Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Sėji rapsus – išdygsta piktžolės: lituanistai

 
lt.wikipedia.org nuotrauka

Jūs teisūs, valstiečiai: velniop tuos institutus – Lietuvių kalbos, Literatūros ir tautosakos, Istorijos ir kitokio šlamšto, – būtų praktiškiausia juos sujungti su kombainų ir žoliapjovių remonto centrais! Išvaikykime tuos veltėdžius, kurie ataskaitose pateikia 16 tūkst. tos pačios patarlės apie mergužėlės lelijėlės nekaltybę variantų! Ir durniui aišku, kad jos visos kaltos!

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“ 2018–04–20 nr. 3656

Tačiau grėblį jungdami su užpakaliu neapsimeskime, kad esama kitų motyvų, išskyrus pinigus, kuriuos galima atimti, sutaupyti, o paskui išparduoti pastatus. Nevaizduokime, jog kas nors iš Naisių kada nors rūpinosi kultūra, o ne suprimityvinta jos parodija lituanizuotuose meksikiečių serialuose!

Kam mums tų institutų reikia?! Rašo trenktas disertacijas apie kažkokį parulskį. Kas jis toks? Sudėtingas klausimas Naisių ekspertams. Apie kitus filologų „tyrinėjimų“ objektus nė kalbėti neverta. Pvz., apie semiotiką: perkūnas žino, ką tas žodis reiškia. Primena sėjomainą: pasėjai – nupjovei. Nepasėjai – irgi pjauni!

Valstiečių mykime girdėti pirmojo neandertaliečio bandymas suformuluoti mintį. Sekasi sunkiai. Lietuvos valstybei išties būtų naudingiau mokslininkus ir studentus kasmet kelioms savaitėms siųsti į kolūkius: ne Sibiras, bet bent jau žolę prie Kauno marių nupjautų.

Sąmokslas ar išsilavinimo trūkumas?

S. Skvernelis filosofiškai tyli: leidžia improvizuoti Švietimo ir mokslo ministerijai. O gal imituoja, kad leidžia, kabinete ne viešai, bet tvirtokai perspėjęs, kad filologijai pinigų nebus. Ir kad tie visi humanitariniai institutai bei filologijos katedros turi būti apkarpytos ir paverstos dariniu, kuris pinigų nesiurbs. Sąvaržėlėms gaus. Bet ir tų dabar nereikia. Procesą reikėtų paskubinti: gal valstiečiai spės visų institutų bei aukštųjų mokyklų filologų antrarūšį statusą įteisinti Seimo pavasario sesijoje.

Esama ir nepatogaus faktoriaus: pasaulio istorija sufleruoja, kad ne agronomai ir policininkai, o humanitarai laiko šalies pamatus. Bet kai to nežinai, tai ir galvos neskauda. Nė viena valstybė nebuvo sukurta be humanitarinio mąstymo žmonių postūmio. Aksioma – neverta įrodinėti. Valstybės visavertiškumo kriterijus yra jos požiūris į kalbą, istoriją ir filosofiją: jei šios sritys nefinansuojamos, šalis atsiduria užribyje, tampa tamsia teritorija ir iš jos bėga žmonės, nesuvokiantys pilietiškumo svarbos.

Kaip išgelbėti ėriuką nesuėdus vilko

Bet ar iš tikrųjų valdžia trokšta Lietuvą paversti kaimietiško mąstymo provincija? Ko reikėtų skubiai imtis, kad bent lituanistika nebūtų sunaikinta, o pinigai ateitų? Išeitis yra. Sudaryti sąlygas VU bazėje veikti gerai finansuojamam tarptautiniam lituanistinių tyrimų centrui ir steigti stipendijas jauniems užsienio mokslininkams studijuoti lietuvių filologiją. Sakote, kalbu apie naujas išlaidas, o ne pelną? Jis ateis, jeigu programos bus nuosek­lios, jų sudarytojai gerai apgalvos prioritetus ir pasidairys po užsienio universitetus, kuriuose lituanistika buvo arba tebėra studijų ir mokslinių tyrinėjimų objektas.

Pasauliui reikia – Lietuvai ne?

Lituanistikos centras veikė Pensilvanijoje, jame dėstė V. Krėvė-Mickevičius, K. Ostrauskas, dirbo W. R. Schmal­stiegas. Vašingtono universiteto Lituanistikos centre dėstyti įvairūs baltistikos kursai. Akademinis lituanistikos centras tebeveikia Ilinojaus universitete: į stažuotes iš Lietuvos vyko daugybė filologų. Lituanistikos centrų uždavinys – patraukliai ir šiuolaikiškai perteikti visuomenei naujausias kalbotyros žinias. Lietuvių kalba dėstoma daugelyje pagrindinių Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos universitetų.

Ar tų universitetų vadybininkai tokie naivuoliai, kad neturi kur dėti pinigų? Ne, lietuvių kalbos senumas ir nesumodernintos formos yra svarbios kalbotyros mokslui visame pasaulyje. Lietuvių leksikos tyrinėtojams įdomūs šveicarų J. P. Locherio ir M. Niedermanno darbai. Stažuotę Vilniuje yra baigęs italų mokslininkas G. Michelini. Lietuvių kalba yra svarbi disciplina Helsinkio universitete: iki šiol ten dirba Vilniuje bei Rygoje baltistikos studijas baigusi L. Anelauskaitė-Balodė. Ši sritis niekada nedings iš pasaulio mokslininkų tyrinėjimų, kad ir kokia valdžia lietuviams ant galvos beužgriūtų.

Jos neįveiks net visai menkai išprususi dabartinė. Bet juk galėtų išgarsėti kaip greitai persiorientavusi ir parodyti sveiką protą neardydama lituanistikos židinių pačioje Lietuvoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"