Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Poetui Vytautui Stankui Vilnius – gyvas organizmas

 
2018 06 06 17:00
Poeto Vytauto Stankaus teigimu, pėdsakus, vienokius ar kitokius, matyt, palieka viskas ir visi, o kai kuriais atvejais palieka akmenis.
Poeto Vytauto Stankaus teigimu, pėdsakus, vienokius ar kitokius, matyt, palieka viskas ir visi, o kai kuriais atvejais palieka akmenis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Reikia taupyti jėgas, sveikatą, lėšas... Šiandien taupymas kiekvienam aktuali tema. Po pokalbio su poetu Vytautu Stankumi supratau, kad taupo net ir poetai, tačiau šie, priešingai nei visi mirtingieji, tausoja didžiausią savo turtą – žodžius. Šįsyk po didinamuoju stiklu atsidūrė kasmetine per „Poezijos pavasarį“ teikiama sostinės mero premija už poeziją apie Vilnių apdovanotas laureatas.

Vadinamas vienu įdomiausių jaunosios kartos autorių V. Stankus savo kūrybos vaisiais su skaitytojais dalijasi jau daugiau nei dešimtmetį. Įvertinimų sulaukia kiekviena nauja rašytojo knyga. „Vaikščiojimas kita ledo puse“ apdovanota Zigmo Gėlės premija, „Iš veidrodžio, už“ pelnė geriausios „Metų knygos“ titulą, o trečiasis eilėraščių rinkinys „Skruzdžių skandinimas“ – Jaunojo jotvingio premiją. Paklaustas, kiek svarbūs apdovanojimai, ką jie reiškia kūrėjui, V. Stankus sakė, kad įvertinimas yra malonu, tačiau kur kas didesnį džiaugsmą jam teikia kai kokį nors apdovanojimą ar premiją gauna bičiuliai.

Sunkiausiais gyvenimo momentais poetas atsiremia į knygą. Kartais ir į visą knygų lentyną...

Miestas, kurio ilgimasi

Trisdešimt trejų V. Stankaus kūryboje sostinė užima svarbią vietą. Poetas savo eilėraščiuose mini Arkikatedrą, Trijų Kryžių kalną, Lazdynų stotelę, Vilnelę, Antakalnio kapines ir kitas miesto erdves, pastatus. Vilnius poetui yra tarsi gyvas organizmas, kur gatves galima įsivaizduoti kaip kraujagysles. Eilėraštyje „Skruzdžių skandinimas“ V. Stankus pristato miestą, kurį pažino, kurio ilgisi: (...) miestas kurį pažinau ir miestas kurio / nėra kurio nereikia yra miestas / kuriame susitikom miestas kurio ilgiuos / ir kurį sapnuoju kuriam jaučiuosi saugus / (...) su gatvių raukšlėm su langais išdaužytais / miestas su mirusiais savo miestas į kurį / atėjau iš kurio neišeisi – visa tai – tu (…)

Paprašytas apibūdinti, koks visgi yra tas kasdieninis V. Stankaus Vilnius, ne tik kai yra atidžiai stebimas, bet ir tada, kai per jį einama tarsi nemačiomis, kitaip tariant, Vilnius ekspromtu – poetas mįslingai miestą dažė oranžine spalva. Pasiteiravus, ar ne garsiuosius oranžinius sostinės dviračius turįs mintyje, pašnekovas purtė galvą: „Ne, kalbėjęs apie šviesas, jos visos oranžinės naktį...“

Ir tai nė kiek nekeistas pastebėjimas, – juk naktį atkunta poetinės mūzos. „Įprasta rašytojo diena dažniausiai yra naktis“, – kalbėjo V. Stankus ir juokdamasis pridūrė, jog poezija jo gyvenimą pakeitusi nepataisomai.

Šauktukai prišaukė pašaukimą

Iš kur toji aistra rašyti, kurti poeziją? Literatas tuoj rado lengvą paaiškinimą. Esą vaikystėje, kai jo vyresnė sesuo ruošdavo pamokas, kad broliukas netrukdytų – duodavo jam popieriaus lapą, kur reikėjo piešti visokius vertikalius ir horizontalius brūkšnelius, – raidžių pamatą. „Vieni brūkšneliai būdavo palinkę, kiti sulūžę, treti panašūs į šauktukus. Gal jie ir šaukdavo. Gal ir prišaukė ką nors, ką gali žinoti...“, – šypsojosi jis.

