Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Panevėžio Juozo Miltinio teatro vadovai: „Stengiamės būti maksimaliai atviri idėjoms“

 
2018 05 15 7:44
J.Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas ir vadovas Leonas Blėdis
J.Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas ir vadovas Leonas Blėdis

„Išties norisi suburti žmones, kurie su mumis dirbtų, kartu siektų tikslų, kurie turi idėjų, energijos ir azarto šiame teatre „tūsintis“ – kad nereikėtų šiam teatrui vadovauti, o užtektų, sakykim, administruoti jame vykstančius kūrybinius procesus,“ – radijo laidoje „Avanscena“, skirtoje Panevėžyje įsikūrusiam legendiniam Juozo Miltinio dramos teatrui ir jo naujiesiems vadovams, sakė teatrologas Andrius Jevsejevas.

1940 m. režisieriaus J. Miltinio įkurtas teatras išgyveno įvairius kūrybinius laikotarpius, o 1950–1980 m. buvo tapęs išskirtiniu kultūriniu traukos centru. Vėliau teatrui vadovavo maestro mokiniai, paskui valdymą į savo rankas buvo perėmę nepriklausomi režisieriai, kurių vadovavimo metais didesnio žiniasklaidos bei publikos dėmesio sulaukdavo ne spektakliai, o vidiniai teatro konfliktai. Ir tik pernai rudenį teatro vairas buvo perduotas, galima sakyti, Juozo Miltinio mokinių vaikams: jo vadovu tapo vadybininkas Leonas Blėdis, o meno vadovu – teatrologas Andrius Jevsejevas.

Radijo laidoje „Avanscena“ L. Blėdis ir A. Jevsejevas laidos vedėjai Karinai Metrikytei papasakojo apie iššūkius, lūkesčius ir pastarojo pusmečio šio teatro aktualijas.

2017 m. spalio 30 d. buvo paskelbta, kad tapote Juozo Miltinio dramos teatro vadovu. Kokios emocijos jus pirmiausia užplūdo, išgirdus šią žinią?

Leonas Blėdis. Pasakyčiau labai paprastai: esu mirtingas žmogus, su įvairiomis emocijomis. Nei išgąsčio, nei baimės nebuvo. Tiek Andrius, tiek aš esame, galima sakyti, žmonių, kurie dirbo čia, atžalos, tad mes turime tam tikrą savo svorį, šleifą, nors pastarasis žodis gal ir nelabai tinkamas. Visa tai mes „nešamės“, bet tikiuosi, kad teigiama prasme.

Andriau, turbūt seniai puoselėjote viltį, kad J. Miltinio teatrui turėtų vadovauti jaunas žmogus, be to, labiau pažįstantis Panevėžio bendruomenę ir meno pasaulį. Kaip Jūs priėmėte žinią, kad Jūsų komanda taps šio teatro vedliais?

Andrius Jevsejevas. Komanda – labai tikslus žodis, kadangi išties norisi suburti žmones, kurie su mumis dirbtų, kartu siektų tikslų, kurie turi idėjų, energijos ir azarto šiame teatre „tūsintis“ – kad nereikėtų šiam teatrui vadovauti, o užtektų, sakykim, administruoti jame vykstančius kūrybinius procesus.

L. B. Tai – ne Blėdžio ir ne Jevsejevo teatras.

A. J. Kažkuria prasme norėtųsi, kad jis būtų ir nebe vien J. Miltinio teatras. Maestro palikimą mes labai vertiname. Tiesiog norisi, kad Panevėžio bendruomenė negyventų skirtingu ritmu nuo likusios šalies, kad ji čia galėtų gauti tai, ką gauna žiūrovai Vilniuje, Kaune arba Klaipėdoje. Be abejo, šio teatro įsikūrimo istorija reikšminga – kaip Juozas Miltinis pats „auginosi“ aktorius iš jaunuolių, mėgėjų ir galiausiai įkūrė teatrą, tapusį bene lyderiaujančiu šiame Baltijos regione, ar bent vienu iš tokių. Tačiau šis teatras taip ir liko truputėlį uždaras, lyg atskira respublika, kur ilgą laiką net nebuvo profesionalius teatro mokslus baigusių žmonių. Dabar situacija atvirkštinė ir nebėra prasmės žaisti „Miltinio žaidimą“, kai šiuo metu iš esamų aktorių nėra bene nei vieno, dirbusio su šiuo režisieriumi. Kaip ir žiūrovai – jie keičiasi. Iš kitos pusės, mums patinka šis „Miltinio mitas“, tačiau žvelgiame į jį jau per savo, galima sakyti, teatro vaikų ar jau net anūkų prizmę – jau yra distancija, ironijos, saviironijos aspektai. Kai kurie dalykai, dėl kurių mes mėgstame tarpusavyje draugiškai pašiepti vyresnius kolegas, glūdi ir mumyse, mes patys juos savyje matome. Abu esame iš teatro šeimų, tad daugelį tų dalykų esame tiesiogiai ar netiesiogiai perėmę. Tad, galima sakyti, bandome jais žaisti ir manipuliuoti, iš viso to kurdami teatrą.

