Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Pribloškiantys dailininkės Marijos Cvirkienės atsivėrimai laiškuose

 
M. Cvirkienės autoportretas 
M. Cvirkienės autoportretas 

„Tu buvai, esi, Tu būsi, būsi...“ – tai buvusios Šiaulių universiteto dėstytojos Eleonoros Eglės Prėskienienės eilėraščio apibendrintos visų gyvųjų mintys, atgręžus „liūdną veidą praeities prisiminimų pusėn“.

Beveik prieš 30 metų Marija Cvirkienė sakiusi Arvydui Juozaičiui („Naujoji Romuva“, 1990, nr. 2): „Esu jautri, man visuomet nesunku pravirkti. Kartais rašau laiškus. Šiauliuose gyvenančiai vienai dėstytojai esu parašiusi gal jau 50 laiškų.“

Ji tik ieškojo santykių, grįstų interesų bendrumu, tarpusavio supratimu.

Taigi, tie laiškai bičiulei į Šiaulius pirmiausia ir sužadino poreikį prisiminti Anapilyje ant vėlių suolelio besiilsinčią dailininkę Mariją Cvirkienę. Antra, išskirtinio dėmesio verti du A. Juozaičio straipsnio teiginiai: „Šeimininkė priima svečius retai“ bei „Ir šiandien Marija Cvirkienė neliaupsinama, – kaip tikra klasikė, ji pripažįstama ir tyliai“. Kodėl „retai“? Kodėl „tyliai“?

Į klausimą – Kodėl „šeimininkė priima svečius retai“? – A. Juozaičio lyg ir atsakyta minėtame straipsnyje („Kam nusišypso laimė, tas pavagia brangiausią jos dovaną – dienos šviesą“). Žinant M. Cvirkienės laiškų E. Prėskienienei turinį, šį atsakymą galima išplėtoti papildant jį ir kitais aspektais.

Beveik ketvirtį amžiaus trukęs susirašinėjimas

1994-ųjų rugsėjo 22 d. laiške M. Cvirkienė rašė E. Prėskienienei: „tvarkydama savo foto ir laiškų „archyvą“ – radau Jūsų pirmą laišką, kuris datuotas 1975 m. – man pasirodė neįtikėtina. Kitąmet švęsim sukaktuves!“ Vadinasi, dėstytojos ir dailininkės susirašinėjimas tęsėsi maždaug 25 metus. E. Prėskienienės archyve išlikę apie 56 laiškai kurių du rašyti ant skoningai parinktų velykinių atvirukų, o vienas – ant dviejų atviruko dydžio reprodukcijų „Marija Cvirkienė. Studentė. 1965“ ir prierašo: „Atleiskit, kad rašau atvirlaiškius – nerandu namuose popieriaus“.

Pirmasis laiškas datuotas 30. III. 89, o paskutinysis – 22. XII. 2000. Kai kuriais metais atsiųsta 9–13 laiškų, o kitais pasikeista vos vienu – trimis. Priežastys, matyt, susiję su dailininkės sveikata ir / ar namų rūpesčių gausa (gyveno su dukra Elena Pivoriūniene ir vaikaičiu Aidu). Labai dažnai M. Cvirkienė pabrėžia šiaulietės Eglės pareigingumą atsakyti į laišką: „Jūs taip greit atsakote, o tai man prie širdies“ (1. IX. 94 ); „Buvau išlepinta Jūsų greitais atsakymais, dėl to ir dabar susirūpinau“ ( 5. XI. 94. Pastaba. Susirūpinta negavus atsakymo po 2 ar 3 savaičių nuo savojo išsiuntimo); „lauksiu nors kelių žodelių, žinau, kad Jūs labai užimti, bet ... laišką gausiu!“ (28. VI. 95 ) ir t. t.

Darytina išvada, kad dailininkė nebuvo užsidarėlė, vengianti bendrauti su žmonėmis. Ji tik ieškojo santykių, grįstų interesų bendrumu, tarpusavio supratimu. Jai, be abejo, buvo svarbus bendravimo patvarumas, psichologinis artumas ir kiti dalykai, patvirtinantys, kad žmogų tikrai galima vadinti bičiuliu.

Aiškindama, kodėl vėlavusi parašyti atsakymą, M. Cvirkienė dažnokai nurodo sveikatos stoką arba slogią, gal net depresinę nuotaiką: „Jaučiuosi labai kalta, kad taip ilgai tylėjau... Prisipažinsiu, kad labai kaltas mano amžius, sirguliuoju, amžinai kur nors gelia, skauda, nuotaika bloga. Buvau visą gyvenimą aktinga, vis ką nors dirbdavau, vis kur skubėdavau, o dabar sėdžiu sustingus, be svajonių, be norų – pusiau gyva...“ ( 25. II. 93); „Mieli p. Egle ir p. Broniau, / Aš dar gyva!.. Nepasiduodu, nors dažnai būna labai, labai liūdna“ (22. II. 98) ir daug kitų panašių atsivėrimų ta tema. Taigi, galima suprasti, kodėl M. Cvirkienė, visada laukianti Eglės laiškų, pati kartais net labai ilgai vėluoja išsiųsti atsakymą.

Šeimos reikalai, rūpesčiai, džiaugsmai

Kaip matyti iš laiškų, Marija Cvirkienė buvo šeimos žmogus. „Aš tokia Barbė-devyndarbė, vis blaškaus tarp virtuvės ir teptuko, taip labai sunku... (12. II. 94); Paskutiniu laiku turėjau daug rūpesčių su savo anūko egzaminais, ne dėl to, kad jam ką padėčiau, bet, būdama nebloga kulinarė – taikau jam skaniau pavalgyti, kad tik geriau pasiruoštų“ (27. VI. 94). Žinia, iš akių nepaleidžiamos ir kitų artimųjų bėdos, rūpesčiai. Močiutei-Mamai skauda širdį, kad „serga sunkiai [...] vyriausia proanūkė Dominyka [...] persišaldė kojytes ir apsirgo inkstų uždegimu [...] gaila sūnaus, jis ypatingai pergyvena“ ( 30. III. ? ) ir t. t.

Kad ir kaip Mama-Močiutė Marija būtų paskendusi buities smulkmenose, nors ir baisingai pavargsta prie viryklės, tačiau patenkinta: „šeima didelė – aš dar visiems reikalinga“. Reikalingumo jausmas, matyt, švelnina savigraužą, kad labai stinga laiko tapybai. Antra vertus, šiandien neetiška būtų komentuoti, ką Močiutė Marija turėjo galvoje, t. y. ką mąstė, jautė rašydama, kad ir šias mintis: „[...] ir iš kur mano energija dar imasi – esu apkrauta visokiais rūpesčiais ir darbais – nežinau, kaip išbristi iš tos košės“ ( 4. III. 97).

Tik šiandien turiu valandėlę laisvo laiko, galiu pasikalbėti su Jumis. [...] Mane ta buitis baigia sunaikinti.

Kas čia išsakyta? Dejonė, aimana ar tylus džiugulys, kad gali suktis plušos verpetuose, sumuoti atliktinus ir pabaigtus darbus? Pastarasis atsakymo variantas patikimesnis. Atrodo, tik kelissyk menininkė guodžiuojasi namų šeimininkės, tiksliau sakant, virėjos dalia, pvz., „Tik šiandien turiu valandėlę laisvo laiko, galiu pasikalbėti su Jumis. [...] Mane ta buitis baigia sunaikinti. Nebegaliu taip greitai dirbti, kaip anksčiau, pietų virimas užima beveik pusę dienos, laimė, kad tik 3 dienas į savaitę turiu tuos pietus virti...“ ( 28. IV. 96). Bet juk visa tai dideliai natūralu, žmogiška – kiekvienas mūsų pasibėdojame nuovargiu, kuris teikia pasitenkinimo: „O tas mano užimtumas gerai daro – laiko mane „ant paviršiaus“ (14. X. 94).

