Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Markas Zingeris: Kaune mes visi buvom nugrimzdę į praeitį

 
2018 08 13 16:12
Markas Zingeris / 
Markas Zingeris /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Lengva žaisti „dirva“ ir „šaknimis“ ir „žydinčiomis obelimis“ kaip daroma prastoje, bet populiarioje poezijoje, tačiau taip rašydamas būčiau neautentiškas“, – teigia rašytojas Markas Zingeris, kuriam šįmet už romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ paskirta Liudo Dovydėno Literatūrinė premija.

Liudo Dovydėno premiją yra gavę Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius, Kristina Sabaliauskaitė, Birutė Jonuškaitė ir Sigitas Parulskis.

Užbaigęs knygą jaučiau, kad atsisveikinau su XX amžiumi: bučkis – ir eik, mielasis, po velnių!

„Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – naujausias Marko Zingerio kūrinys, kurį galima laikyti savotišku monumentu tam, ką pats autorius vadina „apkarpytų sparnų generacija“, pasakoja apie praėjusio amžiaus antros pusės Kauną ir miesto realybę, jaunystę, brandą bei senatvę, gyvenimo ir epochų lūžius. Romaną 2017 metais išlėido Rašytojų sąjungos leidykla.

– Kaip ir kada gimė mintis užrašyti istoriją, kuri tapo „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“? – LŽ paklausė rašytojo Marko Zingerio.

– Tokie dalykai gimsta ne iš karto. Visą laiką egzistuoja alkis vaizduoti, kažką išreikšti, įžodinti visuomenei – yra toks žodelis aktualizuoti – vaizdus, paveikslus, prisiminimus. Nenoriu sakyti idėjas, nes taip abstrakčiai nebūna – viskas ateina kažkokiais paveikslais, epizodais, ir viskas griūva labai savotiškai ir visiškai atsitiktinai. Tuomet pradedi galvoti, galbūt čia galima ką nors sukomponuoti. Įkvėpti tai žodžių masei gyvybę, suteikti pavidalą.

Tačiau reikalinga kažkokia intriguojanti razina, reikia užmaišyti kažką tokio, kad keltų į viršų. Kažkas turi patraukti.

Šiuo atveju tai buvo nutikimas iš mano paties vaikystės. Būdamas penkerių – šešerių metų iš atminties ant scenos perskaičiau visą knygą. Ir mane užgriuvo nemažos auditorijos Kauno karininkų ramovėje audringi plojimai. Mane apėmė nuostaba, praėjus daug laiko pradėjau galvoti – kaip taip galėjo atsitikti? Kas manyje yra – gal aš genijus? Gal visi vaikai genijai? Kaip čia buvo?

Vaikystėje taip pat atsidūriau tokioje primityvioje kelionėje mažyčiu mokykliniu autobusiuku (tai buvo dar iki didelių Vengrijos Ikarus keleivinių autobusų pasirodymo Lietuvos miestų gatvėse) į Maskvą su kažkokių labai nusipelniusių pedagogų delegacija, kuri visą kelią dainavo labai juokingas dainas.

Dar – žinojau kad diktatoriai labai mėgsta fotografuotis su vaikais – Hitleris, Fidelis Castro, paimkite ką tik norite. Esu tikras, kad Šiaurės Korėjos lyderis irgi mėgsta. Vaikai yra masinė komunikacija, iš karto visus sugraudina, sužavi. Tautos tėvas! Stalinas tai gerai žinojo, o Leninas nusifotografuoti tiesiog nespėjo.

Susimąsčiau – kodėl to nutikimo neišplėtus? Kodėl neparašius apie berniuką, vaikiuką – visasąjunginio konkurso nugalėtoją? Pradėjau galvoti apie įvairias istorines aplinkybes, kaip būtų galėję taip nutikti. Kilo įvairių klausimų. Tuo metu Tarybų Sąjungoje vyko antisemitiniai procesai. Vienas – 1948 metais, kuomet sušaudė visą žydų antifašistų komitetą, kuriam priklausė rašytojai, aktoriai. Antras – 1952 metais, kai daktarai neva norėjo nunuodyti Tarybų Sąjungos vadovybę. Tai buvo medikų, akademikų, mokslo akademijos narių, daugiausiai žydų kilmės eliminavimo procesas. Arba juos sušaudė, arba ištrėmė, kur jie ir žuvo. Dvi kampanijos, baisūs dalykai. Skaitykite 1952 metų Amerikos agentus pliekiančius straipsnius „Tiesoje“.

Kažkur rašiau – visas miestas buvo it aptrauktas garnizono pulkininko žmonos kapronine kojine. Nebuvo oro.

Į gyvenimo galą Staliną vis labiau apsėsdavo paranoja. Jis bijojo absoliučiai visų ir nepasitikėjo absoliučiai niekuo. Aš ir susimąsčiau – kaip tokių kampanijų įkarštyje staiga į Kremlių gali patekti žydų kilmės berniukas? Juk saugumas, be abejo, išuostų, kad jis – žydas. Čia prisiminiau savo šeimos istorijas, susijusias su vokiečių kultūra. Mano tėvas mokėsi vokiečių gimnazijoje Kaune. Kai 1933 metais Vokietijoje buvo išrinktas Hitleris visi žydų kilmės mokiniai išėjo iš gimnazijos. Jis puikiai kalbėjo vokiškai, labai gerai rašė vokiškai, tokiais venzeliais kaip aštuonioliktam amžiuje, o pasirašydavo plačiai kaip koks Goethe.

