniu begalinė ir skausminga. Pamažu tampame nihilistais, mus vis labiau užvaldo perteklinis vartojimas“, – dėstė skulptorius.

Kurdamas „Adomo obuolį“ skulptūrą menininkas padarė iš metalo ir įstatė ją į vandens stiklinę: panardinta į švarų vandenį jau po savaitės skulptūra aprūdijo ir vanduo pasidarė drumzlinas, nešvarus. Iš viršaus atrodantis galingas, plačių pečių vyras iš tiesų surūdijusiomis kojomis stovi nešvariame liūne, kurį pats ir sukuria.

Garbų jubiliejų šiemet švenčiantis skulptorius Henrikas Orakauskas atviras: "Esu toks pats nihilistas ir vartotojas, kaip ir kiekvienas šiuolaikinis žmogus."Alinos Ožič nuotrauka
Garbų jubiliejų šiemet švenčiantis skulptorius Henrikas Orakauskas atviras: "Esu toks pats nihilistas ir vartotojas, kaip ir kiekvienas šiuolaikinis žmogus."Alinos Ožič nuotrauka

„Ką mes darome Žemėje? Vos pajudėję imame vartoti vartoti, ištrypiame savo žemę ir paverčiame ją purvu, naikiname visą transcendenciją, gyvas ir negyvas būtybes. Tuos, kuriuos turėtume gerbti, nes jie pasaulyje atsirado ankščiau nei mes. Esu toks pats nihilistas ir vartotojas, kaip ir kiekvienas šiuolaikinis žmogus. Manau, vieninteliai žmonės, kurie ne tik ima, bet ir kažkiek grąžina žemei, yra valstiečiai. Menininkai, kunigai, poetai, mokslininkai – visi esame nihilistai, ir tai tikrai nedžiugina“, – požiūrį į gyvenimą dėstė H. Orakauskas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"