Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Pašnekesiai virtuvėje išsirutuliojo į parodą

 
2018 09 07 12:00
Anot Vytauto Tomaševičiaus, istorijos skaudulius reikia išgyventi pereinant visas trauminei patirčiai būdingas stadijas, tokias kaip neigimas, pyktis, gedėjimas, susitaikymas...
Anot Vytauto Tomaševičiaus, istorijos skaudulius reikia išgyventi pereinant visas trauminei patirčiai būdingas stadijas, tokias kaip neigimas, pyktis, gedėjimas, susitaikymas... Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sostinės Pamėnkalnio galerijoje atidaryta Vytauto Tomaševičiaus jubiliejinė 20-a personalinė paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“. Pasisukioti dailininko virtuvėje susirinkusi publika ieškojo praeities ženklų dabartyje.

Sovietmečio refleksijos – būtent šią temą gvildenti pasirinko vidurinės kartos lietuvių dailininkas. Kalbėti apie tai, kaip mums sekasi gyventi „čia ir dabar“ (pagal šiandienos kanoną) sovietmečiu statytuose daugiabučių rajonuose, autoriaus manymu, itin svarbu.

Dailininko sutuoktinė ir bendražygė, „Žmonos galerijos“ įkūrėja Skaidrė Vainikauskaitė-Tomaševičienė sakė, kad eksponuojami darbai puikiai atspindi šių dienų pokalbius virtuvėse. Pagrindinės inspiracijos – vaizdai pro langą, žiniasklaidoje išgirstos naujienos. „Paveikslai tikrąja to žodžio prasme yra iškalbingi. Kiekvienas vaizdas turi jį iliustruojantį tekstą. Informacinės detalės, paaiškinimai skirti padėti suprasti, kuo gyvena mūsų visuomenė“, – tvirtino menininko žmona.

„Šiuo metu visuomenė įstrigusi neigimo, galbūt pykčio stadijoje – nesugeba pasidalyti savo patirtimi.“

Prie paveikslų esančiomis anotacijomis, tekstinėmis palydomis nesiekiama apibendrinimų. Tai tiesiog asmeninis kūrėjo žvilgsnis į tam tikrą atvejį, situaciją. Žiniasklaidos pranešimai, autoriaus vaikystės prisiminimai surašyti siekiant charakterizuoti ir atspindėti aktualijas, kurios žmonių sąmonėje įsirėžė ilgam, paliko bendrą foninį triukšmą. Tai suteikia ekspozicijai daugiasluoksniškumo.

Kūriniuose vis sušmėžuojantis sostinės Lazdynų rajono veidas pasirinktas neatsitiktinai – tai sovietmečiu buvęs prestižo simbolis. Panašiai kaip šiandien Turniškės ar Valakampiai. „Pasiklausius to meto propagandinių vox populi apie Lazdynus visi atsiliepimai – tik teigiami, esą nė vienas, nė už ką nekeistų gyvenamosios vietos. Manau, žmonės nemelavo“, – šypsodamasi konstatavo S. Vainikauskaitė-Tomaševičienė.

V. Tomaševičius taip pat visą vaikystę gyveno sostinės miegamajame Lazdynų rajone. Išsikraustė iš gimtųjų namų tik baigęs Vilniaus dailės akademiją, įgijęs tapybos ir scenografijos specialybę.

Skaidrės įsitikinimu, kad ir koks pažangus bei svarus būtų architektūrinis žodis, žmonės savaip „perrašo“ miestą: „Išmina takelius per žolę, veisia darželius po langais, išsidažo laiptines, įsistiklina balkonus... Turime miestą, kuriame istorija perrašoma kasdien.“

Istorijos skauduliai

Menininko požiūriu, dar esame neišgyvenę to sovietinio laikotarpio, tarsi bandome ištrinti iš savo atminties jį išplėšdami. Pavyzdžiui, nuversdami skulptūras. Tačiau vis dar nežinome, ką pastatyti vietoj jų...

Anot V. Tomaševičiaus, istorijos skaudulius reikia išgyventi pereinant visas trauminei patirčiai būdingas stadijas, tokias kaip neigimas, pyktis, gedėjimas, susitaikymas... Kol kas visuomenė įstrigusi neigimo, galbūt pykčio stadijoje – nesugeba pasidalyti savo patirtimi.

Psichologai politinių represijų patirtį Lietuvoje apibūdina kaip kultūrinę traumą, kuri sutrikdo kolektyvinės atminties tęstinumą ir istorinės atminties perdavimą iš kartos į kartą, ryšius tarp šeimos ir visuomenės, tarp atskirų visuomenės grupių, kartų.

Parodos atidaryme dalyvavusią psichologę Irmą Skruibienę itin domino psichologiniai namų kūrimo aspektai. Jos teigimu, mūsų gyvenimo istorijos glaudžiai susijusios su namų erdve, kurioje gera ir saugu būti. „Namų naratyvas reikšmingas ateičiai. Nesvarbu, koks laikotarpis. Sovietmetis, neretai piešiamas niūriomis spalvomis, yra kaip kultūrinė trauma. Tačiau tuo pat metu jis kam nors siejasi su vaikystės prisiminimais, saugia erdve“, – aiškino Lietuvos psichologų sąjungos narė.

