Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Martinas Jankus: norėdamas pavaizduoti pelkę, turi ją perbristi

 
2018 02 11 12:00
Šalia Martino Jankaus dirbtuvių esančiame gamtos kampelyje nuolat kas nors vyksta. Mainantis metų laikams savitai keičiasi ir dangus, ir vanduo, ir medžių šakos. /
Šalia Martino Jankaus dirbtuvių esančiame gamtos kampelyje nuolat kas nors vyksta. Mainantis metų laikams savitai keičiasi ir dangus, ir vanduo, ir medžių šakos. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Sostinės Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje rodoma tapytojo Martino Jankaus personalinė paroda „Iš Užtvankos gatvės“. Autorius tarsi siekia įvilioti žiūrovą į Vilniaus pakraštyje esančias savo dirbtuves, kur ir radosi daugelis šios ekspozicijos darbų.

Vieta, paskatinusi tęsti peizažo studijas, anot M. Jankaus, ypatinga. Šalia dirbtuvių esančiame gamtos kampelyje nuolat kas nors vyksta. Mainantis metų laikams savitai keičiasi ir dangus, ir vanduo, ir medžių šakos...

Peizažas – mėgstamas tapytojo žanras. M. Jankaus aliejinės tapybos darbams būdinga erdvės iliuzija, lyriškumas, subtilus koloritas, išraiškinga dažų faktūra. Gamtos peizažai dailininko drobėse nesiliečia su miesto gyvenimo vaizdais, jo kūriniuose nėra miesto triukšmo ar industrijos motyvų.

„Dailininkas, jei jis profesionalas, kiekvieną paveikslo kvadratinį decimetrą pagrįs jausmu arba racionaliu protu.“

Keturiasdešimt septynerių tapytojas prisipažino, kad atsiriboti nuo supančio pasaulio itin sunku. Gali pasirodyti, kad meno žmonės gyvena atskalūniškai, tačiau į problemas, kurios sklando aplinkui, reaguoja dar jautriau nei kiti.

M. Jankus tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 1992-aisiais, to meto prisiminimai šviesūs. „Dar buvo gyva inteligentija, nepaliesta homo sovieticus. Kiek dar reikės laiko apsivalyti? Negi visiems reikia išmirti, kad liktų vien tos kartos, kurios gimusios jau po Nepriklausomybės?“ – retoriškai klausė M. Jankus.

– Ar mokantis akademijoje būta į ką lygiuotis, turėta autoritetų? – teiravausi Martino Jankaus.

– Jaunystė – nuostabus laikas. Dėjosi įdomūs procesai, Sąjūdžio laikas. Atėjo menininkų, kuriais tikėjome. Atmintyje išliko dėstytojo Augustino Savicko ori asmenybė. Visada pasitempęs, pagarbus, į studentus kreipdavosi Jūs. Mano tėvų karta buvo auklėjama prieškario žmonių, tikriausiai todėl jie mažiau paliesti sovietmečio.

– Išeitų, kad dabartinės kartos gyvos tuo laikotarpiu, juo maitinasi?

– Kai pasaulis toks atviras, būtų juokinga taip manyti – sėsk ir važiuok į Paryžių! Gal dėl visa ko kaltas konservatyvus lietuvių būdas?

– Menas turi būti besipriešinantis, kalbantis apie aktualias problemas ir atverti skaudulius, nešti žinią?

– Netiesiogiai. Gali nekalbėti, bet veikti. Žmogus gyvena laiku, neišvengiamai nuo jo nepabėgsi, nors ir būtum didžiausias atsiskyrėlis. Vis tiek tave paliečia, visi surišti. Nors menininkas atskalūnas, jis gyvena visuomenėje. Jautriausiai priima problemas, įsileidžia į savo vidų.

Peizažas - mėgstamas tapytojo žanras. / Asmeninio albumo nuotrauka
Peizažas - mėgstamas tapytojo žanras. / Asmeninio albumo nuotrauka

– Galbūt pinigų trūkumas daro įtaką, kad aplink vyrauja daug triukšmo, mažai išgrynintų idėjų?

– Gerai, kai valstybė turtinga, yra finansavimas, – tada gali sau daugiau leisti.

– Rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį. Kokia yra Lietuva šiandien tapytojo akimis? Jeigu pieštumėt paveikslą, kokių spalvų jis būtų?

– Yra ir juodoji – tamsioji pusė, ir šviesioji. Esame laisvi žmonės. Tačiau nematome, kad užguituose kraštuose yra daug blogiau. O gal rašytojai turi sėdėti kalėjimuose, kad ką nors parašytų?

– Honore de Balzacas, realizmo krypties pradininkas, atsidavęs literato darbui, beveik neišeidavo iš namų...

– Vien tai, kad gali kur nors išvažiuoti, kad ir į tą patį Paryžių aplankyti parodos – šis tas nuostabaus... Yra daug gražių dalykų. Graudu, kad Sąjūdžio idealai prarasti...

Pačią pirmą personalinę parodą surengiau 1991-aisiais „Lango“ galerijoje. Galima pavadinti debiutu. Nuo to laiko – jau beveik 20 personalinių parodų. Anksčiau rengdavau kone kasmet. Dabar nebe taip aktyviai, bėgant metams pavargsti. (Juokiasi.) Reikia pamąstyti, kur bėgi... Save laikau neproduktyviu menininku. Man paveikslai pasiduoda sunkiai, turiu išjausti motyvą, jį tarsi išvaikščioti, kitaip tariant, išsikelti uždavinį. Esu peizažistas. Ne realistas, bet abstrakcionistas. Tačiau mano paveiksluose vietovės tikros. Turiu patirti įspūdžių, daug pamatyti. Laipioti kalnais, kad jie įaugtų į pasąmonę. Kaip gali tapyti mišką, nebuvęs jame? Norint pavaizduoti pelkę reikia ją perbristi. Taip, yra vaizduotė. Kiekvienas kitaip „lošia“.

