Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Reakcija: skaitau Jaroslavo Melniko „Galą“ ir negaliu atitokti

 
2018 10 01 11:15
Jaroslavas Melnikas.
Jaroslavas Melnikas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Iki šiol Jaroslavą Melniką labai literatūriškai mėgau už distopinius romanus – „Tolima erdvė“ ir „Maša arba postfašizmas“. Lietuvių literatūrai, mano galva, itin stigo kokybiškos distopinės literatūros. Įvardyti J. Melniko romanai yra intriguojantys, originalūs, filosofiniai, įtaigūs, metaforiški, su labai daug poteksčių.

Dabar gi pasitaikė proga dar sykį sugrįžti prie apsakymų ir apysakų – po daugiau nei penkiolikos metų pakartotinai išleidžiamas „Rojalio kambarys“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Knyga, pagal kurios tekstus kuriami filmai, o 2018 metais rinktinė išrinkta viena Lietuvos šimtmečio knygų, užimta garbinga penkiolikta vieta. Gera buvo sugrįžti, ypač gera po „Dangaus valdovų“ – romano, kuris man ne itin patiko. Jei autorius ar skaitytojai manęs paklaustų, sakyčiau: „Rojalio kambarys“ ir distopiniai romanai – čia man tikrasis, autentiškasis Melnikas.

Skaitant knygos tekstus, pirmiausia galvoje ima skambėti ne per seniausiai rašyta kitos knygos recenzija – Fitzgeraldo „Keista Bendžamino Batono istorija ir kiti apsakymai“. Savo recepcijoje rašiau apie keliuose knygos apsakymuose vykstantį tikrovės sukeistinimą ir filosofinę, metaforinę jos traktuotę. Nežinau, ar labai skoninga būtų Melniką vadinti lietuviškuoju Fitzgeraldu, juolab ne visai tikslu. „Rojalio kambario“ autorius lyginamas ir su Kafka (pajutau įtaką ir „Rojalio kambaryje“, ir „Kelyje“, ir kitur), Borgesu, Cortazaru, Saramago.

Lyginimai – lyginimais, ir ne čia esmių esmė, bet kai lyginama su tokiais puikiais pasaulio autoriais – manau, didelis komplimentas. Vis dar knieti grįžti prie Fitzgeraldo ir jo „Keistosios Bendžemino Batono istorijos“. Skaitau Melniko „Galą“ ir negaliu atitokti – kokie panašumai! Tik Melnikas renkasi heroję moterį – Nikodimovą, kuri, sulaukusi šešiasdešimties, ima paslaptingai jaunėti... iki embriono įsčiose būsenos.

Kitas panašumas – abiejų apsakymo herojų artimųjų reakcija – tarsi sukeistintieji patys dėl savo būklės būtų kalti. Nesakau, kad atitaikyta žodis į žodį – bet panašumas – stulbinantis. Ir tos filosofinės, metaforinės prasmės. Labai noriu, pasitaikius progai, paklausti Melniko – ar tai sąmoninga intertekstuali strategija, ar – tiesiog atsitiktinumas ir lietuvių autorius rašydamas dar net nebuvo skaitęs to Fitzgeraldo apsakymo.

Na, o dabar – gana lyginimų. Koks tas „Rojalio kambarys“? Labai nuoširdžiai sakau – tikrai gera ir išskirtinė lietuvių literatūros lauke knyga, savo tematika ir raiška išliekanti aktuali ir po penkiolikos metų. Man į akis krenta – savotiška ramybė ir natūralumas net kuriant sukeistintą tikrovę. Tikrovė ir fikcija keičia viena kitą, pinasi į savitą chronotopą. Pasakojimas srūva lengvai ir sklandžiai, be perdėtų pagražinimų, kalbinės ornamentikos, patoso.

Tačiau tas menamas paprastumas kloja didelį semantinį gylį, kaip jau minėta – esmines egzistencines problemas ir klausimus. Apsakymų veikėjai taip pat kelia daug simpatijų savo paprastumu ir natūralumu. Dauguma herojų patikėjau – Melnikas čia rašo kažkaip iš širdies, nuoširdžiai. Pastaruoju metu itin ėmiau vertinti tą nuoširdų, nesumeluotą autoriaus santykį su pačiu savimi, kūryba ir skaitytoju. Geri ir neįkyrūs poteksčių intertekstai – ir literatūriniai, ir mitiniai, ir bibliniai.