Susidėjo daugybė dalykų. Dalį jų girdėjau iš aplinkinių, dalis – šeimos legendos, dalis – pasaulio nutikimai, mano paties ambicijos – kas man gražu, o kas ne, kas tikra, kas netikra, kas charakterizuoja epochą, o kas – atsitiktiniai dalykai, kas efektyvu, kas neefektyvu. Visa tai maišėsi į vieną kokteilį ir palaipsniui išsivystė į tokį siužetą, tokį epą, kurį mėginau išpasakoti ilgiau, nei ketverius metus.

Esu beprotiškai užimtas. Lietuvoje iš meno išgyventi neįmanoma. Tai – didelė tragedija, nes tokiu būdu menas nesivysto. Čia ne menininko tragedija, menininko tragedija yra ta, kad jis yra ubagas, o visų ubagų tragedija ta, kad jie, paprasčiausiai, yra ubagai. Kita tragedija yra ta, kad nesivysto kultūra, nes menininkai negali profesionaliai dirbti.

Taigi tokiu būdu rašiau knygą tarnaudamas, plėšydamasis, užsirašydamas mintis, vaizdus, jų seką, detales visokių viešbučių čekių ir restoranų kvitų kitose pusėse. Net ir daug seniau, rašydamas ir skelbdamas kai kuriuos apsakymus, jaučiau, kad ir vėl netelpu į, taip sakant, formatą, ta pati savijauta, kaip ir daug anksčiau, rašant ir skelbiant kai kuriuos eilėraščius, medžiaga plečia rėmus – nesutelpu. Vieną kitą skelbtą fragmentą dabar panaudojau knygoje. Kadangi tai lyg ir – epas, tiek metų rašydamas pajutau, kad knyga tampa didesne už mane patį. Aš kaip eilinis žmogus esu mažesnis už tai, ką ten surašiau, nes iš savęs išspaudžiau viską, visas puses, kurios glūdi pasąmonėje, kurių pats, kaip kasdienis žmogus net nepastebiu. Tam, kad menas atsirastų, reikia visų pirma prisibelsti į savo pasąmonę, iš jos iškviesti viską, kuo grožėjaisi, viską, ką buvai užmiršęs, ką esi kažkur užkalęs, ko tu kadaise bijojai, ar dievinai. Užbaigęs knygą jaučiau, kad atsisveikinau su XX amžiumi: bučkis – ir eik, mielasis, po velnių!

Taip pat svarbu yra ne tiek tai, kas vyksta tavo viduje, o tai, kaip tu tai komunikuosi. Pasažai, ritmas, skambesys. Vengi monotonijos, teikiant detalę būtiną jausti didžiojo naratyvo proporcijas. Tekstas kaip šou, tekstas kaip aktorystė, tekstas kaip atlikimas, tekstas kaip komunikacija. Anksčiau buvo vartojamos tokios gana mistifikuotos sąvokos – talentingas, netalentingas... Ir tuo viskas baigdavosi. Neprofesionalu! Tokiais žodžiais svaidytis negalima. Tu turi jausti kitą , turi jausti publiką, reikia jausti, kaip žmonės reaguoja, kaip parinktas žodynas, kokia leksika efektyviausiai suveiks. Atlieki daugybę operacijų, priimi eilę artikuliuojamo žodyno „viešųjų ryšių“ ir estetikos sprendimų, kurių pats kartais nepastebi. Tai vyksta labai greitai, kaip branduoliniame reaktoriuje.

Nors kartais kaip tik labai lėtai. Tai primena mazochizmą. Vis grįžti prie ko nors, nežmoniškai kankiniesi. Jei parašytum standartiškai, iš inercijos, greitai turėtum tekstą, tačiau tai nebūtų tai, ko norėjai. Tik bešlifuodamas, bedirbdamas tu pradedi suvokti, ko iš tikrųjų norėjai. Tuo metu tu ieškai tokios išraiškos, kuri tave visiškai patenkintų, būdamas užtikrintas, kad tai sukels didžiausią efektą. Pirmyn – atgal, visokiais zigzagais.

Toks yra darbas prie rankraščio, juolab – prie didžiulio rankraščio. Galima išprotėti. Jei ne elektronika, jei rašytum su žąsies plunksna – ir apakti galima. Tai yra milžiniškas darbas.

Romano "Aš sėdėjau Stalinui ant kelių" viršelis
Romano "Aš sėdėjau Stalinui ant kelių" viršelis

Nesikuklinant, man ta knyga taip pat yra ir tam tikras leksikos, ir retorikos žygdarbis. Joje, beje, maždaug penkios kalbos. Man reikėjo, kad viskas suveiktų kuo efektyviau, kuo tiksliau.

