Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Reikšmingas liuteronų prisilietimas prie Lietuvos istorijos

 
2018 05 08 14:13
Kadras iš filmo "Prisilietimas" anonso / 
Kadras iš filmo "Prisilietimas" anonso /  Stopkadras

Prie Lietuvos istorijos liuteronų bendruomenė tik prisilietė, tačiau tie prisilietimai buvo itin reikšmingi. Naujame dokumentiniame filme „Prisilietimas“ pasakojama apie šios konfesinės bedruomenės istorijos kertinius elementus bei Romualdo Kvinto sukurtos Martyno Liuterio skulptūros gimimą.

Gegužės devintą dieną Vilniuje, kino teatre „Pasaka“ įvyks filmo premjera. Apie filmą ir liuteronų bendruomenę – pokalbis su filmo režisieriumi Tomu Pavilansku-Kalvanu.

Biržai priklausė evangelikams reformatams, tad liuteronai gavo dokumentą, kuriame buvo parašyta, jog jie gali steigti bendruomenę, tačiau negali nieko skelbti lietuvių kalba. Panašiai buvo ir Kėdainiuose. Egzistavo savotiška lokali konkurencija.

– Kaip šovė mintis kurti filmą apie liuteronybę Lietuvoje? Juk tikrai yra sukurtos medžiagos apie protestantus ir Martyną Liuterį.

– Iš tikrųjų, apie patį Liuterį dokumentikos yra, tačiau visiškai nieko nėra apie liuteronų bažnyčios istoriją Lietuvoje. Liuteronų Bažnyčios istorija apskritai nėra susisteminta. Dauguma tyrinėtojų, tyrusių pačią Reformacijos epochą viską yra sumetę į vieną krūvą – tiek įvairias konfesijas, kalvinistus, liuteronus, mat jie vertina visuomeninius judėjimus, o liuteronų Bažnyčios istorija per visą liuteronybės Lietuvoje laikotarpį neegzistuoja.

Natūralu, kad iš to randasi įvairiausi nesusipratimai, tad iš tiesų norėjosi tokio filmo, kuris žmonėms papasakotų, kas yra liuteronų bendruomenė, kokia jos istorija bei palikimas. Tai – vienas į filmą sutalpintas siužetas. Kitas siužetas – Romualdo Kvinto Liuterio skulptūros kūrimas. Mes turėjom galimybę būti kartu su autoriumi šiam kuriant skulptūrą – nuo tuščio lapo iki galutinio rezultato. Tad per tą skulptūros gimimą galėjom parodyti istoriją. Gimsta skulptūros idėja, gimsta liuteronų bendruomenė, ji vystosi. Taip ir gavosi.

– Kiek laiko užtruko filmo gamyba?

– Apie pusantrų metų. Na, skulptūra buvo gaminama apie metus laiko, dar pusmetį užtruko postprodukcija ir ne tik, papildomai važiavome į Vitenbergą, Vokietiją. Aišku, viskas dar atsimušė į biudžetą, jei galimybės būtų leidę, būtume aplankę ir Karaliaučių, dabartinę Rusijos teritoriją ir kitas su Lietuvos liuteronais susijusias vietas.

– Liuteronybė Lietuvoje ir lietuviška liuteronybė. Ar jos skiriasi?

– Na, liuteronų bendruomenė Lietuvoje susiformavo beveik nevėluodama nuo Vakarų Europos. Žinoma, viskas atkeliavo per Prūsiją, mat ji tapo pirmąja pasaulietine liuteroniška kunigaikštyste. Prūsijoje gyveno daug lietuvių, žmonės kalbėjo keliomis kalbomis. Ryšiai tarp LDK ir Prūsijos buvo gana glaudūs, didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnėnas Prūsijoje buvo kunigaikščiu. Liuterio idėjos Lietuvą pasiekė gana greitai. Dar jam esant gyvam vystėsi pirmieji ryšiai – Rapolionis, Kulvietis.

Lietuviškos liuteronybės tradicija visų penkių šimtų metų eigoje išlaiko ortodoksalią, sakykim, konservatyvią kryptį – kaip Liuteris paskelbė, kaip susikūrė Augsburgo konfesija, taip ir dabar viskas vyksta. Iki dabar tęsiasi konservatyvioji linija, skirtingai, nei kitur Europoje, kur ji truputį kito.

– O kaip kitur Europoje ji vystėsi? Ar dabar kitur liberaliau žiūrima į tam tikras teologines nuostatas?

– Kitose Europos šalyse po Reformacijos taip pat atsirado protestantų, liuteronų bendruomenės. Švedija iškyla kaip viena iš stipriausių liuteroniškų šalių, Skandinavijos šalys perėmė liuteronišką tikėjimą.

XIX amžiuje susikūrė stipri Prūsijos valstybė. Ji tuo metu būdama Vokietijos žemių širdimi, keitė požiūrį į liuteronišką tradiciją. Valdovas sujungė liuteronus su kalvinistais, tokiu būdu palikdamas vieną evangelišką bažnyčią. Atsirado kitas bažnyčios kelias, vokiškas kelias. Teologiškai šių bažnyčių neįmanoma sujungti, jos buvo sujungtos politiškai. Po to ilgainiui išaugo liberalesnis požiūris į tikėjimą, o Lietuvoje liuteronų bažnyčia išlaikė konservatyvią liniją. Šiandien ji išlikusi Jungtinėse Valstijose ir kai kuriose Skandinavijos šalyse.

