Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Menininkas Gitenis Umbrasas nokina idėjas

 
2018 06 29 15:00
Sostinės Medalių galerijoje atidaryta autorinė Gitenio Umbraso paroda „Kapas“.
Sostinės Medalių galerijoje atidaryta autorinė Gitenio Umbraso paroda „Kapas“. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Sostinės Šv. Jono gatvėje įsikūrusioje Medalių galerijoje iš naujo atgyjančiuose požemiuose atidaryta autorinė Gitenio Umbraso paroda „Kapas“. Monumentaliosios dailės atstovo žodžiais tariant, pristatydamas ekspoziją jis pasitelkė Vėlinių tradiciją ir juodąjį humorą. Vilnių paženklinęs išskirtinio braižo darbais kūrėjas neslėpė, jog Lietuvoje stipri liūdesio tradicija.

Menininkus nusivylimas, anot G. Umbraso, irgi aplanko gan dažnai, ypač susidūrus su formalumais, biurokratiniais reikalais. Pašnekovo teigimu, kūrybinių konkursų vertintojai darbams neturėtų taikyti skirtingų sąlygų, nepaisyti išankstinių reikalavimų. Tad tam tikrose situacijose sunku išsiversti be juodojo humoro, todėl ir ši paroda „Kapas“ kalba apie tai.

„Meno kūrinys paveikus arba ne. Kurdamas nežinai, kas išeis, – tik pamatęs žmonių reakciją patiki jo galia.“

Stebuklai gimsta širdyse

Vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis paskelbė apie meno mirtį dar 1835-aisiais. O G. Umbrasas prabilo apie meno pomirtinį gyvenimą. Pašnekovo manymu, į lentynėles meno nesukiši, jo apraiškos jungtys yra sudėtinės. Monumentalistas prisipažino bandantis sukurti naują nišą – diskredituoti ribojimus (rėmus).

G. Umbrasas svarstė, kad po postmodernizmo galėtų ateiti post mortem (lotynų k. – po mirties). „Bet kokie apibrėžimai skurdina pačią meno sąvoką, – įsitikinęs pašnekovas. – Meno kūrinys paveikus arba ne. Kurdamas nežinai, kas išeis, – tik pamatęs žmonių reakciją patiki jo galia.“

Viešųjų erdvių menininkas teigė, kad taip nutiko ir vienam vilniečių bei sostinės svečių pamėgtam jo darbui. Katedros aikštėje yra plytelė, ant kurios parašytas žodis „Stebuklas“. Tikima, kad atsistojus ant jos ir apsisukus aplink sugalvotas noras išsipildys. „Stebuklas“ turėjo tęsinį: viena plytelė nukeliavo į Šanchajų (Kinija), kita į Tbilisį (Sakartvelas). „Būna darbų, iš kurių nežinai, kas išaugs. Jei net šautuvu bandytum priversti žmones svajoti, jie tikrai nenorėtų to daryti – pabėgtų“, – juokėsi kūrėjas.

Kaip įvyksta stebuklai? Atsakydamas į šį klausimą G. Umbrasas kukliai šypsojosi ir tikino norų nepildantis. Juos sukuria žmonių širdys – malda, nuoširdumas, svajonių stiprumas. „Svajoti gali ir miške, tačiau kartais tereikia mažo preteksto, užuomazgos, kabliuko. Kartais Dievas duoda šiaudą“, – sakė jis.

Beje, „Stebuklo“ plytelę G. Umbrasas įtaisė, galima sakyti, nelegaliai. „Chuliganizmas, – prisipažino. – Apsirengiau oranžinę liemenę, sudužusią plytelę pakeičiau sveika. Tai dariau nesislėpdamas, aplinkiniai manė, kad remontas... Gerus darbus galima daryti ir niekam nesakant.“

Tokį veiksmą autorius pavadino pozityviu teroru, sukeliančiu šypseną. Prisiminęs sovietinius laikus, papasakojo istoriją apie vieną menininką, kuris kaskart ateidavo į muziejų, iš po palto skverno išsitraukdavo savo tapybos darbelį ir pakabindavo šalia klasikų paveikslų. „Padovanodavo. Žinoma, prižiūrėtojos ne itin džiaugėsi tokiu svečiu, – tarstelėjo Gitenis. – Tačiau pats santykis – ką nors duoti, pridėti, o ne atimti ar svetimą gadinti – man visai artimas.“

Medžių tango

Kai kurie menininko kurti artefaktai jau išnykę. Vieni pirmųjų kūrinių – Sereikiškių parko medžių drevių ikonos. „Miniatiūrinės freskos medžių drevėse sujungė ekologiją ir mitologiją. Kalkės dezinfekuoja žaizdas, ne veltui pavasarį balindavo obelų kamienus, – aiškino kūrėjas. – Vaikščiodamas Bernardinų sode žiūrėjau, kaip auga medžiai. Jei vienas pasisuka į kairę, kitas – į dešinę. Pavadinčiau tai sulėtintu tango tarp medžių. Tik tiek, kad tas šokis gana lėtas, mums, žmonėms, atrodo sustingęs, bet taip nėra. Įdomu pamatyti šiuos procesus.“

Regis, kūrėjas niekada nepritrūksta idėjų. Galvoje sukasi spiečius dar neįgyvendintų sumanymų. Deja, lėšos diktuoja savo sąlygas.