Be sustabarėjusių, kasdien besikartojančių darbų darbelių (barškinti indais, lupti bulves ir t. t.), prorečiais būta ir neeilinių rūpesčių, tiksliau sakant, šeimos švenčių. Pvz., kviesdama bičiulius šiauliečius į svečius, Marija laiške rašo: „[...] lauksiu po 14 d. II mėn. (anksčiau – ne ), nes yra mano mylimo sūnaus gimimo diena ir būsiu užsiėmus „torto“ kepimu – o tai man sunkus uždavinys, sunkiau negu peizažą piešti“ (12. II. 94); „Rudenį – mano gimtad., namie „susimesim į krūvą“, tik savų bus 11–15 suaug. ir 21 vaikai (pro-, proanūkiai)“ (28. VI. 97).

Kada tik Mama-Močiutė Marija laiškuose Eglei berašytų apie dukrą ar sūnų, apie anūkus ar „pro– proanūkius“ , iš tų eilučių sklinda nuostabus jausmas, nusakantis rašančiosios aukštą savo artimųjų vertinimą, didžiavimąsi jų buvimu. Galima būtų minėti ir nemažai kitų laiškuose išsakytų analogiškų atvejų, liudijančių rašančiosios jausmų kultūrą.

Apžvelgus laiškų autorės – Marijos Cvirkienės, kaip šeimos žmogaus, teminę liniją, ryškėja keli svarbiausi dalykai. Pirma, ji džiaugiasi, kad gali gyventi artimųjų rūpesčiais, gali veikti artimųjų labui, gali didžiuotis artimųjų pasiekimais, jų dvasiniu augimu, tobulėjimu. Antra, matydama, kaip artimųjų ir / ar jos pačios gyvenimas vienu ar kitu atveju virsta sunkiai nešamu kryžiumi, Mama-Močiutė vadovaujasi nuostata – svarbu ištverti, svarbu nesugniužti, svarbu išlaikyti pusiausvyrą, svarbu į šalia esantįjį žvelgti su meile, kuri, pasak Tėvo Stanislovo, daug pakelia, daug supranta, daug atleidžia ir daug pasiekia. Taigi, atsidavimas ir aukojimasis artimiesiems irgi gali būti svarus argumentas, kodėl „šeimininkė priima svečius retai“.

M. Cvirkienės jaunystėje skulptoriaus P. Aleksandravičiaus darytas jos biustas. (1996 m. „Naujosios Romuvos“ viršelis)
M. Cvirkienės jaunystėje skulptoriaus P. Aleksandravičiaus darytas jos biustas. (1996 m. „Naujosios Romuvos“ viršelis)

Orumo ir pinigų stygiaus dilema

Praėjusio amžiaus antroje pusėje TV žiūrovų dėmesį buvo prikaustęs filmas, kurio turinio esmę apibrėžė du antonimai: spindesys ir skurdas. Minėta žodžių priešprieša savo laiku (o gal ir iki šiol) labai tiksliai charakterizavo Lietuvos menininkų ekonominę padėtį, t. y. galimybes užsidirbti sau / savo šeimai pragyventi pinigų ir planuoti išlaidas. Nepasakysi, kad tuos meno žmonių gyvenimą apibūdinančius žodžius be išlygų galėtume taikyti M. Cvirkienei, tačiau sąsajų nemažai. Jos spindesiui atskleisti pakaktų menotyrininkų M. Vorobjovo, L. Katino, D. Ramonienės, A. Molnikaitės kelių tezių:

* Pavardės Marija Račkauskaitė, Marija Cvirkienė figūruoja visuose respublikos dailininkų meno parodų kataloguose nuo 1935 m. Dalyvavo parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje.

* M. Cvirkienė – tapytoja iš Dievo malonės, suvokusi savojo meno paslaptį, kuri glūdi giliausiame dailininkės nuoširdume. Nedirbtinis jausmo nuoširdumas rado adekvačias išraiškos priemones, tapybą kaip gryną spalvų ir šviesos muziką, kaip įkvėptą lyriką.

* Pagrindinė paveikslų gaida – džiaugsmas, o bendra žymė – poetiškumas. M. Cvirkienės paveiksluose kuriamas pasaulis alsuoja gyvybe, džiaugsmu, grožiu ir šviesa.

* M. Cvirkienės kūryba atstovauja lietuvių koloristinei emocionaliosios krypties tapybai, kurioje daug sąlyčio taškų su impresionistinės dailės principais: akcentuojama spalvos, šviesos, formos, įspūdžio ir nuotaikos išraiška.

* Savo darbuose teigia tikėjimą žmogaus gerumu, jo ilgaamže patirtimi, apsaugančia kiekvieną nuo blogio. Kūrybos pasaulyje telpa džiaugsmas ir nerimas, rūpestis ir svajos, ilgesys ir švelnumas, gili sielos ramybė.

* Dailininkė subtiliai jaučia gamtos grožį. Jos peizažai – ne šiaip sau gražūs vaizdai. Čia visur savita, įtaigi nuotaika, individualus charakteris. Pats brangiausias M. Cvirkienės kūrinių bruožas – poetinė atmosfera, poetinis laukas, supęs jos vaizduojamą pasaulį.

* M. Cvirkienės kūryba – tai vibruojančio spalvinio ir faktūrinio ritmo iliuzija, tai fenomenas, kuriame laisvas paprastumas jungiasi su tauria aristokratiška gracija, nesvarbu, ką ji tapytų – medžio kamieną, rožės žiedą ar moters akis.

* 1965 m. suteiktas LTSR nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1972 m. – LTSR liaudies dailininkės vardas, 2000 m. apdovanota 5 laipsnio Gedimino ordinu.

Šiems gražiems M. Cvirkienės, kaip iškilios tapytojos, vertinimams / charakteristikoms disonansu nuskamba jos pačios mintys iš laiškų, adresuotų E. Prėskienienei:

Miela ponia Egle,

Nesupykit, kad taip familiariai kreipiuosi. [...] prisiminusi, kad Jūs seniau prašėt paveikslo, o aš neigiamai atsakiau, nutariau pranešti, kad turiu kelis atliekamus, o, be to, jei ne mano būtinas reikalas truputį „užsidirbti“, atiduočiau su malonumu ir be jokių pinigų. Mat, aš apie balandį nutariau parodėlę suruošti „Vartų“ galerijoj. Duočiau 7–9 darbus, bet labai brangiai kainuoja rėmai. O aš be pensijos neturiu jokių „išteklių“. Man bendrai kalbėti apie pinigus baisiai sunku, o kiek kartų jau reikėjo iškęst tą kartų žodelį – kiek kainuoja!.. Tai baisu... Jeigu aš prašyčiau po 75 (rb / Lt), ar nebūtų Jums per brangu. [...] gal tiek, kiek prašiau, nelabai Jums per daug. Aš žinau, kad dabartiniais laikais žmonės su sąžine ir dori labai mažai turi pinigų. Aš, pavyzdžiui, gaunu valytojos pensiją, nors prie molberto stovėjau ne 30, 40 metų, o ištisus 63!!!

Dabar, kaip didžiausią malonę mūsų gerbiamas P. Aleksandravičius gavo padidintą pensiją 160 Lt. /

Taigi, baigsiu – viso, viso geriausio ir taip pat p. Jūsų vyrui. // Marija Cvirkienė, 4. I. 1994.

