Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Lukiškių aikštė: „prestižine“ ją pavertė sovietų režimas

 
Andrius Labašauskas. Lukiškių aikštės memorialas
Andrius Labašauskas. Lukiškių aikštės memorialas nuotrauka

„Kultūros baruose“ pastaruoju metu pasirodė įžvalgūs ir analitiški straipsniai apie Lukiškių aikštę ir Vyčio skulptūrą – tai Virgilijaus Čepaičio „Aikštė“ (2017, nr. 12) ir Rimanto Gučo „Ką radom, ką paliksim“ (2018, nr. 2).

Šių straipsnių išvados:

1. Lukiškių aikštė niekada nebuvo pagrindinė Vilniaus aikštė. Tai buvusi turgavietė ir bausmių vykdymo vieta. „Prestižine“ ją pavertė sovietų režimas. Čia stovėjo paminklas Leninui, o šalimais stūksojo jėgos struktūros simbolis – KGB rūmai. Gal sovietų režimas tuo būdu siekė nutraukti sąsajas su tikraisiais tautos simboliais, nors jų vardai buvo jau kiti, o funkcijos pakeistos. Tikrieji simboliai – Arkikatedra (anuomet Paveikslų galerija), Katedros aikštė, pervadinta Gedimino aikšte, Gedimino pilis ir buvusių Valdovų rūmų vieta.

2. Pagerbiant didvyrius, žuvusius už savo Valstybę, negalima apeiti jos herbo, tačiau Lietuvos herbas yra ne bet kuris raitelis, o tik toks, kokį įtvirtina Konstitucija.

3. Aikštė yra tinkamiausia vieta pagerbti visiems tiems, kurie priešinosi okupantams. Praeityje irgi būta pasipriešinimo kovų 1793, 1831, 1863 m. Prisiminti jas ir pagerbti laisvės kovotojus yra mūsų priedermė.

4. Pagrindinė miesto aikštė dabar kaip ir istoriniais laikais yra prie Arkikatedros ir Valdovų rūmų.

Ar reikia kitos centrinės aikštės?

Jau 28 metus nereikėjo jokios kitos centrinės aikštės. Pakako tų dviejų, kurias turime, – Nepriklausomybės aikštės prie Seimo ir istorinės Arkikatedros aikštės. Kovo 11-osios šventė, o ir kitos iškilmės rodo, kad valstybinės reikšmės renginiai, prasidedantys Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, su eisena Gedimino prospektu iki Arkikatedros aikštės yra logiškas derinys. Tai primena, kaip buvo ginami Seimo rūmai. Eisena baigiasi šv. Mišiomis arba renginiu Arkikatedros aikštėje. Tai žemiškos ir dvasinės valdžios ryšys. Tai dabarties ryšys su istorija. Panaši dermė atsiranda, kai renginiai S. Daukanto aikštėje prie Prezidentūros baigiasi šv. Mišiomis arba renginiu Arkikatedros aikštėje.

Lukiškių aikštė neturi privalumų ir dydžio atžvilgiu – Arkikatedros aikštės plotas yra panašaus dydžio kaip Lukiškių aikštės dalis, išklota trinkelėmis. Be to, Arkikatedros aikštė pagal išplanavimą tinkamesnė renginiams, nes aplink ją yra pakopos, todėl ji patogesnė matomumo atžvilgiu.

Didelio masto renginiams, kur susitelkia šimtatūkstantinė minia, puikiai tinka Vingio parkas su erdvia tribūna.

Kokia turėtų būti Lukiškių aikštės paskirtis?

Šį rašinį paskatino minėti du straipsniai ir mano įžvalgaus draugo a. a. prof. Kazio Almeno mintys apie Lukiškių aikštę, pareikštos maždaug prieš penkerius metus. Jo nuomone, aikštės su didingais paminklais jau atgyveno. Asmenys ir įvykiai, susiję su Lietuvos laisvės siekiu ir jos įtvirtinimu, turėtų būti pagerbiami įvairiais šiuolaikiškais kūriniais.

Prisiminkime, kad pastarąjį kartą laisvės ir nepriklausomybės tikslas pasiektas, kovojant ne su ginklu rankose, bet per Sąjūdį, dainuojančią revoliuciją, Baltijos kelią, kai susikibome rankomis su latviais ir estais. Šiuo atveju okupantus nugalėjo taiki tautos dvasios jėga. Ne vien partizanų pasipriešinimas, Nepriklausomybės kovos 1918–1922 m., sukilimai ir mūšiai, trukę veik tūkstantį metų, įtvirtino ir gynė nepriklausomybę. Ją gaivino ir lietuviška spauda – Aušra ir Varpas, kiti leidiniai, spaudos draudimo laikais gabenti iš Rytprūsių ir iš kitur. O minint Šimtmečio sukaktį, prisimintina, kad svarbų vaidmenį, iki buvo suburta Lietuvos kariuomenė, atliko saksų savanoriai. Šalies, atsidūrusios po Sovietų Sąjungos padu, laisvės viltį palaikė tos draugiškos valstybės, kurios nepripažino okupacijos. Siekti laisvės ir nepriklausomybės padėjo užsienio lietuviai. O šiais laikais galimybę laisvai ir taikiai gyventi sustiprina partnerystė NATO, narystė Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Tautose. Už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę turime padėkoti saviems didvyriams ir daugeliui mūsų draugų bei sąjungininkų.

Lukiškių aikštėje geriausia būtų meno kūriniais įamžinti įvairiausius įvykius ir didvyrius, kurie išgrindė Lietuvai kelią į laisvę ir nepriklausomybę. Kūrinių įvairovė suteiktų aikštei gyvybingumo, ji neatrodytų tokia grėsmingai monotoniška. Be to, plačiau atsivertų Lietuvos istorija. Svarbu, kad atsirastų kuo daugiau įvairiausių pasiūlymų, tada bus lengviau rasti originalų Lukiškių aikštės sprendimą. Vertindami kiekvieno projekto privalumus ir trūkumus, galėsime išrinkti tinkamiausius. Kai kuriuos būtų galima suderinti.

Aikštė yra didžiulė, gal todėl nebuvo ir nėra nė vieno projekto kuris įstengtų suvaldyti jos erdvę ir atlieptų visuomenės lūkesčius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"