Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Marius Burokas: „Kartais lietuvių poezijoje pasigendu politinio ir socialinio sąmoningumo“

 
2018 03 19 14:58
Marius Burokas./
Marius Burokas./ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Metų pradžioje tarptautiniame verstinei pasaulio literatūrai skirtame portale „Asymptote“ pasirodė interviu su lietuvių literatu Mariumi Buroku. Interviu anglų kalba (be pavadinimo) įžangoje kalbintoja Claire Jacobson Buroką pristato kaip vilnietį poetą, vertėją, LRT radijo knygų apžvalgininką, internetinio literatūros žurnalo „Vilnius Review“ redaktorių, cituoja jo eilėraštį „Prie Švento“. Pateikiame šio interviu vertimą.

– Gal gali papasakoti apie darbą žurnale „Vilnius Review“? Kaip pradėjai, kokie ryškiausi poslinkiai, prisijungus tau?

– Žurnalo „Vilnius Review“ istorija ilga. Jis pradėtas leisti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kaip popierinis žurnalas, jo pagrindinis tikslas buvo prisidėti prie lietuvių literatūros vertimų, populiarinti juos užsienyje, pažindinti žmones su lietuvių literatūra. Pirmasis „Vilnius Review“ redaktorius buvo poetas ir eseistas Eugenijus Ališanka. Žurnalas išeidavo dukart per metus (po leidimą rusų ir anglų kalbomis), buvo platinamas nemokamai ir naudojamas kaip reprezentacinė priemonė užsienio knygų mugėse ir literatūros festivaliuose.

Ar anglų ir (ar) amerikiečių literatūra daro įtaką lietuvių literatūrai? Žinoma, ir įvairiopą. Deja, nesame išimtis.

Bet paskui išaušo interneto laikai, ir popierinio formato pasidarė per maža. Man pasiūlė tapti „Vilnius Review“ redaktorium, ir aš nusprendžiau žurnalą padaryti skaitmeninį. Jis paprastas ir nepretenzingas, bet užtat apyreguliariai publikuojam į anglų kalbą išverstus lietuvių poetų, prozininkų ir negrožinės literatūros kūrėjų tekstus, jų knygų recenzijas, straipsnius ir interviu. „Vilnius Review“ ėmėme skelbti ir užsienyje gyvenančių ar emigravusių lietuvių kūrybą (rašomą lietuviškai ar angliškai). Kol kas pastarųjų autorių nedaug, bet neabejoju, kad ateityje jų gretos plėsis.

Įgyvendiname ir daugiau naujovių: sudarinėjame kultūrinį Vilniaus žemėlapį, į kurį įtrauksime visus sostinės knygynus, literatūros leidinius ir kultūros institucijas; pateiksime jame ir informacijos apie svarbiausius Lietuvos literatūrinius renginius bei festivalius. Tikiuosi, kad internetinis žemėlapis pradės veikti šią žiemą. Taip pat neseniai pradėjome poezijos skaitymo vaizdo įrašų seriją (http://vilniusreview.com/videos), prieinamą ir „YouTube“ kanalu: poetai vieną savo eilėraštį skaito savo mėgstamoje vietoje. Eilėraščio skaitymą lydi angliški subtitrai, taigi gali skaityti vertimą ir klausytis eilėraščio skambesio gimtąja kalba.

„Vilnius Review“ pasirodo ir popieriniu pavidalu. Kartą per metus išleidžiame geriausios lietuvių prozos, poezijos, recenzijų ir straipsnių apie literatūrą antologiją. 2017 metų leidinys išėjo gruodžio pabaigoje.

– Į lietuvių kalbą esi išvertęs tokių žymių anglakalbių rašytojų kaip Dave’as Eggersas, Charlesas Bukowskis ir Hunteris S. Thompsonas knygų. Kaip ėmeisi jų vertimų ir kaip šie autoriai buvo sutikti Lietuvoje? Kaip anglų kalba ir literatūra sąveikauja su lietuvių, kokią įtaką jos daro (jei daro) viena kitai?

– Mano pirmoji išversta knyga buvo Charleso Bukowskio romanas „Paštas“. Tai buvo ir pirmoji Bukowskio knyga lietuviškai. Nuo to laiko Bukowskis yra tapęs kone nacionaliniu lietuvių rašytoju! Čia jis be galo populiarus. Nežinau, kodėl; gal girtuokliai visuomet mėgstami daug geriančioje tautoje.

