Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Menininkams kelius atveria mecenatai

 
2018 06 01 14:00
Griežia Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. / 
Griežia Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. /  Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Birželio 3 dieną prasidės 22-asis Vilniaus festivalis, kurį 1997 metais įsteigė Lietuvos nacionalinė filharmonija. Jos vadovė Rūta Prusevičienė sakė: „Džiugu, kad Vilniaus festivalis dar gyvuoja, kvėpuoja, o kai kurias tendencijas netgi ir diktuoja.“

Šiemet į festivalį sugrįš operos solistė Violeta Urmana – dainuos „Šimtmečio rečitalyje“. Pianistė Mūza Rubackytė skambins su styginių kvartetu „Mettis“. Antrus metus iš eilės dalyvaus latvių mecosopranas Elina Garanča. Pernai ši laukta viešnia koncertavo su vyru, dirigentu Karelu Marku Chichonu.

„Įpusėjus pirmiesiems jubiliejiniams metams galiu įvertinti, kad lietuvių autorių kūrinių pasiekiamumas ir žinomumas dabar – milžiniškas.“

Neeilinė proga atsirado pakviesti reto balso – koloratūrinio mecosoprano – savininkę Vivica Genaux. Talentingą, didžiosiose pasaulio scenose dainuoti kviečiamą atlikėją festivalio rengėjai pagavo tarp Ženevos ir Paryžiaus.

Šimtmečio akordai

Šiame Vilniaus festivalyje minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Rengiant programą akcentuota Lietuvos muzikinė kultūra, tradicijos ir naujovės, išeivių muzika, sujungusi Lietuvą ir Vakarus. „Ne vien mes atkreipėme dėmesį į proginius renginius, o ir mūsų partneriai susidomėjo Baltijos šalių menu ir muzika. Kultūra visgi labiausiai mus vienija“, – sakė Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė ir festivalio vykdančioji direktorė Rūta Prusevičienė.

Šimtmečio proga festivalio rengėjai gavo beveik dvigubai didesnę Vilniaus savivaldybės dotaciją. Dvejus metus generalinis Nacionalinės filharmonijos rėmėjas yra koncernas „Achemos grupė“ ir Dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondas.

Balandį konferencijoje „Lietuvybės kodas“ dalyvavusi R. Prusevičienė skaitė pranešimą tema „Mecenatystės prasmė ir vizionieriškumas“. Autorė pabrėžė: Jonas Basanavičius ir Petras Vileišis buvo Lietuvos valstybės mecenatai. „Mecenavimas yra didelės erudicijos pasireiškimas. Laisvos valios veiksmas, kurio reikšmė ir nauda paprastai išryškėja tik po kelių dešimtmečių“, – tada sakė ji.

Skaitmeninė salė augina klausytojus

Nuolatinis mecenavimas padeda užtikrinti prestižinio Vilniaus festivalio tęstinumą, nuosekliai formuoti menininę programą. „Taip pat užtikrina veiklos tvarumą ir naujų idėjų raiškos galimybę, – „Lietuvos žinioms“ kalbėjo R. Prusevičienė. – Dažnai parama reikalinga, kad galėtume užsakyti naujų darbų. Vilniaus festivalis yra vienas nedaugelio renginių, kurio metu užsakoma stambios formos lietuvių autorių kūrinių. Tai būtina, kad padėtume mūsų kūrėjams išeiti į tarptautinį meno pasaulį.“

Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė sakė, kad mecenatystės nauda paprastai išryškėja po kelių dešimtmečių. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė sakė, kad mecenatystės nauda paprastai išryškėja po kelių dešimtmečių. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Filharmonijos vadovės teigimu, reikia ieškoti ir naujų muzikos komunikacijos būdų. „Svarus Dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondo indėlis padėjo moderniai skleisti koncertinę veiklą. Įkūrėme skaitmeninę koncertų salę – internete skelbiame geriausių, ryškiausių koncertų įrašus. Stebime, kad klausytojų skaičius auga geometrine progresija, – skaičiavo R. Prusevičienė. – Jei filharmonijos salėje surenkame beveik 700 klausytojų, tai skaitmeninėje „salėje“ šis skaičius neribojamas ir yra daug didesnis. Beveik įpusėjus pirmiesiems jubiliejiniams metams galiu įvertinti, kad lietuvių autorių kūrinių pasiekiamumas ir žinomumas dabar – milžiniškas.“

Pasak Dr. Bronislovo Lubio labdaros ir paramos fondo ir koncerno „Achemos grupė“ valdybos pirmininkės Lidijos Lubienės, nacionalinio kapitalo verslo grupę ir Lietuvos nacionalinę filharmoniją sieja išties simboliška partnerystė: „Savo misiją mes suvokiame plačiau ir siekiame kurti didesnę vertę Lietuvos žmonėms bei visai šaliai. Filharmonijos vizija skleisti aukščiausios kokybės muziką kuo platesniam ratui klausytojų yra be galo prasminga. Norime padėti ją įgyvendinti ir taip prisidėti prie labiau išsilavinusios ir kultūriškai išprususios visuomenės auginimo.“

Naujas kūrinys – nepigus

Vilniaus festivalio organizatorių užsakytą opusą kompozitoriai rašo ne vienus metus. Opera kuriama nuo dvejų iki ketverių metų, baletas – metus ar dvejus. Parašyti oratoriją arba simfoniją užtrunka ne mažiau nei metus. Be to, premjeros vakarą kūrinius atlieka pasaulyje pripažinti muzikai.

