Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Menininkų idėjų teritorija

 
2018 03 04 12:00
Tekstilės dizainerė Liucija Dervinytė ir jos sutuoktinis menininkas bei inžinierius technologas Roberto Becerra prieš metus sostinėje įkūrė kūrybinę erdvę „Ideas Block LT“.
Tekstilės dizainerė Liucija Dervinytė ir jos sutuoktinis menininkas bei inžinierius technologas Roberto Becerra prieš metus sostinėje įkūrė kūrybinę erdvę „Ideas Block LT“. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kur būtų galima pasimokyti groti žydų arfa, dar vadinamu dambreliu? Pasigaminti užrašų knygutę medžiaginiu ar popieriniu viršeliu, sutaisyti ir atgaivinti savo drabužius? Atsakymą žino tekstilės dizainerė Liucija Dervinytė ir jos sutuoktinis menininkas bei inžinierius technologas Roberto Becerra, prieš metus Vilniuje įkūrę kūrybinę erdvę „Ideas Block LT“.

Sniegas ir stingdantis šaltis – vis rečiau keliame koją iš namų. Sėdime it apsnigę, lūkuriuojame pavasario. Gatvėse – jokio klegėjimo, tik springstantis automobilių variklių gausmas ir kepurėtos galvos, žiūrinčios nosies tiesumu. Nuo durų iki durų. Kaip kompiuterizuotas moteriškas navigacijos balsas pasakytų, – galutinis kelionės tikslas pasiektas. Tačiau užkietėjęs klajūnas žino, jei išklysti iš maršruto, atrandi neįtikimų dalykų. Kad ir užsukęs puodelio kavos į nepažįstamą tau erdvę.

Geriausias būdas pravėdinti galvą – pasivaikščioti miesto gatvėmis, atrasti naujų vietų ir pasižymėti jas savo tyrinėjimų žemėlapyje. Vilniaus širdyje jų gausu – mielos kavinukės, kepyklėlės, parduotuvėlės, galerijos.

„Sugrįžti į Lietuvą prilygo persikraustyti į nepažįstamą kraštą, nors svetur praleisti vos septyneri metai.“

Viena tokių – senojo sostinės Halės turgaus kvartale, Pylimo gatvėje, įsikūrusi kūrybinė erdvė „Ideas Block“. Čia šeimininkaujantys L. Dervinytė ir jos sutuoktinis R. Becerra svečius kviečia apžiūrėti tarpdisciplininio meno parodas, siūlo įsigyti rankdarbių, atkeliavusių iš naujų ar jau žinomų kūrėjų.

Pasak šeimininkų, tai vieta, kurioje gyvuoja kultūra, kyla idėjos, gyvas meno bei dizaino vyksmas, netrūksta pokalbių, įvairiausių užsiėmimų. Įtraukiami menininkai, jiems Liucija ir Roberto suteikia erdvę kurti, vėliau rengia darbų parodas.

Net ir maža patalpa sostinės centre dviejų kūrybingų asmenybių dėka gali virsti atvira kūrybine erdve. Knieti sužinoti, kaip šie sielos draugai rado vienas kitą.

Lemtingas susitikimo taškas

Akimirka, kai du gyvenimai susikerta viename taške – pati magiškiausia. Nors Amūras strėles laido aklai, bet dažnai pataiko ten, kur reikia. Vieni meilę randa čia pat, kiti už jūrų. Strėlės sminga kur panorėjusios, nepaisydamos nei amžiaus, nei tautybės, nei pilietybės.

„Lietuvaitė ištekėjo už užsieniečio“, – dažnai pasitaikantis pasriūbavimas, kartais tampantis kliše, leidžia tūlam lietuviui pabambėti – maža savų... Tačiau žvelgiant į lietuvaitę Liuciją ir meksikietį Roberto visi išankstiniai nusiteikimai tarsi išgaruoja – tai žmonės, kuriuos sieja kažkoks nepaaiškinamas saitas, akivaizdus net ir prašalaičio akiai.

Jie susipažino Edinburge, bendrame draugų vakarėlyje. Škotijos sostinėje Liucija tęsė Vilniaus dailės akademijoje pradėtas tekstilės studijas, o Roberto siekė tapti muzikos technologijos ir akustikos magistru. Nors turėjo įgijęs perspektyvią technologo mechatroniko bakalauro specialybę, Roberto nusprendė, kad iš tikrųjų jis nori artėti prie menų.

Atlikti penkių mėnesių praktikos į Amsterdamą (Nyderlandai) Liucija išvyko viena. Roberto atvažiavo kiek vėliau, kai susitvarkė reikiamus dokumentus. Bet Amsterdame pora neįsitvirtino. Grįžo į Didžiąją Britaniją, nes Roberto sulaukė gero darbo pasiūlymo Liverpulyje. Čia praleido gerus metus, spėjo ir susituokti.

Geros žinios vedami patraukė į Meksiką, tačiau sėsliai pagyveno vos dvejus su puse metų. Nenuoramos nusprendė vykti į Lietuvą. Susuko galvą mintis įkurti netradicinę erdvę, kurioje prieglobstį rastų netikėčiausios kūrybinės idėjos.

Prasidėjo patalpų paieškos. Liucija prisiminė seną savo pomėgį tyrinėti Vilnių, kai juto azartą pažinti vis naują rajoną – Vilnius anuomet jai regėjosi kaip mažytė šalelė. Keisčiausia, kad būtent Pylimo gatvės dalį, kurioje dabar įkūrė studiją, nuolatos aplenkdavo. O dabar vis naujai ją pažįsta. „Norėjosi ir vis dar norisi didesnių erdvių... Žinoma, iš pradžių gerai ir tos mažos patalpos. Reikia įsitikinti, kaip seksis toliau“, – neskubina įvykių L. Dervinytė.

