Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Mitais pinta Jono Tertelio trilogija

 
2018 02 13 16:00
Jonas Tertelis./
Jonas Tertelis./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Režisierius Jonas Tertelis Lietuvos miestelių istorijas perkelia į teatro sceną. Spektaklyje „Žalia pievelė“ apie Visaginą pasakojo jo gyventojai ir Ignalinos atominės elektrinės (AE) darbuotojai. Pasienio – Šalčininkų rajono – gyventojų istorijas scenoje atkurs aktoriai.

Spektaklį – „Nežinoma žemė. Šalčia“ – apie mitais ir stereotipais apipintą miestą kūrė scenografė Paulė Bocullaitė, pjesės autoriai Eglė Vitkutė ir Andrius Jevsejevas. Pastarasis pasakojo: „Į Šalčininkus važiavome išdidūs, neblogai pasiskaitę ir pasiklausinėję, nusiteikę išgirsti ir fiksuoti įdomiausias istorijas. Daugelis išankstinių nuostatų subliūško.“

Apie save girdėjo gandų

Pirmąkart į Šalčininkus kūrybinė grupė nuvyko pernai rudenį. Kaip ir kuriant „Žalią pievelę“, vietos gyventojus teatralai pakvietė į susitikimą, vildamiesi išgirsti autentiškų jų pasakojimų apie miestą. Ir šalčininkiečiai iš pradžių nereagavo į teatralų kvietimą. Anąkart, kad prisikviestų dalyvių, „Žalios pievelės“ dramaturgė Kristina Werner iškepė morkų pyragą.

Paklaustas, ar šįkart spektaklio kūrimą pradėjo nuo pyragų, J. Tertelis pasakojo: „Visagine norėjome surinkti didelę grupę, žmonės ėjo vangiai. Tada sutikome vieną, jis pasiūlė pasikalbėti su kitu. Šalčininkai – daug mažesnis miestas, skiriasi ir gyvenimo būdas. Tie, kurie aktyvūs visuomeninėje veikloje, kitiems dalykams neturi laiko. O gyvenantieji rajone dvejojo, ar su mumis kalbėtis. Apie save girdėjome gandų ir kartais jautėme vietinių baimę, lyg būtume iš sostinės atvažiavę tik pasijuokti.“

Lietuviškas pietietiškas būdas

Šalčininkai – miestas Lietuvos pietryčiuose, prie sienos su Baltarusija. 2017 metų duomenimis, čia gyveno 6600 žmonių. Dauguma bendruomenės gyventojų (70 proc.) – lenkai. Kraštas, režisieriaus teigimu, apipintas mitais ir politika, siurreali Lietuvos periferija, Europos pakraštys.

„Sutikome keistų, įdomių ir pozityvių žmonių. Formavosi vadinamoji tuteišių kalba, todėl ieškojome kultūrų samplaikos, – aiškino režisierius. – Bet, panašiai kaip ir Visagine, gyventojai kalbų skirtumų neakcentavo – visi šnekėjo lietuviškai. Net ir tie, kuriems sekėsi sunkiau, užsispyrė. Įsivaizduojamo tautinio susipriešinimo tarp jų neradome.“

Apvažiavę gretimas apylinkes menininkai susidūrė su vietos gyventojų svetingumu, pietietišku temperamentu ir lėtesniu gyvenimo tempu. „Geriausiai tą jausmą perpranti pasivažinėjęs laukais. Važiuoji iš miestelio į miestelį, peizažas – vien apsnigtos kalvos. Sustojęs pamatai trobelę. Iš tolo girdėti, kaip kažkas ramiai, su pertraukėlėmis pjauna malkas ir niekur neskuba. Bet jei užkalbini, užsidega pasakoti kaip pietietis“, – palygino Jonas.

Populiariausias – baletas

Kadangi Šalčininkuose gyvena ir trijose mokyklose mokosi apie 2 tūkst. moksleivių (tai – beveik trečdalis miesto gyventojų), teatralai susidomėjo, kuo gyvena jaunoji karta. „Menai ten – labai svarbūs. Stanislavo Moniuškos menų mokykloje mokosi apie 300 vaikų, bet norinčių į ją patekti – dar daugiau. Mokykloje yra keli skyriai – muzikos, dailės, šokio. Nustebino, kad populiariausias – baletas. Norintieji mokytis meno dalykų netelpa į klases, trūksta mokytojų, todėl tiems, kurie čia ateina, pasiryžimo netrūksta“, – tikino pašnekovas.

Spektaklyje šoks Airida Gudaitė. Vaidins Gailė Butvilaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė ir Oskaras Vygonovskis. Kadangi Šalčininkai – netoli Vilniaus, spektaklio pavadinimą kūrėjai sieja su žodžiais „šalia“ ir „čia“.

