Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Saulius Lipčius: violončelės į kampą nestatau

 
2018 01 20 15:30
Violončelininkas Saulius Lipčius (kairėje) su anūku Teodoru ir sūnumi Sauliumi / 
Violončelininkas Saulius Lipčius (kairėje) su anūku Teodoru ir sūnumi Sauliumi /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Metų pradžios staigmena – su Čiurlionio kvartetu nusprendė atsisveikinti vyriausias jo narys, griežęs nuo pat kolektyvo įkūrimo, violončelininkas Saulius Lipčius. „Iš kvarteto orbitos dar nepasitraukiu“, – patikino ir nuramino savo gerbėjus muzikas.

Kvarteto lyderis violončelininkas S. Lipčius sumanė ieškoti sau pamainos. Pasitarė su bendražygiais ir į savo vietą pakvietė talentingą jauną muziką Glebą Pyšniaką. S. Lipčius nuo mylimo kolektyvo, kuriam paskyrė 50 gyvenimo metų, žada nenutolti. Kviečiamas vis pasirodys viename kitame koncerte, kol G. Pyšniakas pamažu perims visą kvarteto repertuarą.

. Joks muzikantas, baigęs aktyvią karjerą, niekada nestato savo instrumento į kampą, nuolat prie jo liečiasi. Juk tas instrumentas suteikė tiek progų džiaugtis gyvenimu.

O norintieji išvysti patyrusį violončelininką scenoje turėtų suskubti. Proga kaip tik pasitaikys šį savaitgalį: sausio 21 dieną permainoms pasiryžęs ansamblis Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje koncertuos su jaunu Amerikos lietuviu trimitininku Dovu Lietuvninku.

„Lietuvos žinios“ pakalbino svarbiam gyvenimo pokyčiui pasirengusį violončelininką Saulių Lipčių.

Instrumentas gyvenimo džiaugsmui patirti

– Regis, ką tik koncertu „Romantikai – romantikams“ paminėjote savo 70 metų jubiliejų, ir štai naujiena – jau statote violončelę į kampą.

Drauge su Čiurlionio kvartetu praleisti penki dešimtmečiai / Sauliaus Žiūros nuotrauka
Drauge su Čiurlionio kvartetu praleisti penki dešimtmečiai / Sauliaus Žiūros nuotrauka

– Į kampą violončelės nestatau, tiesiog duodu šiek tiek poilsio. Vėliau įgyvendindamas naujas idėjas vis grįšiu prie jos. Joks muzikantas, baigęs aktyvią karjerą, niekada nestato savo instrumento į kampą, nuolat prie jo liečiasi. Juk tas instrumentas suteikė tiek progų džiaugtis gyvenimu. Violončelė man buvo šviesus darbo įrankis.

Ačiū Dievui, rinkausi ją patariamas mamos pianistės Aldonos Lipčiūtės. Nežinia, kokia būtų buvusi ta karjera grojant kuriuo kitu instrumentu. Pedagoginis darbas manęs neviliojo, nors mama buvo puiki mokytoja.

Ilgaamžiai genai

– Dirigentas prof. Juozas Domarkas prieš porą metų gana natūralistiškai nusakė muzikantus kamuojančius skausmus. Nuo ilgos draugystės su instrumentu pavargsta kaulai, raumenys, nervų sistema. Kaip jaučiatės jūs?

– Puikiai! Susikūriau tokias sąlygas, kad galėčiau būti fiziškai stiprus. Nuo pavasario iki rudens maudausi baseine prie namų. Sportuoju, kasryt būtinai atlieku visus fizinius pratimus. Aktyvumas varinėja kraują, drauge iš kūno išvalo visus nešvarumus. Belieka lavinti protą ir atmintį. Tarkime, prisimenu visus Filharmonijos darbuotojų vardus. Nerašau jų į jokią knygutę.

Turiu pasakyti, kad JAV dar gyva mano senelio sesuo Danutė Lipčiūtė-Augienė, Maironio sesers Kotrynos jauniausioji duktė. Jai dabar 103 metai. Per gastroles aplankiau giminaitę. Iki 90 metų ji vis dar važinėjo į Lietuvą. Dabar jau sunku, gyvena atskirame kambariuke Palaimintojo Matulaičio misijoje prie Bostono.

Ir mano tėvas Leonas Narbutas sveikas nugyveno 85 metus. Išėjo be jokių ligų ar skausmų. Tad giminėje yra ilgaamžiškumo genų.

