Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Meškauskas Nekrošiaus paunksnėje

 
2018 02 02 15:00
Varpininko Karvelio vaidmenį "Kalės vaikuose" kuriantis Darius Meškauskas pirmą kartą dirba su Eimuntu Nekrošiumi.
Varpininko Karvelio vaidmenį "Kalės vaikuose" kuriantis Darius Meškauskas pirmą kartą dirba su Eimuntu Nekrošiumi. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pirmąkart Klaipėdos dramos teatre dirba Eimuntas Nekrošius – stato „Kalės vaikus“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną. Inscenizaciją parašė pats autorius. Premjera – rytoj, vasario 3 dieną.

„Kalės vaikus“ S. Šaltenis kūrė 1972–1988 metais, išleido 1990-aisiais. Romano veiksmas nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą ir sukasi apie parapijos kleboną Kristijoną (Donelaitį). Kitų veikėjų – klebonienės Marijos, Lotės Sužadėtinės, Daktaro Zakso, patarėjo Abelio, bepirščio mokytojo Limbos – gyvenimo istorijos susipina į visumą.

Varpininko Karvelio vaidmenį kuria Darius Meškauskas. Pirmą sykį jis dirba su E. Nekrošiumi. Aktorius yra pasakojęs apie nuostabą, kildavusią žiūrint šio režisieriaus spektaklius – „Kvadratą“, „Pirosmani, Pirosmani...“ Jie D. Meškauską „užkrėtė“ teatru.

Prisitrynė prie E. Nekrošiaus

E. Nekrošiaus įtaka Lietuvos teatrui tokia didelė, kad situaciją D. Meškauskas yra pavadinęs „milžino paunksne“ (pagal Balį Sruogą). Palyginimas tinka ir K. Donelaičio asmenybei nusakyti. „Istorijoje kaskart atsiranda tokių žmonių, kurie suteikia proveržį. Kaip Maksimas Gorkis „Dugne“ rašė, staiga viską pastumia trisdešimt metų į priekį“, – prieš premjerą kalbėjo aktorius.

Duetas puikus: S. Šaltenis, E. Nekrošius. Klaipėdiečiams aktoriams tai – kūrybinis nuotykis. „Prisitryniau. Viena buvo matyti E. Nekrošiaus spektaklius, kurių žiūrėti į Jaunimo teatrą eidavau nuo dešimtos klasės. Dėl jų ir pasirinkau šią profesiją. Kas kita stebėti tą virtuvę iš vidaus, paragauti jos“, – tvirtino D. Meškauskas.

Repeticijose jam daug kas nauja. Sako, režisierius mąsto apie žmogų, intuityviai nujaučia, kas tinka scenai. „Jis šamanas – buria. Žiūri žiūri, lyg ir nieko nevyksta, o staiga pajunti, kad spektaklis tave įtraukia ir neša. Kokiu būdu režisierius tai padaro, sunku pasakyti. Jam nepatinka tiesmukas pasakojimas – besti kaip pirštu į akį. Įdomiau, kad žiūrovas pats suprastų mintį, kurtų drauge su mumis“, – pasakojo aktorius.

Nubudo kaip Buda

„Kalės vaikai“ nukelia į donelaitišką epochą, artimą Klaipėdos kraštui istoriškai ir geografiškai. Čia susipina daugybė istorinių klodų. S. Šaltenio kalba – tanki, sodri, pasakojimas primena K. Donelaičio „Metus“ – apima visos tautos gyvenimą.

„Man, aktoriui, nelengva. Sakinio pradžioje – daiktavardis, pabaigoje – veiksmažodis, o tarp jų – masė epitetų. Reikia nepamesti minties, tausoti skambesį, literatūros grožį, – svarstė D. Meškauskas. – Veiksmo ir linksmų nutikimų daug (juk kalbama apie žmonių gyvenimą), bet visa tai stebi tarytum iš paukščio skrydžio, atitolęs. Kaip upės tekėjimą. Ir staiga suvoki savo gyvenimo prasmę. Nubundi kaip Buda sėdėdamas po medžiu.“

1993 metais D. Meškauskas kūrė Jasono vaidmenį, to paties pavadinimo S. Šaltenio pjesę statė Algirdas Latėnas. Spektaklis buvo svarbus aktoriui, tuo metu dar tik pradėjusiam savo karjerą. Už vaidmenį Darius nominuotas geriausio aktoriaus titului.

