Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Skulptoriui smėlis virto auksu

 
2018 10 28 12:00
Šiemet JAV vykusiame didžiausiame pasaulio smėlio skulptūrų festivalyje lietuvių skulptorių Andrių Petkų lydėjo sėkmė. /
Šiemet JAV vykusiame didžiausiame pasaulio smėlio skulptūrų festivalyje lietuvių skulptorių Andrių Petkų lydėjo sėkmė. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Smėlis ir ledas – skulptoriaus Andriaus Petkaus pamėgtos medžiagos kūrybai. Laikinąjį meną kūrėjas suvokia kaip galimybę suvaldyti didelį tūrį per trumpą laiką. „Per kelias dienas galiu padaryti 5 metrų aukščio skulptūrą, o skaptuodamas iš medžio, regis, užtrunku visą amžinybę“, – sakė menininkas, šiemet tapęs JAV vykusio pasaulio smėlio skulptūrų čempionato nugalėtoju.

Šiaip ar taip, laikinoms skulptūroms iš smėlio ar ledo sukurti reikia turėti neką mažiau kūrybiškumo, vaizduotės, idėjų, profesionalumo. Tai A. Petkus vadina tobulėjimu. „Vis mokausi. Esu sulipdęs daugybę žmonių figūrų. Susitelkiu į skulptūros anatomiją – tada lengviau dirbti su kitomis medžiagomis“, – aiškino pašnekovas.

„Nors ir pavargęs, bet visada užmiegu su šypsena. Mane džiugina tai, ką aš darau.“

Taip pat skulptorius pabrėžė, kad jam patrauklus pats performanso žanras, kaip šiuolaikinio meno raiškos priemonė, tiesioginis žiūrovų įvertinimas – čia ir dabar.

Talentą pastebėjo tėvai

Iš Darbėnų (Kretingos r.) kilęs A. Petkus nuo mažumės domėjosi menu, piešimu. Tėvai pastebėję berniuko talentą paskatino jį lankyti dailės mokyklą – važinėjo į Kretingą. Užteko pusės metų, kad stipriai pasistūmėtų į priekį.

1991-aisiais įstojo į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą (dabar Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetas). Baigęs ją tęsė studijas VDA, čia įgijo skulptūros bakalauro ir magistro laipsnius.

Šeimoje menininkų nėra, tačiau Andriaus tėvas turėjo noro studijuoti dailę. „Dėl finansų stokos įstojo į statybas. Mama pasakojo, kad jos tėvelis (deja, gyvo nemačiau) irgi lipdydavo didžiules skulptūras iš molio. Žodžiu, kažkur kažkas kažką“, – ieškojo meniškos sielos ištakų A. Petkus.

Tik baigęs studijas, jau rytojaus dieną pajuto neapibrėžtumą. „Tarsi būčiau išspirtas į pasaulį – verskis, kaip nori. Gali baigti geriausiais balais (visada gaudavau padidintą stipendiją). Talentingi žmonės išeina su aukščiausiais balais ir jau kitą dieną – laisvi. Nežino, ko imtis, eina laminato kloti ar dirbti santechnikais“, – kėlė socialinę problemą skulptorius.

A. Petkus dėkoja Dievui, kad jo kelyje pasitaikė smėlis ir ledas, kad pavyko įsivažiuoti ir turėti iš to finansinės naudos, taip pat neužmiršti tikro, išliekamąją vertę turinčio meno.

Smėlis teikia naudos

Smėlio, ledo, moliūgų skulptūrų festivaliai smarkiai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Kasmet vyksta daug smėlio skulptūrų konkursų, kurių metu sukuriamos labai meniškos, sudėtingos figūros. Pasak A. Petkaus, šiuolaikiniam menui tinka bet kokia medžiaga, net žodis ar vaizdas. Nors tarp kolegų paplitęs įsitikinimas, esą smėlis ir ledas – nieko rimto, bet menininkas ūpo nepraranda. „Smėlis – virsta stiklu, betonu“, – optimistiškai kalbėjo jis. Ir čia pat pridūrė. – Visiems jau gan atsibodusios medžiagos, tokios kaip akmuo ar metalas. Žiūrovams įdomu, ką galima padaryti iš paprasto smėlio ar ledo.“

Tačiau šios meno rūšies namo neparsineši, ant sienos nepakabinsi? – garsiai svarsčiau. „Lygiai taip pat nuėjus į teatrą ar į poezijos vakarą. Susimoki už bilietą, pasėdi porą valandų – kur čia apčiuopiamumas? Užtat grįžti kupinas emocijų“, – dėstė pašnekovas.

Keturiasdešimt dvejų metų menininkas aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Yra kviečiamas į prestižinius smėlio ir ledo skulptūrų festivalius. Laimėjo ne vieną aukščiausią prizinę vietą. 2014-aisiais pasaulio smėlio skulptūrų čempionate Maskvoje A. Petkus buvo įvertintas aukso medaliu.