Liūdesys apima skaitant kitus analogiškus dailininkės pasiguodimus, kuriuose netiesiogiai sielojamasi, kaip dėl nuolatinio pinigų stygiaus tenka „pamiršti“ savo orumą, savigarbą:

* Turiu Jums peizažą – gal prisimenat – žiūrėjot mano kambary tokį nediduką pilkai žalią – simetriškai susiglaudę medžiai sudaro lyg vartus į erdvę, į vandenį... Bet gal dar spėsiu kitą užbaigti. Dėl kainos negaliu nieko sakyti, kadangi turiu nemažai žemaitės kraujo – pasakysiu – kiek negaila. Nepykit už tą merkantilinę gaidelę – man baisiai šlykštu, niekad nepardavinėčiau, o dovanočiau tiems, kuriems patiktų mano lyriški peizažai ar gėlės, bet... bet... Mes jau sėdim „kalioše“... (15. X. 96).

* Jūsų mielą vyrą p. Bronių neturėjau kuo pavaišinti – sėdžiu amžiname „kalioše“. Gal dabar truputį atsigausiu – atrodo, mano vieną did. peizažą nupirks į Skandinaviją Prezidentūra!!! Cha, cha (100 x 80) – tai toks didelis! (16. XII. 1996).

* Jūs tiek daug man dovanų atvežėt ( ypač grybai ), turėčiau visai iš Jūsų neimti litų už tapybą, bet kad aš visiškas ubagaus, neturiu jokių santaupų, o viskas brangsta ir brangsta. Nenoriu apie tai rašyti, šlykštu amžinai dejuoti. Jei dar sugebėsiu tapyti – būtinai Jums dovanosiu kokį „rudenėlį“ (29. IV. 94).

* Būkite gera – parašykite, ar dar norite mano peizažo? Mielu noru dovanočiau, bet šiuo metu labai liūdni reikalai su mano pinigine – ten švilpia vėjai – kaip šlykštu kalbėti apie pinigus (7. X. 96).

* Tiesa, gavau tokius labai brangius vitaminus, rodosi, vadinasi – Geriavit – rudos kapsulės – kvepia šokoladu. (Štai tau ir dailininkė – nebemoku tokios kapsulės nupiešti!!). Cha, cha... Būtinai gaukit! Padarys stebuklą! (šveicarų gamybos) (Labai brangios).

Vienąsyk griežtai nuskamba dailininkės žodis, kad ji pasielgsianti taip, kaip jos sąžinė diktuoja: „Jums žadėtą darbelį aš vis tiek dovanosiu, nes visada išlaikydavau žodį, kad tik sveikata galutinai nesušlubuotų“ (20. IX. 94).

Lietuvai nusipelniusios menininkės statusas netapo dailininkei dvasinės apsaugos priemone, jai sprendžiant piniginius reikalus. Tai, be jokių abejonių, menininko dramatizmas.

Orumas atspindi žmogaus įsisąmonintą savo paties vertingumą, suteikia jam kilnumo, stiprina jo dvasinį savarankiškumą, tačiau žymios menininkės statusas nesudarė jai sąlygų elgtis taip, kaip norėtų, būtent, ne parduoti bičiuliams peizažą, o dovanoti jį. Lietuvai nusipelniusios menininkės statusas netapo dailininkei dvasinės apsaugos priemone, jai sprendžiant piniginius reikalus. Tai, be jokių abejonių, menininko dramatizmas, nes jis kenčia negalėdamas vadovautis savo įsitikinimais, kai susiduria su nelengvai įveikiamomis kliūtimis (nuolatiniu pinigų stygiumi) ir kartu su savo vidiniais prieštaravimais.

Praėjusio laiko ilgesys ir griaustis

M. Cvirkienės laiškuose nemažai dėmesio skiriama praeities priminimams, įveriant į atminties juostą džiaugsmo trupinių, žinoma, neišvengiant „ir aštraus skausmo šukių“: „Man juokas ėmė perskaičius Jūsų laiške, kur rašote, kad gal esu Nidoje... cha, cha, nemačiau Nidos nuo 1935 m., nuo savo medaus mėnesio. O taip norėčiau ten būti... Aidas sakė, kad be galo gražių kampų-kampelių yra, kaip tik dailininkui. Tiek to, jau viskas praėjo“ (28. VII. 94).

Kitas laiškas pilnas dar liūdnesnių, tiesiog skaudžių prisiminimų: „Ką aš galiu atsakyti Jums? Pirmiausia – mes jau antra vasara negalime važiuoti į Palangą – kur išdraskytas visas namelis, išardytas sodelis – kadangi statomas priestatas mūsų „plotelio“ sąskaita, visą sodelį išbjaurojo, o namelį plėšikai apvogė. Įsilaužė pro langą – išvogė visus kilimėlius, užklojimus (lovų), išdraskė radijo aparatą, pavogė indų, išdaužė visas nuotraukas – metė ant žemės ir spardė kojom. Pavogė did. dalį knygų – štai ir prigyvenom vandalų „žygių“. Sesutė labai pergyveno, jokių žygių nedarėm „teisybės“ ieškojimui. Aš gana pesimistiškai nusiteikusi dėl to viso mus supančio pasaulio, laimė, kad gal nauji vėjai padės šiek tiek „praskaidrinti“ mūsų dienas“ (90. X. ?).

Gilia nostalgija apgaubti prisiminimai iš gyvenimo Fredoje laikų, ten, kur, anot menotyrininkės D. Ramonienės, „medinis namas su stikline veranda pavasarį ir vasarą skęsta žydinčiame sode, kuris žiemą dabinasi sidabro šerkšnu, o rudenį dega visais aukso atspalviais. „Viename laiške M. Cvirkienė rašo: „[...] labai labai dėkoju už gražų sveikinimą, paminėjot man Fredą – tai man kaip gimtinė. Be ašarų negaliu jos prisiminti. Ten buvome dar visi: tėveliai, vyras, maži vaikai ir grožis gamtos ir nesutaršytas, nesudarkytas mano likimas“.

Nugyvenau nuostabų ir drauge sunkų gyvenimą, patyriau daug gero, bet gal daugiau blogio ir skriaudos, apkalbų ir skausmo, bet ką padarysi, taip reikia!

Freda neišleidžiama iš galvos, užsimezgus laiškų mintims apie metų laikus, būtent: „Man ruduo primena Fredą – kaip ten buvo gera, kvapas žemės, lapų, medžiai ilsisi po vasaros kaitrų – neapsakomas jausmas (94. IX. 9). Maždaug po trejų metų dailininkė rašo: O aš nebematau nieko, tik iš savo langų stebiu dangų, gausią lapiją, kuri yra prieš balkoną, mano dvi didžiulės liepos šlama čia pat, visas mūsų kiemas taip sužėlęs, taip turtingai išbujoję visi medžiai, kad šiuo metu yra „žalia košė“ – kaip aš vadinu. Ilgai žiūriu į tuos medžius, o akyse, atminty – Freda, Fredos sodas, gojai ir drauge visa jaunystė. Stengiuos varyti šalin mintis apie jaunystę – per daug sunku, kai esi griuvėsiai“ (24. VIII. ?).

90. V. 6 d. datuotame laiške Marija Cvirkienė nueitą gyvenimo kelią apibendrina tokiomis mintimis: „[...] nugyvenau nuostabų ir drauge sunkų gyvenimą, patyriau daug gero, bet gal daugiau blogio ir skriaudos, apkalbų ir skausmo, bet ką padarysi, taip reikia!“ Tų dalykų nė viename laiške dailininkė neplėtoja, netęsia minčių.

