Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Menininkas, šaipęsis iš egzaltuoto kultūros rimtumo: mano namas apšiktas žiogo

 
Remigijus Pačėsa, Mano namas - apšiktas žiogo (2010).
Remigijus Pačėsa, Mano namas - apšiktas žiogo (2010).

„Geltona gulbė neatplauks“, – Remigijus Pačėsa (1955 2015) užrašė ant upės fotografijos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltonos gėlės.

Marijampolėje gimęs, 1979 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą ir dešimt metų fotografavo pastatus Miestų statybos projektavimo institutui. Bet įkvėptas Josefo Sudeko, Algimanto Švėgždos ir Jono Kalvelio, stebėjo, kas yra šalia,daiktų ir augalų „viešą gyvenimą“, asfalto plynes, tamsos ir šviesos kompozicijas, absurdiškas sandūras. Kartu su kitais to meto fotografais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesiu šaipėsi iš egzaltuoto kultūros rimtumo. Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas, kuriomis visą gyvenimą rašė jausmų kaligrafiją. Paskui vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną.“ (1)

Remigijus Pačėsa yra sakęs: „Dažną naktį sapnuoju nuotraukas. Vaizdai aiškūs, ryškūs, kartais spalvoti. Pabudus norėtųsi čiupti fotoaparatą ir bėgti ieškoti susapnuoto vaizdelio. Beviltiška. Tai tas pats, kaip nufotografuoti geltoną gulbę, matytą sapne.„ (2) Tačiau geltona gulbė galėjo atplaukti visai ne iš sapno. Fotomenininkas, maždaug nuo 2005 m. sugrįžęs į gimtąją Marijampolę, mėgo žvejoti Šešupėje, o ji neretai nusidažydavo geltona, žalia, raudona ar žydra spalvomis, nes putliųjų verpalų fabrikas į upę išleisdavo dažų likučius...

Pačėsos retrospektyvai, surengtai Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Fotografijos galerijoje“ ir „Prospekto galerijoje“, kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius atrinko monochromines, daugiausia sovietmečio ir ankstyvojo nepriklausomybės laikotarpio nuotraukas, fotokoliažus. Nyki aplinka, minimalistinė kompozicija, dažnas kelio motyvas, iš dalies susijęs, anot Pačėsos, su Jacko Kerouaco romanu „Kelyje“, iš dalies su anuomet populiaria indų filosofija. (3) Koliažai ir užrašai ant nuotraukų atspindi dvejopą tikrovės įsiveržimą į vaizdo semantiką anuo lūžiniu (po)sąjūdiniu laikotarpiu. Kasdienybė tarsi suskilo į kelias dalis, disonuojančias tarpusavyje, ‒ tą liudija, pavyzdžiui, cigarečių „Prima“ raudonas pakelis, priklijuotas prie nykoko peizažo nuotraukos, kiti koliažai.

Apie 2005 m. Pačėsa pradėjo fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu spalvotai. Jeigu egzistuoja nauja, patogesnė fototechnika, kam dirbtinai spausti senovinę (sovietinę?) monochromiją? Tačiau spalvų gama dažniausiai gana santūri, net nyki. Vieną iš 1988 m. darytų nuotraukų Pačėsa pavadino „Štai krienai“. Skaitmeniniame fotoaparate arba koreguojant vaizdus photoshop programa galima rašinėti tiesiai ant atvaizdų. Užrašas „shtai“ ant kai kurių nuotraukų atsirado, matyt, todėl, kad užsienietiško fotoaparato programinėje įrangoje nebuvo įdiegta lietuviška abėcėlė. Kita vertus, angliškai iškraipytas „štai“ dvelkia (auto)ironija, tarsi būtų pašaipiai kreipiamasi į menamą pasivaikščiojimų kompanioną ar kompanionę ‒ shtai žiūrėk, (ne)įdomu.

Remigijus Pačėsa, Pas poeto kapą (2009).
Remigijus Pačėsa, Pas poeto kapą (2009).

1981 m. nufotografavęs dvi smėlio ar žemių krūvas prie kažkokio niūraus pastato, nuotrauką pavadino „Praskrido varna“, šią (fiksuotą) tikrovę tarsi apversdamas, semantiškai dubliuodamas. Marijampolės periodu irgi esama tokių dubliuotos menamos tikrovės rudimentų, kai nuotraukose atsiranda koks nors žodis, keičiantis vaizdo (pasakojimo) struktūrą. Pačėsa veiksmą ir pasakojimą išplečia, išcentruoja, nuotraukos yra ne reportažinės, o semantiškai takios. Tai būdinga daugeliui jo kartos fotografų.

Pačėsos matymas visada buvo iš dalies dienoraštinis, susaistytas su kasdienybe, su savistaba, atidžiai tyrinėjant aplinką, ‒ stebėjo miestovaizdžius, daiktus interjere... Vaizdus konstravo kalbos sintaksei artimu būdu, ypač semantikos ir komunikacijos požiūriu. Nuotraukų pavadinimą dažnai atstodavo fotografavimo data tarsi dienoraštyje arba užrašas ant pačios nuotraukos, laikytinas ne tiek pavadinimu, kiek semantine užuomina.

