Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Šarūnas Sauka nejuokauja: tai paskutinė paroda

 
2018 08 11 19:00
 "Kiti sako: „Oi, kaip norėčiau būt jaunas.“ Nenoriu nė trupučio būt jaunas", - prisipažino vienas žymiausių dailininkų Šarūnas Sauka./Romo Jurgaičio nuotrauka
 "Kiti sako: „Oi, kaip norėčiau būt jaunas.“ Nenoriu nė trupučio būt jaunas", - prisipažino vienas žymiausių dailininkų Šarūnas Sauka./Romo Jurgaičio nuotrauka

Debiutuoti niekada nevėlu. Štai Šarūnas Sauka tai daro užmynęs šeštojo dešimtmečio slenkstį. (Ne slenkstis šeštojo dešimtmečio, nedėmesingasis tu, o Š. Saukai jau tiek.) Tapytojas, Nacionalinės premijos laureatas lietuvių dailės istorijoje debiutavo duetu – su dailininku, medžio skulptoriumi, architektu Aliumi Berdenkovu. Abu sukūrė reljefinių objektų, kurie dabar rodomi Dusetų dailės galerijoje.

„Dėl jų šią parodą ir dariau“, – atidarymo išvakarėse jį aplankiusiems „Lietuvos žinių“ žurnalistui ir fotografui prisipažino Š. Sauka. Aišku, ne tik dėl jų, reljefų, – norįs parodyti ir naujausius didelių matmenų darbus, pabaigtus per gana trumpą laiką. Juk parodos Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir Klaipėdos parodų rūmuose, į kurias masiškai traukė žiūrovai, buvo surengtos vos daugiau kaip prieš dvejus metus.

„Dirbome dviese. Šarūnas buvo režisierius, o aš – labiau antraplanių vaidmenų atlikėjas, sakykim, toks 3D spausdintuvas.“

Liepos 28 dieną Dusetų galerijoje rodyta režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo apie tapytoją Nomedą Saukienę „Iš kur tas švytėjimas“ premjera. Dabar visas dėmesys skirtas jos vyrui. Š. Sauka su žmona, A. Berdenkovas ir mes, du Vilniaus pasiuntiniai, – susitikome galerijoje.

„... gal tai ir labai idiotiška...“

A. Berdenkovo liudijimu, vieną dieną Š. Sauka jam taręs: „Tu nudrožk, aš nudažysiu“. Kaip tarė, taip padarė. Pamažu iš Vilniaus į Dusetas Alius atginė visą kaimenę didesnių ir mažesnių medžio skulptūrų, tarsi išlipusių iš Š. Saukos paveikslų.

Šarūnas griebė jas zulinti, drožti, brūžinti, kad buratinai būtų kuo panašesni į savo tėvą. Montavo, lipdė prie paveikslų, tapė.

„Dirbome dviese. Šarūnas buvo režisierius, o aš – labiau antraplanių vaidmenų atlikėjas, sakykim, toks 3D spausdintuvas“, – teigė A. Berdenkovas.

„Ten, namuose, pridrožta buvo visose pakampėse! Dar ir dabar drožlių pilna – ir tvarte, ir prie sopkės, ir jo dirbtuvėj“, – lyg priekaištautų įsiterpė N. Saukienė.

Kažkurią kūrybinio įsiūčio akimirką pervertas slogios minties Š. Sauka nudūrė akis ir burbtelėjo: „Na, gal tai ir labai idiotiška...“

„Kurti dviese – tokios patirties Šarūnas iki šiol neturėjo. Aš taip pat“, – tada kolegą aplankiusį nerimą paaiškino A. Berdenkovas.

ALIUSauka

Su Šarūnu juodu pažįstami jau keturis dešimtmečius – mokėsi vienoje klasėje. Gal dėl to darbuotis buvę kiek lengviau.

Per porą metų bendraautoriai sukūrė visą tuziną gana saukiškų personažų. Iš esmės – kankinių, visaip mėginančių ištrūkti iš paveikslų klampynės. Pabėgti nuo tapytojo vaizduojamos labai labai negražios tikrovės.

Visiškai išsivaduoti pavyko tik dviem: žmogui, kurį tuoj pat sugriebė liga, ir „Rūpintojėliui“. Šį padirbdinę natūralaus dydžio, nors nė vienas iš Saukų giminės nėra užrašęs, koks dydis Rūpintojėliui yra natūralus. „Mažesnis manęs neįkvepia“, – nukirto Šarūnas.

Jis (rūpintojėlis) sėdi sau parimęs ant kelmo ir klausiamu žvilgsniu perlieja kiekvieną galerijos lankytoją: „Ar susimokėjai, kad į mane spoksai?“ Galiausia prie bendro darbo vaisių įraitė autorystę: ALIUSauka.