Šios širdį gildančios laiško citatos slėpinį galima bent iš dalies atkurti pasitelkus internetinėje erdvėje esančią informaciją apie rašytoją Petrą Cvirką, dailininkės seserį Elizą ir kt. Straipsnyje „Klangių grynuolio tragedija“ ( veidas.lt, 2010 kovo 15) rašoma: „Prieš 60 metų dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdinta tokia karikatūra: trys rašytojai – Salomėja Nėris, Liudas Gira ir Petras Cvirka klūpo prie rimbą laikančio sovietinio veikėjo kojų. Iki sovietų ultimatumo Lietuvai buvo likusios suskaitytos savaitės. Toliaregiška buvo toji laikraščio karikatūra. [...] Visų trijų karikatūroje pavaizduotų rašytojų gyvenimas nutrūko pirmaisiais pokario metais [...]. 1947 m. pavasarį neatlaikė P. Cvirkos širdis“.

Kristina Ragaliauskienė, rašytojo dukterėčia pateikia (Jurbarko „Šviesa“) tokią dėdės mirties versiją: „Mama yra sakiusi, kad brolio mirtis buvusi paslaptinga. Rašytojo žmonai nebuvo leista gyventi kartu Vilniuje, ji glaudėsi pas savo tėvus Kaune. Namiškiai Klangiuose gavę pranešimą, kad Petras Cvirka mirė apsinuodijęs grybais. Po Cvirkos netrukus miręs ir jo palatos kaimynas, o rašytojo gydytojui 1947 m. buvę leista išvykti į Prancūziją.“

Belieka šias mintis papildyti biografijos faktais, kad Marija laukėsi, kai rašytojas mirė taip ir nespėjęs pamatyti dukros, pakrikštytos Elenos vardu, o žmona visą likusį gyvenimą našlavo.

Būtina stabtelti ir prie pačios M. Cvirkienės atsivėrimų „Naujosios Romuvos“ žurnalistui: „Traukiantis nuo vokiečių, mudu su Petru bėgome per Svėdasus. Ten Petrą „medžiojo“ du vyrai. Pasiėmęs pistoletą, jis išėjo į rugius, pasislėpė. [...] Pusantrų metų Andriuko mano mama neatidavė mums vežtis, taip ir pasiliko kaime šalia Svėdasų. [...] Petras nežmoniškai troško gyventi ir baisiai norėjo rašyti. [...] Bet per karą buvo įsitikinęs, kad jam reikia važiuoti į Ameriką. Dėl to daug bėdos prisidarė – tada jį ir ėmė persekioti. [...] Mes nuolat bijojome KGB. Visi žinojome, kad Kirovą ir net Gorkį Stalinas sunaikino. Virš žinomų rašytojų visą laiką kabojo Damoklo kardas. [...] Esu tikra, kad Petrui taip greitai pastatė paminklą Vilniuje vien todėl, kad nekiltų įtarimų, jog jo „atsikratė“.

Petras nežmoniškai troško gyventi ir baisiai norėjo rašyti. [...] Bet per karą buvo įsitikinęs, kad jam reikia važiuoti į Ameriką. Dėl to daug bėdos prisidarė – tada jį ir ėmė persekioti. [...] Mes nuolat bijojome KGB.

Ne tik sutuoktinio likimas, bet ir brolio Vytauto (Victor Rackus) atsiskyrimas nuo šeimos (1944 m. emigravo iš Lietuvos, gyveno Ohajo valstijos Toledo mieste) virto nesibaigiančiu ilgesiu, vargu ar besitikint jį pamatyti. Brolio gedavimas laikui bėgant virto ir jo gedėjimu: „Šiom dienom gavau laišką iš brolienės, iš USA, pranešė, kad mirė mano brolis. Labai buvo liūdna ir sunku“ (96. IV. 28).

Be abejo, skaudesiu Marijai tapo ir sesers Elizos gyvenimas, nors apie tai nė žodeliu neužsimenama laiškuose Eglei. 2006 m. liepos mėn. „MM“ korespondentė A. Urbonaitė, be kitų faktų, minėjo: „Eliza Venclovienė jau dešimt metų nėra mačiusi Gedimino prospekto Vilniuje, kuriame gyvena“. Pirmiausia, tai amžiaus ir sveikatos pasekmė. Antra, prieštaringai vertinamo rašytojo Antano Venclovos žmona „visais laikais vengė viešumos, ypač gatvių, kur visiškai nepažįstami žmonės suteikdavo sau teisę jai reikšti įvairiausias pretenzijas – vieni dėl vyro, kiti – (tam tikra prasme tie patys) dėl sūnaus, ypač pastarojo“, mat, ji pati sūnui (Tomui Venclovai, dabar Jeilio universiteto profesoriui) 1977 m. patarė palikti gimtinę („Šiaurės Atėnai“, 2007 04 21).

Tokie Marijos širdskaudžai, išskyrus vieną kitą sakinį, kad sesuo blogai mato ir kad jos sūnus Andrius jai padeda, laiškuose neminimi. Vadinasi, ne tik Eliza, bet ir Marija per daug niekad neatviravo ir „savan pasaulin nieko neįsileisdavo“. Šiuo požiūriu Eglė, tam tikra prasme, panaši į jas: „Reiktų visiems daugiau džiaugtis, palaikyti vienas kitą, suteikti dėmesingumą ir rūpestį. O žmonės bėga vienas nuo kito... O aš bėgu labiau visų. [...] Nėra vienatvės, yra tik kiekvieno gyvenimas atskirai. Tai ypač jaučia tie, kurie iš prigimties yra meno žmonės“ (Šiaurės Lietuva, 2011).

Saulės ir akių šviesa – prasmingo buvimo garantas

Dailininkės M. Cvirkienės dažname laiške gedaujama saulės. Menotyrininkų pasvarstymuose pabrėžiama, kad M. Cvirkienės peizažų savitumas – užfiksuoti saulėtos vasaros, saulėtų rudens dienų įspūdžiai, pabrėžtas šiltas auksinis paveikslų koloritas, kad „išskaidyta šviesokaita ryškina auksinių atspalvių gausą“, kad „spontaniškais teptuko prisilietimais“ dailininkė peizažuose atgaivina saulės šviesą ir pan. Vadinasi, pati M. Cvirkienės kūrybos esmė sufleruoja šio dangaus šviesulio poreikio būtinybę. Antra, saulė, t. y. ryškesnė dienos šviesa, dailininkei būtina ir dėl susilpnėjusio regėjimo. Aukščiau minėto straipsnio „Naujojoje Romuvoje“ frazę – „Kam nusišypso laimė, tas pavagia jos dovaną – dienos šviesą“ – galima tikslinti, pildyti M. Cvirkienės laiškų mintimis apie saulę, šviesą ir tapybą. Juose nemažai pasidžiaugimų, kad gali tapyti, žinoma, yra ir nuoliūdos:

* Labai skaudu, kad mažai Saulės, neįmanoma nieko nutapyti, o tiek vilčių turėjau su naujais metais ir su ilgėjančiom dienom (14. I. 95).

* Laimė, kad tamsios, pilkos dienos praėjo, šiandien ir vakar pilna saulutė šviečia visu tempu, tik dar nešildo. Bet svarbu, kad galima tapyti (15. I. 96).

* Tik labai skaudu, kad ne taip išeina su darbu, kaip norėtųsi. Viena norėti, kita galėti – tai mano ir Balzako mylima patarlė. Grūmoju dangui, kad toks siaubingai tamsus, pilkas, be vilties, prošvaisčių – nuobodu ir liūdna – negaliu daryti savo mylimo darbo ( 14. I. 97).

* [...] baisu tai, kad tokioj gilioj senatvėje tiek daug noro tapyti... tai mano geriausi vaistai nuo visų ligų, o nuo baisiausios ligos – senatvės – vaistų nėra... (4. III. 1997).

* Dievas nepagailėjo man sveikatos, tik regėjimas prastas, vis vien nenusimenu. Jau dienos šviesesnės, sniegas iškrito ir galėsiu dirbti savo mylimą darbą. Turiu labai įdomių sumanymų, kad tik išeitų tai, ką išsvajojau (15. XI. 99).

