Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Šiuolaikinis menas – tarsi pavojaus signalas

 
1999-aisiais Ternerio premijos parodoje (Turner Prize) britų autorė Tracey Emin pristatė instaliaciją – nepaklotą, sujauktą lovą./ art news nuotrauka
1999-aisiais Ternerio premijos parodoje (Turner Prize) britų autorė Tracey Emin pristatė instaliaciją – nepaklotą, sujauktą lovą./ art news nuotrauka

Šiuolaikinio meno formos neretai tampa negatyvios kritikos „pritraukėjomis“ – pernelyg dažnai tikimasi, kad dviprasmiškai vertinami kūriniai išgarsins autoriaus pavardę.

Menininkui svarbu, kad apie jį kalbėtų, deja, dėl žinomumo imamasi bet kokių priemonių. Reikia pripažinti, jos ne visada pateisinamos.

„Taip, šiuolaikinio meno yra už ką nekęsti. Tačiau ar ne patys esame to priežastis?“

Nors kūrėjai garsiai to nepripažįsta, visgi akivaizdu, siekiama ne vien žinomumo, bet ir būti reikalingiems. Vadovaujamasi logika: kai manimi domimasi – esu sėkmingas... Kaip ir gyvenime.

Visais laikais menininkai bei poetai sulaukdavo priekaištų dėl kraštutinio idealizmo. Šio reiškinio viršūnė – XIX a., su visais simbolistais, impresionistais, prerafaelitais... Paviršutiniškumas, iliuziniai ryšiai, fantazijos vaisiai. Ilgą laiką menas buvo kritikuojamas, kaip neatvaizduojantis realaus gyvenimo vyksmo procesų.

Šiandien atvirkščiai – kūrėjai nori būti kiek įmanoma arčiau tikrovės, arčiau visuomenės. Žinoma, menas nėra vien socialinių priežasčių pasekmė, bet nepaneigsi, aplinka yra stebima. Meninės raiškos priemonėmis stengiamasi perduoti dvasinę būseną, laikmečio aktualijas.

(Ne)kęsti šiuolaikinio meno

Ko reikia šiuolaikiniam menui, kokią žinią turi nešti kūrėjas? – klausia ukrainiečių tinklalapis „Art News“. Ir atsako: visuomenės šokiravimas, epatažas – štai ko siekiama dar nuo Sigmundo Freudo laikų. „Norai neatsiranda iš niekur“, – anuomet teigė psichoanalizės tėvas. Jie esą turi savas priežastis, ištakas.

Taip, šiuolaikinio meno yra už ką nekęsti. Tačiau ar ne patys esame to priežastis? Praėjusio amžiaus pradžioje gyvenęs architektas ir teoretikas Adolfas Losas viename savo esė „Ornamentas ir nusikaltimas“ rašė, kad dekoracijos iškraipo visa ko esmę. Jo žodžiai, parašyti 1913-aisiais aktualūs iki šiol – menininkai nustojo puošę savo kūrinius, pasaulį, kuriame gyvena.

Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“. Šiuolaikinis menas šaukte šaukia - šiandienos žmogus išgyvena tuštumą ir padėties neapibrėžtumą.
Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“. Šiuolaikinis menas šaukte šaukia - šiandienos žmogus išgyvena tuštumą ir padėties neapibrėžtumą.

1999-aisiais Ternerio premijos parodoje (Turner Prize) britų autorė Tracey Emin pristatė instaliaciją – nepaklotą, sujauktą lovą. Darbas „Mano lova“ – autobiografinis, atspindintis kūrėjos būseną, tiksliau depresiją, kurią jai teko išgyventi. 2014-aisiais jos kurta instaliacija buvo parduota už 4,5 mln. JAV dolerių, taip T. Emin tapo viena iš labiausiai vertinamų autorių, priklausančių Jaunųjų Britanijos menininkų grupei („Young British Artists“).