Pasak A. Berdenkovo, Š. Sauka jau seniai kuriantis skulptūras – nieko nauja šįkart neatsitikę. Tačiau kai kas jį, Alių, nustebino.

„Skulptūrinės plastikos reikalus Šarūnas suvokia visai kitaip nei aš. Mes – lyg priešingi charakteriai. Ta neįmanomybė kažkaip materializavosi, virto pasakojimu. Man tai unikali patirtis, nes iš esmės taip būti negali. Vieną dalyką supratau aiškiai – spalva nugali formą“, – tvirtino A. Berdenkovas.

Tą akimirką mūsų pokalbį pertraukė Š. Saukos balsas iš Dusetų galerijos vidurių – lėtas ir raiškus tarsi Regimanto Adomaičio: „Mindaugai, viską užsirašyk, čia galbūt tavo vienintelis interviu šiandien.“

Jubiliejinis virsmas

Mintį apie naują parodą gerokai pastūmėjo griūvanti Saukų tvarto siena. Ir atsitik tu man taip – per patį žmogaus jubiliejų! Tvartas Užtiltėje, kur poros gyvenama, jau seniai buvo virtęs sandėliu, garažu ir malkine. Dabar virto jo siena, teko kviesti meistrus, taisyti.

Kol šie darbavosi, Saukos suskato kuopti dešimtmečius kauptą įvairenybių kampą. Žvalgai teigė, esą į dienos šviesą ėmė lįsti seni dviračių rėmai, lentgaliai, šiferio lakštai, skalbimo mašina „Riga“. Ir į ritinius susuktos drobės. Štai jos – vietomis perdrėkstos, aptrupėjusiais pakraštėliais – užtemptos ant porėmių taip pat atsidūrė parodoje greta naujausių Š. Saukos darbų.

N. Saukienė patvirtino, kad žvalgai sakė tiesą. Skirtumas tik tas, kad tvartas jau stovi „pataisytas“. „Euroremontas, kaimo turizmas, didžiausia veranda – viskas per dvi savaites! Meistras – super! Net ir nudažė“, – džiaugėsi tapytoja.

Ir paroda jau buvusi seniai suplanuota, tik tvartas delegavo į ją vieną kitą devintąjį dešimtmetį Šarūno nutapytą drobę.

Viskas eina į pabaigą

Tada vienoje Dusetų galerijos salių atsirado trečias iš paveikslų pabėgęs skulptūrinis objektas... Oi, atleiskite, tai pats parodos autorius, rugsėjo 11-ąją sulauksiantis šešiasdešimties. Įsitaisęs krėsle, parėmęs galvą laukė, kada jį kas fotografuos, kalbins.

– Šarūnai, šeši ir nulis, kablys ir kilpa – negąsdina? – kalbinau.

– O ko turėtų gąsdint? Aš tik džiaugiuosi. Viskas eina į pabaigą. Dėl šešiasdešimt esu laimingas. Jeigu būtų aštuoniasdešimt – išvis būčiau patenkintas. Kiti sako: „Oi, kaip norėčiau būt jaunas.“ Nenoriu nė trupučio būt jaunas.

– Dabar matome, kaip iš jūsų paveikslų išeina skulptūros. Bet tai dar ne viskas, dar reikėtų parodos, kur jos judėtų.

– Tai galėsi stovėt ir judint.

– Kaip manot, Dusetos laukia jūsų parodų?

– Ne. Visiems nusispjaut.

– Keliuose paveiksluose mačiau žmonių grupeles, pamaniau, tikriausia – dusetiškiai?

– Yra čia dusetiškių. Net ši rimta moteris. (Rodo į vieną galerijos lankytoją). Savęs neatpažįsta, bet ten ji yra kairėj (paveikslas „Pagrabas“, – aut.).

– Kažką ryja ar išspjauna?

– Matai, žuvis yra krikščionybės simbolis. Jie visi čia, supranti, per pagrabą sako gražius žodžius.

– Tas „armonikierius“ kiek panašus į Vidą Petkevičių?

– Šiaip ne visai. Šiaip – jis vietinis.

– Gyvenate Užtiltėje, turbūt į Dusetas atvažiuojate kaip į didmiestį?

– Taip, mums čia įvykis, eventas. Kaip reikiant atsitikimas.

– Žodžiu, dusetiškių per parodos atidarymą nebus. Bet kam jiems eit, jei visi paveiksluose sugužėjo. Suskaičiavau apie trisdešimt darbų. Per dvejus metus – neįtikimas...

– Mažumas?

– Našumas! Dar gal ne viskas tilpo?