Paprastai aš pats bandau leidykloms įsiūlyti autorius ir knygas, bandau sudominti vertimais, tik ne visuomet pavyksta. Labai džiaugiuosi, kad išverčiau Philipo Rotho „Portnojaus skundą“, – buvo be galo smagu jį versti, tuos visus kalambūrus ir iškalbą. Nebuvo lengva, bet smagu. Tą patį galiu pasakyt apie Jeanette Winterson romaną „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ ir Shermano Alexie „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“. Abi šios knygos buvo palankiai sutiktos ir yra plačiai skaitomos.

Ar anglų ir (ar) amerikiečių literatūra daro įtaką lietuvių literatūrai? Žinoma, ir įvairiopą. Deja, nesame išimtis. Vertimai iš anglų kalbos sudaro didžiumą kitakalbių, verstinių ir labiausiai skaitomų knygų. Tačiau galime kalbėti tik apie vienpusę įtaką. Į anglų kalbą išverstas vos vienas kitas geras lietuvių romanas (pavyzdžiui, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“) ir kelios poezijos knygos. Anglų ir amerikiečių leidėjai bei skaitytojai yra be galo egocentriški, be to, žinoma, užsikasę savo pačių literatūra. Tai sukuria didžios literatūros ir didelio pasaulio, į kurį gali įžengt, iliuziją, bet taip nėra. Šiaip ar taip, šiuo metu, kiek žinau, padėtis keičiasi. Daug Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos autorių verčiama į anglų kalbą, ir skaitytojai jais domisi. Tikiuosi, kad ir mūsų lietuvių autoriai ras vietą pasaulio skaitytojų širdyse.

– Su kokiais išskirtiniais sunkumais susiduriama verčiant iš anglų į lietuvių kalbą: gramatiniais, stilistiniais, kultūriniais ar dar kitokiais?

– Didžiausias iššūkis, bent man, yra slengas (amerikiečių ar britų anglų kalbos). Lietuvių kalba yra sena, turtinga ir graži, bet slengo atžvilgiu skurdoka – sovietiniais laikais vartojom daug rusiško slengo ir keiksmažodžių ir tebevartojam iki šiol, tačiau jaunimas jau nebesupranta rusiškai. Todėl kartais tenka improvizuoti ir kurti. Versdamas, žinoma, visada turi dairytis kultūrinių ir kitokių nuorodų ir gerai išmanyti kontekstą.

Gerokai privargau versdamas Woody Alleno apsakymus – žodžių žaismą, paslėptas citatas, humorą (kuris kartais sunkiai perteikiamas). Apsakymus verst buvo sudėtinga. Tas pats ir su Hunterio S. Thompsono „Baime ir neapykanta Las Vegase“. Romanas atrodo lengvas, smagus, šmaikštus ir t. t., bet kai pradedi versti, intonacija ir sakiniai pasidaro gremėzdiški. Kaip gonzo žurnalistikos stilių perkelt į lietuvių kalbą? Aš pabandžiau!

Iš poezijos sunkiausia verst buvo Alleno Ginsbergo „Staugsmą“ ir „Kadišą“ – kaip perteikt tą ilgomis, vitmeniškomis eilutėmis besiliejančią žargonišką bytnikų šneką? Bet tai buvo tikras malonumas. Vertimas man būtent tai ir yra: panirimas į kalbą, netikėtų ir įdomių sprendimų paieška ir mėgavimasis.

– Kokie lietuvių ir ne lietuvių rašytojai darė didžiausią įtaką tavo kūrybai? Ir kokius autorius skaitai dabar?

– Sąrašas būtų ilgokas, jame rastum knygų lietuvių, rusų bei anglų kalbomis ir daugybę autorių. O tos įtakos labai įvairuoja – niekada nežinai, kieno eilutė ar mintis ateis į galvą rašant. Aš skaičiau lietuvių poetus (galiu pavardyti, nors jų poezijos vertimų nelengva aptikti: tai – Vytautas P. Bložė, Antanas A. Jonynas, Sigitas Geda, Kornelijus Platelis, Sigitas Parulskis, Judita Vaičiūnaitė), rusų Sidabro amžiaus poeziją, lenkų poetus (ypač Tadeuszą Rózewiczių), amerikiečių poetus (Robertsoną Jeffersą, Kennethą Patcheną, H. D., Jacką Gilbertą, Robertą Bly, Williamą Carlosą Williamsą, Elizabeth Bishop, Sylvią Plath ir – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti). Perskaičiau Joyce’ą, Brodskį, Kavafį, Nabokovą, Kafką, Cortázarą, Márquezą ir t. t., taigi eilinė skaitytojo patirtis.