Meluoti negalima, charakteriai turi kalbėti tai, ką tokie charakteriai kalba, nes jei bus sumeluota, žmonės jaus, kad kažkas yra ne taip, kaip tarybiniame kine ir teatre lietuvių aktoriai kalbėdavo lietuvių kalbininkų, to oficialaus kapucinų ordino ant kojūkų pastatyta kalba – tokia, kuria niekas nekalbėdavo gatvėse. Tačiau ir čia reikia jausti saiką. Jei vartoji slengą, kokią nors šnektą ar nori parašyti naują žodelį, prie kurio žmonės dar nėra pripratę, turi jausti, kad jis bus taiklus. Taip pat, kaip su druska patiekale – turi žinoti kiek. Jei per daug – gausis natūralizmas, kuris yra aklas grindinio su bala atspindys, natūros pakartojimas. Yra ir tokių autorių, kurie ištisai taip rašo – neskanu. Patartina jausti žodyninį balansą.

– Viena iš pagrindinių romano temų yra jaunystė, paauglystė-branda-maištas. Kadangi romane jai skiriama tiek daug dėmesio, susidaro įspūdis, kad šis gyvenimo epizodas turi galią nulemti visą tolesnį gyvenimą. Kaip manote, ar tai būdinga tik kartai, kurią jūs vadinate „apkarpytų sparnų generacija“? Juk būtent ši karta turėjo galimybę maištauti ar pyktis ne vien su tėvais, bet pykti ant sistemos.

– Maždaug septyniasdešimtųjų karta negalėjo niekaip maištauti. Gal tik alternatyvios kultūros variantais, bet tai buvo labai drovūs bandymai. Kaune buvo toks Modrio Tenisono pantomimos teatras – jį labai greitai uždarė. Buvo juntamos lubos. Tai, ko dabar niekas nepastebėtų, kas yra visiškai natūralus dalykas, atrodė kaip maištas. Kažkur rašiau – visas miestas buvo it aptrauktas garnizono pulkininko žmonos kapronine kojine. Nebuvo oro. Todėl tai, kas anuomet buvo iššūkiu, dabar visai taip neatrodo. Bet subjektyviai žiūrint net ir tam kukliam kultūriniam maištui reikėjo ir drąsos, išlaikyti ištikimybę sau.

Aš esu, kad ir su raukšlelėmis, paauglys. Žmona šią mano pusę pažįsta geriau už mane. Toks keistas bruožas. Tai yra gyvybingumo laidas. Jeigu tai išnyksta – žaismingumas, ekspresija, kategoriški reikalavimai sau (bent jau estetikoje, jei ne moralėje) manau, žmogus nebegali būti menininku. Šitai savo dienoraščiuose taip pat yra apmąstęs lenkų egzilės rašytojas Gombrowiczius. Ties tuo mąsto ir Lietuvos žydų išeivis Romainas Gary, prancūziškai rašęs, prisiminimų romane „Aušros pažadai“, pagal kurį prancūzai neseniai pastatė nuostabų filmą. Ko gero, menininkas yra amžinas paauglys. Kažkoks nuožmus, ponios ir ponai, sutrikdyto vystymosi atvejis.

Dėl to pagrindinis herojus [dėmesio – išduodamas siužetas, R. M.] knygos pabaigoje ir žūsta neįvertinęs visiškai kitų dalykų, kurių tokio charakterio kaip jis žmogus ir negalėjo įvertinti. Jei būtų vertinęs, jis būtų nuosaikus dėdulė, per daug prie žemės. O kol jis viduje jaunas, tol jis paauglys. Tai yra labai svarbu – derinti ir vaikystę, ir senatvę, mokėti būti ir tokiu, ir tokiu, ir paaugliu, ir išminčiumi.

Man ši tema buvo svarbi – kad paauglys yra maištininkas, todėl menininkas yra amžinas paauglys, kol jis gyvybingas, kol turi ambicijų, kol svajoja apie žavias moteris (pageidautina – jo klausytojas ir skaitytojas, cha cha cha!). Man pasirodė įdomu šitai stebėti, vystyti. Berašydamas, beje, aš tokios dramatiškos pabaigos nebuvau numatęs.

– Dar vienas klausimas apie kartą, aprašomą romane „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. Šis kartos atstovų tėvai buvo europiečiai, gyveno europietiškame Kaune, –

– Mieste, kuris buvo sostinė ir siekė, bent jau kažkuo, susilyginti su kitomis Europos sostinėmis.

– Būtent. Tuo tarpu po karo, Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungos sudėtį, gimę vaikai tam tikra prasme gimė nebe Europoje ir vienintelis jų sąlytis su Europa buvo tėvai. Kaip šioje kartoje atsiskleidė Europa?

– Man atrodo, šitos sovietinės, kaip anuomet buvo sakoma – tarybinės kartos formavimąsi apskritai lemdavo tėvų ambicijos. Knygoje rašoma apie miestiečių šeimą. Man visiškai aiškios visuomenės klasės. Man aišku, kad esu kilęs vadinamosios iš buržuazijos, kad esu kilęs iš miestiečių ir kad man svetimoka agrikultūra, vyravusi Lietuvoje mano jaunystės metais. Formuodamas šitą knygą, jos leksiką, parinkdamas jos epizodus stengiausi būti kuo autentiškesnis (menuose tai lyg ir savaime aišku, bet kuriant epinę prozą, kuri yra minties ir išminties menas, tai nelengva). Vengiau įvairiausių agrikultūros įvaizdžių, kurie šioje kultūroje eina tuntais į rankas, ieškojau autentiškų miesto detalių. Lengva žaisti „dirva“ ir „šaknimis“ ir „žydinčiomis obelimis“ kaip daroma prastoje, bet populiarioje poezijoje, tačiau taip rašydamas būčiau neautentiškas.

