Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Palaukite, o vis dėlto kieno čia laimė?

 
2018 06 04 14:06
Scena iš spektaklio „Manno laimė“. / L. Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Manno laimė“. / L. Vansevičienės nuotrauka

Spektaklis, o ypač jo pavadinimas, atrodo, skirti intelektinėje raidoje pažengusiam žiūrovui, gebančiam įžvelgti antrą, trečią ar penktą planą. Toks žiūrovas supras: jei parašyta „laimė“, tai visai nereiškia, kad spektaklis bus apie ją. Jei parašyta „Manno“, tai nereikia suprasti paraidžiui, nors ir yra pastabėlė: „Pagal Thomo Manno noveles“.

Tik negudraukite, gerbiami statytojai, su ta šešėline N, pasislėpusia kažkokiame neegzistuojančiame darinyje. Turėjote iš anksto apsispręsti, kieno čia laimė: Manno ar mano, kiekvieno atėjusio. Didžiausia bėda ta, kad spektaklyje tariamai apie laimę tos laimės visiškai nėra – nei mano, nei tavo, nei mūsų, nei jūsų. Ir jau tikrai ne Manno, kurio ankstyvosiose novelėse beveik nėra veiksmo, tad veltui ieškotume laimingų istorijų. Klausimai kyla kiekviename žingsnyje, ir labai nemalonu, kad aptarimą tenka pradėti nuo visiškai nevykusio pavadinimo.

Laimė, jeigu ją matytume spektaklyje, galėtų būti tik Thomo Manno personažų būsena, bet kai tokių laime besimėgaujančių veikėjų scenoje nematyti, nejučia pagalvoji: kas visa tai sumanė, juk autorius apie savo laimes ir nelaimes grožiniame kūrinyje niekada tiesiogiai nekalba, kartais jis gali daugiau ar mažiau suartėti su personažais, bet niekada negalima tapatinti pasakotojo ir jo herojų. Aptariamuoju atveju rašo pradedantis, dar tik būsimas kūrėjas, o ankstyvoje stadijoje jauni autoriai iš tikrųjų linkę netiesiogiai rašyti apie save. Tai, kas sakoma ankstyvuose literatūriniuose eskizuose, galėtų būti, jei taip norite, Manno būsena... Bet ką tai keistų? Juk apie laimę ten nieko nėra.

Čia ne vieta diskutuoti, ar laimė nėra vien efemeriška sąvoka, žmonių išgalvota savo siekiams pagrįsti, tiesiog gyvenimui pagražinti. Laimė būtų paprastų, banalių individų siekiamybė, o kuriančiajam ją atstoja pats kūrybos procesas. Pasiremsiu dviem didžiais skirtingų amžių rusų poetais, teigusiais, kad laimės ne tik nėra, bet jos ir nereikia. Aleksandro Puškino eilutė skamba taip: „pasaulyje laimės nėra, yra tik ramybė ir laisvė (volia)“. Paskutinis žodis sunkiai išverčiamas, nes laisvė rusų kalba greičiau „svoboda“, o „volia“ – tai valia. Ar čia nebus ta pati valia (der Wille), leidžianti rinktis gyvenimą ar negyvenimą? Laimės nebuvimas pasirinkimo nelemia. Aleksandras Blokas laimę vadina niekada neišsipildančia svajone. Suvokti, kad jos visai ir nereikėjo, poetui neprireikė nė pusės amžiaus. Laimės nebereikia, nes per kraštus liejasi kūrybinių ekstazių taurė. Tai turi galioti ir šlovės apgaubtam Thomui Mannui.

Bet savo ankstyvuosiuose eskizuose, kurie ir yra spektaklio medžiaga, Mannas, iki dvidešimt devynerių metų galvojęs apie savižudybę, laimę atstojančio kūrybinio polėkio dar nepažįsta, o apie paprastą žemišką laimę nei svajoja, nei rašo. Sakysite, kad viena novelė juk pavadinta „Valia būti laimingam“ („Der Wille zum Glück“)? Taip, yra toks pavadinimas, bet valia būti kuo nors dar nėra buvimas tuo, kuo nori būti. Be to, valią reiškia, žinoma, ne Mannas, o jo herojus Paolo Hofmanas, kuris, priešingai, labai nelaimingas ligonis, pabaigoje mirštantis. Nelaiminga lieka ir jo mylimoji baronaitė Ada, nelaimingas, be jokios abejonės, ir baronas von Steinas, matantis kenčiančią dukrą, ir tik apie vienintelį NN, buvusį Paolo klasės draugą ir vienintelį, kuriantį veiksmo iliuziją scenoje, sunku ką nors pasakyti. NN funkcija – atsirasti ten, kur tuo ar kitu metu užklydęs vargšas, valią būti laimingam jau kažin ar išsaugojęs Paolo. Spektaklyje vyrauja scenos be žodžių, ir nors rasta neblogų režisūrinių sprendimų, žodžių kartais vis dėlto trūksta, juk vaidinama ne pantomima. Keli (netikslūs, iš atminties) „dialogų“ pavyzdžiai: „O, ar ne Paolo Hofmanas? Ką tu veiki Miunchene?“ arba „O, rodos, Paolo Hofmanas? Ar seniai Romoje?“. Taigi, šis, pats novelistiškiausias kūrinėlis, – ne apie laimę, arba aš ko nors esminio nesupratau ir ieškau to, ko neturi būti.