Būti tam tikros teatro bendruomenės nariu ir jai vadovauti – skirtingi dalykai. Kaip keitėsi jūsų bendravimas su šiame teatre kuriančiais žmonėmis?

Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas
Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas

L.B. Tas keitimasis arba nesikeitimas turi būti privalomas visą vadovavimo periodą: kiek tu, būdamas vadovu, išliksi „ne vadovas“. Tai priklauso ir nuo santykio su tais žmonėmis. Be abejo, sprendimai turi būti priimami, maža to – greitai, nedelsiant. Bet tą bendravimą galėsiu apibendrinti tik baigęs vadovauti.

O kaip Jus priėmė teatro kolektyvas?

L. B. Darbiniai dalykai lieka darbiniais.

A. J. Mes su draugais juokaujame: kai manęs vis klausia, koks gi Leonas kaip vadovas, atsakau, kad jis geriausias – tas, kuris viską leidžia. Iš tikrųjų stengiamės nelakstyti su lazda iš paskos, aiškindami žmonėms, kas ir ką turi padaryti, o bandome jiems, kiek įmanoma, suteikti darbo priemones. Kad nereikėtų išpardavinėti spektaklių už pusę kainos. Norėtume, kad teatro „apsukos“ didėtų. Su meniniu kolektyvu esame kiek įmanoma atviri, žinoma, tam tikruose rėmuose, kuriuos mums yra nubrėžusi Kultūros ministerija, patvirtinusi mūsų penkerių metų vadovavimo programą. Tad, savaime suprantama, yra tam tikri spektaklių pavadinimai ir tam tikros konkrečios juos kuriančių režisierių pavardės. Visgi stengiamės neuždaryti durų – į kiekvieną tų pastatymų rengiame atvirus „kastingus“, stengdamiesi apsiriboti profesionalių teatralų bendruomene. Panevėžyje ji nėra didelė, tačiau šiokia tokia visgi egzistuoja, tad ir į atrankas ateina čia gyvenantys aktoriai, kurie nėra šio teatro darbuotojai, taip pat ateina ir aktoriai iš kitų miestų – Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus. Ir dirba.

Per pirmąjį susitikimą su etatiniais šio teatro aktoriais, kolektyvu sakiau, kad esame atviri įvairioms idėjoms, pasiūlymams. Valstybiniuose teatruose nuolat iškyla ta problema, kad turintieji ilgalaikes arba neterminuotas darbo sutartis ir ilgus metus „dirbantys“ teatre, iš esmės tiesiog neturi vaidmenų. Tad trupei iš pat pradžių pasakėme, kad esame visiškai atviri jų pačių iniciatyvoms, suteiksime erdves, bandysime suorganizuoti žmones ir bent pirmąjį pristatymą publikai – gal skaitymą ar kokį eskizinį variantą. Tiesiog jei trupėje knibžda idėjų, norėtųsi, kad jos pasiektų ir publiką. Negaliu pasakyti, kad kol kas tų iniciatyvų atsirado daug, ir tai šiek tiek liūdina. Matyt, organizuosime kolektyvo susirinkimą pasiaiškinti – galbūt ne visai gerai vieni kitus supratome. Visgi stengiamės būti maksimaliai atviri, Leono kabineto durys visą laiką atviros, nebėra „tuk tuk tuk, ar čia galima užeiti?“

Leonai, ar prisimenate, koks buvo Jūsų pats pirmasis sprendimas ar ketinimas, tapus J. Miltinio teatro vadovu?

L. B. Atėjome turėdami gražią ir stiprią šio teatro viziją, ketindami stiprinti ją visose srityse. Aš labai norėjau „sustiprinti“ šviesas. Bet tai nėra vien šios srities reikalas. Turime žengti koja kojon su technologijomis, moderniu, patogiu žmogui pagal esamą laikmetį žingsniu.