Ir dabar teberyju knygas; skaitau ne tik poeziją ir prozą, bet ir mokslinę fantastiką, noir romanus, detektyvus ir trilerius. Kadangi esu ir nacionalinio radijo bei kelių lietuviškų žurnalų knygų apžvalgininkas, be abejo, turiu skaityti daug – po 2–3 knygas vienu metu. Skaitymo laiką paprastai skiriu į tris dalis: anksti ryte skaitau knygas, kurias turiu apžvelgti; dieną ir vakare daugiausia skaitau negrožinės literatūros ir poezijos (knygas, kurias noriu skaityti, o ne turiu apžvelgti); o vakare prieš miegą skaitau trilerį ar detektyvą. Nežinau, ar tokia dienotvarkė atrodo keistai, bet ji man padeda: kiekvienai knygų kategorijai numatytas savas laikas, todėl mano smegenys nesupainioja skirtingų siužetų ir rašytojų.

Šią savaitę aš skaitau suomių autorės Seljos Ahavos romaną „Iš dangaus krintantys dalykai“ ir Witoldo Gombrowicziaus „Lenkiškus prisiminimus“ – Laisvosios Europos radijui praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje sukurtus autobiografinius skečus. Ką tik pabaigiau Joe Ide’o detektyvinį romaną IQ. Neseniai atradau rusų poetę Lidą Jusupovą, šiuo metu apsistojusią Toronte. Skaitau pernai išleistą jos knygą Dead Dad ir bandau išverst kelis eilėraščius. Ką tik užsisakiau ir laukiu atsiunčiant Galway Kinnellio rinktinės Collected Poems. Be to, turiu ką tik įsigytą Bruce’o Chatwino romaną Utz, kurį tiesiog nekantrauju perskaityt.

– Kaip vertimo darbą veikia tavo poetinė kūryba ir atvirkščiai?

– Man šie dalykai susilieję. Poeziją aš rašau lėtai – po vieną eilėraštį per mėnesį ar net mažiau, – todėl likusį laiką verčiu tai, kas man patinka (ar tai, ką pasiūlo leidykla). Vertimas padeda nepamiršti poezijos rašymo meno. Versdamas išmoksti be galo daug: naujų technikų, kalbos ekonomijos, dėmesingumo, išradingumo. Versdamas amerikiečių poetus supratau, kaip rašyti eilėraščius-pasakojimus. Iš verstų Charleso Simico ir Russello Edsono išmokau rašyti eilėraščius proza ir siurrealistinių triukų. Tai, žinoma, vos keli pavyzdžiai.

Jei nuodugniau patyrinėtume pavojingą ir slidžią lingvistinės reikšmės teritoriją: ar įmanoma iš vienos kalbos į kitą visapusiškai perkelti eilėraščio, romano ar apsakymo prasmę, stilių, struktūrą? Šis klausimas neduoda ramybės visiems vertėjams. Manau, atsakymo į jį nėra. Vertėjas gali būti bendraautoris, perrašytojas, tarpininkas – yra daugybė apibrėžimų.

Poetai, mano manymu, yra geriausi poezijos vertėjai. Bet paradoksas – geriausi tik tada, kai nuslopina savo pačių poetinį balsą ir asmeninį stilių, kai pamiršta, kad patys yra poetai (bet giliai širdyje tai žino).

Kad ir kaip ten būtų, visa tai teorija, o praktinėje plotmėje man vertimas – tai man patinkančio autoriaus ir jo kūrinio dalijimosi džiaugsmas su tais, kuriems, tikiuosi, tai irgi patinka.

– Eilėraštyje „ežiukas poetiniam rūke“ rašai: „eik, / sakau, nežliumbus, / niekšai mes paskutiniai, ežiuk // grįžk / į knygutę // kurioj tave aprašysiu / po tiek metų…“ Gali papasakot, kas tave įkvepia, sukelia norą rašyt ir apie patį rašymo procesą?

– Įkvėpimas kyla iš stebėjimo! Man patinka klausyti žmonių pokalbių traukiniuose, autobusuose, viešajame transporte, stebėti juos ir išgalvoti jų pasakojimus ir biografijas. Tai kur kas įdomiau, nei klausytis muzikos per ausines ar naršyti feisbuke.

