Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Menininkės vitražai – ne tik bažnyčioms

 
2018 04 22 12:00
 Šiemet gražią gyvenimo sukaktį minėsianti Jurga Uzdilaitė savo profesinio gyvenimo keliu eina tvirtai bei kryptingai./Alinos Ožič nuotrauka
 Šiemet gražią gyvenimo sukaktį minėsianti Jurga Uzdilaitė savo profesinio gyvenimo keliu eina tvirtai bei kryptingai./Alinos Ožič nuotrauka

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčią papuošė žinomos vitražo dailininkės Jurgos Uzdilaitės kompozicijos. Bažnyčia, statyta pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, šiemet minės 90-metį. Asmeninę sukaktį rugpjūtį taip pat minės pati menininkė, kurios vitražai randa vietą ir šiuolaikiniame interjere.

J. Uzdilaitė vitražus bažnyčiai kūrė visus metus. Ir laikėsi savo nuostatos – patikėtą darbą reikia atlikti gerai. Visada jaučianti vienodą atsakomybę – nesvarbu, ar jos vitražas bus skirtas sakralinei, ar kokiai kitai erdvei.

„Subačių šeimos pavardė išraižyta ant vitražo – puiki proga apie save priminti. Mecenatystė – pats gražiausias būdas padėti Lietuvai.“

Tačiau Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia – svarbus paveldo objektas. Bažnyčios didįjį altorių sukūrė prieškario laikų skulptorius Bronius Pundzius. Tokia altoriaus kompozicija yra viena nedaugelio XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos bažnytinės dailės kūrinių.

Tad visai nenuostabu, kad vitražo dailininkė jautė atsakomybę – reikėjo įsilieti į bendrą architektūrinį vaizdą. J. Uzdilaitės teigimu, tai nemenkas išbandymas menininkui, net ir profesionalui.

Nusileido šviesa

Jurga vis dar stebisi sulaukusi skambučio ir netikėto pasiūlymo iš paties Kybartų bažnyčios klebono Vaidoto Labašausko. Jam, pasirodo, padarė įspūdį Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centre (buvusi Kunigų seminarija) Marijampolėje jos kurtas šešių dalių vitražas „Prisikėlimo kryžius su Švč. Panele Marija ir Juozapu“.

Menininkė pasijuto įvertinta – kažkas matė, domėjosi jos kūriniu. „Man tai buvo kaip iš dangaus nukritusi palaima. Labai apsidžiaugiau – tarsi tave iš dangaus stebėtų. Nusileido šviesa. Gyvenime retai tokie dalykai vyksta“, – negailėjo gražių žodžių vitražo meistrė.

Šiandien jos kurti vitražai jau įstatyti į Kybartų bažnyčios langus. Menininkė sulaukė ypač daug susižavėjimo ir teigiamų atsiliepimų. J. Uzdilaitė atvira: kai darbai baigti, menininkas tarsi pajaučia tą vadinamąjį katarsį – įvykdei užduotį, tau pavyko. Jei esi patenkintas atliktu darbu, sulauki gerų atsiliepimų, jautiesi pakylėtas.

„Kai šurmulys praeina, atsiranda tuštuma – katarsio debesis išsisklaido. Norisi tą tuštumą užpildyti. Šiek tiek pailsi ir tada vėl imiesi darbų, kad dar kartą išgyventum tą džiaugsmą“, – apie kūrybinius impuslus kalbėjo Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Klausiama apie sudėtingą meno kūrėjų situaciją, J. Uzdilaitė akcentavo, kad prakutę emigrantai galėtų mecenuoti meno atsiradimą įvairiose erdvėse – šitaip įsiamžintų. „Prie Kybartų bažnyčios vitražų atsiradimo prisidėjo Subačių šeima. Jų pavardė išraižyta ant vitražo – puiki proga apie save priminti. Mecenatystė – pats gražiausias būdas padėti Lietuvai“, – pabrėžė pašnekovė.

Miesto panelė

J. Uzdilaitė gimė Panevėžyje, tačiau ten praleido tik pirmuosius savo gyvenimo mėnesius. „Esu gryna vilnietė, miesto panelė. Myliu Vilnių, tai pats gražiausias miestas“, – neslėpė sentimentų.

"Marija".
"Marija".

