Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Pripažinti atstumtieji

 
pixabay.com nuotrauka

Pavasaris ir, rodos taip simboliška, dar vieni metai nužymėti kryžių aistromis baigėsi. Skaičiuodami metus nuo teatro iki teatro dienos, vainikuojant besibaigiantį metų triūsą apdovanojimų ceremonija kaskart išliejame emocijų pliūpsnį. 

Laukimas nudailinamas nepasitenkinimu, kritika, nusivylimu, tačiau greta ir džiaugsmu, šypsenomis, galbūt paskatinimais. Trumpai tariant ir parafrazuojant Remarką, šiame fronte nieko naujo.

Kaip ten bebūtų, šiuolaikiniam šokiui, po ne vienos dešimties metų ir, net man, dar vis tikinčiai, jog yra jaunosios kartos atstovė, teko akies krašteliu matyti laikus, kuomet šiuolaikiniam šokiui nebuvo „skirta eilutė“ kultūros finansavimo projektuose, o auksiniai kryžiai subligzdavo tik nedaugelio atlapuose. Visgi, gerai, kad kai kurie dalykai keičiasi,o šiemet Lietuvos šiuolaikinio šokio padangė gali didžiuotis net keliais apdovanojimais (ką jau kalbėti ir apie visus nominuotuosius).

Kryžiai nugulė ant jaunų kūrėjų pečių nominacijose: šokėjai – Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Niels Claes už vaidmenis šokio spektaklyje „Aside“ (Šokio teatras „Padi Dapi Fish“), debiutas / Jaunasis menininkas – Aušra Krasauskaitė už šokio spektaklio „Karmen“ choreografiją (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras). Ir šįkart abu apdovanojimai vienaip ar kitaip pasiekia Klaipėdą. Ko gi ne metų dedikacija jūrai. Išblaškyti po kelis miestus, trumpam pokalbiui apie šokį ir gyvenimą ar gyvenimą šokyje, susibėgom su apdovanotu Niels Claes ir Gintarės Marijos Ščavinskaitės duetu. Žinoma, be nudailinto kryžiaus rankose, pirmiausia norisi kalbėti apie juodu vienijantį šokį ir atvedusius kelius į Klaipėdą.

Silvija: Kaunas, tai tarsi šiuolaikinio šokio meka Lietuvoje, bet sostinės privalumai dažniausiai pervilioja daugelį. Kas rasta Klaipėdoje? Koks kūrybinis/meninis gyvenimas verda ten?

Gintarė: man svarbiausia, kad miestas patiktų. Iš pradžių Kaunui nejaučiau simpatijų, tačiau pagyvenusi labai susidraugavau su šiuo miestu. Manau, kad visur galima rasti arba susigalvoti ką veikti, reikia tik nebijoti rizikuoti ir galimybės pačios atsiveria. Klaipėda, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo tuštokai, tik šiek tiek pagyvenusi supratau, jog „veiksmo“ čia pakanka, tereikia būti atviram ir netingėti paieškoti. Pati Klaipėda man labai patinka, turbūt sutampa energetika (šypteli). Nuo vaikystės čia leisdavau vasaras, čia gyveno ir mano senelis.

Silvija: o kaip Niels driekėsi tavo kelias iki Lietuvos ir joje?

Niels: studijas pradėjau Fontys šokių akademijoje Nyderlanduose, studijų metais dalyvavau ir šokau įvairiuose projektuose, tame tarpe ir site-specific (įvietintame) šokio teatre Dansnest. Vėliau įvairiai pynėsi keliai, nuo Amsterdamo iki Lenkijos šokio teatro, kuriame dirbau dvejus metus. Tai buvo šokio aukso amžius. Tada keli metai kruiziniame laive ir, po to, atranka į „Auros“ šokių teatrą bei kelionė į Kauną. Tad kelias į Lietuvą nebuvo trumpas. Kaune susipažinau su Gintare, ji yra vienas iš nedaugelio žmonių, kuriais galiu pasitikėti, drauge kurti. Tai atsiskleidžia ir šokio spektaklyje „Aside“.

Silvija: Kalbant apie „Aside“, kas inspiravo šį pasirinkimą? Šokis apie atmetimą, negebėjimą būti šalia, kuriamas žmonių, kurie vienas kitu pasitiki ir vienas kitą supranta.

Gintarė: Manau nesuklysiu kalbėdama ir už Niels, jog abu į šį spektaklį sudėjome be proto daug savęs, širdies, minties ir triūso. Mes gyvenome šiuo kūriniu, o ir kiekvieną kartą rodant šį spektaklį, iš naujo išgyvename. Kodėl Aside? Nes aš beveik įsitikinusi, kad pasaulyje nėra žmogaus, kuris niekad nesijautė atstumtas, nesvarstė, kas jis yra ir ką veikia šiame gyvenime, kuris nė karto neverkė dėl to, jog dėl vienokių ar kitokių priežasčių nutrūko santykis su artimu žmogumi…

Galima šias priežastis vardinti be galo… Suvokėme, jog egzistuoja ganėtinai smagus paradoksas – Aside (tie kurie yra nuošalyje/atstumti) iš tikro yra didžioji dalis visuomenės, tik kiekvienas tokią patirtį išgyvena skirtingai. Taigi spektaklis yra ne tik apie mane, Niels, o apie kiekvieną žmogų, jų santykius, gebėjimą ir negebėjimą bendrauti, susikalbėti ir suprasti vienas kitą. Mane visada domino žmonių poelgiai, kodėl jie yra vienokie ar kitokie ir koks jų santykis su kitais. Asmeninis indėlis į spektaklį yra mano sukaupta, vis dar neilgo gyvenimo patirtis, pastebėjimai apmąstymai ir suvokimas. Manau tai ir esu Aš – tokia ta Gintarė šiandien.