Prieš pereinant prie kitų – jau net ne novelių, o tiesiog eskizų, keletas žodžių apie pačią formulę „Der Wille zum Glück“. Spėju, kad žodis „Glück“ (laimė) čia, jeigu neatsirado per klaidą, tai vis tiek yra ne savo vietoje, o tiktai anonsuoja (greičiausiai nesąmoningai) būsimą Thomo Manno raidos fazę, kuriai svarbios filosofų Friedricho Nietzsche’s ir Arthuro Schopenhauerio idėjos. Nietzsche’s poveikis ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu lėmė ir keitė labai svarbios Mannui sąvokos „das Leben“ (gyvenimas) turinį. Pradėjo formuotis prieštara „intelektas – gyvenimas“. Tolesnė sąvokų transformacija vyksta veikiant Schopenhauerio įtakai. Jo „der Wille“ (valia) tampa identiška Manno „das Leben“, randasi nauja formulės „der Wille zum Leben“ (valia gyventi) samprata. Manno novelistikoje (po ankstyvųjų bandymų) personažai ir bus skirstomi į dvi kategorijas: valios gyventi reiškėjus ir tuos, kurie valios gyventi neturi (tarp jų atsirastų ir Paolo Hofmanas, nepaisant jo „valios būti laimingam“). Valia gyventi neturi jokių sąlyčio taškų su valia būti laimingam formule, kuri vėliau nebesikartoja. Valia gyventi, pagal Manną, niekaip nesusijusi su laime, tai ne gražus apsisprendimas, o žiauri nuostata, dažniausiai negailestingai (kartais gal ir nesąmoningai) šalinanti iš kelio valios gyventi stokojančius. O tie kiti – dažniausiai arba liguisti, turintys fizinių defektų individai, arba tiesiog valios pasauliui svetimi intelektualūs herojai (-ės). Baronaitė Ada, kaip ir jos mylimas dailininkas Paolo, nori būti laiminga, bet ir ji nepriklauso valios sferai. O ten, kur jie neįleidžiami, kur viešpatauja jų antagonistai, apie laimę nesusimąstoma, ten tiesiog gyvenama. Pats gyvenimas, dažniausiai be rimtesnio turinio, ir yra jų laimė, jeigu jau taip reikia tos sąvokos.

Režisūrinis spektaklio konceptas aiškus: „Valia būti laimingam“ vienintelė iš pasirinktų kūrinėlių panaši į novelę, tad į ją kaip į novelistinius rėmus įterpiama visa kita. Blogiausia čia yra net ne tai, kad inkliuzai su pagrindine novele nesusiję, nes dažni atvejai, kai į novelistinius rėmus įdedamas pasakojimas net iš kitos epochos. Blogiausia, kad ir fragmentai tarpusavyje visai nesusiję, ir jų daug. Filosofu pavadintas Arvydo Dapšio personažas samprotauja apie mirtį. Jau kitas, nusivylęs Dapšys, rečituoja net visą eskizą apie nusivylimą, bet... nė žodžio apie laimę. Pamėginkime paieškoti tos svetimos laimės kitur. Deja, atrodo, laimės paieškose priėjome liepto galą – trumpas eskizas „Kerštas“ („Gerächt“) vėl tik anonsuoja vėlesnių novelių problematiką, išsirutuliojusią iš platoniškos ir juslinės meilės prieštaros. Eskizo personažas turi net vardą – Anselmas, bet neturi charakterio. Pradedantis rašytojas Mannas rašo labiau impresionistine maniera, įspūdžio perteikimas jam svarbiau už charakterio kūrimą.

Niekaip nepavyksta suprasti, kas ir kokiu tikslu galėjo pateikti aktoriams tokią silpną medžiagą.