V. Stankaus biografijoje figūruoja Mosėdžio kaimas Skuodo rajone. Čia būsimas poetas gimė, lankė pirmąsias dvi mokyklos klases. Po to su šeima persikraustyta į Vilnių, kur tebegyvena iki šiol. „Atsimenu, jog kaime palikome daug knygų, katiną, šunį, patefoną ir daug kitų dalykų. Liko draugai. Mokykloje, į kurią turėjau eiti, buvo sustiprinta anglų kalba nuo antros klasės, tad turėjau per porą mėnesių išmokti tai, ką kiti mokėsi metus. Tad this is a table, this is a cat (liet. „tai stalas, tai katinas“) mane lydėjo visą likusią vasarą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Pėdsakus, vienokius ar kitokius, matyt, palieka viskas ir visi, o kai kurios vietos, anot V. Stankaus, palieka akmenis. Tačiau akmenų visgi vaikystėje mažiausia, juolab kad poetas tikino, jog jo mažos dienos praėjo kaip ir daugelio. „Su savais džiaugsmais, juoku, ašaromis, nubrozdintais keliais ir skausmais. Tėvai darė viską, kad gyvenčiau ir kad man nieko netrūktų“, – nedaugžodžiavo jis.

Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) V. Stankus baigė anglų filologijos studijas. Apie savo profesijos pasirinkimą kalbėjo paprastai: nėra įsitikinęs, kad tai buvo rinkimasis – tiesiog taip susiklosčiusios aplinkybės.

Trečiasis eilėraščių rinkinys „Skruzdžių skandinimas“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją.
Trečiasis eilėraščių rinkinys „Skruzdžių skandinimas“ pelnė Jaunojo jotvingio premiją.

(Ne) apsimetėlės eilės

Sakoma, kad kasdienybės rūpesčiai kūrybingiems žmonėms trukdo. Skubu poeto teirautis, o gal atvirkščiai, žemiškas gyvenimas, kaip atsvara? Ir vėl sulaukiu lakoniško atsakymo: „Jei manysi, kad trukdo – trukdys. Tiesiog reikia mažiau galvoti. Svarbu yra tai, kam suteikiame svarbos.“

Anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas Williamas Shakespeare‘as pritartų tokiai nuomonei: pasak jo, savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais.

Pirmoji knyga „Vaikščiojimas kita ledo puse“, anot literatūros kritikų, yra persmelkta mirties, kūno irimo vaizdinių, luošystės motyvo variacijų, o gyvenimas autorių neva domina tik kaip artėjančios mirties scena. Bet į klausimą, ar reikalingas poezijoje negatyvas, autorius atsakė lyg išdykęs berniukas, slepiantis nusikaltimą: „Koks negatyvas?“

Poetai dažnai linkę apsimesti kuo nesą. Rašo tai, apie ką realybėje net nepagalvotų. Kitaip tariant, prideda prieskonių, kad eilėraštis skambėtų... Tačiau V. Stankus šiam teiginiui paneigti pateikė neatremiamą argumentą: „Už lango skamba varpai. Jie skamba ir tiek, nejausdami būtinybės kuo nors apsimesti.“

Išeitų, kad poezija atspindi realų gyvenimą. Bet ir vėl išankstine išvada pralaimiu žodžių karą. „Kiek tiesos galima tikėtis ežero paviršiaus atspindžiuose?“, – paliko intrigą V. Stankus.

Ne vienas rašytojas yra iškėlęs principinę problemą: kaip nuo savęs atskirti personažus, kaip paversti juos savarankiškais, netapatinamais su autoriumi. Kaip nubrėžti ribą? „Sunkiausia, matyt, rasti tinkamus žodžius. Šiuolaikinis dramaturgas Jevgenijus Griškovecas monospektaklyje „Kaip aš suvalgiau šunį“, tiksliau prieš pat jo pradžią, sako, jog pats nėra įsitikinęs, kur prasideda ir kur baigiasi spektaklio personažas, mat šis pasakoja ir autentiškas jo gyvenimo patirtis. Tačiau bėgant laikui autorius pasikeitė, o personažas – ne. Gal tai ir yra ta riba“, – svarstė Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Kūrybai jis neskiria kokio nors specialaus laiko. Retai kada, pasak jo, nutinka ir tas vadinamasis laisvalaikis, jei nutinka – tuomet mėgstantis tiesiog tingėti. O sunkiausiais gyvenimo momentais atsiremia į knygą. Kartais ir į visą knygų lentyną...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"