„Vaidmuo buvo etapinis – didelis, tragiškas, todėl įkvėpė pasitikėjimo. Man pažįstama ir artima S. Šaltenio intonacija, – teigė D. Meškauskas ir pridūrė: – Jis atvažiuos, pasižiūrės, pasakys savo verdiktą.“

„Visa tai stebi tarytum iš paukščio skrydžio, atitolęs. Kaip upės tekėjimą. Ir staiga suvoki savo gyvenimo prasmę.“

Bandė sukliudyti šėtonas

Ne vieną vaidmenį D. Meškauskas sukūrė pagal lietuvių dramaturgų – Gintaro Grajausko, Sigito Parulskio – kūrybą. Neįmanoma pamiršti ir kritikų išliaupsinto „Hamleto“. Spektaklis šią savaitę grįžo į Kauną, kovą bus rodomas Vilniuje.

Antradienį sostinėje D. Meškauskas dar vaidino „Tartiufe“. Išvyko iš Klaipėdos, o prie Kauno teko sustoti dėl nuleistos padangos. Prieš premjerą bėda po vieną nevaikšto? „Pats šėtonas man bandė sukliudyti patekti į Vilnių. Ne kiekviena tokia savaitė, bet dar pažiūrėsime, kuo ji baigsis“, – juokėsi pašnekovas.

Karvelio vaidmenį Darius dalijasi su mokiniu Mikalojumi Urbonu. Galima nuspėti – dėl aktoriaus užimtumo. „Būtų nesąžininga dėl kitų, jei neturėčiau, kas mane pakeistų per repeticijas. Juk jos sustotų. Mane dubliuoja jaunas aktorius, su juo – kitas spektaklio variantas, – paaiškino D. Meškauskas. – Lakstymo daug, nes reikia prisiderinti ir prie studentų. Pirmame-antrame kurse dėstytojas labai reikalingas, paskui jie pradeda po truputį kurti patys.“

„Hamleto“ planas

Pernai D. Meškauskas pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už rotmistro Adolfo vaidmenį spektaklyje „Tėvas“. Aktorius kasmet per šią ceremoniją teikia Boriso Dauguviečio auskarą – apdovanojimą novatoriškiems teatro menininkams. Tradiciją jis perėmė iš Galinos Dauguvietytės.

Praėjusiais metais Darius buvo išrinktas ir Klaipėdos kultūros magistru. Gavo aukso žiedą, pagamintą pagal renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdį. Už nuopelnus miesto kultūrai teikiamas titulas kaip nors jį įpareigojo?

„Norėčiau, kad įpareigotų daugiau. Jei jau Klaipėdoje yra kultūros magistrų grupė, ji galėtų įkurti savo ložę ir turėti patariamąjį balsą savivaldybėje kultūros, švietimo klausimais. Kad tai nebūtų vien puošmena“, – svarstė Klaipėdos dramos teatro meno tarybos narys.

Rugsėjį „Hamletui“ sukanka dešimt metų. Laikas praėjo greitai. Bet medžiaga nesensta – kolektyvą pasiekia nauja informacija, visuomenės aktualijos. „Susirenkame prieš spektaklį, pamąstome. Žiūrėk, visa tai egzistuoja ir Williamo Shakespeare'o kūrinyje. Lenkų teatrologas Janas Kottas rašė, kad „Hamletas“ išvis nėra pjesė. Tai – scenarinis planas. Jame nėra būdvardžių, nieko nepasakoma apie personažus, tik vardijama, ką jie padarė“, – apie kūrinio ilgaamžiškumą kalbėjo D. Meškauskas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"