– Dažno lietuvio istorinėje vaizduotėje protestantizmas yra susijęs su evangelikais reformatais bei didikais Radvilomis, mat ankstyvaisiais naujaisiais laikais liuteronų bendruomenės buvo vokiškos. Ar šiandien liuteronų tarpe jaučiama daug vokiškumo?

– Per ilgus šimtmečius liuteronų bažnyčioje vyravo kelios kalbos – vokiečių kalba, lietuvių kalba, lenkų kalba, latvių kalba. Iš šių bendruomenių ir susidarė Bažnyčia. Su Radvilomis – jie patys dvejojo, kokią politinę ir teologinę kryptį pasirinkti, be abejo, galutinai jei pasirenka reformatų Bažnyčią. Dėl kalbos – juk liuteronas parašė pirmąją lietuvišką knygą, Martynas Mažvydas savo Katekizmą.

– Tačiau ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

– Bet knyga buvo skirta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pats Mažvydas teigė, jai šią skiriąs. Knyga, aišku, nebuvo labai populiari, nes nebuvo daug liuteronų. Kitas katekizmas buvo daug populiaresnis, nes jis buvo skirtas jau Mažosios Lietuvos gyventojams. Taip pat nepamirškime – tas pats Donelaitis parašė pirmąją lietuvišką poemą. Kalba byloja, kad tai – darbai lietuvių žmonėms.

– Bet gal čia tokia regiono specifika? Miestų bendruomenės juk buvo vokiškos?

– Kalbant apie Vilniaus bendruomenę, tai taip, ji buvo ir vokiška, vėliau ir lenkiška, ir lietuviška, net latviška. Įdomu yra tai, kad šioje bendruomenėje sugyveno daug tautų. Yra ir kitokių pavyzdžių, kaip, tarkime, liuteronų bendruomenė kuriasi Biržuose. Biržai priklausė evangelikams reformatams, tad liuteronai gavo dokumentą, kuriame buvo parašyta, jog jie gali steigti bendruomenę, tačiau negali nieko skelbti lietuvių kalba. Panašiai buvo ir Kėdainiuose. Egzistavo savotiška lokali konkurencija.

– Filmo pavadinimas – „Prisilietimas“. Lyg ir akivaizdu, kad jis atliepia Romualdo Kvinto kuriamos skulptūros liniją. Tačiau yra ir kitas naratyvas – evangelikų liuteronų bendruomenės Lietuvoje istorija. Kaip šiuo atveju pavadinimas susišaukia su siužetu?

– Na, liuteronų bendruomenė Lietuvoje niekada nesudarė daugumos, liuteronų tikyba tik prisilietė prie Lietuvos istorijos ir tie prisilietimai yra akivaizdūs – knygos lietuvių kalba, ir vėlesnis knygų spausdinimas. Ji prisiliečia prie mūsų kultūros ir tų prisilietimų rezultatai, mano nuomone, yra visai vykę. Tai – tam tikri momentai, tad manau, kad pavadinimas šiuo požiūriu yra tinkamas.

– Kokiam liuteronybės Lietuvoje epizodui filme skiriama daugiausiai dėmesio? Pačiai jos pradžiai, ar, tarkime, bažnyčios padėčiai sovietmečiu? Kaip sudėlioti prasminiai akcentai?

– Filmą daryti buvo labai sunku, nes yra išties gausybė medžiagos. Reikėjo daug ką išmesti, atrinkti tik pagrindinius aspektus. Iš esmės – istorinis siužetas, kaip susiformavo liuteronų bendruomenė ir kodėl šiandien gatvėse liuteronų sutinkame taip mažai. Būtent sovietmečio ir nacių okupacijos laikotarpiai nulėmė, kad liuteronų valstybėje šiandien yra apie vieną procentą visų gyventojų, o prieškariu buvo, regis, dešimt procentų visų gyventojų.

– Sovietmečiu vykdyta politika tiek katalikų, tiek protestantų bažnyčių atžvilgiu šiandien yra gana plačiai aptarta ir žinoma. O kaip naciai prisidėjo prie bendruomenės sumažėjimo?

– Tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvo pasirašyti sutarimai, lėmę, kad dar prieš karą tas teritorijas galėjo palikti vokiečių kilmės žmonės ir vykti gyventi į Vokietiją. Nemaža dalis taip ir padarė – ne vien Lietuvoje, taip pat – Latvijoje, Estijoje. Tačiau kai kuriems vokiečiams, kurie nusprendė likti, nacių okupacijos metais nebuvo leidžiama bendrauti su lietuviais. Iki to laiko žmonės bendravo – vokiečių kunigai krikštijo lietuvius ir atvirkščiai. Vienas kunigas, Titelbachas, net buvo iškviestas į saugumo tarnybas. Tiesiog nacizmo ideologijoje buvo gausu okultizmo elementų, tad krikščionybė ten vietos apskritai nelabai rado, Hitleris į protestantus apskritai skeptiškai žiūrėjo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"