Niels: Esu labai uždaras žmogus, gaubiamas kieto kiauto. Tam, kad šis kiautas „įtrūktų“ ir išdrįsčiau atsiverti šalia esančiam asmeniui, turiu juo besąlygiškai pasitikėti. Šis mano asmenybės bruožas perteikiamas ir spektaklyje – du žmonės siekia atsiskleisti vienas kitam, tačiau jiems tai labai sudėtinga užduotis. Visgi, pabaigoje jie tampa visiškai atviri vienas kitam. Man tai asmeniškai itin jautri ir svarbi tema. Visą vaikystę ir paauglystę iš manęs buvo tyčiojamasi todėl, kad šoku, todėl, kad esu homoseksualus (nors tuo metu to dar net nesuvokiau). Tokių situacijų neturėtų būti, negalima šaipytis iš kito žmogaus dėl to, koks jis yra. Šis elgesys sukelia ilgalaikį ir nenutrūkstamą skausmą (ne mano atveju) arba turi įtakos neigiamų savybių atsiradimui žmoguje, iš kurio buvo juokiamasi (mano atveju). Mes visi esame skirtingi ir visi privalome gerbti vieni kitus. Tad kūrinio dramaturgijoje atsiskleidžia mano vidinės kovos ir begalė skausmo, kurį jaučiau paauglystėje, mėgindamas suvokti, kas aš esu ir kuo ketinu būti, greta išgyvendamas kasdienes patyčias, smūgius ir degradaciją.

Silvija: kūrinys gimsta iš ieškojimų, iš skausmo, meilės, kitaip tariant, iš pačio gyvenimo. Ką gi šiuo atveju reiškia tai, kuomet jūsų darbas apvainikuojamas auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu?

Gintarė: Skirtingos patirtys ir teigiamas įvertinimas padeda man tobulėti kaip asmenybei, o tobulėjimas – vienas pagrindinių mano gyvenimo tikslų, tam lubų nėra.

Niels: Apie šį apdovanojimą girdžiu nuo pat pirmųjų dienų Lietuvoje, tad jį gavęs jaučiausi labai pagerbtas. Mano tėtis sužinojęs apie mūsų darbo įvertinimą, pastebėjo, kad Belgijoje irgi turėtų būti panašaus tipo apdovanojimai. Toks įvertinimas, tai paspirtis kūrėjui ir drauge rekomendacijos žiūrovui. Manau, būtent taip ir vertinu auksinį scenos kryžių ir esu labai dėkingas. Visgi, labai svarbu buvo pajusti, kiek žmonių atvirai reiškė džiaugsmą ir palaikymą, kuomet mudu su Gintare gavome apdovanojimą, tokių emocijų potyris ir suteikė daugiausia laimės.

Silvija: Išgyventa euforija, apdovanojimai puošia krutinę, tad kokie tolimesni ateities planai?

Gintarė: Spektaklį „Aside“ mes su Niels sukūrėme jau po Padi Dapi Fish vėliava. Su savo idėja atkeliavome į Klaipėdą susitikti su Agnija Šeiko tikėdamiesi pasiklausinėti, ar pajūryje yra kokia pigi salytė spektaklio statymui. O ji mums atsakė pateikdama daugybę pasiūlymų. Nuo tada su Niels įsiliejome į šio teatro veiklą. Yra minčių ir toliau kurti kartu, be to dar vasarą sukūrėme kitą trumpą duetą vienam festivaliui Olandijoje. Kadangi jis rodomas lauke, galbūt atšilus orams jį atstatysime. Laikas parodys.

Niels: Nežinau, ką atneš ateitis. Menininko gyvenime tai labai neapibrėžta sąvoka. Netolimoje ateityje noriu toliau dirbti su Padi Dapi Fish trupe ir projektais. Šiuo metu kuriu savo solinį pasirodymą „Birthmark“. Taip pat turiu kelis kontraktinius pasiūlymus Manheime ir Amsterdame, tačiau jie skirti trumpiems projektams, todėl vis tiek gyvensiu Lietuvoje. Tai mano kaip kūrėjo ir menininko ateitis. Tačiau kaip žmogus noriu padėti ir užmegzti dialogus su kitais, tapti dalimi, prisidedančia prie socialinės nelygybės mažinimo. Privalau dirbti su savimi, tapti malonesniu žmogumi: gerbti ir būti gerbiamu, mylėti ir būti mylimu.

Silvija: Apdovanojimai apdovanojimais, tačiau neabejoju, jog santarvės, o ypač santarvės su pačiu savimi turėtų siekti daugelis. Nesu linkusi prie patetiškų pabaigų, tačiau šiuo atveju, tiesiog paprastai dėkoju už jūsų nuoširdumą ir atvirumą, už gebėjimą tapti pripažintais, o ne atstumtais.

„Šokio pasaulyje: naujienos, įvykiai, jų vertinimas ir komentarai“ projektą dalinai remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"