* [...] negaliu tapyti – o tai man tolygu mirčiai! Tik viena žinau – ištvėriau labai daug, visokių gyvenime buvo smūgių – atlaikiau ir dėl to taip ilgai užsibuvau, o išeiti visai nenoriu baisiai, daugiau niekad nematyčiau nuostabios gamtos grožio (22. XII. 2000. Iš paskutiniojo laiško Eglei).

Matyt, panašios nuotaikos M. Cvirkienę užvaldydavo ir rudenį, tik kur kas stipriau: * [...] ateina mylimiausias metų laikas – ruduo, tada tikrai vaikščiosiu porą metrų virš žemės (8. VIII. 95); * Oras nuostabus! Man ruduo mieliausias laikas, nors auksas jau blėsta, gal gamtoj geriau, o pro langą nebematyti nei geltonų kaštonų, nei kitų spalvų... Baigia nubyrėti stebuklų stebuklas – medžiai nuberti brangakmeniais, dėkinga gamtai, kad taip ilgai duoda saulės spindulius (15. X. 96).

Negaliu tapyti – o tai man tolygu mirčiai! Tik viena žinau – ištvėriau labai daug, visokių gyvenime buvo smūgių – atlaikiau ir dėl to taip ilgai užsibuvau, o išeiti visai nenoriu baisiai.

Tikriausiai tas auksu ir / ar variu apsikaišęs ruduo dailininkės buvo laukiamas ir mylimas kaip dvasinės atgaivos šaltinis: „Rudenį baisiai mėgstu, labiausiai iš visų metų laikų – bet tapybai – tai pragaištingas laikas“ (94. IX. 22). Apie rudenį, kaip tapybai pragaištingą laiką, užsimenama ne viename laiške E. Prėskienienei: * Šiandien žadėjau daug tapyti, bet tiek tamsu, apmaudu be galo (20. IX. 94); * laukiu Saulės, kad būtų šviesiau, mano tapybai reikia didelės šviesos (matyt, kiekvienai tapybai) (28. IX. 96); * Grūmoju dangui, kad taip siaubingai tamsus, pilkas, be vilties, prošvaisčių – nuobodu ir liūdna – negaliu daryti savo mylimo darbo ( 14. I. 97) ir pan.

Sunkių išgyvenimų dėl sparčiai prastėjančio regėjimo ir nevilties apimta dailininkė griebiasi savigelbos, tikėdamasi teptuku bent trumpam nuvyti įkyrias mintis, bent kelioms valandoms užsimiršti atsistojus prie molberto: „Aš dar gyva! Rašau bjauriai – nepykit, supraskit. Mano regėjimasis menkėja. [...] Mintyse dažnai prisimenu Bethoveną. Muzikas be klausos! Vargšas dieviškasis Bethovenas, o aš prieš jį menka muselė – tapytoja be regėjimo“ ( 98. II. 22).

Atrodo, kad tamsusis metų laikas dailininkei būdavo ir depresinių nuotaikų priežastis: „Su šilima, su saule grįžta jėgos, vėl pradėsiu dirbti, gal kas išeis. O šiuo metu apėmęs buvo toks tinginys, kad baisu... valandų valandas sėdžiu ar guliu ir nieko nei galvoju, nei skaitau – baisi nuotaika, tinginys užvaldęs galutinai. O aš taip nekęsdavau tinginių“ (16. IV. 95).

Eglei Prėskienienei ruduo žadindavo būties asociacijas: „Praėjo vasara. [...] Vakar pro mokyklos langą mačiau išskrendant gal gerves, gal žąsis. Keli vaikai pamatė, o kiti tik šurmuliavo tarpusavyje. Ir studentėms nė motais. O aš visą vakarą negalėjau nieko kito galvoti – tik apie tuos paukščius. Tai dar ir dar kartą graudu, beprotiškai tuščia, tai dar kartą patvirtina, kad viskas eina vakarop“ arba „ Šią vasarą taip ryškiai visą laiką jutau artėjantį rudenį. Atrodė, kad viskas viskas taip greitai nužydės...“ (Šiaurės Lietuva, 2011).

Eleginio pobūdžio nuotaikos

Žvelgimas į gamtą kupinomis žavesio jos grožiui ir meilės jai akimis neretai ir M. Cvirkienės laiškuose siejamas su būties žemėje trumpalaikiškumo, su senatvės atnešamo bejėgiškumo skausmu: * Senatvė sparčiais žingsniais eina ir kankina mane – bet svajoti dar galiu. To man niekas neatims (19. V, 1995); * Senatvė spaudžia iš visų jėgų, kas ką nugalės, nežinia, turbūt, senatvė... Kai Jums sukaks 83 m., įdomu, kaip Jūs jausitės?.. Neduok Dieve, kaip sunku. Bet gelbsti darbai ir dėl to neturiu laiko įsiklausyti į visokias negalias, kurios mane smaugia (9. IX. 95).

Arba: * Dabar tokia nuotaika, kad jei teks greit eiti į Nežinią – skaudu, kad daug darbų nepadaryta, nesutvarkyti mano užrašai, nebaigti kelios dešimtys paveikslų, kurie, mano manymu, galėtų turėti kokią nors vertę, jei juos „sutvarkyti“, o tai aš bijau – nebespėsiu. Tos minorinės gaidelės Jums tik sugadins nuotaiką, atleiskit, [...] turiu prakeiktą gyvybingumą (iš Tėvelio), noriu dar gyventi, o ateina bjaurios mintys, kad jau gana – prisiminė Verleno eilėraštis – лира прочь – я песню спел, тихо песни прозвучали... (96. I. 15).

Melancholiška nuotaika sustiprėja, kai simboliškai „susiduriama“ su jaunyste: „Siunčiu savo jaunystės nuotraukas – buvau nieko sau pana! Dar liūdniau darosi į tą jaunystę pasižiūrėjus, kai jau esi griuvėsiai“ (Data nežinoma).

Analogiškas žvilgsnis į jaunystę iš retrosperpektyvos E. Prėskienienės dienoraštyje virsta už širdies griebiančia nuoliūda ar net grauduliu, ilgesiu ir sielvartu, susimąsčius apie skubantį laiką ir žmogaus gyvenimo trapumą begalybės kontekste: „Viskas viskas praeina. Tik dabar, palyginus su jaunyste, viskas daug brangiau, reikšmingiau ir skaudžiau. Ar plaukia tas baltas svajonių garlaivis? Nežinau, nežinau. Tik visą laiką negaliu išsivaduoti iš minčių, kad taip mažai liko gyventi. Taip mažai. Ir kodėl toks trumpas gyvenimas, kodėl žaibu sublyksi jaunystė, kodėl tada negalvojame apie trumpumą, laikinumą. O dabar taip aiškiai aiškiai suvokiame, bet nieko nesugrąžinsi. O aš taip dar norėčiau gyventi, rašyti, skaityti, bet viskas viskas jau vakarop. Viskas“... (Šiaurės Lietuva, 2011).

Dailininkės M. Cvirkienės gyvenimo dienas minoriškai, matyt, spalvino ir prisiminimų rašymas (Turiu prisipažinti, kad jau seniai rašau prisiminimus – viso savo gyvenimo istoriją, tik gaila, kad talento nelabai yra, tenka rašyti nemokšiškai, bet ir tai gerai – tik saviems, savo brangiems (94. I. 1); * Skubu tvarkyti savo užrašus – kartais atrodo, kad yra vietų labai neblogų, bet tai atrodo tik man, kadangi aš rašiau – cha – cha (15. I. 95).

