Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Petras Kaupinis: su fotoaparatu – iš vaikystės panemunių

 
2018 06 03 17:30
"Man visada rūpėjo peizažas, labiausiai - Nemuno, be kurio nepraeidavo vaikystės dienos kaime", - sakė ne vieną parodą su Nemuno vaizdais Dzūkijoje surengęs Petras Kaupinis. / 
"Man visada rūpėjo peizažas, labiausiai - Nemuno, be kurio nepraeidavo vaikystės dienos kaime", - sakė ne vieną parodą su Nemuno vaizdais Dzūkijoje surengęs Petras Kaupinis. /  Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Nemuno salų ir pakrančių vaizdais, pateikdamas juos netikėtais rakursais, fotomenininkas iš Alytaus Petras Kaupinis nustebino ir vietinius dzūkus. Kasmet kitaip srovės suformuojamose salelėse jis sugebėjo rasti nematytų paveikslų, faktūrų, gamtos sudėliotų kompozicijų.

Alytaus kraštotyros muziejuje ir Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre šiemet surengęs parodą „Pasivaikščiojimų refleksijos, arba paukštelių ganymas“ P. Kaupinis prisiminė, kaip paukštelius jis iš tikrųjų „ganė“. „Rudenį einant panemune atrodydavo, kad tave nuolat seka būrelis mažų paukštelių. Sustoji fotografuoti, o jie sutupia į krūmus ir tarsi stebi, ką veiki. Tik pradėk eiti, ir jie iš paskos“, – pasakojo jis. Visi tie pasivaikščiojimai – lėti ir apgalvoti, gerai apmąstant kadrą, nes nuo paauglystės iki šiol fotomenininkas daro tik analogines fotografijas, pats savo laboratorijoje ryškina juosteles ir nuotraukas.

„Skaitmeninėje fotografijoje man trūksta tonų, ypač pilkos spalvos.“

„Skaitmeninėje fotografijoje man trūksta tonų, ypač pilkos spalvos. Be to, darydamas analoginę fotografiją esi pats sau šeimininkas, ryškindamas darai kaip nori – šviesiau, tamsiau, parenki kontrastą. Popieriaus nuotraukoms, juostelių, ryškinimo medžiagų turiu sukaupęs labai daug: žmonės sunešė, kai šios medžiagos jiems tapo nereikalingos“, – aiškino P. Kaupinis.

Dzūkijoje atradęs jūrą

„Man visada rūpėjo peizažas, labiausiai – Nemuno, be kurio neapsieidavo vaikystės dienos kaime. Tai meškeriodavome, tai karves gindavome. O dabar kokius 20 metų vis įdomu būdavo nubristi iki Nemuno salų ties Merkine, ties ta vieta, kur įteka Strauja. Salos kasmet vis keisdavosi, vanduo tai sunešdavo naujų, mažų, tai nuplaudavo jas. Būdavo labai įdomu jas tyrinėti su fotoaparatu, rasdavau įdomių faktūrų, kompozicijų“, – pasakojo P. Kaupinis. Kai šių nuotraukų vaizdus neseniai kabino Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre, parko darbuotojai kalbėjo, kad jas jau galima laikyti archyvinėmis. Vaizdai dabar čia kitokie.

„O kur čia pajūris fotografuotas?“ – klausė ne vienas parodoje. Pasirodo, tai ne pajūris, o tik salos pakraštys, tačiau žmogaus akiai atrodo, tarsi jūros pakrantė iš aukštai. Lankytojų centro vedėjas, fotomenininkas Algimantas Černiauskas juokėsi: „Kadaise profesorius Česlovas Kudaba yra sakęs: „Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus.(...) Nėra Merkinėje tik… jūros krantų“. O štai P. Kaupinis rado ir jūrą.“

Gyvenant Alytuje fotomenininko objektyvą traukdavo ir Vidzgirio miškas, Nemunas prie Vidzgirio, Nemunaitis, urbanistiniai miesto peizažai.