„Aš esu, kad ir su raukšlelėmis, paauglys.“

Todėl man buvo labai svarbu, kad romane veiktų stambių verslininkų dinastija, miestiečių dinastija. Tėvų ambicijos, ypač tėvo, čia yra labai svarbios. Pagrindinis herojus, būdamas paauglys, formuoja save boksininko smūgiu partrenkdamas tėvuką virtuvėje, apskritai, besigrumdamas su juo, bet tuo pačiu metu perimdamas jo bruožus. Tokia berniokiškos meilės išraiška. Čia fone – ir tėvo biblioteka, tėvo daugiakalbystė, jo 1940-ųjų metų liberalių intelektualų, kurių Lietuvoje buvo nedaug, ypač tarp lietuviškai kalbančių, rato kosmopolitinės ambicijos. Tai buvo pasaulinę kultūrą perėmęs inteligentijos branduolys.

Visa šita tuo metu augusi tarybinių laikų generacija namuose susidurdavo su viena realybe, kuri būdavo pateikiama prieškarinio lietuvio, kuri labai skyrėsi nuo jų mokyklos, jų miesto aplinkos. Nejusdami jie gyvendavo dviejose, gal ir daugiau, tikrovėse, kurios nejučia susidurdavo ir nulemdavo jų požiūrį į aplinką – kartais nepatiklų, skeptišką, supratimą, kad pasiduodamas visiems dideliems lozungams ir mokytojų pamokslams tu prarandi kažką, kas tave itin jaudina, neramina, kas nepaprastai įdomu, tačiau šioje tikrovėje negali išsiskleisti.

Kaune, palėpėse, aukštuose, buvo randama prieškario pinigų, labai daug prieškario pašto ženklų. Neprisimenu, ar tai knygoje minima, ar ne, bet kieme, kuriame augau, rasdavom surūdijusių pistoletų, brauningų, belgiškų trumpavamzdžių buldogų, vienąsyk radau moterišką revolverį kauline rankena – žinojom visų pavadinimus. Rasdavom kulkų, kurias mėtydavom į laužą, viena sprogo lauže ir peršovė koją vienam vaikiukui. Taigi mes augome mažų mažiausia tarp kelių realybių.

Šito knygos vaikinuko realybė yra dar sudėtingesnė – jis taip pat yra iš žydų šeimos. Ši jame egzistuojanti realybė, yra dalinai prislopinta, dalinai prasiskleidžianti. Jo šeimoje kalbama keliomis kalbomis. Štai jo senelė su mama virtuvėje šneka jidiš kalba, tai taip pat yra autentikos dalykas. Kaip ir visos spalvos, kvapai, garsai ir kiemo fontanas. Tai išsaugoti jam reiškia išsaugoti autentiką, jei jis nori gyvenimo pilnatvės. Jis yra miuziklų vertėjas. Kažkada vaikystėje jis patyrė ir didžiulę sėkmę, kuomet jį užvertė laiškai, iš viso pasaulio suplūdę į jo butą, sunkvežimiais-polutorkėm vežti į jo kiemą. Taip jis pajautė savo galimybes. Panašiai ir su jo motina ir jos emigravusia pussesere, kuri po karo tapo Mis Amerika, o čia susiklostė visai kitoks likimas.

Tai sudaro gana spalvingą pasaulį, suklijuotą iš įvairių lopinių, iš įvairių skutų, net nežinau – arba jam kada nors gausis juos susiūti į vieną audeklą, arba ne. Jis yra scenos skonį pajutęs Brodvėjaus miuziklų vertėjas, tai – taip pat yra savotiškas prisilietimas prie pasaulinės kultūros, kurios jam trūksta.

– Vienas ryškiausių personažų romane yra mergaičiukė Viva Buras, mokykline pravarde Viva Rio, kuri yra carmečiu iš Lietuvos svetur iškeliavusių laimės ieškoti palikuonė. Jos tėvai nusprendė grįžti į Lietuvą, patys, tėtis itin, pritariantys socialistinėms pažiūroms ir vedini visų šių idėjų. Ar jos, Vivos, ar apskritai šios šeimos siužeto linija turi kažkokį atitikmenį jūsų aplinkoje?

– Lotynų Amerikos emigrantų repatrijavimas į Lietuvą yra tikras, istorinis, labai įdomus reiškinys. Nuo XIX amžiaus antros pusės iš Lietuvos į Argentiną, Urugvajų, Kolumbiją, Braziliją keliavo bangos žmonių. Lotynų Amerikoje bei Pietų Europoje socialistinės idėjos buvo – ir dabar yra – stiprios.

Tas pat ir Italijoje. Tas jų komunizmas ir fašizmas. Kai gyvenau Umbrijoje – dvi valandos į Šiaurę nuo Romos, ten buvo tokia menininkų kolonija, – apylinkių miesteliuose vykstant merijos rinkimams mačiau ir tokius šūkius: balsuokite už šitą žmogų, jis poetas ir komunistas! Devintas XX amžiaus dešimtmetis. Vietinėje vyninėje girdėjau tikrovišką istoriją, primenančią žydišką anekdotą, kaip komunistas ir fašistas, du fermeriai, nuo karo metų vienas į kito fermas žiūri tik per žiūronus. Ir viens su kitu nesisveikina.