Panašias būsenas žadino ir nuotraukų bei laiškų tvarkymas (Šiuo metu aš tvarkau savo „archyvus“, šimtai laiškų, tūkstančiai nuotraukų ir t. t. Darbo daug, noriu viską tvarkoj palikti. Labai jau smarkiu tempu ruošiuos keliauti toliau – o baisiai nenoriu – per daug myliu šį gyvenimą; 20. IX. 94) ir negalėjimas užmiršti geriausių draugių (Mano visos draugės jau užsiklojusios žemele, o aš vis dar krutu ir gadinu visiems nuotaiką (94. IV. 29), *[...] mano visi geriausi draugai, draugės ir artimi bičiuliai jau seniai po velėna. Trečiokaitė, Tarabildienė, Uogintienė, Grincevičiūtė ir kt., visos man brangios kažkur skraido padebesyse – o aš čia viena likus laukiu savo valandos – atleiskit už svarstymus, kuriuos be skonio paleidau – cha, cha – (24. VIII.).

Gyvenimo – mirties tema laiškuose E. Prėskienienei kartojasi gana dažnai:

* Jau laikas į kitą pasaulį, dėl to ir verksnė didelė pasidariau, nenoriu labai skirtis su visu tuo, ką labai mylėjau, su gamta, medžiais, dangum, nes, kaip ten bebūtų, pasaulis toks gražus [...]. O paukščiai, jų giesmės – kaip visuomet mane jaudindavo (28. VIII. 94);

* Ir ateis greit laikas, kai bus paskutinis laiškas, o taip nesinori eiti į nežinią, į tamsą (16. VI. 98).

Analogiškų pamąstymų, godonių randame ir dėstytojos dienoraštyje: „Vis žiūriu į tuos medžius, tą gretimo namo mūro sieną, vis tą pačią. Ir noriu šaukti – kokia neteisybė, didžiausia neteisybė, kad ta siena stovės ilgai ilgai. Viešpatie! Juk ir tie langai, tos durys pranoks mane ... O aš taip trokštu dar ilgai gyventi su paveikslais, eilėraščiais, medžiais ir gėlėmis... (Šiaurės Lietuva, 2011)

Tiesa, M. Cvirkienė savo eleginį nusiteikimą, melancholiją kartais „apkarpo“ kiek pašaipoku savęs vertinimu: „Kažkur neseniai perskaičiau, kad Oskaras Milašius Paryžiuje turėjo kažkokiame parke „savo kampą“ lesyklą, kur kasdien lankydavo savo mylimus paukštelius. Vadinasi, aš panaši į tą genijų... cha, cha“ (28. VII. 94).

Po kelerių metų (1997. III. 4), pasakodama dėstytojai apie paukščiukus, kuriuos galabija valkataujančios miesto katės, rašo: „Jau spėjau paukšteliams pastatyti „paminklą“ – nutapiau kažkokį žalią paukštį viename darbe, kuris dabar iškabintas „Vartų“ galerijoj, ir kitą „įamžinsiu“ dideliame baltame darbe – ten bus visas pulkas paukščių“.

Refleksyvus santykis su savimi ir kūryba

M. Cvirkienę nerimauti, sielotis verčia ir tokios į galvą ir širdį besiveržiančios mintys: „[...] jau išseko mano energija – dar ima baimė, kad nespėsiu nors dalinai aptvarkyti savo abrozdus, kurie yra namuose, o tam reikia daug energijos. Taip ir slenka dienos niekur neišeinant, nieko nenorint – baisu“ (Data neaiški, apie 1997).

Tie dailininkės pasvarstymai „abrozdų“ tema – tai siekis užfiksuoti / įtvirtinti ir apžvelgti savo gyvenimo prasmę, pasireiškiančią dvasiniu malonumu ir patvarios laimės suvokimu, atlikto vaidmens tikslingumu ir optimistiniu gyvenimo tonusu. Akivaizdu, kad dailininkė jaučia dvasinį pasitenkinimą, įsisąmonindama savo, kaip menininkės, pašaukimą. Tačiau, filosofine prasme, nė vienas žmogus nėra išbaigta asmenybė. Jis pašauktas ne tik siekti gėrio, bet ir tobulėti pats bei puoselėti savo darbus / kūrybą.

Dabar matau daug daugiau nei per visą jaunystės gyvenimą – likimo ironija, kada nebėra jėgų – atsiveria nuostabūs vaizdai – pradedu matyti tai, ko nepastebėdavau anksčiau

M. Cvirkienė nesyk besikaupiantį liūdesį būties tema varo šalin sprendimais dalyvauti parodose. 1995 m. pradžioje (vasario 25) šiauliečiams išsiųstame laiške dalijamasi pasvarstymu, kaip originaliai eksponuosianti „Vartų“ galerijoje savo kūrinius, net brėžinį pateikia. 1996 m. vėlų rudenį (lapkričio 7) dailininkė savo mielai p. Eglei rašė: „Dar įsigeidžiau kitų metų gegužės mėn. ruošti parodėlę – gal kas išdegs. Išsitraukiau iš kampo 15 darbų, iš kurių dar galima šį tą padaryti ir prasidėjo. Dirbu, kol Saulė po N. Metų, jei Dievas leis man gyventi, tapysiu visu „pajėgumu“ – cha, cha – kalbėti taip tokiame amžiuje – juokinga. Bet ką padarysiu – dabar matau daug daugiau nei per visą jaunystės gyvenimą – likimo ironija, kada nebėra jėgų – atsiveria nuostabūs vaizdai – pradedu matyti tai, ko nepastebėdavau anksčiau.“

Tai nėra netikėtai galvon šovusios minties pasvarstymai. Maždaug prieš pusantrų metų (1995.V. 19) M. Cvirkienė buvo rašiusi: „Ilgai teko gulėti vienai visą dieną, kol sirgau – tai visus savo nebaigtus darbus perdirbinėjau mintyse ir džiaugiaus, kad sustiprėjusi galėsiu dirbti“. Iš pateiktųjų citatų ryškėja dailininkės teigiama charakterio savybė – reiklumas pačiai sau ir kūrybos rezultatams, siekiant tobulinti juos ir savo meninėmis galimybėmis pakilti aukščiau. Dar 1990 m. pavasarį ji prašė Eglės: „[...] būkite atlaidūs ir dėl mano to natiurmorto – ilgai dirbau, krapščiau – gal bent sąžiningai padaryta, gal tik „polėkio“ mažai“.

Akivaizdus dailininkės gebėjimas analitiškai vertinti savo tapybos trūkumėlius, matyt, tik pačiai kūrėjai įžvelgiamus, nuoširdus atvirumas ir tiesumas. Objektyvaus, nepataikaujančio kūrybos vertinimo autorė laukia ir iš savo artimųjų: „Elenutė retai kada pagiria mano tapybą, o šį sykį pasakė – gerai išėjo, ten raudonos gėlytės – tai kraujo lašai“ (23. VI. ?; Pagal braižą galima spėti esant 1998 m.).

Apie savikritiškumą, kaip teigiamą M. Cvirkienės charakterio savybę, byloja ir toks sakinys: „Jūsų laišką gavau – lepinate mane girdami, o aš save laikau ne tokia jau teigiama būtybe“ (15. X. 96).

Bendraudama su artimais – tolimais bičiuliais, M. Cvirkienė neretai pasitelkia humorą ir / ar autoironiją, švelninančius atsirandančią psichologinę įtampą, palaikančius smagią nuotaiką: „Dienos šviesesnės – tai ir man laimė. Dabar „pražūsiu“ pusei metų, t. y. iki gegužės mėn., nes tikrai dalyvausiu „Vartuose“ su 15–20 darbų! Mat, kokia smarki senutė! Užsiiminėja tokiu pavojingu, daug jėgų reikalaujančiu darbu. Tikrai drąsi senutė. Bet aš jaučiuosi visai jauna, tik tas „čecholas“ apsenęs gerokai – (supraskit – apvalkalas!). Į Panevėžį nevažiuokit – man baisu, kad pamatysite mano 3 darbus – aš bijau Jūsų teismo (16. XII. 1996).