Be to, Marijampolės periodas tapo ir dienoraščiu socialiniame tinkle: „Paskutiniu gyvenimo laikotarpiu jis [Facebook ‒ K. Š.] šiam menininkui buvo tikrasis kambarys, sienos ir langas, pilkų, minimalistinių jo sielovaizdžių galerija. Jaučiau, kad kiekvieną vakarą aš pats vis toliau išeinu kartu su Pačėsa į keistus ir niūrius pasivaikščiojimus„, ‒ rašė Virginijus Kinčinaitis, pristatydamas retrospektyvinę Pačėsos parodą Šiaulių fotografijos muziejuje. Per tuos pasivaikščiojimus nesutinkama žmonių, girdisi tik betono luitų trintis ir aiškėja paprasta tiesa, kad šaligatvio plytos įtrūkis gali būti toks pat iškalbingas kaip viduramžių katedros akmenys.„ (4)

Remigijus Pačėsa, Lėlė dryžuotomis kojinemis (1979).
Remigijus Pačėsa, Lėlė dryžuotomis kojinemis (1979).

Dažnas Pačėsos nuotraukų motyvas ‒ apiręs šaligatvis, lopai ant kelio, išardyta sintetinė stadiono danga... Netobulas, pasenęs, sugedęs pasaulis. Tyrinėtojo žvilgsnis dažniausiai nunarintas, nuleistas žemyn. Tai galėjo būti ne tik įprastų motyvų paieška, bet ir depresijos požymis. Aukštyn pakeldavo akis retokai, nebent iš apačios žvelgdamas į apsilaupiusį, vos gyvą blokinį daugiabutį, kuriame gyveno („Mano namas apšiktas žiogo“, 2010). Kartais žiūrėdavo į dangų, bet dažniau matydavo jį balų atspindžiuose. Pačėsos nuotraukose gausu šešėlių ‒ specifinis fotografijai būdingas šviesos ir tamsos santykio simbolizmas.

Taigi, Pačėsa rašė dienoraštį arba vaizdaraštį, nes, anot Zinkevičiaus, vis vaikščiodavo tais pačiais takais po tas pačias vietas. Sovietmečiu prie A. Mickevičiaus paminklo buvo garsusis pilstomo alaus kioskelis, pramintas „Pas tėvo kapą“. Marijampolėje Pačėsa radęs nusususią „klombą“ gatvių sankryžoje, nuolat ją fotografavo, pavadinęs „Pas poeto kapą“.

Nenorėčiau Pačėsos retrospektyvai primesti tokių banalybių kaip „dvasinis gylis“, „begalybės įžvalga“ ar „sielovaizdžiai“. Vos išgirdęs žodį „amžinybė“, pasijuntu taip, tarsi eičiau į laidotuves, nešdamas tortą su gulbėmis. Marijampolės periodo nuotraukas galima laikyti tiesiog buvimo specifinėje aplinkoje dienoraščiu. Arba kaip nors kitaip... Ne taip patetiškai, ne taip metaforiškai. Kita vertus, šis išjaustas ir feisbuke išreikštas (ne)buvimo derinys, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali būti svarbus ir vertingas kitiems. Nes būtent vienatvė, eksponuojama socialiniame tinkle, suteikia šioms nuotraukoms papildomos įtampos, vujeristinio jaudulio. Visa tai išgryninus, iškart peršasi kvazireliginės biografinės genialumo klišės. Šviesa ir absoliuti klausa šviesai įgauna sakralių ‒ nušvitimo, apreiškimo ir panašių ‒ poteksčių. Nebent šį vienatvės archyvą paliktume dreifuoti interneto vakuume.

Sava depresija, vienatvė paprastai būna slegianti, neįdomi, norima kuo greičiau jos atsikratyti, tačiau svetima kančia, kurią iš saugaus atstumo stebime kur nors feisbuke, atrodo patraukliai, intriguojamai, net yra potencialiai pelninga. Va ir dabar daugelis iš mūsų, menotyrinink(i)ų, (ne)išsilavinusių parazitų, bent jau simboliškai iš jos pelnomės. „Pačėsa dosniai apdovanojo galimybe užsikrėsti itin aštriu ir nihilistiniu regėjimu. Kartais tai darė piktai, kartais ironiškai ir jautriai, kalbėdamas jau tik su pačiu savimi viešoje feisbuko dykroje. Ši atvira drama įsirėžė šlapdribos kelio provėžomis į pasąmonę, užvaldė kasdienybės patirtį.„ (5)

Žinoma, daug daugiau negu aš arba kiti mūsų profesinio cecho atstovai apie Pačėsos kūrybą pasako jo nuotraukos, kurios visais atžvilgiais yra OK (būtent šis angliškas trumpinys čia geriausiai tinka kaip ir iškraipytasis „shtai“).

Remigijus Pačėsa, Viešas augalų gyvenimas I (1985).
Remigijus Pačėsa, Viešas augalų gyvenimas I (1985).

1 Remigijaus Pačėsos paroda „Geltona gulbė neatplauks“. Interneto prieiga:

https://kaunasgallery.lt/naujienos/remigijaus-pacesos-paroda-geltona-gulbe-neatplauks/

2 Fotografijos kritikė: „Remigijus Pačėsa turėjo absoliučią klausą šviesai“. Interneto prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/fotografijos-kritike-remigijus-pacesa-turejo-absoliucia-klausa-sviesai-929–920980

3 MMC pokalbiai. Remigijus Pačėsa. Interneto prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=UHhtmVefz_c

4 Virginijus Kinčinaitis. Kaip aš sekiau Pačėsą: Remigijaus Pačėsos (1955–2015) retrospektyvinė paroda Šiaulių Fotografijos muziejuje. Interneto prieiga: https://www.7md.lt/daile/2017–09–01/Kaip-as-sekiau-Pacesa

5Ten pat.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"