Socialistinės idėjos skurdžiuose kraštuose yra labai stiprios. Ten daug tikinčiųjų, katalikų,jiems artimos visos tos lygybės idėjos. Ant jų (pridėk dar neapykantą emigrantams, kaip atimantiems iš vietinių duonos kąsnį) išplaukia į didžiąja politiką ir šiuolaikinis populizmas pietų Europoje. Juk kartais sakoma, kad pirmasis komunistas buvo Kristus. Lotynų Amerikoje išvešėjusios socialistinės idėjos buvo gera dirva sovietinei propagandai. Ambasados anuomet, kaip ir dabar, pudravo, taip sakant, smegenis: platino žvilgančius žurnalus, leidinius su didžiakrūtėmis lietuvaitėmis, pasipuošusiomis gintaro karoliais. Buvo kuriamas savotiškas tėvynės kultas. Čia, Lietuvoj, jis pasireiškė Marcinkevičiaus poezija. Tu vienintelė, tu viena, be tavęs aš numirsiu išvis ko aš vertas be tavęs. Taip ir kitaip, ir panašiai. Ir kupletais, ir laisva forma. Visa tai maišėsi ir pakilo banga repatriantų į Tarybų Lietuvą. Dalis atvyko ir į Kauną. Aš susidūriau su jais visais – tais juodbruvais vyrukais, kurie šaukdavo viens kitą Valdo, Žoakinjo. Man jie buvo kitos, išsvajotos užjūrio tikrovės atstovai. Kaip egzotiški kaktusai. Gatvėse tais laikais, kai jie pašūkaudavo portugališkai viens kitam skersai Laisvės alėją.

„Man visiškai aiškios visuomenės klasės. Man aišku, kad esu kilęs vadinamosios iš buržuazijos, kad esu kilęs iš miestiečių ir kad man svetimoka agrikultūra, vyravusi Lietuvoje mano jaunystės metais.“

Tas epizodas, kur veikėjas mokykloje sutinka verkiančią mergaitę, nes ji atsiliko nuo lietuvių kalbos, nes nesugebėjo kažko įsisavinti – gramatikos ar dar ko nors, yra situacija iš mano gyvenimo. Man buvo devyneri ar dešimt metų ir aš mokyklos koridoriuje sutikau verkiantį berniuką. Mano jo baisiai pagailo, aš jį nusitempiau pas direktorių ir paprašiau, kad paskirtų į mano klasę. Jis buvo paskirtas ir paliktas mokykloje.

Tas berniukas į tą pačią klasę atsivedė keleriais metais vyresnį savo brolį. Nors jis turėjo būti kokioje dešimtoje klasėje, atvedė į šeštą – matyt tuomet nežinojo, ką su tais imigrantais daryti. Staiga mūsų klasė pradėjo pirmauti futbole – jie buvo puikūs futbolo žaidėjai. Brazilija tais laikais buvo pasaulio futbolo čempionė.

Apskritai mane yra paveikusi amerikiečių realizmo mokykla – nevaizduok to, ko nepatyrei pats, kad nebūtų per daug literatūriška. Turi būti gyvenimo syvai, sodrios, gyvos detalės. Antra vertus tu negali būti realybės vergas, nes tuomet liks žurnalistika, nebus netikėto išsiveržimo į vaizduotę. Tai štai – čia irgi reikia derinti tai, ką pats patyrei, kad viskas, kas padaryta, nebūtų „išprotauta“ ir paramstyta pagaliais. Bet kartu – nieks neturi varžyti. Jeigu reikia kažko nuostabaus – velniop tikrovę. Ir išeis dalykas tikresnis, ryškesnis už gyvenimą.

Taigi taip, tai buvo autentiški įvykiai, berniukų tėvas Lietuvoje iš tikrųjų pradėjo gerti. Matyt nusivylė, susidūrė su vagystėm fabrikuose ir liko nesupratęs, kaip čia kas. Juk propaganda skelbė ką kita.

– O ar tai šeimai realiame gyvenime taip pat buvo leista išvykti iš Lietuvos?

– Taip. Iki manęs buvo atsklidę kažkokie gandai, kadangi Lotynų Amerikoje nuolat būdavo daug visokių perversmų – diktatūros, perversmai, – kad vienas iš jų tapo kariškiu ir per kažkurį iš jų žuvo... Bet gal aš ir pats prigalvojau. Labai seniai viskas buvo, dabar jau nebeprisimenu. Tačiau jie iš tikrųjų grįžo atgal. Ir iš tikrųjų tai šeimai neleido išvykti kartu. Tai buvo nežmoniška. Pirma išvykti turėjo tėvai, o po to vaikai, kurie buvo nepilnamečiai. Tuo metu nebuvo lėktuvų, tiesioginių reisų, teko vykti didžiuliais kruiziniais laivais. Tie vaikai turėjo patys nusigauti į Braziliją.

– Toliau. Romane yra daug labai įvairių detalių, skiriamų kad ir tarpukario kinui – pagrindinio herojaus seneliui tarpukariu Kaune priklausė keli kino teatrai. Kiek tokių istorinių detalių atėjo iš jūsų paties aplinkos, o kiek teko specialiai skaityti, ieškoti tarpukario laikraščiuose?