– Tilpo visi darbai. Aš nelabai daug padarau. Kai kurie visai seni, bet mergaitės liepė kabint. Aš tai labai nemėgstu senienų. Bet visai nieko, vadinasi.

– Kitokia kalba, kitokia tapyba išlenda – įdomu pamatyti.

– Matai, ji išeksponavo, va, šita ponia. (Rodo į žmoną Nomedą.)

Nukryžiuota moteris su barzda

– O kaip čia su Alium sugalvojot?

– Na, kaip... Matai, aš blogai drožiu, labai sunkiai.

– Norėjot tokių 3D, erdvinių?

– Šitą parodą padariau ir baigsiu. Kaip ir su tom fotografijom. Kartais reikia atsipūst nuo tapybos.

– Kodėl nekūrėte su sūnum Mykolu? Juk irgi skulptorius...

– Ne, kodėl aš turiu Mykolą išnaudot? Be to, Mykolas yra lipdytojas. Jų gi dvi rūšys: vieni „nuiminėja“, o kiti prilipdo.

– Pažiūrėjęs į šį jūsų darbą iškart gali suprasti, kad turite anūkę.

– Ne. Čia apie Europą. Vadinasi „Senstanti Europa (Šventoji Liberata)“. Ją vertė ištekėti už arabo. Buvo krikščionė, meldėsi visą naktį, kad nuo to ją apsaugotų. Ir Dievas jai užaugino barzdą. Tėvas pamatė, suprato ir ją nukryžiavo. Viskas tada būdavo paprasta.

Senstanti Europa vis nori prisikviesti tų arabų, kad jie ją atjaunintų. Buvau Hieronymuso Boscho parodoj. Mačiau tokį paveikslą – nukryžiuota moteris su barzda. Man pasirodė įdomu, kas čia per siužetas.

– Nacionalinėje galerijoje buvo įdomu pamatyti tą jūsų autoportretą virdulyje.

– A, pats pirmas pakenčiamas mano darbas.

– O tas su žirgu – jau iš studijų pabaigos (paveikslas „Naktis“)?

– Jo, jo.

– Dabar Vytis labai madinga... Galima sakyt, pataikėt į laiką.

– (Nerašau, ką Š. Sauka tris kartus glaustai pasakė „Laisvės kario“ tema.) Supranti, jei būtų išlieję tokį kaip tie Leonardo da Vinci žirgai, – būtų gerai. O čia, atsiprašant...

Nebūsi laimingesnis

– Esu girdėjęs klausimą: kur pasižiūrėt Š. Saukos darbų, kai labai norisi? Kodėl nėra nuolatinės ekspozicijos? Kitaip tariant, ar Š. Sauka jau vertas muziejaus?

– Na, tai tu ne manęs klausk. Klausk mero Remigijaus Šimašiaus.

– Dusetos – puiku, ir galerija graži, ir pats miestelis mielas. Vis dėlto kodėl jubiliejinės parodos nerengiate gimtajame mieste? Šitaip žmonės į ekspoziciją traukė...

– Vilniuje aš jau padariau nuostabią parodą – Monika padarė (menotyrininkė Monika Saukaitė, – aut.). Manau, kad čia paskutinė mano paroda.

Kažkurią kūrybinio įsiūčio akimirką pervertas slogios minties Šarūnas Sauka nudūrė akis ir burbtelėjo: „Na, gal tai ir labai idiotiška...“

– Nejaugi?

– Aš taip manau. Taip esu nusiteikęs. Tik dėl tų „medinukų“ ir darau šią parodą. Neįsivaizduoju, kokią dar galėčiau padaryti, kad man pačiam būtų įdomu. Tapyti aš tapysiu, bet parodų daryt....

Vis tiek, sakau, geriau už Moniką aš niekaip nepadarysiu. O blogesnę daryti – kokia prasmė?

– Monika padarys dar geresnę.

– Kaip? Visus darbus iškabino, ką aš dar galiu išgimdyt? Užteks jau manęs.

– O užsienis?

– Užsienyje niekam nerūpi. Ir man jis nerūpi. Darbai buvo Rygoj, Taline, Maskvoj, Peterburge ir Švedijoj. Ai... Vis pagalvoju apie tą išgarsėjimą, – kas iš to? Ką – džiaugsmas? Nematau jokio.

– Nuoširdus, sąžiningas požiūris.

– Garbėtroškos turiu, bet pagalvoju, na, Šarūniuk, gerai, na, padarytum kokioj kur nors MoMA. Ir ką, būtum laimingas? Nė velnio. Nei geriau tapyt pradėsi, nei laimingesnis būsi.

– Bet jei priekyje matysi tik kryžių virš savo kapo, tai ar verta apskritai gyvent?

– Na, kaip – aš tapau paveikslus. Ir man tai didžiulė vertybė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"