Atlyginimai? Gėda sakyti

– Ar jaučiatės viską padaręs Čiurlionio kvartete?

– Viską – ne. Kad nemažai padaręs – tikrai. Kvartetas išgyveno ne vieną sunkų tarpsnį. Narių mirtys kaskart versdavo pagalvoti apie perspektyvą – baigti darbą ar tęsti kolektyvo tradicijas.

Saulius Lipčius (antras iš dešinės) kol kas žada likti Čiurlionio kvarteto orbitoje / Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Saulius Lipčius (antras iš dešinės) kol kas žada likti Čiurlionio kvarteto orbitoje / Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Man pirmam kilo mintis pavadinti kvartetą Čiurlionio vardu. Mūsų šeima labai bendravo su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio seserimi Valerija Čiurlionyte-Karužiene. Vis dėlto grojimo idėjos ateina iš kiekvieno nario, nors kartais esu pavadinamas kvarteto meno vadovu.

– Suprantama, jūs – kolektyvo amžininkas, esate atsakingas už tęstinumą.

– Taip, atsakomybė buvo svarbiausias dalykas. Kartais šeima dėl to kentėjo.

– Ko dabar palinkėtumėte savo bendražygiams?

– Žiūrėti į priekį, nesigręžioti, nesustoti, kad ir koks laikas ateitų. Žinome, kokie yra tokio prestižinio kolektyvo narių atlyginimai... Gėda net sakyti. Palaiko tai, kad dirbame mėgstamą darbą. Gyvenimas banguotas, ateis ir šviesesnis metas. Linkiu išlaikyti meistriškumą. Matau, kaip bičiuliai sukruto, nes man pasitraukus daugiau atsakomybės guls jiems ant pečių. Nesirengiu palikti kolektyvo. Draugausime, kol jėgos mane visai apleis (nusijuokia).

Išlieka kvarteto orbitoje

– O ko linkėtumėte realia išraiška? Koncertų prestižinėse auditorijose, vietos pasaulio geriausiųjų dešimtukuose?

– Čiurlionio kvartetas yra koncertavęs ne vienoje dešimtyje puikiausių salių. Geriau palinkėsiu neapleisti vadybos dalykų. Niekas nepakvies į tas sales, jeigu pats nepasisiūlysi, jei nebūsi išleidęs plokštelės, jei tavęs nerekomenduos ar neparodys televizija.

Į kvartetą įsilieja ne tik puikus atlikėjas, bet ir geras vadybininkas Glebas Pyšniakas. Didelis dalykas, kai kolektyve kas nors atlieka šias pareigas. Tokio žmogus labai reikia. Kvartetas nieko nepraranda, priešingai – įgyja naują spalvą.

– Kaip Glebui perduosite violončelininko postą?

– Lapkritį numatytas koncertas Filharmonijos Didžiojoje salėje. Penkiese griežtume Franzo Schuberto kvintetą dviem violončelėmis – toks būtų oficialus perdavimas.

Nuo šio vasario visas programas jau atliks Glebas, pats dalyvausiu gal tik vienoje kitoje. Glebas perima etatą kvartete. O aš čia būsiu pagal sutartį. Mano koncertinė veikla dar ne visai nukertama.

Baltojo žirgo sugrįžimas

– Esate kvarteto narys nuo pat jo įkūrimo. Ansamblis pradėjo veiklą 1968 metais, praėjus nedaug laiko nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybės reabilitavimo. Kokios buvo vardo pasirinkimo aplinkybės?

Saulius Lipčius (antras iš dešinės) kol kas žada likti Čiurlionio kvarteto orbitoje / Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Saulius Lipčius (antras iš dešinės) kol kas žada likti Čiurlionio kvarteto orbitoje / Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– O, istorija labai įdomi! Kai baigėme Konservatoriją, mus paskyrė į Lietuvos filharmonijos simfoninį orkestrą. Baisiai nenorėjome, nes troškome groti kvartetu. Tuo metu gyvavo garsusis Lietuvos kvartetas, mūsų žvaigždės, ir Vilniaus kvartetas neseniai buvo pradėjęs veiklą. Tad trečiojo Filharmonijai tikrai nereikėjo.

Apsisprendėme išvažiuoti. Laimėjome Sočio filharmonijos konkursą ir iškart buvome priimti. Atidirbome ten ketverius metus.

