Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Neklausk, kas juoksis paskutinis – G. Kanovičius pirmasis eilėje

 
2018 11 02 12:00
Grigorijus ir Olia Kanovičiai savo namuose Izraelyje. / 
Grigorijus ir Olia Kanovičiai savo namuose Izraelyje. /  Davido Fligelio nuotraukos

„Kas apie dailę bent šiek tiek supranta,/ Tas nesupainios Gečo ir Rembranto“, – parašęs šią epigramą, o paskui ir visą jų rinkinį „Linksma akim“, tada dar jaunas rašytojas Grigorijus Kanovičius tapo žavios literatūrinės avantiūros bendrininku.

„1964-ieji. Į Vilniaus universiteto auditoriją kažkuris iš bendrakursių atsineša rinkinį „Linksma akim“. Knyga ėjo iš rankų į rankas, o nesuspėjusieji jos pavartyti nekantriai laukė pertraukos, kai prasidėjo kolektyvinis skaitymas ir gyvi komentarai“, – reiškiniu virtusią G. Kanovičiaus epigramų ir Stasio Krasausko šaržų knygą prisiminė literatūros kritikas Petras Bražėnas.

„Aš epigramų parašiau daugokai, bet niekas man nekeršijo už juoką.“

O buvo taip...

Dailininkas atletas S. Krasauskas (1929–1977) dienas leido legendinėje sostinės „Neringos“ kavinėje paišydamas linksmus čia sėdinčių sovietinės bohemos garsenybių portretus. Buvo surinkęs visą šaržų pluoštą ir mąstė, kaip juos plačiau paviešinus.

Dienas „Neringoje“ tuo metu leido ir jau žinomas rašytojas G. Kanovičius. Stasys pakvietė Grigorijų prisėsti šalia ir paklausė, ar šis nesutiktų jo piešiniams parašyti po šmaikštų eilėraštuką. Pieštuosius šaržus papildyti literatūriniais.

Grigorijus iš pradžių spyriojosi – rašąs tik rusiškai, vargu ar galėtų sukurti ką nors eiliuota lietuvių kalba. S. Krasauskas nenusileido. Padėjo servetėlę Grigorijui prieš akis, ragino pamėginti.

„Taip atsitiko, kad pamėginau. Pradėjau nuo V. Gečo. Stasys perskaitęs prapliupo juoku ir pasakė: „Tu esi meistras! Turi man padėti“. Taip ir įsivažiavau“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo G. Kanovičius, su žmona Olia gyvenantis Bat Jame prie Tel Avivo.

Ateis diena

Tokia 1964 metais atsiradusios „Linksmos akies“ istorija. Apie panašios knygos pasirodymą dar prieš dešimtmetį, stalinizmo epochoje, nebūtų nė kalbos. Tačiau laikas jau buvo kiek pasikeitęs, „atšilęs“. Ir iš simpatijos atsiradę sąmojingi pasišaipymai buvo sutikti gana palankiai, kaip literatūrinė naujiena. Nors rašyti kandžiai apie Juozą Baltušį, Kostą Korsaką ar Antaną Venclovą reikėjo nepaprastos drąsos.

„Rašydamas baimės tikrai nejaučiau. Stasys mane pagyrė, taip pat ir jo draugas dailininkas Teodoras Valaitis. Nors apie tą nieko nesu parašęs“, – sakė G. Kanovičius.

Jis jau buvo pradėjęs savo didįjį romanų ciklą, skirtą Lietuvos žydų gyvenimui, ir 1981 metais išleido dar vieną linksmo turinio knygelę – parodijų ir epigramų rinkinį „Nuogi Olimpe“. Šįkart autoriui talkino ne mažiau šmaikštus dailininkas Andrius Cvirka. Paradoksalu, kad rusų kalba rašantis romanų autorius išgarsėjo kaip lietuvių satyrinės poezijos virtuozas.

Knygos viršelis.
Knygos viršelis.

Rinkinyje „Nuogi Olimpe“ G. Kanovičius susigretino su visais šaržuotaisiais – parašė ketureilį ir sau:

Ateis diena. Trenks iš dangaus griaustinis.

Žinok: išmuš baisioji valanda.

Ir verksi gailiai vienišas tada,

nes juokias tas, kas juokias paskutinis.