Kiek kainuoja naujas opusas? „Jau esame pasaulinės rinkos dalyviai ir perėmėme joje nusistovėjusius aukštus standartus. Paprastai, jei atlikėjas ar kompozitorius sulaukė didelio pripažinimo, didelis ir jo atlygis. Muzikos rašymas – intensyvus kūrybinis darbas. Tuos metus ar dvejus autorius daugiau niekuo neužsiima. Galvodami apie honorarą turime tai žinoti ir atitinkamai įvertinti. Kadangi Lietuvoje neišgalime mokėti tokių atlygių kaip Vakarų Europoje, dažnai kūriniai užsakomi koprodukcijos būdu, susitarus su kitomis institucijoms“, – dėstė R. Prusevičienė.

Birželį į Vilnių atvyks tarptautinio Šanchajaus menų festivalio delegacija. Lankysis ir šio festivalio prezidentė. Rudenį jame dalyvauti pakviestas Lietuvos kamerinis orkestras, kuris atliks keturis koncertus. Vilniaus festivalis gerbėjų turi ir Pekine. O festivalio organizatoriai žino, kad dėl kultūros į Vilnių atvykę kinų verslininkai susidomi lietuviška produkcija, vėliau ją importuoja į savo šalį.

„Muzikinius mainus inicijavome prieš dvylika metų nuvykę į Šanchajų. Azijos tautų mentalitetas visgi skiriasi nuo europiečių ar amerikiečių. Treji metai buvo skirti pažindinimuisi: ar naujas partneris yra patikimas? Ar su juo bus įdomu bendradarbiauti? – prisiminė pašnekovė. – Sulaukus pripažinimo mūsų menininkams atsivėrė keliai. Lietuvos kamerinis orkestras, choras „Jazz Island“, Baltijos gitarų kvartetas, Čiurlionio kvartetas, „Mettis“ styginių kvartetas ten vyksta keliskart per metus. Gastroliuoja šokio trupės ir dramos teatrai. Per lietuvių kultūrą kinai pažįsta Europą.“

Per konferenciją „Lietuvybės kodas“ Rūta Prusevičienė skaitė pranešimą „Mecenatystės prasmė ir vizionieriškumas“. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Per konferenciją „Lietuvybės kodas“ Rūta Prusevičienė skaitė pranešimą „Mecenatystės prasmė ir vizionieriškumas“. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Diktuoja tendencijas

Birželį Vilniaus festivalis vyks jau 22-ąjį kartą. R. Prusevičienė, Europos festivalių asociacijos tarybos narė, stebi, kaip didžiųjų festivalių vadovai konkuruoja dėl ryškiausių žvaigždžių ir kylančių talentų. Konkuruoja ir koncertų salių, orkestrų meno vadovai.

„Šiame žaidime dalyvauja keli pagrindiniai veikėjai – vokiečiai, prancūzai ir britai. O mums sunku laiku pasikviesti pasižymėjusius atlikėjus. Vienos filharmonijos orkestro atvykimas į Lietuvą – stebuklas. Dar pernai žinojome, kad gausime mecenato paramą – surizikavome ir pasikvietėme šį brangų orkestrą“, – sakė ji.

Trečdalį festivalio biudžeto sudaro rėmėjų lėšos, trečdalį – dotacijos, kitą trečdalį – uždirbtos pajamos. Dažni mokesčių pasikeitimai neišvengiamai koreguoja kiekvienos kultūros institucijos išlaidų planus. „Kaip veidrodyje ankstesnių festivalių programose atsispindėjo ekonominės krizės. Kadangi neturime tvirto valstybės biudžeto planavimo ritmo, mes savo veiklą planuojame dvejus metus į priekį. Vakarų Europos valstybėse apie būsimus mokesčius pranešama prieš pusę metų, todėl kultūros institucijos savo veiklą planuoja trejus metus į priekį. Žinoma, juos kasmet remia ir privatūs rėmėjai“, – paprašyta palyginti pasakojo Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė. Ir pridūrė: „Džiugu, kad Vilniaus festivalis dar gyvuoja, kvėpuoja, o kai kurias tendencijas netgi ir diktuoja.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"