Jurga kilusi iš inteligentų šeimos: tėtis Juozas Vytautas Uzdila – habilituotas socialinių mokslų daktaras, edukologas, profesorius. Mama Nijolė Uzdilienė – rusų kalbos mokytoja, visą gyvenimą dirbusi toje pačioje Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje. Šiuo metu jau senjorai, daug dėmesio skiriantys keturioms anūkėms.

Šeimyna sėsli – bėgant laikui nesikeitė net ir gyvenamoji vieta, viskas sukasi aplink Žirmūnus, Tuskulėnų gatvę. „Žmogus pripranta prie vietos, tai tampa jo lizdeliu. Ir niekaip negali iš to lizdo išskristi“, – nuoširdžiai prisipažino Jurga.

Tačiau aštuoneriais metais jaunesnė sesuo išskleidė sparnus – nutekėjo į Švenčionių rajono Vidutinės kaimą. Užsiima švietimo veikla, ji – anglų kalbos mokytoja ekspertė (Dovilė Maslianikienė, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazija).

Jurgos Uzdilaitės atžalos iš mamos paveldėjo menišką sielą, tačiau menų, kaip profesijos, nepasirinko.Asmeninio archyvo nuotrauka
Jurgos Uzdilaitės atžalos iš mamos paveldėjo menišką sielą, tačiau menų, kaip profesijos, nepasirinko.Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet savo penkiasdešimtmetį minėsianti J. Uzdilaitė profesinio gyvenimo keliu ėjo ir eina tvirtai bei kryptingai. Nuo 1986-ųjų sukurta daugiau kaip 16 vitražų ansamblių visuomeniniams ir privatiems interjerams. Dalyvauta bendrose teminėse parodose, pleneruose, surengta dešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Lietuvos edukologijos universiteto koplyčios langas "Ką byloja Žodis?"
Lietuvos edukologijos universiteto koplyčios langas "Ką byloja Žodis?"

Nuo mažens daug piešusi J. Uzdilaitė į meną įsitraukė natūraliai – Vilniaus 31-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Tuskulėnų gimnazija) lankė klasę, kurioje buvo sustiprintas dailės mokymas. Po keturių klasių įstojo į Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos dailės skyrių.

„Čiurlioniukai gerbia terpę, kur mokėsi. Būti čiurlioniuku – garbė. Nors buvo sovietmetis, sunkus laikotarpis, mes visiškai to nejutome. Turėjome gerus mokytojus, dirbo šviesūs žmonės. Ir tos dvasios lydimi užaugome, su savo polėkiu, savo pasaulėžiūra“, – prisiminė pradžią vitražo menininkė.

J. Uzdilaitės giminėje nėra menininkų, tad mokydamasi šiek tiek pavydėjo dailininkų vaikams. Visiems ne dailininkų vaikams darė įspūdį kartų perimamumas.

Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčios interjeras.
Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčios interjeras.

Kai atėjo laikas rinktis meno šaką, vieni susidomėjo grafika, kiti – keramika, treti – skulptūra. J. Uzdilaitė pasirinko tapybą – imponavo spalvos, ekspresija. Tačiau dailės skyriaus įkūrėjo, tikro vyresniosios kartos pedagogo Antano Garbausko (1932–2008) pastūmėta ėmė rimtai studijuoti vitražą.

Pirmąjį savo kūrinį iš spalvoto stiklo sukūrė būdama vos septyniolikos. Penkių dalių vitražas „Vilniaus meno mokykla“ puošia vienos iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos laiptinių langą. Vitražo dailininkė pasidžiaugė, kad kūrinys išliko ir po mokyklos renovacijos. „Pagarbus elgesys su meno kūriniu. Saugomi ir kiti vitražai – yra išlikęs vitražistės Eglės Valiūtės ir kitų dailininkų sukurti kūriniai. Mokiniams būdavo skiriamos tokios užduotys – jas atlikdavome“, – skėstelėjo rankomis menininkė.

Puikiai pasirengusi į Vilniaus dailės akademijos vitražo specialybę Jurga įstojo iškart, nors ir buvo didelis konkursas. „Dėstė senieji klasikai – dailininkai, darę nuostabius vitražus: šviesaus atminimo Algimantas Stoškus, Kazys Morkūnas“, – minėjo korifėjus J. Uzdilaitė.

Parodinis vitražas "Valdovė".
Parodinis vitražas "Valdovė".