Pakomentuosiu keletą apsakymų plačiau – kad, tikėkimės, suintriguočiau jaunąją kartą – tuos, kurie dar nebuvo atradę „Rojalio kambario“.

Knyga pradedama apsakymu „Likimų knyga“ – trenktas turtuolis surašo visų Žemės gyventojų mirties datas... ir šios pranašystės ima pildytis, žmonės miršta „likimo knygoje“ nurodytu metu. Kyla intriga – kaip gyventi, kai virš galvos kabo neatšaukiamas Damoklo kardas? Kas pasikeičia, kai susižinai savo ir artimųjų mirties datas? Kai slaptinga ranka užrašo mene mene tekel ufrasin? Koks Dievas galėjo leisti tokį žiaurumą? Ir savivoka, liūdna, skausminga savivoka: „Dieve, kokie gi mes mėsos gabalai kažkieno rankose – daryk su mumis, ką nori“ (25 p.). Bejėgiškumas, fatalizmas, nuogas žmogiškumas. „Dieve, kaip norėsis gyventi“ – kai tas Damoklo kardas bus laikinai patrauktas.

„Kelyje“ – ir kafkiškas, ir keruakiškas – tam tikromis prasmėmis – abiejų. Apsakymo herojus vieną rytą sulaukia skambučio, liepiančio jam eiti tam tikra gatve iki tam tikro posūkio. Nežinia kodėl – veikėjas paklūsta. Priėjus sutartą vietą – kitas žmogus, liepiantis jam eiti naujos sutartos vietos link. Ir herojus keliauja, keliauja pamiršęs savo ankstesnį gyvenimą ir net savotiškai – tapatybę.

Pasitikima aukštesniu planu, tikslu, tam tikra prasme – apvaizda. Bet net ir amžinas žydas tikisi atpildo: „Man regis, kada nors pasieksiu tikslą. Dar vienas palydovas nusives mane ne į savo namus, o ten, kur sėdi jie – tie, kurie man paskambino („Pilis“...). Kurie paskambino palydovams. Paskambino mano žmonai ir dukteriai. Ir man viską paaiškins. Tie, kurie iš manęs atėmė gyvenimą. Ir tuomet... tuomet, aš suprasiu, ką reiškia „kelias“ ir kam jis reikalingas. Suprasiu viską“ (38 p.).

Jaroslavas Melnikas, "Rojalio kambarys". Dailininkas Zigmantas Butautis.
Jaroslavas Melnikas, "Rojalio kambarys". Dailininkas Zigmantas Butautis.

„Atleisk ar ką“ – apie mūsų nusikaltimus, ir bausmes. Apie Kaino žymes. Apie žmogaus sugebėjimą „pamiršti“ ir pasąmonės atmintį.

„A.A.A“ – trejybė, valdanti veikėjo likimą ir palaikanti laisvą valią – veikėjas gauna laiškus iš paslaptingo siuntėjo, menamai aukštesniosios būties, ir gali pasirinkti vieną iš kelių galimybių – tiek teigiamus, tiek neigiamus gyvenimo įvykius. Labai įdomu stebėti, analizuoti veikėjo pasirinkimus, jų kainą ir tai, ką tokie pasirinkimai atskleidžia apie veikėjo savastį. Tai ką renkamės – kepenų cirozę, stuburo lūžį, insultą ar kraujuojančią skrandžio opą? Žinot, ką supratau – kartais vienintelis pasirinkimas yra nedaryti jokio pasirinkimo.

„Autorius“ nagrinėja realybės ir regimybės sąveiką. Meta literatūrinę ir gyvenimiškąją būtį. Gal visi mes esame vilnijančio okeano, milžiniškos virš-sąmonės vaizduotės vaisius?

„Rojalio kambarys“ – taip pat apie tikrąjį ir menamą gyvenimą, apie iliuzijų mirtį, praradimus ir ryžtą visomis jėgomis laikytis savo tikrovės versijos. Apsakymas košmarišką veikėjo būseną keičia viltingąja, stebukline. Tikiu, kad kiekvieno valioje atrasti savąjį rojalio kambarį, net jei grojama – itin retai.

Džiaugiuosi dėl tų, kurie dar neskaitė. Laukia tikras malonumas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"