Kas juoksis paskutinis

Atrodo, paskutinis vis dėlto juokiasi G. Kanovičius. Reikalas toks, kad ką tik, spalio pradžioje, leidykla „Inter se“ išleido epigramų, parodijų ir šaržų rinktinę „Linksmos akys“, sudarytą iš dviejų minėtų rašytojo knygų. Leidinio atsiradimą inicijavo ir finansavo Kanadoje gyvenantis G. Kanovičiaus sūnus Dmitrijus Kanovičius, pavadinimą pasiūlė jaunesnysis sūnus Sergejus.

D. Kanovičius „Lietuvos žinioms“ atskleidė, kad pakartotinio legendinių knygučių leidimo idėja radosi svarstant apie tėvo „Rinktinių raštų“ turinį dar 2013 metais. Naująją knygą leidybai parengė dailininkas Jokūbas Jacovskis. Leidinys, paimtas į ranką, taip ir nori joje pasilikti – formatas patogus, viršelis malonus liesti.

Antikinio žmogaus atminimui

„Linksmas akis“ sūnus Dmitrijus teigė norintis skirti „antikinio žmogaus“ S. Krasausko atminimui. „Kitais metais S. Krasauskas (po mirties) ir G. Kanovičius švenčia 90 metų jubiliejų. O jų bendradarbiavimo „Neringoje“ vaisius „Linksma akim“ sulauks 55 metų sukakties“, – sakė Dmitrijus.

Naują leidinį papildo P. Bražėno baigiamasis žodis, S. Krasausko paišyti viršeliai, linksma G. Kanovičiaus dedikacija Alfonsui Maldoniui, knygos herojų ir adresatų, kurių daugumos jau nebėra, biogramos. Tad ir jaunesniesiems nekils jokių nesklandumų ją perskaityti. O būtent ši auditorija, prisipažino Dmitrijus, jam rūpi labiausia.

Nacionalinės premijos laureatas Grigorijus Kanovičus kitais metais pažymės 90 metų sukaktį. / „Lietuvos žinių“ archyvo (Ritos Stankvečiūtės) nuotrauka
Nacionalinės premijos laureatas Grigorijus Kanovičus kitais metais pažymės 90 metų sukaktį. / „Lietuvos žinių“ archyvo (Ritos Stankvečiūtės) nuotrauka

„Šiandien vartydamas knygą galvoju apie tai, kad laikau ne tik šmaikštų rinkinį, bet ir Lietuvos kultūros kūrimo istorijos prieštaringo tarpsnio liudijimą. Tikiu, „Linksmos akys“ išlaikys laiko egzaminą, ne tik dar sykį primins ateinančioms kartoms apie Lietuvos kultūros turtingumą, bet ir taps jos lobyno dalimi“, – vylėsi Dmitrijus.

Epilogas

Palydėdamas naująją knygelę G. Kanovičius 2018 metais galutinai atsisveikino su ne visai jam įprastu, bet taip sėkmingai išmėgintu žanru:

Aš epigramų parašiau daugokai,

bet niekas man nekeršijo už juoką.

Neslėpsiu nuo skaitytojų to fakto –

linksmas akis kamuoja katarakta.

Seniai su epigramom baigta, nes

atėjo laikas juoktis iš savęs.

. . .

JUOZUI BALTUŠIUI

Rymo medžiai pasenę.

Nebaisus mums ruduo.

Tu jau nebe piemenė,

Aš jau nebe piemuo.

JONUI AVYŽIUI

Koks turi būt romanas? Storas? Plonas?

Į tai seniai atsakė Jonas:

– Man klausimas atrodo keistas.

Romanas turi būt... IŠLEISTAS!

BENJAMINUI GORBULSKIUI

Prie rūbinės užimti skuba eilę

Klausytojai uoliausieji tada,

Kai pasigirsta muzikoj ne meilė,

O skarda...

JONUI DOVYDAIČIUI

Kas dabarties tematikos pabūgsta,

Tas klausimų aštriausių negvildens.

„Žydriesiems ežerams“ kažko gal trūksta,

Bet ko tikrai netrūksta – tai vandens.

ROMUALDUI LANKAUSKUI

Didžiulį įspūdį palieka tavo poza.

(O kaip norėtųs pasakyti – proza!)

VYTAUTUI RUDOKUI

Tarp Vytautų mes matom ir Rudoką –

Ne Didįjį, bet vis dėlto didoką.

MYKOLUI SLUCKIUI

Koks sakinio ilgumas! Op!

Kol perskaitei, – ir saulė vakarop.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"