– Man nereikėjo. Kaune mes visi buvom nugrimzdę į praeitį. Kaune šešiasdešimtaisiais-septyniasdešimtaisiais skaitėm tarpukario laikraščius, pažinojom netgi jų karikatūras. Buvo tokia serija – Profesoriaus Putelės nuotykiai. Po to satyrinis sovietinis žurnalas „Šluota“ tas karikatūras stilizavo, taip turbūt atsirado „Čia priėjo Kindziulis“. Visa ta stilistiką perėmiau iš pirminių šaltinių, šeimos, aplinkos. Tai, kaip, tarkime, mano tėvas flirtuodavo su kavinių oficiantėmis, šnekėdavosi su kelneriais, jo šnekta. Man ji labai kaunietiška. Dar Kaune būta tokio vertėjo iš prancūzų kalbos – vertė Oskarą Milašių – Vaclovo Šiugždinio, pokariu jis dirbo mokytoju vidurinėje, kur mano tėvukas buvo direktorius. Jis taip pat šnekėdavo kaunietiškai, pasižymėjo „gražiai konservuoto džentelmeno“ manieromis, pasižymėdavo laikinosios sostinės kavinių lankytojams būdingu žaismingumu, pašaipumu. Nors buvo praėjęs žiaurią gyvenimo mokyklą...

Spausdinta „Lietuvos Aide“, 1938 m. sausio 20 d., nr. 28.
Spausdinta „Lietuvos Aide“, 1938 m. sausio 20 d., nr. 28.

Tarp kitko – aštuntame devintame dešimtmetyje aš Kaune pasigesdavau Kauno. Kažkokiu būdu jis visas sukaimėjo. Nežinau, ar dabar atsigauna – regis, jis prarado tą stilistiką amžiams.

Mūsų aplinka buvo tokių kapitalistų. Visokie šeimos draugai turėjo fabrikus, bravorus, kino teatrus, tad ir jų repertuarą aš puikiai žinojau. Man nereikėjo daryti kažkokio didelio tyrimo. Man reikėjo šį bei tą pasižiūrėti, juk „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – didžiulė knyga. Bet beveik viską reikėjo tik ištraukti iš savęs. Visa aplinka man yra organiška – architektūrinė Kauno kalba, aš žinau, pavyzdžiui, kuriose sienose tarp plokščių arba tarp plytų yra švinas. Vaikystėje mes jį krapštydavom. Galbūt reikėjo susimąstyti kai kuriuose kino filmų sulyginimuose – ar tai iš vieno, ar iš kito, čia sau neleidau spontaniškumo.

Tarp kitko – paprašiau, kad man leidykla paskirtų specialų faktų tikrinimo redaktorių. Vakaruose tokia praktika yra įprasta – stambiuose žurnaluose ar leidyklose egzistuoja faktų tikrinimo redaktorius. „New Yorker“ – vienas solidžiausių pasaulyje literatūrinių – politinių žurnalų taip pat tokį redaktorių turi. Jis yra reikalingas tam, kad vėliau niekas nesikabinėtų prie plikų faktų.

Kartais būna labai sudėtinga. Kartais spontaniškai labai gerai, gražiai parašai, tačiau paprasčiausiai nebeturi energijos ir jėgų knistis kažkur bibliotekose, archyvuose. Tai užimtų per daug laiko. Be to, niekas už tai stipendijos neduoda – o reiktų. Yra specialus redaktorius, kuris tikrina faktus. Vienas dalykas yra kalbos redaktorius, stilistas, kitas dalykas – faktų redaktorius. Su kalbos redaktoriais – vėl kita padėtis, galima apie tai krovininį sunkvežimį problemų prikalbėti.

Tačiau man pačiam daug paieškų nereikėjo daryti. Man tereikėjo tik, pavyzdžiui, pasitikrinti, kada toji Betsi iš tikrųjų buvo Amerikos grožio karalienė, viską sinchronizuoti.

– O kas buvo jūsų faktų redaktoriumi?

– Buvo jautri ir pagarbi tekstui su romanistais dirbti įpratusi literatė iš vienos stambiausių Lietuvos leidyklų, kuri žinojo savo darbą, kad blondinė romano pradžioj po šimto puslapių staiga nepavirstų šatene, ne jai persidažius, bet jai pačiai nė neįtarus (juokauju). Žodžiu, istorija trunka kone šimtmetį, tačiau tenka pedantiškai pasižiūrėti, kad nepasitaikytų, paprasčiausia, faktinių klaidų. Ir taisyti faktines klaidas gana sudėtinga, nes galimas variantas neturi sumenkinti išmonės ir įtaigos.

Kad menas būtų ryškesnis už tikrovę, ir tikresnis už tikrovę, pirmiausia jis turi būti į šią labai panašus. Žodžiu, spaudė rankraščio terminai, ji buvo reikalinga, kad nepavestų visokios smulkmenos, visokie fakteliai. Skaitytojas turi tikėti tuo, ką skaito. Tokios žaidimo taisyklės. Tai realistinis epinis romanas, viskas turėjo būti pastatyta ant tikrų faktų, tad prireikė tokios redaktorės.

– Kada nusprendėte sieti savo gyvenimą su tekstais?