Liko nepasirinktas eskizas „Puolusioji“ („Gefallen“). Būtų dar vienas vėrinio karoliukas, bet visumos jis niekaip nepaveiktų, nes laimingų ten taip pat dar neradome. Lyg ir galima būtų baigti nesamo, bet (sprendžiant pagal pavadinimą) turėjusio būti paieškas. Tačiau klausimai vis kyla ir kyla. Novelių grupę užbaigia „Laimė“ („Ein Glück“), kuri vienintelė būtų galėjusi šiek tiek bent jau pavadinimu, o dar labiau Manno teikiamu laimės apibūdinimu kompensuoti laimės nebuvimą visuose kituose kūrinėliuose ir bent iš dalies pateisinti spektaklio pavadinimą. Bet jos, žadėtosios, spektaklyje kaip tik ir nėra. Jokio komentaro, jokio atsiprašymo. Ar dėl kažkokių priežasčių mes žiūrėjome nespėtą užbaigti spektaklį? Ar jis sulauks papildymo? Ar „Laimės“ spektaklyje apie kažkieno laimę atsisakyta visai? Jei taip, tai kodėl? Nors sąmokslo teorija pašyte prašosi išdėstoma, jos neplėtosiu. Vis dėlto šio spektaklio atėjimas buvo apipintas keistokais pareiškimais apie griūvantį Gedimino kalną ir apie „kūrybines dirbtuves“ primenantį jo radimosi procesą, tad nepamačius ne tik griūvančio kalno, bet ir kertinės galėjusios būti novelės „Laimė“ atsiranda kažkoks nepasitikėjimas, kyla abejonės ir noras išsiaiškinti, kaip ten viskas vyko.

Niekaip nepavyksta suprasti, kas ir kokiu tikslu galėjo pateikti aktoriams tokią silpną medžiagą. Tai medžiagai įkūnyti turėjo būti specialiai ieškomi statytojai. Juk neatvažiavo Gulnaz Balpeisova su ankstyvaisiais Manno eskizais (apie kuriuos apskritai nedaug kas yra girdėję) į Vilniaus mažąjį teatrą ir nepasakė „Darom!“. Pavadinkim spektaklį kažkieno laime, bet darom taip, kad apie laimę nebūtų net užsiminta. Komentaruose – vien negatyvas: Mannas nelaimingas kaip sušalęs ežys (Hermanno Kurzke’s metafora), Paolo Hofmanui uždrausta gerti, rūkyti ir mylėti; mirtis – aukščiausios smagybės akimirka („Filosofas“), „Ar jau seniai taip gerai pažįsti ją, mirtį, paskutinį nusivylimą“ („Nusivylęs“). Tikrai, nuo tiek laimės gali apsvaigti galva. Bet dabar tikriausiai nustebsite – spektaklis visai nėra blogas!

Apie neparodytą „Laimę“ daug kalbėti neverta, bet tai, kas parašyta programėlėje, taip pat ir vaidmenų paskirstymas, verčia manyti, kad statytojai „Laimės“ tiesiog nespėjo perskaityti. Jei režisuočiau spektaklį, aktorius sukeisčiau vietomis. Baronienė Ana – tai Elžbietos Latėnaitės vaidmuo, ji nėra Nelaimingoji, o subtilios sielos, intelektuali moteris, kurią patraukė priešybė, jai lemta kentėti, bet baroną Harį Ana vis tiek myli, ir trumpos jo dėmesio jai sekundės yra baronienės laimė. Baronas Haris – tai ne Laimingasis, kuris dainuoja, šoka, o valios gyventi atstovas, vitališkas personažas, gyvenantis valso taktu. Tai turėtų būti Tomo Rinkūno vaidmuo, o Daumantas Ciunis, idealiai atitikęs Paolo Hofmano tipažą, vaidindamas baroną Harį būtų ne visai savo vietoje.

„Kregždutės“ – tai gastroliuojantis būrelis dainininkių ir šokėjų, veiksme dalyvauja viena jų. Prie „Kregždutės“ rašyčiau Gintarės Latvėnaitės pavardę, o ką reiškia daugtaškis prieš Rinkūno pavardę, nesupratau. Gal spaustuvės brokas? Šioje novelėje Mannas gal vienintelį kartą suformuluoja laimės apibūdinimą. Malonūs statytojai, kodėl jūs jį nukėlėte į programą, neleidote tiems žodžiams nuskambėti scenoje, kad spektaklis bent truputį atrodytų esąs apie laimę? O kad šis daug neatsakytų klausimų keliantis spektaklis vis dėlto įvyko, turime dėkoti visų pirma, o gal tik, aktoriams. Rimti, simpatiški, talentingi Mažojo artistai, gavę į rankas itin silpną, itin nescenišką medžiagą, padarė viską, ką galėjo, ir padarė gerai: Daumantas Ciunis, Elžbieta Latėnaitė, Tomas Rinkūnas, Arvydas Dapšys, Gintarė Latvėnaitė, violončelininkė Žana Miniotaitė, muzika bent iš dalies kompensavusi žodžių stygių. Paplokime jiems.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"