Bronius Bružas, sukūręs daugiau nei šešiasdešimt teminių ir dekoratyvinių vitražų pastatų interjerams Lietuvoje, buvo J. Uzdilaitės diplominio darbo vadovas. Trylikos dalių vitražas „Kristus ir apaštalai“ Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčiai tapo rimtu iššūkiu jaunai vitražo specialistei.

Paveikus menas

Vitražas – architektūrinės dailės sritis. Kūrinys iš spalvoto stiklo, jis įstatomas į langą, duris arba įtaisomas eksterjero ar interjero sienoje. „Sudėtingas dalykas – tiesiogiai susijęs su architektūra. Dailininkai dirba architektūrinėje erdvėje, tad turi būti lankstūs – derintis prie statinio situacijos, aplinkos, kruopščiai ją išanalizuoti“, – darbo subtilybes apibūdino vaizduojamojo meno atstovė.

Spalvų, piešinio kontūro, šešėlių, faktūrų ir šviesos žaismas – pagrindinė vitražo išraiškos priemonė. „Vitražo menas paveikus, nes jis tiesiogiai priklauso nuo šviesos šaltinio – stiklas tarsi spinduliuoja ją pats iš savęs. Tai kintantis menas, priklausantis nuo apšvietimo – ryte spalvos gali atrodyti vienaip, vakare – kitaip. Niekados nenusibosta“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vitražai šiandien randa savo vietą šiuolaikiniame interjere, urbanistikos ar gamtos erdvėje, ne tik bažnyčiose.

Dailininkei patinka dekoratyviniai, sumoderininti vitražai – ji noriai apsiima vaizduoti ekspresyvius melsvos, gelsvos, baltos spalvų sąskambius. Būtinai įterpia ryškių spalvų – tamsiai raudonos ar mėlynos – kaip tam tikrą akcentą.

Literatūrinis siužetas vitražo mene autorės nežavi. Ji mieliau imasi tapybinių sprendimų – stiklus sudėlioja pagal savo sumanytą kompoziciją, piešia ir tapo ant stiklo su glazūromis.

J. Uzdilaitės atžalos iš mamos paveldėjo menišką sielą, tačiau meno, kaip profesijos, nepasirinko. Vyresnioji dukra dvidešimt trejų Emilija – Olandijos universitete studijuoja elektros inžineriją, o šešiolikmetė Olivija svajoja apie teisę.

„Meluočiau, jei sakyčiau, jog noriu, kad dukros rinktųsi meno sritį. Bet ir nebūčiau atkalbinėjusi... Menininko darbas sunkus, neprognozuojamas – pajamos nestabilios. Nelinkėčiau to savo vaikams, bet kita vertus, yra toks jausmų dualizmas – tegul geriau domisi tuo, kas patinka. Kaip sakė Konfucijus: pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“, – šypsodamasi kalbėjo dailininkė.

Kybartų bažnyčios dešinysis langas.
Kybartų bažnyčios dešinysis langas.

Savo buvusiam sutuoktiniui Jurga dėkinga už kartu praleistus dvidešimt dvejus metus – deja, tolesni santykiai nesusiklostė. „Išsiskirstėme kas sau“, – tarė J. Uzdilaitė ir pridūrė, kad vieni gražiausių prisiminimų likę iš to laiko, kai šeima gyveno Olandijoje. Trejus metus mergaičių tėvas dirbo policijos atašė Hagoje.

Tuo metu menininkė aktyviai dalyvavo Olandijos lietuvių bendruomenės bei Nyderlandų Lietuvos kultūros centro veikloje. Surengė personalinių, teminių parodų Lietuvos ambasadoje Nyderlanduose bei Europolo būstinėje. „Kelionės, aplinkos pakeitimas, įspūdžiai – menininkui labai svarbu. Olandijoje praleistas laikas buvo turiningas – praplėtėme akiratį, daug keliavome“, – dalijosi prisiminimais J. Uzdilaitė ir juokdamasi pridūrė, kad jos širdis laisva...

Šiandien ji kupina naujų sumanymų, ketina surengti personalinę parodą, imtis įvairių kūrybinių projektų. Pasak menininkės, iki šiol žmonės dažniausiai vitražą sieja su bažnyčia, įsivaizduoja jį ryškių, sodrių spalvų. Žinoma, viduramžių vitražas yra amžina klasika, tačiau dabar jis kitoks. Nereikia kartoti to, kas jau buvo, geriau surasti savo kelią, atrasti savo braižą. O tam reikia drąsos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"