Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Pasivaikščiojimas po Likimo sodą

 
2018 03 16 17:00
Sostinės Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje veikia tekstilininkės Eglės Jesulaitytės darbų paroda „Likimo sodas“ / 
Sostinės Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje veikia tekstilininkės Eglės Jesulaitytės darbų paroda „Likimo sodas“ /  galerija.kvb nuotrauka

Sostinės Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje iki kovo 19 dienos rodoma kaunietės tekstilininkės Eglės Jesulaitytės darbų paroda „Likimo sodas“. Eksponuojami kūriniai atskleidžia laiko, istorijos, žmogaus gyvenimo tėkmę ir kaitą.

E. Jesulaitytė savo darbais siekia pabrėžti, kad svarbiausi dalykai nėra statiški, jie yra procesas, nuolatinis vyksmas. Ir viskas praeina. „Mane žavi nesugaunami būties niuansai, per kuriuos atsiveria didžiosios paslaptys. Tokios kaip meilė, kančia, mirtis, draugystė, ištikimybė“, – „Lietuvos žinioms“ sakė autorė.

Kūrybą autorė vadina vienintele savo rimta veikla. Tai yra ir pats didžiausias jos džiaugsmas.

Moteris kūrėja

Be kita ko, menininkė taip pat norėjo prisiminti didžią Lietuvos dainininkę B. Grincevičiūtę. E. Jesulaitytės teigimu, moters prigimties esmė geriausiai atsiskleidžia per kūrybą. Anot menininkės , moteris laiminga tiek, kiek ji yra kūrėja. Kūrėja plačiąja prasme: augindama vaikus, kurdama, plėtodama harmoningus santykius.

Menas, kūryba, kaip ir motinystė, pasak pašnekovės, yra glaudžiai susiję su pasiaukojimu. Kad išpuoselėtum naują gyvybę ar sukurtum meno kūrinį, reikia daug ko nesavanaudiškai atsisakyti, kantriai dirbti, mokėti neprarasti vilties, kentėti ir džiaugtis. „Žvelgiant iš šalies gali atrodyti, kad motinos ar menininkės likimas yra sunkus, tačiau pažvelgus iš vidaus dvelkteli šiluma“, – filosofiškai kalbėjo E. Jesulaitytė.

Eglė Jesulaitytė. "Likimo sodas".
Eglė Jesulaitytė. "Likimo sodas".

Paklausta apie jos vaikystę, atmintyje išlikusias vietas ir įvykius, menininkė prisiminė vienas vasaros atostogas, per kurias tėvai automobiliu sumanė nuvažiuoti į Sankt Peterburgą (tuometinį Leningradą). Išvykos iniciatorė buvo Eglės mama, labai mėgusi keliones, vertinusi kultūrinį pažinimą. „Tėvai mums su seserimi norėjo parodyti carinę Rusiją, tiksliau, jos likučius, išsaugotus muziejuose po bolševikų naikinančios revoliucijos. Taigi tikslas buvo aplankyti Ermitažą, Žiemos rūmus, Peterhofą“, – vardijo Eglė. Jos manymu, tos pastangos parodyti savo vaikams senųjų dvarų ir cerkvių grožį, paveikslų paslaptis, senųjų meistrų išradingumą buvo dviejų inteligentų tyli rezistencija prieš kultūrinį sovietų režimą.

Ilgos kelionės po nesibaigiančias paveikslų sales Žiemos rūmuose baigdavosi nuovargio ašaromis ant tėčio rankų. „Jis pakaitomis nešiojo mus abi su sese“, – šypsodamasi prisiminė Eglė. Ji sakė dar ir šiandien juntanti grožio, stebuklo jausmą, kurį patyrė žvelgdama į impresionistų paveikslus.

Ir dabar kiekvieną kartą peržengdama bet kurio pasaulio muziejaus slenkstį, pažindama meną, bandydama pati kurti, menininkė grįžta į mamos pradėtą vidinio dvasinio stebuklo ir pokalbio kelionę.

Eglės Jesulaitytės teigimu, kūryba yra tikėjimo atspindys, galimybė dalytis moralinėmis, estetinėmis, dvasinėmis vertybėmis / Asmeninio archyvo nuotraukos
Eglės Jesulaitytės teigimu, kūryba yra tikėjimo atspindys, galimybė dalytis moralinėmis, estetinėmis, dvasinėmis vertybėmis / Asmeninio archyvo nuotraukos

Gyvenimas tarp siūlų

Su tekstile ji susidūrė dar ankstyvoje vaikystėje – mezgė artimiausios Eglei moterys – mama ir močiutė. Tais gūdžiais laikais rankų darbai, pasak menininkės, buvo vienintelė galimybė nors šiek tiek papuošti ir paįvairinti savo buitį, gyvenamąją aplinką. „Mano vaikystė prabėgo tarp gausybės siūlų. Aš su jais žaidžiau, vyniojau, padėdavau mamai išskalbti, išardyti, paruošti naujiems mezginiams“, – aiškino E. Jesulaitytė.

Šeimos moterys būsimą tekstilininkę išmokė visokių nėrimo gudrybių. Taip prasidėjo jos gyvenimas tarp siūlų. Vėliau, jau studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, tekstilės samprata, jos galimybės prasiplėtė. Nors sužinojo daugybę naujų technikų, išraiškos būdų (audimas, siuvinėjimas, batika, aplikacija, vėlimas), bet mieliausia buvo tai, ko išmokta vaikystėje. Nerdama, megzdama kaskart, regis, jautė močiutės ir mamos buvimą šalia.

Atsigręžia į dvasinį pasaulį

E. Jesulaitytė tikino, kad žmonių požiūris į tekstilę yra teigiamas – senieji amatai, meistrystė šiandien ypač vertinami. „Galbūt todėl, kad modernėjančiame pasaulyje žmogus ilgisi savo praeities, šaknų, namų ramybės“, – svarstė autorė. Menininkės įsitikinimu, kūryboje svarbiausia – turinys, subtili pusiausvyra tarp idėjos ir formos.

Kūrybą autorė vadina vienintele savo rimta veikla. Tai yra ir pats didžiausias jos džiaugsmas. Taip pat tikėjimas, kuris įkvepia. „Tai esmė, kurios nuolat tenka ieškoti, prašyti, trokšti. Ir kai atrodo, kad jau sugavai, pasižiūri – delnai ir vėl tušti, išslydo... Kuo labiau artėji prie paslapties, tuo labiau ji traukiasi, bėga, bet kartu vis labiau vilioja paskui save. Taip bus visados. Tokia yra būtis“, – paslaptingą kūrybos proceso esmę apibūdino menininkė, surengusi daugiau kaip dvidešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Pasak E. Jesulaitytės, jos kūriniai yra pasaulėjautos atspindys. Tai ne vien sielos veidrodis, bet ir siekiamų, trokštamų ar brandinamų dvasinių verčių sąrašas. Iš pradžių jos kūrybiniame kelyje buvo tekstilė, kiek vėliau atėjo tapyba. Prie jos, E. Jesulaitytės tikinimu, sustoti skatina nuolatiniai kūrybiniai poreikiai,. Esą tapyba suteikia didesnių galimybių spontaniškumui, jausmingumui, čia greičiau pasiekiamas rezultatas, o prie tekstilės tenka dirbti valandų valandas, kad pasiektum finišą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"