Šiemet JAV vykusiame didžiausiame pasaulio smėlio skulptūrų festivalyje lietuvių skulptoriui suteiktas pasaulio čempiono vardas. Netoli Norfolko miesto (Virdžinijos valstija) Atlanto vandenyno paplūdimyje vykstančiame konkurse šeštą kartą dalyvavęs lietuvis kasmet užimdavo vis aukštesnę vietą, o šį kartą jo laukė aukščiausias įvertinimas. Tačiau šiam apdovanojimui menininkas pernelyg neteikia reikšmės. „Puikiai skamba – pasaulio čempionas. Tačiau tik iš šono pažiūrėjus. Jeigu tai būtų įvykę po pirmųjų karjeros metų, vau – tada buvo ambicijos! Toks pradžiamokslis, atrodė, kalnus nuverti. O dabar supranti, kad kuo toliau, tuo mažiau moki, daraisi kritiškesnis. Po truputį augi, tobulėji, keli sau tikslus. Eiti dar mylių mylios“, – kukliai kalbėjo skulptorius.

A. Petkui norėtųsi kurti šiuolaikinį meną, tai jis įvardijo kaip svarbiausią savo tikslą. „Vis kažką paišau... Svarstau, ką čia reikėtų padaryti, kad būtų ir išliekamųjų darbų. Ledas ir smėlis teikia finansinės naudos, tarsi pasimankštinimas prieš tikrą darbą – praktiniai bei fiziniai įgūdžiai. Visą sukauptą patirtį galiu perkelti dirbdamas su akmeniu, betonu, metalu ar medžiu“, – įsitikinęs menininkas.

Darbas kaip hobis

A. Petkus prisipažino galįs dirbti su bet kokia medžiaga. „Sunku pasakyti, iš ko labiausiai patinka kurti. Prisilieti prie metalo ir tada būtent jis tampa geriausia medžiaga, įtraukia. Tuomet užsidegu kursiąs vien iš metalo“, – juokėsi Andrius.

Skulptoriaus darbai – konceptualūs, realistiški, turintys idėją. „Visur turi būti idėja. Kokią žinią norėčiau perduoti? Pirkite meną, šelpkite menininkus, – šaipėsi A. Petkus. – Nesu pranašas Nojus, lai darbai kalba patys. Tegu menotyrininkai stengiasi ką nors įžvelgti. Džiaugiuosi tuo, kad noriu pažinti pasaulį: ieškau, skaitau, domiuosi, kuriu. Gyvenu.“

Pašnekovas pasidžiaugė, kad darbas jam kaip hobis – kad ir ką darytų, yra laimingas. „Nors ir pavargęs, bet visada užmiegu su šypsena. Mane džiugina tai, ką aš darau“, – prisipažino pašnekovas.

Tarptautiniai projektai, ledo ar smėlio skulptūrų festivaliai A. Petkų nubloškia į Ameriką, Aziją, Australiją ar net į poliarinį ratą. Jam patinka keliauti, tačiau prisipažino tiek prisikeliavęs, kad net nebežinantis, ką dar norėtų pamatyti. Paklaustas, kokia kelionė įsiminė labiausiai, A. Petkus neturėjo konkretaus atsakymo. „Jei būčiau aplankęs kokias penkias šalis, sakyčiau – Japonija ar Australija, bet kai esu pabuvęs keturiasdešimt penkiose – tai nebežinau. Iš visur ką nors pasiimi, pasisemi, kuo nors pasidžiaugi.“

Japonijoje įspūdingos šventyklos, bet vėlgi, anot A. Petkaus, kai prisižiūri jų per daug – visos vienodėja. Geriau jau užeiti į kokį žuvų turgų...

Iš pradžių Andrius stengdavosi užsienyje lankyti garsius nacionalinius muziejus, galerijas. „Lėkdavau per visus gugenhaimus, metropolitenus, ermitažus... Antrą kartą lankantis jau nebe taip norisi eiti. Prieš gerą mėnesį buvau Niujorko Manhatano rajone – tai tiesiog vaikščiojau. Juolab kad visų „impresionistų“ prisižiūrėjęs iki kaklo“, – atvirai kalbėjo A. Petkus. Dabar stengiasi nepraleisti šiuolaikinio meno parodų.

Tačiau ateityje A. Petkus norėtų tapti sėslesnis, rimtesnio asmeninio gyvenimo, atžalų. „Pakiša koją tas per dažnas keliavimas. Vis pasižadu – nuo šių metų mažiau keliausiu. Užtenka, prisižiūrėjau, prisibuvau. Gal šeiminis gyvenimas į priekį pajudės?“ – dalijosi lūkesčiais pašnekovas.

Užuomazgos jau yra – sostinėje įsigijo nekilnojamojo turto, greitai turės savo dirbtuves. Nebereikės važiuoti į pajūrį, kur jo tėvų vienkiemis, ir dirbtuvės didesnės, bet... „Turėsiu savo erdvę, bus sėslesnis gyvenimas – mažiau kelionių, – vylėsi A. Petkus ir pridūrė sieksiantis sukurti dar geresnių darbų.

Yra daug pradėtų, bet nebaigtų. Reikia ir jiems atrasti laiko. „Tačiau, kaip viskas bus, – nežinia. Nori prajuokinti Dievą, papasakok jam savo planus. Gal nejuokinsiu...“ – apsidraudė A. Petkus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"