Kai žvelgiama į sovietmetį, neišvengiamai prisimenama – represijos, tremtis, kalinimai... Kitaip tariant, atsiveria kultūrinės traumos patirties žaizdos. „Apie šią patirtį ilgai nebuvo galima garsiai kalbėti, supo tylos siena. Tai sutrikdė tarpusavio bendravimą. Dėl to skaudūs išgyvenimai keliauja iš kartos į kartą. Mums labai svarbu turėti kolektyvinės atminties tąsą – tai suteikia saugumo jausmą“, – didelę problemą įžvelgė klinikinės psichologijos specialistė.

Namai, anot I. Skruibienės, yra ne tik erdvė, kurioje gyvename, bet ir mus supančios vertybės. Jie gali būti ramstis. „Kai per nesikalbėjimą sutrikdoma visa seka – tiek kultūrinė atmintis, tiek tarpusavio santykiai, tampa sunku savimi pasitikėti, įveikti negandas“, – pabrėžė psichologė.

Kalbėjimas apie patirtį, kuri buvo (nebūtinai vertinant kaip gerą ar blogą), naratyvo atkūrimas, pasak I. Skruibienės, gali būti savaime vertingas. Kuo labiau reflektuota, įgarsinta, įvardyta patirtis, tuo sveikesnė visuomenė.

Tyrinėjimų objektas

Savo daktaro disertacijoje Eglė Mažulytė-Rašytinė tyrinėjo šeimos istorinių traumų ilgalaikius padarinius. Tyrimas, kuriuo buvo siekiama įvertinti, kaip Lietuvoje vėlesnes kartas paveikė šeimos patirtos traumos, atskleidė, jog būtent tokią patirtį išgyvenusiose šeimose antros ir trečios kartos atstovai turi daugiau tikslių žinių apie artimųjų istoriją ir labiau su ta istorija tapatinasi.

V. Tomaševičius pritarė minčiai, kad dabartinei kartai sovietinis laikotarpis tapo tyrinėjimų objektu. „Jauniems žmonėms įdomu, kaip buvo. Geriau patiems paaiškinti, nei kaip stručiams sukišti galvas į smėlį ir viltis, kad jie nesidomės, tiesiog gyvens toliau... Esą istorija prasidėjo nuo 1990-ųjų. Deja, taip nebus. Dabartinė karta norės žinoti, kas vyko. Sakyti, kad nieko gero nebuvo, neužtenka“, – įsitikinęs menininkas.

Parodos „Pašnekesiai wirtuvėje“ ekspozicija tik iš dalies primena sovietmetį – kūrėjui atrodo aktualiau kalbėti apie tai, kaip žmonės gyvena šiandien. „Ne tada, kai Lazdynai buvo kuriami ir klestėjo, o būtent dabar“, – pažymėjo autorius.

Ne paslaptis, sovietmečiu nemažai miestiečių apsigyveno Lazdynuose gavę iš valstybės butų paskyras. Šiandien dalis šio rajono žmonių išgyvena „demografinį“ senėjimą. „Akivaizdu, pagerinti savo gyvenimo nelabai jau gali, nes nuo jų tai nebepriklauso“, – sakė V. Tomaševičius, dažnai aplankantis tėvą, likusį gyventi Lazdynuose.

Dailininkas stebi, kaip keičiasi rajonas, nors ir ne į gera, – dabar jis ne toks, koks buvo vaikystėje. „Apžėlęs keistais augalais, apsivyniojęs gebenėmis, vijokliais. Primena džiungles“, – stebėjosi V. Tomaševičius.

Įkvėptas vaizdų menininkas net susuko apie tai filmą. O kurdamas pavadinimą „sužaidė“ raidėmis. Žodyje „Lazdynai“ esančią raidę z apvertė ant šono ir išėjo provokuojantis naujadaras – „Landynai“. Filme įamžinti terliūzinti grafičiai, išmestų baldų kaugės... Tačiau labiau už šiukšlynus autorių pribloškė siaubingas triukšmas, sklindantis iš aplinkkelio. Vytautas pasijuto tarsi gavęs progą pasinerti į garsaus amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho pasaulį.

Vaikščiodamas po gimtąjį rajoną V. Tomaševičius ėmė kurti apokaliptinį scenarijų. „Jei neliktų žmonių, per kiek laiko viskas pranyktų? Regis, gamta tik to ir laukia, kad galėtų viską pasiglemžti, Lazdynus – taip pat“, – juokėsi dailininkas. Jis svarstė, kad po 10 tūkst. metų gamtos viešpatavimo bežmogėje žemėje išliktų tik Egipto piramidės – daugiau nieko!

V. Tomaševičiaus galvoje sukasi aibė tematikų ir problematikų. Menininkas prisipažino, kad šioje parodoje paliestas temas norėtų praplėsti ir labiau į jas įsigilinti. Šiuolaikinės tapybos jis nežada atsisakyti – tai būdas, kuriuo galima daug pasakyti. Tačiau Vytautas intrigavo, kad, be tapybos, bus dar daug visko... Pažadėjo ir kino.

Vytauto Tomaševičiaus personalinė paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ sostinės Pamėnkalnio galerijoje veiks rugsėjo 5–25 dienomis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"