Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Lietuviški pasakojimai Londone

 
2018 04 13 12:00
Kristina Sabaliauskaitė Britų bibliotekoje dalyvavo diskusijoje apie tai, kokias įtakas patyrė (arba nepatyrė) Baltijos šalių literatūra ir kultūra / 
Kristina Sabaliauskaitė Britų bibliotekoje dalyvavo diskusijoje apie tai, kokias įtakas patyrė (arba nepatyrė) Baltijos šalių literatūra ir kultūra /  Severinos Venckutės nuotrauka

Londono knygų mugėje, kuri baigėsi vakar, Baltijos šalys dalyvavo specialiųjų viešnių teisėmis. Dvylika rašytojų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pristatė svarbiausias pastaraisiais metais išleistas knygas. Skirtingai nei Vilniaus knygų mugė, Londono mugė orientuota į leidėjus ir autorių teisių pardavėjus, todėl tai buvo puiki proga užmegzti ryšių.

Lietuvai atstovavo rašytojai Kristina Sabaliauskaitė, Undinė Radzevičiūtė, Tomas Venclova ir Alvydas Šlepikas. Iš viso Lietuvos stende dirbo 26 leidėjai, jie nusivežė 200 knygų. Per dvejus metus, rengiantis Londono knygų mugei, į anglų kalbą išversta ir išleista 19 lietuvių autorių knygų.

Juliet Mabey: „Alvydo knyga – stulbinantis žmogiškumo, drąsos ir empatijos liudijimas. Tokios knygos atveria langą į kitas kultūras, rodo kitą, mums nepažįstamą, istorijos pusę.“

Rašytojo privilegija

K. Sabaliauskaitė dalyvavo diskusijoje istorinės fikcijos tema. Vienas geriausių istorinių romanų, kuris ją įkvėpė dar studijų metais, – lenkų rašytojo Boleslovo Pruso „Faraonas“. Nors B. Prusas niekada nesilankė Egipte, tai – vienas labiausiai vertinamų romanų apie senovės Egiptą.

„Literatūra tuo ir nuostabi, kad nebūtinai turi aplankyti minimą vietą. Šią galimybę suteikia ir vaizduotė, – kalbėjo menotyros mokslų daktarė K. Sabaliauskaitė. – Esu mokslininkė, todėl ir romaną rašiau kaip mokslinį tekstą, remdamasi istoriniais šaltiniais. Pirmoje „Silva rerum“ dalyje yra scena, kur šešiolikmetė mergaitė paima abitą – tampa novicija. Kaip akademikė domėjausi to laikotarpio demografija, bažnyčia, drabužiais... Kaip rašytoja – ką ji tuo metu jautė. Būtent šio žmogiškojo matmens stokoja istorijos mokslas ir tuo pranašesnis literatūros menas.“

Mugėje dalyvavę poetai Aušra Kaziliūnaitė ir Marius Burokas iškart išvyko į poezijos festivalį Mančesteryje / Severinos Venckutės nuotrauka
Mugėje dalyvavę poetai Aušra Kaziliūnaitė ir Marius Burokas iškart išvyko į poezijos festivalį Mančesteryje / Severinos Venckutės nuotrauka

Panašiai sakė ir estų filosofas Reinas Raudas: „Istorinė tiesa niekuomet negali būti objektyviai aprašyta. Galime tik perrašyti įvykius iš tam tikros perspektyvos. O rašydami romaną turime privilegiją ją pasirinkti.“

Užmirštos tragedijos

Knygų mugės rengėjai ir diskusijų moderatoriai domėjosi Baltijos šalių istorija. Kaip sakė K. Sabaliauskaitė, rašytojas – atminties archeologas. Pamirštą „vilko vaikų“ istoriją atgaivino A. Šlepikas. Jo romanas „Mano vardas – Marytė“ kitąmet bus išleistas Didžiojoje Britanijoje.

Paklaustas, kuo mums šiandien svarbios pamirštos tragedijos, A. Šlepikas pasakojo: „Sutikęs „vilko vaikus“ klausiausi jų istorijų. Tapau lyg jų šeimos nariu, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik parašyti knygą. Po Antrojo pasaulinio karo 30 tūkst. vaikų iš Kaliningrado bėgo į Lietuvą. Jie keliavo žiemą miškais, buvo ketverių ar penkerių metų, todėl jų prisiminimai – migloti. Sovietmečiu apie juos nebuvo kalbama, nes vokiečiai buvo laikomi sovietų priešais. Vadinasi – ir vokiečių vaikai. Jei kokia šeima norėdama padėti „vilko vaikams“ priimdavo juos į namus, susidurdavo su tremties į Sibirą grėsme. Šie trėmimai vyko dažnai, kartais – ir be priežasties.“

A. Šlepiko knygos Didžiojoje Britanijoje leidėja Juliet Mabey sakė, kad užsienio autorių vertimus gana sunku parduoti anglakalbiams. „Tačiau tokios knygos atveria langą į kitas kultūras, rodo kitą, mums nepažįstamą, istorijos pusę. Nedaug žinome apie tai, kas vyko rusų okupuotose šalyse. Nebuvau girdėjusi apie „vilko vaikus“. Alvydas pasakojo, kad vaikams bažnyčiose būdavo išduodami suklastoti gimimo liudijimai. Tai – stulbinantis žmogiškumo, drąsos ir empatijos liudijimas“, – teigė J. Mabey.