Nuotraukų darymas kaime – įvykis

Su analogine fotografija Jakubiškių kaimo vienkiemyje (Liškiavos parapijoje) P. Kaupinis augo nuo mažų dienų. Kaip ant popieriaus ryškėja nuotraukos, jam leido stebėti tėvo brolis, dėdė Karalis (taip jį kaime vadino, nors tikrasis 1911 metais gimusio Kaupinio vardas krikšto liudijime – Karlas). Už krosnies įrengtoje fanerinėje tamsioje būdoje šis procesas keturmečiui darė įspūdį.

„Išliko atmintyje ir aštrokas ryškalų, fiksažo kvapas. Kaip prisimenu, tai buvo 1952–1955 metai. Aš esu gimęs 1948-aisiais. Dėdė fotografavo nuo 1945 metų, – sakė Petras. – Įsiminė ir apsilankydavę žmonės, kuriems nuotraukos darymas būdavo įvykis. Žmonių fotografavimas prilygo miniatiūriniam spektakliui. Dėdė juos sustatydavo, paskui dar sakydavo, kad reikia palaukti, kol saulė truputį palįs po debesim.“ K. Kaupinis buvo kaimo žmonių fotografas. Suprantama, kaime savo fotoateljė neturėjo. Dekoracijas atstodavo gamta, alyvų krūmas, gėlių darželis, namo siena. Kad būtų meniškiau, fotografuojamiems vaikams į rankas įduodavo gėlių puokštelę ar pastatydavo vidury gėlių darželio.

Dabar profesionaliu žvilgsniu pažvelgęs į savamokslio dėdės fotografijas, P. Kaupinis teigė, kad jose netrūksta nei savitos kompozicijos, nei šilto žvilgsnio į fotografuojamus žmones. „Dainavos“ žurnale Karalio nuotraukas aptarusi menotyros studentė Vitalija Tamulevičiūtė atkreipė dėmesį, kad be reikalo ilgą laiką į mėgėjišką fotografiją žiūrėta pro pirštus. Šis žanras gana įdomus ir vertas pagarbos, kaip ir dailininkų primityvistų darbai. O K. Kaupinis ir jo kelias į fotografiją tais laikais, kai kaime net elektros nebuvo, – retas ir apskritai vienintelis pavyzdys rajone.

Vokiečių kareivio fotoaparatas

Kai 1955 metais dėdė Karalis mirė, Petrui buvo septyneri. Jam tada atiteko dėdės dumplinis fotoaparatas „Voigtlander“, kurį baigiantis karui jis buvo išsimainęs ar nusipirkęs iš vokiečių kareivio. Per tuos kelerius metus, kai sėdėdavo šalia dėdės, Petras daug ko išmoko, o sulaukęs keturiolikos kaime buvo jau žinomas kaip fotografas – žmonės prašydavo tai laidotuves, tai vaikus nufotografuoti.

Fotoaparato iš rankų Petras neišleido ir mokydamasis Merkinės vidurinėje mokykloje, lankė fotografijos būrelį. Jam dėstytojaujant Alytaus mechanikos technikume (dabar – kolegija), mieste kūrėsi Lietuvos fotomenininkų sąjungos, iš pradžių vadintos draugija, Alytaus sekcija. Įsitraukė į jos veiklą.

Kai augo keturi Petro vaikai, nebuvo laiko ieškoti peizažų, fotografavo savo aplinką. Jo socialinės fotografijos smarkiai skyrėsi nuo tuo metu spaudoje dominavusių patosinių iškilmingų sovietinio gyvenimo vaizdų su rūkstančiais gamyklų kaminais, penkmečio planus vykdančiais darbo spartuoliais. „Tokį mano stilių, prisimenu, labai palaikė fotomenininkas Algimantas Kunčius“, – sakė P. Kaupinis, į Fotomenininkų sąjungą priimtas 1981 metais.