Tačiau tai, kas planuojama, M. Cvirkienei ne itin sklandžiai sekasi įgyvendinti. 1997 m. sausį dalyvavimo parodoje idėją dailininkė reiškia kur kas santūriau: „Dar neatsisakiau parodos „Vartuose“ – bet ne tik tamsus dangus, bet ir mano sveikata, atrodo, sutrukdys tai svajonei realizuotis... O gaila, paskutiniame „pasispardyme“ norėjau kaip tik šiais metais skraidyti – kad nieko ir neišeis, gal bus kiti keliai – į ligoninę“.

Po kelių mėnesių (4.III.1997) mintis apie galbūt paskutinę parodą – „pasispardymą“ gyvenime rutuliojama toliau: „[...] paroda turėjo būti gegužės mėn., bet, matau, kad nespėsiu – tai atkėliau į rugpjūtį – turėsiu visą vasarą, ką nors naujo padarysiu. O norų daugybė – kad tik nors dalinai galėčiau išpildyti savo sumanymus“.

Vasaros vidury (28. VI. 1997) mielai p. Eglei ir p. Broniui dailininkė guodžiasi: „Ir į parodą negalėsiu tiek duoti, kiek planavau (15), o gal tik 5–6. Teks iš muziejaus duoti senus, kurių Vilniaus D. Muz. yra 43! Gal pagalvosite, iš kur ta bobelė turėjo tiek laiko ir jėgų, kai šalia buvo šeima ir vienai teko daug darbuotis su puodais ir samčiais. Iki parodos dar daug laiko, nežinia, kas gali nutikti, bet į parodos atidarymą nenoriu eiti, nenoriu rodyti savo silpnumo, kad manęs gailėtų“.

97. XI. 3 d. rašytame laiške minima: „XI.12 bus atidaryta mano parodėlė vienoje iš galerijų, aš, žinoma, nedalyvausiu, nebenoriu rodyti savo negalių, bejėgiškumo, niekur nebeinu, savo kiaute tūnau, ir tiek“.

Taigi, M. Cvirkienė, susitaikydama su mintimi, kad nebegali sparčiai ir kūrybiškai dirbti, save dažo tamsiomis bei niūriomis spalvomis ir griežtai nusistato poziciją – neprovokuoti žmonių pagailos ar užjautos dėl senatvinio bejėgiškumo. Tai kartu ir kuklus josios išdidumas, stengiantis išsaugoti orumą, pagarbą sau, stiprų ir pastovų teigiamą santykį su savimi.

Tylusis jos savojo „Aš“ vaizdinys Lietuvos dailės kontekste, galima sakyti, kontrastavo su patiriama neteisybe: atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos muziejai neįsigijo nė vieno dailininkės kūrinio, nė vienas paveikslas nepateko į visuomeninius interjerus. Dailininkės kuklusis pasididžiavimas (ruošiamasi trečiajai personalinei parodai jos gyvenime; pirmoji – 1964 m., antroji – 1984 m.) virsta santūriu džiugesiu, planams išsipildžius: „Pagaliau šiandien išvežė mano darbus, naujų mažai, beveik visi paimti iš saugyklų. Labai prašau nebefotografuoti mano darbų, bereikalingas triūsas“ ( 1997. XI. 11).

Kvietimas dalyvauti parodose telkia dailininkės jėgas, žadina norą tapyti ir neleidžia pasiduoti nusiminimui: „Džiaugiuos, kad Jums gera, greit bus atostogos, pailsėsit, o man ir vėl paroda mūsų Seimo patalpose – „bobelių dailininkių“. Gal spėsiu“... (98. VII. 16).

Vadinasi, teisus buvo dailininkas ir poetas Leonardas Gutauskas, sakydamas, kad aliejinių dažų „smarvė“ jai buvusi malonesnė už prancūžiškus kvepalus. Šias potekstes, išskaitytas iš laiškų, tikslina ir / ar papildo minėta straipsnio „Marijos Cvirkienės paveikslas“ pastraipa apie tylą, iš kurios nesuvaldomai veržiasi talentingai nutapyti meno kūriniai.

Nedaug laiškų su gana santūria informacija apie parodoms pateiktus paveikslus, pvz.: „Atidaviau du mažus ir du didelius (virš metro) darbus į parodą Seimo rūmus, kur Seimas užsakė, finansavo ir t. t.“ ( 18. IX. 96).

Nė žodžio ir apie personalinę parodą, atidarytą 2000 m. devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse Lietuvos parlamente, skirtą Gedimino ordino kavalierei pagerbti. M. Cvirkienės kūrybos retrospektyvos turinį sudarė „paveikslai, surinkti iš Dailės muziejaus fondų bei dailininkės artimųjų. Didžioji dalis – portretai bei peizažai, pasižymintys švelniais toniniais perėjimais bei spalvų harmonija“ (L. Obutavičius). To paties šaltinio duomenimis, naujausieji M. Cvirkienės „kūriniai dėl silpnos sveikatos tapyti pirštais, tačiau savo išraiškingumu ir gyvybe“ nė kiek nenusileidžiantys ankstyviesiems darbams. Ir apie patį apdovanojimą Gedimino ordinu vos puse lūpų tekalbama atsakant į E. ir B. Prėskienių sveikinimo telegramą: „Labai, labai esu dėkinga už meilę, dėmesį, sveikinimo telegramą. Apdovanojimą ėjo priimti Elenutė. Jis – tas geras, gražus ir žavus mūsų Adamkus dar sakė – „pasveikinkit Jūsų mamytę“. Taigi gavau du apdovanojimus – metalinį ir žodinį iš žavaus žmogaus“.

Viename savo laiškų (28. IX. 96) M. Cvirkienė rašė: „Spalio pabaigoj sukanka 90 m. mano gerbiamam prieteliui P. Aleksandravičiui – skulptoriui! Jis mano jaunystėje yra daręs biustą (mano) ir šiuo metu yra vilčių, kad netrukus pasirodys „Naujoji Romuva“, kurios viršelyje bus patalpinta tos galvutės nuotrauka, kaip tai visa atrodys – nežinau“.

Žodžių „jaunystėje – šiuo metu“ priešprieša ir frazė „yra vilčių, kad netrukus pasirodys“ liudija, jog dailininkė, kaip ir bet kuris kitas žmogus, visada širdyje ilgėjosi dėmesio savo asmeniui ir pagarbos. Šį spėjimą prie tikrovės priartina ir 1998. V. 6 d. rašytas laiškas, kuriame M. Cvirkienė labai delikačiai užsimena: Būtų malonu, kad nusipirktumėte „N. Romuvos“ N 2 – ten yra mano jaunystės fotografija, šį bei tą aprašė p. A. Juozaitis“.

Minėtame žurnale ne viena fotografija – Marija ir tėvų sode Fredoje, ir prieš vestuves (1935), ir po vestuvių, ir su sergančiu sūneliu Andriumi, 1940 m. vasarą išsiskiriant su juo. Čia cituojamos ir dr. M. Vorobjovo įžvalgos po sėkmingos 1938 m. parodos („Ši tapytoja žada išaugti stambiu, savarankišku meistru. Tiems, kas jos stiliuje ir technikoje įžvelgia per daug aiškią prancūzų plein-air‘istų, pav. Renoiro ar Bonnardo, įtaką, galima sakyti, kad geresnės mokyklos tokios rūšies talentui sunku ir panorėti. Ši įtaka kyla ne iš paviršutiniško mėgdžiojimo (M. Račkauskaitės talentas per daug nuoširdus ir savitas), o iš temperamentų giminingumo“, ir meno kritikės D. Zovienės pastebėjimas („Kas mėgsta Cvirkienės darbus, gali pasakyti, kad ji liko tokia pat jauna. Metai jai – tik skaičiai“).