Martino Jankaus aliejinės tapybos darbams būdinga erdvės iliuzija, lyriškumas, subtilus koloritas.
Martino Jankaus aliejinės tapybos darbams būdinga erdvės iliuzija, lyriškumas, subtilus koloritas.

Kiekvienas kvadratinis decimetras pagrįstas

– Ar abstracionistui nebūna keista, kai jo tapytą vietovę atpažįsta žiūrovas?

– Kartais paprastas žmogus pasako daugiau nei profesionalus dailininkas. Ne kartą gyvenime yra tekę išgirsti. Tarsi užblokuojame savo jausmus žiūrėdami į meno kūrinį, nežvelgiame į jį atvirai. Gajos klišės – „tie menininkai daro terliones“, dažnai net nenorima gilintis. Tegu jie prisipažįsta, tie žiūrovai. (Šypsosi.)

Tapyba yra labai įdomus reikalas. Energija neprapuola, ji persiduoda. Jei giliniesi – jausmu ar protu – tikrai pasakysi, kas pavaizduota. O dailininkas, jei jis profesionalas, kiekvieną paveikslo kvadratinį decimetrą pagrįs jausmu arba racionaliu protu. Kitaip nepateisintų savo darbo.

– Turi gebėti idealiai perteikti bet kokią detalę, net jei pieši tik abstrakcijas? Kitaip bus akivaizdu, kad esi bemokslis?

– Profesionalu gali būti ir savamokslis. Jei žmogus tuo užsiima, dirba sąžiningai bei nuosekliai – jis profesionalas. Čia nėra aiškios ribos ir jos negali būti. O profesionalas-kičmeistrys – mėgėjas? Stiprūs kūriniai nuo silpnų skiriasi savo energija. Tai jau yra profesionalusis menas. O kas tapo – ar kaimo žmogelis, ar meistras – jokio skirtumo. Lionginas Šepka – lietuvių skulptorius, drožinėti pradėjo tik įžengęs į penktą dešimtį. Darė stebuklingus dalykus: vien su kaltuku, aprištu izoliacine juosta, kažkokioje daržinėje. Atsidavęs. Kaip suprasti? Menas apskritai yra mįslė. Daugybei skulptorių toli iki tokio lygio.

Šviesaus atminimo Petronėlė Gerlikienė – viena žymiausių savamokslių tapytojų ir kilimų siuvinėtojų Lietuvoje. Sena beraštė močiutė, prieš pat mirtį ėmusi tapyti. Su Pablo Picasso galima dėti lygybės ženklą. Iš kur toks talentas? Nieko nežinome apie žmogų, jo vidų, menas padeda tai tyrinėti.

"Medžiais apaugusi pikta širdis", 2004. / Asmeninio albumo nuotrauka
"Medžiais apaugusi pikta širdis", 2004. / Asmeninio albumo nuotrauka

Gimė pačiu laiku

– Sakoma, kad menininkas turi būti šiek tiek alkanas.

– Nors ir keista, yra tiesos. Kai vyksta kokie nors procesai – tuo metu gimsta geriausios idėjos. Sąjūdžio metais Lietuva galėjo tapti Šiaurės Atėnais. Bent jau taip buvo kalbama. Faktiškai buvome Europos vedle, tačiau žybtelėjome trumpai. Vėliau buvome užmiršti, kaip nykus, sumaterialėjęs kraštas, apniktas pilkų problemų. Žmonių dėmesys nukrypo į Gruziją.

Labai džiaugiuosi, kad gimiau tokiu laiku, kad toks laikas man kliuvo. Džiaugiuosi, kad augau gražiame mieste – Vilniuje, jo peizažas tapo labai savas.

Daug ko išmokau, kitaip į viską žvelgiu – per meno prizmę. Kažkur kitur neša nei kitus.

– Neįžeistų pasakymas, kad menininkai yra kitokie nei visi?

– Kas yra ne kitoks? Kuris eina miegoti lygiai dešimtą ir keliasi šeštą? Matymo kampas kitoks – reikėtų už tai atleisti. Menininkai gyvena šiek tiek kitaip, kad atkreiptų visuomenės dėmesį į dalykus, kurių ji nepastebi.

– Ar kūrybos procesui netrukdo kasdienybės rutina?

– Kaip ir visiems žmonėms – jei nori perskaityti knygą, turi atsiriboti. Visgi nenorėčiau, kad mano atžalos pasirinktų menininko kelią. Vyriausias sūnus lankė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, džiaugiuosi, kad įgijo išsilavinimą. Dabar universitete studijuoja filosofiją. Gerai, kad pasirinko tokią rimtą profesiją. Beatričė, dar tik penkerių – paišo gerai.

Nežinau... labai sunki menininko duona. Joks tėvas nelinki savo vaikui vargo.

Menas, meno galerijos pernelyg linksta į komercinę pusę. Intelektualų produktą versti pigia preke? Tai prekė, bet... Galbūt aš senas idealistas, bet šiek tiek vulgaru.

Man negėda eksponuoti savo kūrinius Beatričės vardo muziejuje – tegu mažiau žiūrovų, reklamos, bet čia laikomasi kultūrinės etikos.

Martino Jankaus personalinė paroda „Iš Užtvankos gatvės“ sostinės Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje vyks iki vasario 15 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"