– Būdamas kokių dvylikos metų rašiau romaną apie kažkokį grafą, kuris plaukė į pietų Afriką išvaduoti savo pusseserės. Ko gero mane veikė Jules‘as Verne‘as ir Thomas Mayne Reidas. Nuotykių romanus nuo vaikystės skaitydavau keliomis kalbomis – mane skaityti angliškai versdavo tėvas. Mes iš tiesų turėjom prieškariu guvernantę airę. Todėl mano tėvas angliškai kalbėjo su airišku akcentu.

Aš tuomet nustebau atradęs savo pirmąją metaforą. Tas grafas pagal žemėlapį kažkokiu būdu į Pietus iš Baltijos jūros turėjo plaukti per Šiaurės jūrą. Visi rašydavo, kad Šiaurės jūra yra labai audringa. Pas mane ji buvo kaip veidrodis. Aš labai apsidžiaugiau, kad padariau atvirkščiai, net perskaičiau tėvams. Ir aiškinau jiems, kilojantiems antakius, kur čia manasis atradimas. Bet man atrodo, kad tėvai tuo metu apskritai bijojo, kad ką nors rašyčiau. Būdamas šešiolikos kūriau visokius eilėraščius apie teisybę ir teisingumą, mano visa šeima griebdavosi už galvos.

Pirmos mano trys knygos yra eilių knygelės. Tačiau jaučiau, kad man reikia plėsti formatą, nes į to, kas vadinama poezija, rėmus lyg ir netelpu. Tai, ką parašydavau, man atrodydavo pernelyg blanku. Tačiau vieną eilėraštį parašiau ištisu slengu, taip aš pajutau ekspresyvų prancūzų klasiko, besimokiusio, beje, Vilniuje, natiurmortą su paukščiu. Didžiulei mano nuostabai, tai tapo mano pirmosios knygos pirmuoju eilėraščiu, kurį išspausdino tarybmečiu „Vagos“ leidykla.

Chaimas Sutinas, padūkęs

Lietuvos žydukas

tėškė drobėn dažų –

ir nutapė pamažu

tą sumaigytą, nusmaugtą gaidį –

Kaip krautuvėj Levinsono

trys gaideliai be kalsonų

ir dangus Lietuvos

tikro cimeso spalvos

Nacionalinė Dailės Galerija iš Izraelio muziejaus, berods už milijonus dolerių draudimo neseniai buvo atsivežusi jo Berniuko portretą, Vilniuje šio dailininko originalas buvo sensacija.

Aš apie tai 1984 metais rašiau. Jo natiurmortą pamačiau kažkokiame kontrabandiniame prancūziškame albume, nusmaugtą gaidį, ir aš pajutau, kad čia – mano siela, tad parašiau tokius kupletus, kurie tapo mano pirmos knygos pirmu eilėraščiu. Mano devintojo dešimtmečio eilėraštis Iš Šekspyro, buvo surastas internete turkės literatės, organizavusios skaitymus Briuselio literatūros ir muzikos festivalyje (vykusius kavinėje Penas minčiai, vynas ir knygos, ar kažkas panašaus)dviejų skaitovų-prancūziškai ir lietuviškai.

Bet vistiek poezijos man nepakako, nepakako to intensyvumo ir visą laiką ieškojau, kaip susirasti sau tinkamą formatą. Ieškojau sau tinkamos poetikos. Norėjau būti su visu savo intelektu tame, ką aš kuriu, o ne atidėti intelektą ir atsiduoti vien impulsams, literatūrinei intuicijai. Aš jutau, kad reikia visą save atiduoti, bet aš nežinojau, kur aš einu, jutau, kad reikia plėstis. Tačiau tuomet aš nežinojau, iki kur priplėsiu. Ką gi, „prasiplėčiau“ iki romano, toliau nežinau, kur galiu plėstis. Gal – juokauju – iki operos?

– Kokie autoriai jums, kaip literatui, buvo ir yra reikšmingi, galbūt darė įtaką?

– Poezijoje – man neišdildomą įspūdį paliko vadinamoji Sankt Peterburgo poezijos mokykla, Brodskis, kurį buvau susitikęs Niujorke, ir verčiau drauge su Tomu Venclova ir Gintaru Patacku. Prozoje – Vladimiro Nabokovo angliška ir rusiška stilistika. Man simpatiški lietuviški antrojo – trečiojo dešimtmečio literatūriniai išdykavimai, kokiam nors Binkiui taip norisi imt ir paskambint dangun telefonu. Geras ėjimas, kai agrikultūroje atsiranda telefonas. Imponuoja kai kurie Jurgio Savickio pasažai, sakysime, vienas jo apsakymas prasideda: „Tai buvo gražiai konservuotas džentelmenas“. Tai tokia kaunietiška frazė! Antano Škėmos stilistika – man patiko jo elegancija, ritmas prozoje. Henrikas Radauskas, jame aiškios rusų sidabrinio amžiaus įtakos, prancūzų XIX pabaiga, ekspresionizmas. Izaokas Babelis, Odesos rašytojas su ryškiu grožio ir humoro jausmu, pritaikęs literatūrai naujovišką po Pirmojo pasaulinio rusų kalbos vartoseną. Michailo Bulgakovo proza. Kai kurie amerikiečių autoriai. Saulas Bellow, literatūros Nobelio laureatas, Isaacas Bashevis Singeris, aštuntojo dešimtmečio Nobelio laureatas, mano bendrapavardis. Esu išvertęs jo apsakymų rinktinę. Jis Kadaise aukšti pareigūnai gaudavo pasiskaityti ar įsigyti žurnalą „Amerika“. JAV leido Sovietų Sąjungai užatlantėje platinti žurnalą „Sovietskij Sajuz“, tokį propagandinį, žvilgantį, iliustruotą su visom grožybėm, o amerikiečiams, mainais, Sovietų Sąjungoje leido platinti ribotą jų žurnalo „Amerika“ tiražą. Tai vieną kartą Isaacas Bashevis Singeris atsirado ant to žurnalo viršelio. Jis buvo ryžas, kaip ir mano senelis, mano močiutė, pamenu, tarstelėjo – tu pažiūrėk į jo kairę ausį, kaip tavo senelio. Močiutė nuolat mano senelį už ką nors smerkdavo – už nelygintas kelnes, už kūdą viščioką, parneštą iš turgaus, o jaunystėje ji buvo skaičiusi tokį XX amžiaus pradžios kriminalinį psichologą Lambroso, tikėjusį, kad nusikaltėliškus polinkius galima pažinti pagal kairę ausį.