Sočyje kilo mintis kaip nors pasivadinti. Patiems to daryti tada nebuvo leidžiama, vardą suteikdavo tik Ministrų taryba. Padavėme paraišką dėl Čiurlionio vardo. Lietuvos kultūros ministerija stebėjosi – Sočio filharmonijos kvartetas Čiurlionio vardu?! Argumentų niekada nestokojome, sakėme, kad Maskvoje yra Ludwigo van Beethoveno kvartetas.

Kultūros ministras Dainius Trinkūnas pasiūlė grįžti į Lietuvą. Kreipė į Klaipėdą, tačiau norėjome tik į centrą, juk čia – įrašai, plokštelių studijos, koncertų salės. Per pusantro mėnesio susikrovėme daiktus ir grįžome į Lietuvą ant balto žirgo, kitaip tariant, kaip kvartetas pakviesti dirbti Filharmonijoje.

O Čiurlionio vardas buvo svarstomas Ministrų taryboje. Atsiklausta dar gyvų M. K. Čiurlionio seserų Valerijos ir Jadvygos, šios sutiko. Taip 1977 metais gavome Čiurlionio vardą.

– Vieni pirmųjų atkurtoje Lietuvoje buvote apdovanoti Nacionaline premija. Ar ta lyderystė dabar nėra šiek tiek apmaudi? Finansiniu požiūriu.

– Tikrai patys pirmi. Turiu diplomą Nr. 1. (Juokiasi.) Tada sumokėjome mokesčius ir už gautus pinigėlius surengėme vakarėlį. Tačiau svarbiausia buvo ne tai, o pats įvertinimas.

Pavardės klausimu

– Kodėl rinkotės mamos A. Lipčiūtės ir senelio Mikalojaus Lipčiaus pavardę?

– Todėl, kad mano tėvas dalyvavo rezistencijoje. Kai gimiau, jis iš esmės viešai neegzistavo. Nenorėdama išduoti vyro, mama metrikuose įrašė senelio pavardę.

1956 metais, jau Stalinui mirus, į šeimą grįžęs tėvas pageidavo, kad pasirinkčiau bent abi pavardes. Tačiau buvau taip įpratęs, nenorėjau nieko keisti.

Tėvų klausimas irgi gana sudėtingas. Mama slapstėsi nuo trėmimo, nes senelis M. Lipčius buvo Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos įkūrėjas. Įtakinga figūra. Anuomet niekam apie tai nesu užsiminęs.

Galiu prisiminti tik kratas vaikystėje mūsų bute Pylimo gatvėje – saugumas ieškojo slepiamų žmonių arba antitarybinės medžiagos. Sunkus buvo laikotarpis.

Mamos dėl tokios biografijos ilgą laiką nepriėmė į Konservatoriją, nors močiutė Marija Marcinkevičiūtė-Lipčienė buvo garsi Valstybės operos solistė, koncertavusi ir su Fiodoru Šaliapinu. Dėl to jos neišvežė į Sibirą, nors yra dainavusi partizanams. Mokėsi kažkurioje Maskvos mokykloje.

Močiutę su mama paliko, o štai dieduką Mikalojų suėmė pačią pirmą dieną. Tris mėnesius kalino VI Kauno forte, paskui išvežė į Pečiorą. Po metų ten mirė.

Socialinių tinklų žvaigždė

– Ar socialinių tinklų žvaigždė anūkas Teodoras jau pasako pastabų apie jūsų muzikavimą?

– Kai pirmus kartus išgirdo mane griežiantį violončele, bėgo šalin. Matyt, tie žemi garsai jam įvarė baimės. Bet dabar jau ateina ir į koncertus.

Nepaprastai gabus, muzikalus. Laimėjo „Dainų dainelės“ atrankinį turą. O dar tik penkeri! Seime per Kalėdų pusryčius a capella sugiedojo „Tautišką giesmę“.

– Jau penkta dinastijos karta...

– Antrus metus mokosi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengiamojoje klasėje. Aišku, namie gauna dar vieną parengiamąją, nes su sūnumi gitaristu Sauliumi S. Lipčiumi labai jį prižiūrime.

– Tik, ginkdiev, neperspauskite.

– Ne, kaip tik duodam visišką laisvę! Užsimanė mušti – visą būgnų sistemą padovanojome. Absoliuti klausa. Jei tėvai nori ramybės, paleidžia įrašą – Antonino Dvoržako simfoniją. 45 minutes tylu, ramu, nieko kito negirdėti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"