Scenos įrengimų keitimas reikalauja didelių pinigų ir atsakomybės. Tai bus naujos, programuojamos technologijos. Labai tikimės, kad šie procesai vyks sklandžiai, netrikdomi žmogiškųjų ir nežmogiškųjų force majeure dalykų.

Galima sakyti, kad nuo tada, kai šis teatras buvo pastatytas, likusi ir atitinkama technika. Tad galite įsivaizduoti, kokie tie dalykai. Be abejo, jie buvo taisyti, tvarkyti, kai kas naujo nupirkta ir buvusiųjų vadovų. Visgi, kalbant išskirtinai apie technologijas, „šiuolaikinių dažų“ visuomet reikia. Kai teatro technologiniai aspektai nebekelia problemų ir klausimų, žymiai paprasčiau spręsti ir kūrybinius dalykus. Visgi, ir šviesos, ir muzika – taip pat technologijų klausimas. Tad kalbame apie darnią visų teatro aspektų sąveiką.

A. J. Iš dalies dėl to mes net neplanavome didelių projektų – šiai dienai esame nepasiruošę dideliems pastatymams, kokie yra daromi Vilniaus ar Kauno nacionaliniuose teatruose. Situacija tokia, kad nuo 2011 m. didžioji šio teatro scena – avarinės būklės. Kultūros ministerijoje apie tai žinoma. Visgi praktiškai mes neturime teisės šioje scenoje rodyti spektaklių.

J.Miltinio dramos teatras
J.Miltinio dramos teatras

Apie ką konkrečiai kalbate?

A. J. Konkrečiai – scenoje ant galvos gali nukristi „štanga“. Ir čia dirbantys žmonės žino, kad tam tikrose vietose scenos negalima kažko daryti saugumo sumetimais. Tokie dalykai žiauriai apsunkina kūrybinį procesą.

Per kiek laiko galima, arba tikitės, išpildyti reikiamus techninius scenos reikalavimus?

L. B. Šiuos dalykus mes jau tvarkome – nesėdime išsižioję, laukdami teatro rekonstrukcijos, kuri pati savaime – ilgas procesas jau vien dokumentų ruošimo atžvilgiu.

Kalbėdami apie avarinę būklę, omenyje turite ne tik techniką?

A. J. Iš tiesų nesinori skųstis ar kaltinti ankstesnius vadovus. Visi vadovai, lygiai kaip ir mes, padaro ir geresnių, ir blogesnių sprendimų. Pasakysiu paprastai: jeigu mes būtume turėję daugiau laiko, o Kultūros ministerija būtų atkreipusi didesnį, atsakingesnį dėmesį į prieš dvejus su puse metų vykusį konkursą ir į dalykus, apie kuriuos buvo galima lengvai sužinoti (nes teatro bendruomenėje tai jokia paslaptis)... Bet ministerija rizikavo ir eilinį kartą nusvilo. O buvo galima parengti gerokai šiuolaikiškesnį projektą.

Dabar mes esame lyg ir „įkalinti“ terminų – negalim sau leisti imti ir perrašyti pateikto projekto, nors minimalias korekcijas stengiamės daryti. Visgi kai didelė pinigų, skirtų rekonstrukcijai, sumos dalis skiriama scenos rato mechanizmo taisymui ar keitimui, tai dabar, kaip teatro kritikas, sėdžiu ir galvoju – kiek esu matęs spektaklių, niekur juk tas ratas beveik nenaudojamas šiais laikais, išskyrus pavienius operinio pobūdžio teatrus, ir tai tikriausiai kokį vieną kartą per penkerius metus. Tad ir čia bus tas pats – sutvarkysim tą ratą, kažkas galbūt pastatys gražų spektaklį, kur jis pasisuks, o paskui, jau vien kad nesikartotų tas pats, jis vėl tris metus stovės nesukamas. Deja, yra kaip yra. Visi turėtume būti šiek tiek atsakingesni. Esame tokie, stengiamės tokie būti. Ankstesnieji vadovai taip pat galėjo pradėti tam reikalingus viešuosius pirkimus, kaip ir Kultūros ministerija galėjo padėti šiam teatrui, bet buvo užsiėmusi kitais reikalais.

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą Karinos Metrikytės ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovo Leono Blėdžio bei meno vadovo Andriaus Jevsejevo pokalbį galite išgirsti ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"