Sumeistravo radiją

Dabar Petras svajoja surinkti kiek galima daugiau dėdės Karalio darytų nuotraukų ir surengti parodą. Pavarčius giminių albumus, nemažai susidarytų. Tik negatyvai neišlikę, o visos nuotraukos – gana mažo formato. Kadangi kaime tada elektros dar nebuvo, Karalis negalėjo po didintuvu nuotraukų išdidinti, darydavo kontaktiniu būdu negatyvą priglaudęs prie fotopopieriaus. Jo vokiško fotoaparato negatyvai buvo 6X9 cm dydžio, tokios išeidavo ir nuotraukos.

Su dėde vaikystėje Petras praleisdavo daugiausia laiko. Kai kiti eidavo į laukus dirbti, sunkiai vaikštantis dėdė likdavo namie. Kadangi buvo persirgęs osteomielitu (kaulo pūliniu), iš pradžių kelerius metus buvo prikaustytas prie lovos. Vėliau tėvas padarė jam medinį įtvarą, kaulas sugijo, tik viena koja liko trumpesnė, bet jau galėjo vaikščioti su ramentu. „Nueidavome ir prie Nemuno. Aš, mažas vaikas, mokėdavau jį prisikalbinti, sakydavau, kad vienas paklysiu, tad dėdė eidavo kartu. Mėgdavo jis fotografuoti ir prie Nemuno“, – prisiminė Petras.

Dėdė ne tik fotografuodavo apsilankančius žmones, bet ir piešdavo vadinamuosius šventųjų abrozus, atvirukus, kunigaikščių portretus. Savamokslis, mokyklos dėl savo ligos nebaigęs, jis buvo gabus daug kam. Grojo akordeonu, pats pasidarė smuiką, kaimo žmonėms nukaldindavo vestuvinius žiedus. Visų galų meistras kaime buvo labai gerbiamas žmogus.

Buvęs labai smalsus ir linkęs prie naujovių, susikonstravo radijo aparatą su ausinėmis, klausydavosi užsienio radijo stočių. Niekas daugiau Jakubiškių kaime radijo neturėjo. Kaip Petrui yra pasakojęs jo vyresnis pusbrolis Mindaugas, pokariu pas dėdę pasiklausyti radijo naujienų iš miško užsukdavo ir partizanai. Yra žinoma, kad lankydavosi Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Antano Juozapavičiaus grupės vadas Antanas Grušauskas-Siaubas su savo draugu. Minėtos ausinės dabar yra saugomos Lietuvos laisvės kovų ir kančių muziejuje Merkinėje.

Be reikalo ilgą laiką į mėgėjišką fotografiją žvelgta pro pirštus: šis žanras gana įdomus ir vertas pagarbos.

Dar įdomu, kad daryti nuotraukas K. Kaupinis buvo išmokęs pats. Tuo metu visame Varėnos rajone nebuvo jokio kito fotografo, kuris būtų galėjęs jį pamokyti. „Kiek žinau, turėjo iš vokiečių kalbos verstą knygą apie fotografines medžiagas“, – pasakojo P. Kaupinis. Dar, kaip Petrui yra pasakoję vyresni pusbroliai, į gretimą Genių kaimą pas tolimą Kaupinių giminaitį Joną Baliuką, kuris buvo vedęs tikrą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pusseserę Albiną Ražukaitę, iš Vilniaus nuosavu automobiliu atvykdavo kažkoks Palia. „Taip jį žmonės buvo praminę, o kas jis toks, nežinau. Galbūt A. Ražukaitės, Čiurlionių giminaitis. Jis dėdei iš Vilniaus atveždavo nuotraukoms ryškinti reikalingų medžiagų. Jų iš Amerikos atsiųsdavo ir Kaupinių giminės“, – pasakojo P. Kaupinis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"