Nuo „Žalios pievelės“ „Šalčia“ skirsis tuo, kad vietos gyventojai nevaidins, bet jų istorijas pažodžiui perpasakos aktoriai. „Pasirinkau „verbatim“, dokumentinio teatro ir jo dramaturginę formą, kurią seniai norėjau išbandyti. Tikėjausi įpinti kalbos manierizmo, tai – nelengva užduotis aktoriams, – paaiškino režisierius. – Žiūrovai sėdės ne salėje, o scenoje. Norėjome sumažinti atstumą iki Šalčininkų, tarsi ne „Ten, Šalčininkuose, yra taip“, o „Čia, Šalčininkuose“. Prieiti taip arti prie žiūrovo yra iššūkis ir profesionalui.“

Kontrabanda – pas kaimyną

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“ Scenografė – Paulė Bocullaitė./Lauryno Butkevičiaus nuotrauka
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“ Scenografė – Paulė Bocullaitė./Lauryno Butkevičiaus nuotrauka

J. Tertelį labiausiai Šalčininkuose nustebino stipri gyventojų religinė bendruomenė. Kaip teigė režisierius, vieni apie save pasakojo noriai, kiti buvo linkę slapukauti. „Kaip druskininkietis žinau, kad žmonės, gyvenantys pasienyje, linkę daug ką nutylėti. Jei tavo kaimynas kontrabanda atsivežė benzino ar cigarečių, nutyli ir pats pas jį užsuki įsipilti degalų. Pasieniečiams pasakėme, kad, šalčininkiečių tvirtinimu, jų krašte nėra kontrabandos. Tie šypsojosi: „Aišku, kad nėra.“ Jei ir yra, tai ne jų mieste, gal Eišiškėse“, – juokėsi Jonas.

Įdomių istorijų papasakojo tie gyventojai, kurie prisimena, kaip jų krašte iškilo Lietuvos siena. Vieną dieną ten buvo kaimas, kitą – kaimo bendruomenė skilo pusiau: jie liko vienoje sienos pusėje, bažnyčia ar kapinės – kitoje.

„Pasieniečiai pasakojo, kaip porąkart po nakties kapinėse rado naujai supiltų kauburėlių. Nuo tada per religines šventes laikinai įleidžia artimuosius aplankyti kapų, – kalbėjo Jonas. – Kitas vaikinas sakė, kad anksčiau pas močiutę nueidavo tiesiai per laukus. Vėliau pastatė sieną – teko kirsti ją. Iškasė griovius – pasidarė sunkiau pervažiuoti vežimu. Galiausiai ėmė pas močiutę važinėti aplinkiniu keliu, ir 5 kilometrai tapo 30.“

Trilogiją pradėjo nuo J. Basanavičiaus

Viena „Žalios pievelės“ aktorių, Marija, yra ir Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė. Dabar ji dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Į sostinę atsikėlė ir Edita. Vladimirą, vieną jauniausių projekto dalyvių, mokykloje pagyrė už pramoktą lietuvių kalbą.

„Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo mažam miesteliui.“

„Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo mažam miesteliui, – svarstė režisierius. – Dalyviai tapo Visagino ambasadoriais – svarbiais žmonėmis. Po truputį susibūrė spektaklio bendruomenė. Dabar, kai visi gyvena skirtinguose miestuose, susitikę prieš repeticijas jie pirma nori išsičiaukšti, pasidžiaugti.“

Klaipėdoje taip pat rodomas J. Tertelio spektaklis „R.E.M.“ Jame kalbama apie jaunosios kartos šių dienų problemas, kurių pasekmė – emigracija, tuštėjantys miestai. Spektaklio tema kilo per festivalį „Jauno teatro dienos“, kai režisierius susipažino su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais.

Visi šie spektakliai – „R.E.M.“, „Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė. Šalčia“ – susiję. Režisieriaus, pavadinkime, trilogija remiasi dokumentinio teatro principais. „O gal nejučia visa tai prasidėjo nuo Jono Basanavičiaus pasakos – jo aprašyto kaimo, periferijos, mito. Buvo įdomu pasižiūrėti, kaip žmogus mąstė anuomet, jo pasaulėjautą nupasakoti šiandienos žmogui, – „Kaulinį senį ant geležinio kalno“ priminė J. Tertelis. – Ignalinos AE – taip pat įdomus mitas. Tačiau nuvykę jos apžiūrėti ten radome nuoširdžius, paprastus žmones ir taip pat įdomias jų istorijas. Klaipėdiečių projektą pradėjome nuo klausimo: kodėl visi dar neišvažiavo? Šios temos, matyt, aktualios ir kitur.“

Puse kojos kine

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje J. Tertelis baigė televizijos ir kino režisūrą. Prisidėjęs prie teatro judėjimo „No Theatre“ jis filmavo šios trupės spektaklius. „Su Vidu Bareikiu įsivėliau į „Mr. Fluxus“ „šarlatanizmus“. Dar šiandien susitikę prisimename, kaip nuostabu tai buvo, iki šiol inspiruoja“, – kalbėjo Jonas.

Tuo metu jis dirbo ir reklamos agentūroje. Manė, reikėtų mesti teatrą. Užuot tai padaręs, pateikė projektą „Menų spaustuvės“ „Atviros erdvės“ programai. Nuo tada teatre ir pasiliko.

Jono magistro darbas buvo filmas „Feng shui pagal savo Tėvą“. Jono tėtis Jonas Tertelis – vaikų neurologas. Taip pat režisierius sukūrė trumpametražius filmus „Rudnosiuko nutikimai“, „14:56“. „Į kiną dar grįšiu, – paklaustas apie filmus, sakė Jonas. Ir pasitaisė: – Tiksliau, visada esu viena koja jame.“

Spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ premjera Šalčininkų kultūros namuose – kovo 16 dieną. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – kovo 22 dieną.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"