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ kitąmet bus išleistas anglų kalba. Kairėje – leidėja Meike Ziervogel, pristačiusi Dalios Grinkevičiūtės memuarus / Severinos Venckutės nuotrauka
Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ kitąmet bus išleistas anglų kalba. Kairėje – leidėja Meike Ziervogel, pristačiusi Dalios Grinkevičiūtės memuarus / Severinos Venckutės nuotrauka

Knygą palaidojo sode

Kitą knygą, Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) prisiminimus, anglų kalba pavadintus „Shadows on the Tundra“, pristatė leidėja Meike Ziervogel. Autorės atsiminimai „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“ pirmąkart išspausdinti 1979 metais Maskvoje, o po dešimties metų, pavadinti „Lietuviai prie Laptevų jūros“, – ir Lietuvoje. Leidėja rado ir perskaitė vokišką vertimą. Tokiu pat būdu rado ir minėtą A. Šlepiko knygą.

„Tai ypatingas kūrinys, parašytas beveik tuo pačiu metu, kuriuo ir klostėsi“, – kalbėjo M. Ziervogel. Būdama penkiolikos, 1941 metais, D. Grinkevičiūtė su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. 1949-aisiais ji pabėgo į Lietuvą ir slėpdamasi pradėjo rašyti savo istoriją ant popieriaus skiaučių. Jas sudėjo į indą ir prieš tai, kai buvo vėl ištremta, paslėpė namų sode. Vėl grįžusi ieškojo, tačiau jų nerado. „Tuomet tapo gydytoja, sėdo ir užrašė šią knygą antrąkart. Dvi knygos versijos – labai skirtingos. Antroji – pirmosios patirties refleksija po daugelio metų, tipiški išgyvenimo memurai. O pirmoji parašyta esamuoju laiku, tuomet, kai Dalia visa tai patyrė ir buvo žūtbūt užsispyrusi išgyventi“, – pasakojo leidėja.

Skyla į dvi dalis

U. Radzevičiūtės knyga „Žuvys ir drakonai“ kitąmet bus išleista anglų, italų, ispanų, latvių, estų, lenkų, bulgarų ir vengrų kalbomis. Ji dalyvavo susitikime su rašytojomis. „Ankstyvieji homo sapiens turėjo juos vienijančius tekstus. Dabar jie nebėra siejami vieno mito. Literatūra faktiškai skyla į dvi dalis: tą, kuri vaizduoja realųjį pasaulį, ir tą, kurioje norima nuo jo pabėgti. Skaitytojas gali pasirinkti – gyventi vaizduojamame pasaulyje ar nuo jo bėgti, – svarstė U. Radzevičiūtė, o vėliau pridūrė: – Tarybiniais metais iš rašytojo buvo tikimasi, kad jis ves tautą. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, šio poreikio nebeliko. Literatūra turėtų kalbėti apie fundamentaliuosius klausimus, ne laikinuosius. Sakykime, politinės problemos praeina, o žmogaus supratimas apie baimę, mirtį, meilę lieka.“

Tarp klausytojų, viduryje – Tomas Venclova / Severinos Venckutės nuotrauka
Tarp klausytojų, viduryje – Tomas Venclova / Severinos Venckutės nuotrauka

Toje pačioje diskusijoje dalyvavo ir latvių rašytoja Nora Ikstena. Kovą ji viešėjo Vilniaus knygų mugėje. Didžiojoje Britanijoje autorė išleido knygą „Motinos pienas“, kuri angliškai pavadinta „Soviet Milk“. „Kuo daugiau nerimo kyla šiuolaikiniame pasaulyje, tuo daugiau istorijų mums reikia. Taip pat prireikia naujų būdų joms pasakoti, – įsitikinusi N. Ikstena. – Latvijoje dabar matome skaitymo revoliuciją. Laikome save skaitančiųjų tauta. Daug puikių knygų išleidžiama ir kitose Baltijos šalyse, Europoje. Vadinasi, žmonėms reikia literatūros. Jie nori skaityti knygas, permąstyti jas ir atrasti jose save. Nėra nieko svarbiau kaip kad rašytume savo gimtąja kalba, nes ji – mūsų namai.“

Baltijos šalys – Londono knygų mugės garbės viešnios / Severinos Venckutės nuotrauka
Baltijos šalys – Londono knygų mugės garbės viešnios / Severinos Venckutės nuotrauka

Optimistai ir pesimistai

Į kitoje diskusijoje užduotą klausimą „Ar Europa skęsta?“ atsakė profesorius T. Venclova. Jis sakė nesąs pesimistas. „Laikausi vadinamojo istorinio optimizmo. Optimistas mano, jog viskas bus gerai. Istorinis optimistas tiki, kad viskas bus gerai, tik jis to nesulauksiąs. Vienas mano ukrainiečių draugų išrado dar vieną – apokaliptinio – optimizmo atmainą: viskas baigsis geruoju, bet to niekas nesulauks ir nepamatys, – Londono knygų mugėje juokavo T. Venclova ir toliau tęsė: – Esu poetas ir eseistas. Kaip poetas vertinu gimtąją kalbą ir tautų skirtybes. Kaip eseistas pasisakau už atviras sienas tarp valstybių. Štai tokia kūrybinė šizofrenija gali lemti teigiamus pokyčius.“

„Europa ir Azija, pasitikrinau atlase, sudaro Euraziją. Tai reiškia, kad viena Europa nuskęsti negali – su savimi ji pasiimtų ir azijinę dalį, – atsakydama į tą patį klausimą pažymėjo K. Sabaliauskaitė. – Europa nuolat keičiasi ir, jei seksime istorija, tai vyksta jau daugybę amžių. Kaip rašė Giuseppe Tomasi di Lampedusa, viskas turi keistis, kad išliktų taip, kaip yra.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"