Dėmesiu puoselėjama atgaiva

Ne viename M. Cvirkienės laiške dėkojama adresatei už atmintį, už linkėjimus, už meilę, už gražius sveikinimus. Pvz., laiškas, matyt, rašytas po dailininkės pasveikinimo gimtadienio proga (M. Račkauskaitė-Cvirkienė gimė 1912 m. spalio 28), pradedamas taip: „Daug daug padėkos žodžių, dėkoju už atmintį, gražius sveikinimus. Padėka darsyk kartojama laiško pabaigoje: Dar kartą dėkoju už atmintį ir gerus žodžius. Jūs savo gerumu mane padarėte geresnę. Bučiuoju nuoširdžiai abudu“ (15. XI. 99). Taigi, adresantė laiško žodžiais bičiuliams siunčia įkainoti negalimą „atsidėkojimo suvokimą, kuris įsiskverbia tik į kilnią ir laimingą sielą“ (Seneka).

Jis šoko eiti nupirkti gėlių, o aš labai grubiai pasakiau, kad jei eis leisti pinigus – neįsileisiu, tai nutilo.

Kaip matyti iš laiškų, visada jautriai reaguota į E. ir B. Prėskienių žodžiu ar kitokiu būdu sukaktuvininkei / jubiliatei reikštą pagarbą gimtadienio proga. Dar tebegyvendama praėjusio 83-ojo gimtadienio įspūdžiais, laiško autorė rašo: * Mieli mano šiauliečiai! [...] Didžiai dėkoju už pirmą dovaną Jūsų vyro, rašau pirmą, nes gavau ją išvakarėse savo gimtadienio (28-X). * Koks žavus Jūsų vyras, kai pasakiau, kad rytoj mano šventė (!!?) Jis šoko eiti nupirkti gėlių, o aš labai grubiai pasakiau, kad jei eis leisti pinigus – neįsileisiu, tai nutilo. Jo darbas – knyga man labai didelė dovana ir nieko man daugiau nereikia, Jūsų Bronius labai taktiškas, taurus žmogus, jau mažėja tų giliai inteligentiškų žmonių, o gaila... (2. XI. 95).

Ir anksčiau rašytuose laiškuose išsakyta nemažai komplimentų B. Prėskienio adresu: „Tiesa, atskiras susižavėjimas Jūsų vyro geru išauklėjimu ir taktu. Būnant Jums čia – visą laiką tarškėjau, nedaviau nė išsižioti, savo bėdas pasakojau, o Jis kantriai tylėjo. Atsiprašau už netaktą, taip pat dar sykį dėkoju už puikius saldainius“ (25. III. 94).

Saldainiai minimi ir dar viename po kelerių metų rašytame laiške. Tiesa, su tam tikra humoro dozele: „Pirmiausiai – labai labai dėkoju už nuostabius saldainius „Rūta“, kuriuos gavau dovanų iš p. Broniaus rankų. Gal aš įskaudinau neparodydama reikiamo dėmesio – atsiprašau. [...] jie nepaprasti – nors negaliu valgyti šokolado – didesnę dėžutės dalį suvalgiau aš – prisiminė Ibseno Nora, kuri slapčia iš kišenytės vis traukdavo saldainiukus kaip tikra smaližė“ (14. I. 97).

Kadangi B. Prėskienis mėgo grybauti, tų rudens gėrybių nuveždavo ir vilnietei šeimos draugei. Grybai minimi ne viename M. Cvirkienės laiške: * Brangioji, ponia Egle! Pasirodėte kaip meteoras – dingote, labai rūpi, kaip parvažiavote, ar ne per daug pavargote? Jūs man pataisėte nuotaiką, daug gražių žodžių pasakėte, bet man atrodo, kad tie gražūs žodžiai tinka Jums: Jūs labai nuostabus žmogus, didelės širdies. Valgom Jūsų grybus ir garbinam Jūsų auksinę širdelę. Ir iš viso tiek dovanų gavau, kad nesitiki, jog mūsų liūdnais laikais dar tokių gerų žmonių yra.* [...] laimė, kad turiu grybų, tai jam, mano anūkėliui – kas antrą dieną kepu bulv. kotletus su grybų padažu... / Bučiuoju nuoširdžiai Marija Cvir (2. II. 94);* [...] labai, labai ačiū ir nuo Aido už tuos grybus, kuriuos atvežėt dovanų – buvo baisiai skanūs [...], visiems labai patiko, užvakar padariau 29 kotletus – visi valgėm iki persivalgymo... / nuoširdžiai bučiuoju, gerbiu ir myliu / gerą žmogų – p. Eglę / Marija C. (12. II. 94).

M. Cvirkienės padėkų kontekste minimos ir kitos iš E. ir B. Prėskienių gautos dovanos: * O Jums didelis ačiū už Čiurlionį, šiuo metu taip mažai žmonių su tokia tyra siela, kaip Jūsų. Mane labiausiai jaudina tai, kad paminta, sutrypta moralė, kad baisu į gatvę išeiti, kad neapvogtų, neišgąsdintų... Kada tai baigsis...; * Šalia daugelio teigiamų bruožų dar prisidėjo vienas – nuostabus sugebėjimas megzti. Jeigu Jūs nesate autorius – vis vien Jūsų gerumas, Jūsų širdies dalelė įmegzta į tą nuostabią skarą, kuri man tikrai suteikė daug džiaugsmo. Ačiū, ačiū Jums už puikią dovaną! ; *ačiū jums už palinkėjimus, už Kryžių kalną; * Labai esu dėkinga už Almanachą – tykiai dirbate abu gerą, didelį darbą, nes mylit Lietuvą; * Gyvenu kaip verpete – darbo daug, jėgų mažai. Skambinau vakar Bronytei J. (Pastaba. Dailininkė B. Jacevičiūtė), iš josios kai kurių sakinių padariau išvadą, kad ji labai, labai vieniša, sunku jai. Pasigyriau, kad gavau iš Jūsų „Šiaurės Lietuvą“; * Didelis dėkui už puikią knygą ( Pastaba. Bronius Prėskienis, Juozas Miliauskas– Miglovara, Monografija, Šiauliai: Šiaulių universitetas, 1997, 269 p.) – viskas padaryta, parašyta labai labai gerai. Jausti gera ir teisinga ranka – p. Broniui ypatingas ačiū už triūsą. Kai sutvarkysiu regėjimą, tuoj imsiu skaityti, o dabar tik paviršutiniškai apžiūrėjau. Ypač krito į akį iš foto – tai Miglovaros ir Jo paties akys! Nuostabūs žmonės buvo.

Paraleliai pasekus dailininkės ir dėstytojos požiūrį į žmones, į meną, į gamtą ir kt., galima tvirtinti, kad buvo susilietę dvi jautrios sielos, mylinčios gyvenimą, aukštinančios žmogaus dėmesingumą šalia esančiajam, vienodai suprantančios, kad laiku ištartas geras žodis gali teikti jėgų ir net prikelti iš nevilties. Todėl, pasitelkus mokytojos Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės žodžius, galima sakyti, abi – Marija Cvirkienė ir Eleonora Eglė Prėskienienė – ieškojo gyvenime „tik vieno paprastų paprasčiausio žodžio žmogiškiausioj širdy!“ Ir abi pačiais įvairiausiais būdais šalindavosi nuo visko, kas galėjo „dieną paversti naktimi“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"