Be to, ilgi, betiksliai klaidžiojimai po miestą man padeda apmąstyti eilėraštį – vaikščiojimo ritmas kažin kaip suderina eilėraščio ritmą. Pirmąjį eilėraščio variantą dar ir dabar užsirašau ranka, todėl visada nešiojuos pieštuką ir užrašų knygelę. Pastebėjau, kad mano mieste yra tam tikrų vietų, kuriose man gimsta idėja, pirma eilutė ar visas eilėraštis.

Poezija man yra geriausia forma ir geriausia priemonė ieškoti atsakymų į klausimus, į kuriuos paprastai nėra atsakymų. Tai geriausias būdas apsvarstyti ir priimti permainas visuomenėje ir pasaulyje, apmąstyti jas. Eilėraštis gali giliau užgriebti ir stipriau paveikti už straipsnį, manifestą ar net susibūrimą ar mitingą aikštėje.

Žinoma, yra poetų, kurie ryžtasi būti visuomeniškai aktyvūs, politiški poetai, bet šis kelias, mano manymu, slidus. Lengva pasiduoti pagundai kurpti gražius, bet tuščius lozungus.

Kaip jau minėjau, rašau lėtai, tad procesas užtrunka. Bet čia nieko naujo ir netikėto: eilėraštis turi pereiti tris keturis redagavimo etapus, tik tada jį parodau savo pirmajai skaitytojai – žmonai, kuri irgi poetė, – ir jeigu jai viskas gerai, vadinasi, viskas gerai.

– Gali nurodyti konkrečių pastebėtų dalykų, lankytų vietų ar įvykių, įkvėpusių tave parašyti eilėraštį?

– Mano eilėraščiai dažniausiai gimsta iš įspūdžio, pamatyto gatvės vaizdo – kai kurie net primena gatvės fotografiją. Tarkim, eilėraštis „Prie Švento“ yra apie mano dukrą, besimaudančią ežere, neriančią iš vandens. Tai priminė man jos gimimą, atėjimą į šį pasaulį.

Taip pat esu parašęs eilėraščių ciklą „Užrašytos fotografijos“ – tai eilėraščiai-atoliepiai apie Lietuvos ir pasaulio mastu garsias nuotraukas (Masahisos Fukasės, Walkerio Evanso ir kt.). Aš jų neaprašinėju, veikiau jos man yra atspirties taškas, paskata. Kai kuriais eilėraščiais reagavau į baisius įvykius – esu parašęs eilėraštį „Paryžius, 2015 11 13“ – apie teroristų ataką Prancūzijos sostinėje.

– Tavo manymu, poezija yra ir politiška? Ar poetai ir rašytojai turi įsipareigoti politiškai matydami visuomenines problemas, ar jiems pakanka užsiimti tik menu dėl meno?

– Taip, eilėraštis gali tapti politiniu manifestu, kvietimu imtis žygių, inspiracija veikti ir protestuoti, net jei nebuvo rašytas tokiu tikslu. Geras eilėraštis yra universalus. Politinė poezija, manau, yra žanro porūšis: trumpalaikė, sukurta konkrečiam tikslui, turinti teisę egzistuoti. Bet geriau, kai tiesiog paprastas eilėraštis, geras eilėraštis, tampa veiksmo šaukliu, permainų šūkiu.

Bet nevadinčiau to „pareiga“. Poeto viena „pareiga“ – rašyti gerus eilėraščius. Jei tie eilėraščiai apie visuomenės bėdas – puiku. Jei poetas yra veiklus visuomenės narys, jei mato permainų poreikį ir nori jį išreikšti poezija – tai jo ar jos pasirinkimas. Ir su tokiais eilėraščiais galima nuveikti daug gero. Žinoma, yra poetų, kurie ryžtasi būti visuomeniškai aktyvūs, politiški poetai, bet šis kelias, mano manymu, slidus. Lengva pasiduoti pagundai kurpti gražius, bet tuščius lozungus.

Kartais lietuvių poezijoje pasigendu politinio ir socialinio sąmoningumo – juk yra tiek daug problemų, apie kurias mes, poetai, galėtume rašyti, bet nerašome. Galbūt lietuvių poetai tebėra pavargę nuo netiesioginių politinių kovų sovietiniais laikais, o gal esame per daug ciniški ir, geriau įžvelgdami visas politines manipuliacijas, nusivylę – tad kam kvaršint galvą?

www.asymptotejournal.com

Vertė Andrius Patiomkinas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"