Iš naujo pritapti

Sugrįžti į Lietuvą, pašnekovės pasakojimu, prilygo persikraustyti į nepažįstamą kraštą, nors svetur praleisti vos septyneri metai. Pradingo senieji draugai, teko ieškotis naujų. Įkurtoji studija tapo ir savitu naujų pažinčių generatoriumi – čia renkasi panašiai mąstantys žmonės.

Liucija – tekstilės menininkė, visada svajojo turėti tokią erdvę, kurioje galėtų kurti, eksponuoti ir pardavinėti savo kūrinius. Tokią, kurioje būtų galima ne tik įgyvendinti savo projektus, bet ir suburti kuriančias arba menu besidominčias asmenybes. Kartu dirbti, plėtoti įdomias kūrybines idėjas. „Kitaip tariant, telkti kūrybiškų žmonių bendruomenę, besidominčią ne tik menu, bet ir kitokiais dalykais“, – aiškino L. Dervinytė ir šypsodamasi pridūrė, kad čia pat parduodama kava bei užkandžiai ilgėliau sulaiko lankytojus, padeda sukurti jaukesnę aplinką, provokuoja atviresniems pokalbiams.

Šnekučiuojantis su Liucija ir Roberto, blanko išblanko užsisklendusio menininko paveikslas, tirpo įsitikinimas, kad kūrėjas privalo tūnoti užsidaręs tarp keturių sienų, sustiręs iš bado ar nuobodulio. Atviros kūrybinės dirbtuvės, anot pašnekovų, leidžia dalyvauti kūrybiniame procese, užčiuopti dar „nuogą“ autoriaus idėją, mintį.

Pora kaskart išbando ką nors nauja: rengia edukacinius užsiėmimus, organizuoja paskaitas, mokymus. Ilgainiui aiškėja, kad besidominčiųjų vis daugėja. Kaip ir veiklos krypčių: Roberto subūrė grupę besimokančiųjų lietuvių kalbos – ir pačiam smagiau gilintis, ir kitiems naudinga. Kol kas Roberto lietuviškai nekalba, dar nedrąsu pradėti. Sako, sunki kalba, ne tokia kaip anglų. Pajuokavus, kad priešingai, santūriai šyptelėjo ir pridūrė: „Visos kalbos sunkios, kol jų mokaisi.“

O Liucija ėmė domėtis ekologišku gyvenimo būdu, rūpintis aplinka, gamta. Norėtų plėtoti šią tematiką – rengti daugiau paskaitų apie racionalesnį išteklių vartojimą.

R. Becerra šiuo metu susitelkė kurti muziką. Prisipažino kol kas nežinantis savo tolesnių ateities planų. „Negaliu tiksliai nusakyti, jog veiksiu tą ar aną. Atrandi kelyje. Per muzikinę veiklą atsiranda kiti projektai, kurie susieja žmones bendradarbiauti“, – kalbėjo vyras.

„Stabdė nežinia ir informacijos stoka, tačiau pradžia gali pasirodyti daug sudėtingesnė, nei yra iš tikrųjų. Bet juk galima tiesiog pradėti!“

Šią mintį palaikė ir Liucija, jį įsitikinusi, kad ieškodamas ir atrasdamas daug įdomiau gyveni. „Sužinai naujų dalykų, jie turtina akiratį. Kartais tai gali pasirodyti kaip blaškymasis, bet jeigu jis kryptingas, vadinasi, ir naudingas“, – tvirtino pašnekovė.

Dabar arba niekada

Anot kūrėjos, bendraudamas su skirtingais žmonėmis sparčiai tobulėji, mokaisi. Tai esą panašu į nuolatinį savęs tyrinėjimą: atsigręžęs į kitus pamatai save.

Mokymasis iš aplinkos, L. Dervinytės manymu, aktyvus socializacijos procesas. Visai kitaip, nei sėdėtum užsidaręs namuose, pasislėpęs nuo aplinkinių dirbtum prie projektų. Žmonėms, mąstantiems apie savo verslą, L. Dervinytė patarė nedelsti – svarbiausia pradėti, o tada viskas ima dėliotis į savo vietas. Ji prisiminė, kaip abu su Roberto nesiryžo imtis veiklos, vis teisinosi, kad tebeieško patalpų... Galiausiai suvokė – dabar arba niekada.

Stabdė nežinia ir informacijos stoka: nuo ko pradėti? Tačiau, pasak tekstilininkės, pradžia gali pasirodyti daug sudėtingesnė, nei yra iš tikrųjų. „Taisyklių daug, norisi viską atlikti tobulai. Bet juk galima tiesiog pradėti! Tada ir pamatysi, kaip dėliojasi reikalai, ką reikia padaryti“, – drąsino Liucija. Ji patarė į viską žvelgti lengviau, atviriau, nesikoncentruoti į smulkmenas, kurios dažnu atveju vargina labiausiai. „Kartais gali pasirodyti, kad nepavyko, bet vėliau įsitikini, kad viskas taip ir turėjo būti, kažko iš tos situacijos išmokai. Neretai baiminamasi suklysti. Regis, jei padarysi klaidą – bus labai blogai. Tačiau yra priešingai – reikia klysti, iš to daugiausia išmokstama“, – įsitikinusi L. Dervinytė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"