Šiuolaikinis menas šaukte šaukia – šiandienos žmogus išgyvena tuštumą ir padėties neapibrėžtumą. Visų taip liaupsinamas šiuolaikiškumas, modernumas – tai vakuumas, kuriame uždarytas beveidis visaapimantis nerimas. Pavojaus signalai: Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“, Barnetto Newmano paveikslas „Oneness“. Žmogaus prigimtis bijo tuštumos, ją siekia kažkuo užpildyti. „Šventa vieta tuščia nebūna“. Visą XX a. besitęsianti krizė, regis, įveikta. Atsisakyta visko, kas galėtų jį priminti – filosofijos, ideologijos, istorijos. Sveikas, postmodernizme! Viskas, kas gali signalizuoti pavojų: draudimai, rėmai, vadovavimasis – atkeista. Kūrėjas laisvas, neturi jokių apribojimų. Paradoksas, šiandien dailininkas neprivalo mokėti piešti, o skulptorius – lipdyti. Kaip sakė filososfas, dekonstruktyvizmo koncepcijos autorius Jacques Derrida – „romano žanras numirė“. Greit numirs ir apsakymas, rašytojui užteks rašyti savo tinklaraštį.

Šiauriniame Venecijos bienalės paviljone 2015-aisiais Izraelio menininkai pastatė sieną iš padangų.art news nuotrauka
Šiauriniame Venecijos bienalės paviljone 2015-aisiais Izraelio menininkai pastatė sieną iš padangų.art news nuotrauka

Vilniaus galerija rubrikoje „Menas žaliems“ pateikė žodžio „šedevras“ paaiškinimą. Esą, jei Viduramžiais amatininkas, norėdavo tapti vienos iš tuomet egzistavusių gildijų nariu, turėdavo ne tik ilgus metus mokytis, eiti meistro samdinio pareigas, bet ir atėjus laikui įrodyti, ko iš tiesų yra vertas. Gildijos (į kurią norėjo įstoti) nariams privalėjo pateikti geriausią savo amato srities kūrinį. Jei pastarąjį darbą, kuris ir buvo vadinamas šedevru, pripažindavo gildijos meistrai, amatininkas būdavo priimamas jų draugėn, gaudavo meistro titulą. Šiais laikais, deja, nėra jokios meno institucijos, kurios nariai oficialiai paskelbtų vieną ar kitą menininko darbą šedevru. Skiriasi ir pačios sąvokos supratimas – šedevru dabar gali pavadinti originalų, išskirtinį darbą, o anuomet šis procesas buvo siejamas su nepriekaištingu amatininkystės išmanymu.

Noras nustebinti palaidos meną

Kaip perprasti Žilvino Landzbergo instaliacijos detales?
Kaip perprasti Žilvino Landzbergo instaliacijos detales?

Kodėl imta bijoti kažko didesnio nei esame patys? Kodėl šiauriniame Venecijos bienalės paviljone 2015-aisiais pristatyti dužę stiklai ir langai, o Izraelio menininkai pastatė sieną iš padangų? Atsakymų variantų daug, mėgėjai samprotauti, tokie kaip, slovėnų filosofas Slavojus Žižekas čia atrastų šimtus interpretacijų. Vartotojas žavėsis – oi, kas sumanė išstatyti krūvą nešvarių baltinių Indonezijos paviljone? Oho, baltos tuščios sienos, yra ir baltas suolas (Austrijos paviljonas). Šaunu! Tačiau noras nustebinti palaidos tikrąjį meną.

„Viva Arte Viva“ 57-oji Venecijos bienalė istorinį miestą beveik pusmečiui pavertė šiuolaikinio meno epicentru. Regis, eksploatuojamos temos svarbios: ekologija, žmogiškieji ištekliai, pabėgėliai... Visgi besikartojantis miego motyvas – tuščia lova, miegantis žmogus, anot meno kritikų, tapo reprezentaciniu parodos atspindžiu.

Kaip perprasti lietuvių atstovo Žilvino Landzbergo instaliacijos detales? Daugialypės „R“ prasmės: ryšys, regimybė, ramybė, raktas, radis, renis, refleksija, realybė, reikšmė, rimas...

Meno ribos slidžios, tarsi ant skustuvo ašmenų. Žodis masinis, kuriuo vadinama šiuolaikinė visuomenė, kultūra, žmonės – puikus šiuolaikinio meno atspindys.

Masinė kultūra – iš dviejų prieštaraujančių savo prasmėmis terminų sudaryta kalbos figūra, oksimoronas. Klystama, jei manoma, kad masinė kultūra orientuota į mases. Priešingai, pačios masės yra orientuotos. Menininkas tarsi išnyksta, tampa nežodinių pranešimų perdavimo įrankiu. Todėl jis ir yra pasiryžęs eiti iki galo, kad jo vardas taptų Vardu. Uždaras ratas. Prisiminti, kur kas sunkiau nei užmiršti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"