Mane veikė labai daug dalykų, italų filmai, tapyba ir skulptūra – studentaudamas draugavau su skulptoriais ir tapytojais. Pas mane ir dabar daug knygų – visa tėvo ir mano, ir žmonos biblioteka. Aš daug skaičiau ir daug skaitau, daugeliu kalbų, bet prilimpa tik tai, kas tau yra organiška. Ta visa stilistika: ironija, estetika, frazės ritmas, elegancija, kažkoks aforistiškumas.

„Tarp kitko – aštuntame devintame dešimtmetyje aš Kaune pasigesdavau Kauno. Kažkokiu būdu jis visas sukaimėjo. Nežinau, ar dabar atsigauna – regis, jis prarado tą stilistiką amžiams.“

Man taip pat įdomus sunkaus likimo, bet vienas ryškiausių prancūzų rašytojų Ferdinandas Celinas. Viena jo knyga parašyta prieškariniu Paryžiaus slengu, „Kelionė į nakties pakraštį“ yra išleista ir Lietuvoje. Ferdinandas Celinas buvo tulžingas antisemitas, vokiečių kolaborantas. Geras rašytojas ir, bjaurybė. Kaip tokį visi ir žino. Beje – čia nežino, ką daryti su Petro Cvirkos paminklu. Tegu ima Vakarų Europos pavyzdį. Puikus norvegų rašytojas, Knutas Hamsunas. Kiek metų Norvegijoje vyko ginčas – jis buvo nacių kolaborantas, Hitleriui nusinuodijus parašė jam apologetinį nekrologą. Po karo žmonės mėtė jo knygas jam į sodą per tvorą. Šiandien Knuto Hamsuno muziejuje pristatoma taip: norvegų klasikas, rašytojas, ir nacių kolaborantas. Jis dėstomas, talentingas, geras rašytojas, ir atvirai sakoma, kad jis nacių kolaborantas, už visą šitą yra atsėdėjęs. O čia – arba taip, arba kitaip, niekaip neranda sprendimo su Petru Cvirka ir visais tai kitais.

Žodžiu – man po ranka ištisos bibliotekos, bet kai kurie rašytojai tais savo bruožais – stilistika, humoru, leksika miestietiška tokia, kosmopolitine – papirko.

Lietuvoje iš meno išgyventi neįmanoma. Tai – didelė tragedija, nes tokiu būdu menas nesivysto. Čia ne menininko tragedija, menininko tragedija yra ta, kad jis yra ubagas, o visų ubagų tragedija ta, kad jie, paprasčiausiai, yra ubagai.

– Paskutinis klausimas – kokie yra jūsų ateities planai? Šiuo metu esate kūrybinėse atostogose. Ar rašote kažką naujo, jei ne paslaptis?

– Šuo metu rašau naują knygą, stumiuosi labai sunkiai, bet daug iš jos tikiuosi. Ir, nors aš šito ir nenorėčiau, ji gali būti ir skandalinga. Mano tikslas – apimlus tekstas, kurį įsivaizduoju esant gera literatūra. Viskas prasideda nuo dviejų lietuvių turistų vyro ir žmonos ginčo viename Madrido restorane. Veiksmas vyksta po penkerių metų – 2023 metais, per Naujuosius ir iškart po jų.

Knygoje bus sukurta labai spalvinga, tiršta tikrovė. Manau, kad per vasarą parašysiu dvi šios knygos dalis iš kokių septynių – daugiau nespėsiu, nes rašyti yra labai sunku ir teks grįžti į tarnybą.

Tai nebus fantastinis romanas, nors čia ir bus epizodiškai pavaizduotos kai kurios naujos technologijos. Jis – labai realistiškas, kartais – labai baisus. Nenoriu išduoti apie ką, bet jis visiems bus toks... Pažįstami sako – gal tu geriau nerašyk. Apie tai, kas atsitiks po kelerių metų, kai poškės šampanas. Bet menininkas, manau, nesislepia nuo to, kas yra baisiausia, o atsigręžia veidų į tai, ir tokiu būdu tai įveikia.

Vasaros pabaigoje, vos šie mano personažai pradės vaikščioti, reikės juos numarinti, išmesti į stalčių ir grįžti.. nežinau, gal kitą vasarą. Nors norėčiau pabaigti iki 2019 metų pabaigos – laikas mane spaudžia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"