Kad 2000-aisiais Žvėryne, Latvių ir Blindžių gatvių gale, atsirastų „Čiulbantis kryžius“, menininkas pardavė savo dirbtuves, iki šiol neišbrenda ir skolų... „Sumanymą realizavau ir perdaviau savivaldybei. „Tvarkydami“ padarė meškos paslaugą – kryžių nudervavo, nudaužė iš maumedžio padarytas detales, taip sugadindami meno kūrinį. O tą, kuris dervavo, širšės sugėlė. Kaip sakoma, kvailą ir bažnyčioje muša. Jau bene penkiolika metų prašau lėšų sugadintam meno kūriniui atitaisyti. Kol kas negavau“, – sakė G. Umbrasas.

“Čiulbantis kryžius”. 2000 metai.gitis.weebly nuotrauka
“Čiulbantis kryžius”. 2000 metai.gitis.weebly nuotrauka

Yra projektų, kurie ypač menininkui patinka, tad kantriai laukia tinkamai susiklosčiusių aplinkybių ir lėšų. Vienas tokių sumanymų – „Kristoforo mozaika“ – 50 kv. m mozaika ant Vilniaus miesto savivaldybės pastato fasado.

G. Umbrasas yra sukūręs mozaiką „Trejybė“ Tuskulėnų rimties parko kolumbariumo kupole, dalyvavo kuriant memorialo interjerą. Tačiau ir čia kūrėjas įžvelgė neteisybę. „Darniame ansamblyje lyg iš niekur išdygo naujas eksponatas, nederintas su autoriais, be jų leidimo“, – guodėsi Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kritikuoti galima visus ir viską, tačiau labiausiai autoriui norėtųsi susitelkti į savo darbus. Nepaisydamas kilusių sunkumų menininkas stengiasi nenukabinti nosies – nokina idėjas, o planus vykdo, nors ir pamažėle.

„Stebuklas“ Katedros aikštėje. Tikima, kad atsistojus ant šios plytelės ir apsisukus aplink sugalvotas noras išsipildys.
„Stebuklas“ Katedros aikštėje. Tikima, kad atsistojus ant šios plytelės ir apsisukus aplink sugalvotas noras išsipildys.

Meilės krantai

Gitenis gyvena Antakalnio rajone – tame pačiame bute, kuriame užaugo. „Buvau apsistojęs skirtingose vietose, bet sugrįžau į gimtuosius namus, čia užkasti sekretai prie obels, palaidotas balandis ir katinas“, – pasakojo dailininkas, bandantis prakalbinti aplinką.

Dar būdamas visai mažas vaikas manė būsiąs pasakų herojumi: kalnaverčiu ir karalaičiu, vėliau kosmonautu. Ir dabar menininkas mėgsta pasakas, kartais jose randa mitologijos šaltinių. Lygiavimasis, pasak dailininko, skirtingais gyvenimo etapais priverčia pasitempti, ko nors išmokti. G. Umbrasą visada supo žmonės, kurie padėjo jam augti ir kaip asmenybei, ir kaip menininkui. Buvo apsuptas žmonių, tarsi tų tvirtų kolonų, ant kurių laikosi pasaulis. Tėtis architektas, mama – grafikė. Gitenio mamos likimas nelengvas – teko patirti tremties baisumus. Pabėgusi iš tremties septynerius metus slapstėsi, gyveno be dokumentų ir Vilniuje, ir Kaune. „Sunku nusakyti, ką jai teko išgyventi tapus liaudies prieše, – kalbėjo G. Umbrasas. – Kai mamą reabilitavo, ji nebegalėjo išstovėti prie molberto (buvo baigusi tapybą), užtat teko užsiimti grafika. Mirė būdama tokio amžiaus kaip aš dabar (penkiasdešimt šešerių) – labai keista sulaukti tokio amžiaus...“

Meninkams būdinga kliautis ženklais. Ne išimtis ir G. Umbrasas. Kurdamas „Meilės krantus“ – originalią žydinčią gėlių kompoziciją sostinės Neries krantinėje (viename upės krante užrašas „Aš tave myliu“, o kitame atsakymas – „Ir aš tave“) – suprato, kad šis projektas bus sėkmingas. „Tuo metu vyko Veneros tranzitas per Saulės diską. Kai sužinojau apie šį astronominį faktą, patikėjau, kad viskas pavyks. Sutapimai, kaip ženklai. Kurdamas meilės prisipažinimus bendradarbiavau kartu su planetomis“, – sakė G. Umbrasas ir pridūrė pastebėjęs – šiemet meilės krantai nežydi...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"