Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Nebuvo malonumų mėgėjas: visokiausios „-aitės“ režisieriui kėlė siaubą

 
2018 04 20 10:59
Juozas Marcinkevičius-Vilkas pastojo kelią Raudonkepurei Elvyrai Piškinaitei.Imanto Preco nuotrauka
Juozas Marcinkevičius-Vilkas pastojo kelią Raudonkepurei Elvyrai Piškinaitei.Imanto Preco nuotrauka

Balandžio 20 dieną seniausias Vilniaus teatro „Lėlė“ repertuaro spektaklis „Raudonkepurė“ (režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras) – mini 25 metų jubiliejų. Simboliška, kad kaip tik juo balandžio 21 dieną 12 valandą bus atvertos durys ir į naująją „Lėlės“ teatro erdvę – palėpės salę. Beje, naujoji scena įsikūrusi ketvirtame teatro aukšte, tad mažieji žiūrovai, bekeliaudami jos link, turės galimybę pamatyti ir dalį slaptųjų teatro koridorių – užkulisių.

Spektaklis „Raudonkepurė“, kuriame nuo pat pradžių vaidino aktoriai Elvyra Piškinaitė ir Juozas Marcinkevičius, ne atsitiktinai tiek metų išliko teatro repertuare. Kadaise „Literatūroje ir mene“ režisierius, dailininkas ir „Lėlės“ teatro muziejininkas Rimas Driežis rašė: „Šio teatro repertuare nemažai „ilgaamžių“ mažosios scenos kūrinių. Neseniai žiūrėjau 1993 metais pastatytą „Raudonkepurę“ ir buvau nustebintas tobulo šio spektaklio skambėjimo – akivaizdu, kad laikas tampa sąjungininku, jei aktoriai stengiasi tobulinti spektaklį ir siekia mažųjų žiūrovų supratimo.“

„Ilgai statėme šį spektaklį. Režisierius mums leido kalbėti savais žodžiais, ką norime, todėl jame daug improvizacijos. Jis vis dar gyvas kaip tik todėl, kad yra nesutramdytas, kad jo laisva forma. Po truputį vis atsiranda naujų, netikėtų idėjų. Patys vaikai vis kažko užklausia ir tenka jiems atsakyti. Visas spektaklio siužetas kuriamas per žaidimą: tiek vilkas, tiek Raudonkepurė, tiek ir patys žiūrovai žaidžia... Ir vaikai labai greitai pagauna tokio žaidybiško spektaklio taisykles“, – kalbėjo J. Marcinkevičius.

Lygiai tą pačią, balandžio 20-ąją, gimtadienį švenčia ir pati Raudonkepurė – šio spektaklio aktorė E. Piškinaitė. „Elvyra labai gera aktorė ir, tuo pačiu, partnerė. Esame vaidinę kartu tokiuose spektakliuose kaip „Žemės dukra“, „Barbora Radvilaitė“ (abiejų rež. ir dail. V. Mazūras), „Našlaitėlė Elenytė“ (rež. ir dail. R. Driežis), tad suprantame vienas kitą iš pusės žodžio... Beje, esame sutarę, kad pajautę, jog improvizuoti šia Raudonkepurės tema nebesiseka, – baigsime. Juk turbūt niekas kitas nebedrįs šio spektaklio „nuimti“, tad viskas mūsų rankose...“ – juokėsi aktorius.

Galiausiai – dar viena sukaktis. Šiais metais pasaulis mini ir paties „Raudonkepuraitės“ pradininko Charles‘io Perrault (1628–1703) jubiliejų. Reikia pasakyti, kad šio prancūzų autoriaus pasaka taip išpopuliarėjo, kad daug Europos tautų šiuo metu turi savo liaudiškus „Raudonkepuraitės“ variantus. Tad ir šio spektaklio kūrėjai rėmėsi ne tik C. Perrault, bet įvairiais šios istorijos variantais, o pavadinimas „Raudonkepurė“ kilo iš Jono Basanavičiaus užrašytos versijos.

Scena iš spektaklio "Raudonkepurė".Imanto Preco nuotrauka
Scena iš spektaklio "Raudonkepurė".Imanto Preco nuotrauka

Pasak J. Marcinkevičiaus, visokiausios „-aitės“ ir šiaip saldūs pavadinimai V. Mazūrui kelia siaubą. „Tad jis ir pagalvojo, kad reikia bent „Raudonkepure“, kaip kad J. Basanavičius užrašė, pavadinti. Be to, režisierius dar per repeticijas kartojo, kad pasistengtume nepaversti šio kūrinio „spektakliuku“. Kad nesakytume „mamytė“, „tėvelis“ ir t.t., o vadintume viską tikraisiais vardais: tėvas, motina, senelė, vilkas ir... Raudonkepurė“, – atskleidė J. Marcinkevičius.

Po „Raudonkepurės“ premjeros teatro kritikė Jūratė Visockaitė teigė: „Svarbiausia, vaikai supranta, kad be konflikto, be tos baimės neapsieisi: jeigu eisi miško takeliu ir nesutiksi Vilko, nieko neįvyks, Raudonkepurė negaus gyvenimo pamokos. Tikrai gražus sumanymas. Be to, nuoširdžiai aktorių vykdomas. Kaip ir ankstesniuose Mažosios salės spektakliuose žavi lėlės, atrodo, kad maestro V. Mazūras (jis yra ir lėlių „tėvas“) tik ir laukė, kada galės atskleisti savo mažagabaričių būtybių sielas. Milijonus kartų pasaulyje pieštos Raudonkepurės veidelį verta pamatyti – nė lašo šablono! Žodžiu, „Lėlė“ gyva!?“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"