Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA IR ŽMONĖS

Lietuvio paroda Niujorke žiūrovams priminė Reicho muziką

 
Kęstutis Zapkus (2014 metai, Vilnius).
Kęstutis Zapkus (2014 metai, Vilnius). Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kęstučio (Kes) Zapkaus parodoje Niujorke, Silas Von Morrisse galerijoje, eksponuojama tapyba prašosi, kad lankytojai į ją ne tik žiūrėtų, bet ir jos klausytųsi.

Nesuskaičiuojami smulkūs mostai, drobių paviršiuje išrikiuoti grotelėmis (gridu), primena muzikinių frazių struktūrą su švelniai banguojančiais sinkopės ritmais tarsi Steve’o Reicho kompozicijose. Tačiau tai nėra griežtai minimalistinis tapymo būdas. Skirtingai nuo tipiškų groteles vartojančių dailininkų, Zapkus nemėgsta redukcijos. Priešingai – siekia kuo plačiau aprėpti pasaulį, nes kiekviename moste, kiekvienoje frazėje slypi koks nors kitas ženklas – vėliavos užuomina, kelio ženklų grafika ar miniatiūrinė El Lissitzky primenanti geometrija.

Kęstutis Zapkus. „Odė Amerikos ženklams ir buičiai: komiksai, reklama ir klišės“. 2017. Aliejus, akrilas ant medvilnės; 182.88 x 152.4
Kęstutis Zapkus. „Odė Amerikos ženklams ir buičiai: komiksai, reklama ir klišės“. 2017. Aliejus, akrilas ant medvilnės; 182.88 x 152.4

Metafiziškus savo vaizdus Zapkus kuria smulkiais potėpiais, irdamasis per modernistinių stilių maišatį – kubistiniai pasažai, De Stijl pinučiai, suprematizmo apskritimai ir pleištai, šmėstelėjęs Šv. Viktorijos kalnas...

Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžios paveikslų cikle „Karo vaikai“ (Children of War) yra daugybė miniatiūrinių tankų, sprogimų, šarvuotų laivų.

Zapkus Antrojo pasaulinio karo metais dar būdamas vaikas, tapęs pabėgėliu iš Lietuvos, anuomet jautėsi priverstas reaguoti į Reagano administracijos Šaltojo karo retoriką.

Nė vienas iš darbų, eksponuojamų šioje parodoje, neprilygsta „Karo vaikams“, tačiau „Odė Amerikos ženklams ir buičiai: komiksai, reklama ir klišės“ (Ode to Americana: Cartoons, Ads and Cliches, 2017) labai prie jų priartėja.

Viršutinėje ir apatinėje juostose matome keistų formų sekas, balansuojančias ties atpažįstamumo riba. Kairiajame viršutiniame kampe raudona forma galėtų būti penis arba žaislinis šautuvas, viršutiniame dešiniajame kampe – lyg ir scena iš Krazy Kat komikso su peliuku Ignacu, o apatiniame – Hano Solo erdvėlaivis Falcon iš „Žvaigždžių karų“.

Skirtingai nuo daugumos abstrakčių paveikslų, „Odė...“ nesuteikia ramios kontempliatyvios patirties, tai labiau haliucinacinės semiotinės slėpynės, pasinėrimas į linksmą, saldoką, ryškiaspalvį amerikietiškų pramogų pasaulį.

Zapkaus manymu, ne vien populiariosios kultūros simboliai daro nihilistinę įtaką, slopina jausmingumą ir jautrumą savo aplinkai. Milžiniškame juodame paveiksle „Artimieji Rytai iš Boscho „Pragaro“ (Middle East from Bosch’s Inferno, 2016) vadinamosios islamo valstybės sėjamam siaubui ir jos agresyviai reakcingam, viduramžiškam islamo aiškinimui atskleisti pasitelkiamas Boscho „Žemiškų malonumų sodo“ pragariškas dešinysis pano.

Juoda spalva visada laikyta šventąja islamo spalva. Sayyid arba pranašo palikuonis tradiciškai ryši juodą turbaną. Su juo ir su juoda sutana paprastai pasirodo Abu Bakr Al-Baghdadis, sakydamas kalbas, transliuojamas per televiziją.

Kęstutis Zapkus. Redress of Juilliard Jazz. 2002. Drobė, aliejus, lateksas;182.88 x 152.4
Kęstutis Zapkus. Redress of Juilliard Jazz. 2002. Drobė, aliejus, lateksas;182.88 x 152.4

Dešinysis paveikslo „Žemiškų malonumų sodas“ pano irgi juodas, tačiau tas juodumas spindi, užlietas nežemiškos pragaro liepsnų šviesos. Tad paveiksle „Artimieji Rytai...“ po baltu grotelių tinklu susipina du juodos spalvos atspalviai – gilus aksominis matinis ir spindinti medžio anglies pilkuma. Drobė primena velnišką absoliutizmo, klestėjusio tiek viduramžiais, tiek dabar esamo, pynę.

Kęstutis Zapkus. „Raudonosios jūros kančios kibererdvėje“. 2017, Fragmentas
Kęstutis Zapkus. „Raudonosios jūros kančios kibererdvėje“. 2017, Fragmentas

Apie Artimuosius Rytus byloja ir ambicingas, įspūdingiausias šios parodos paveikslas „Raudonosios jūros kančios kibererdvėje“ (Red Sea Ordeals in Cyberspace, 2017). Raudonąja jūra Zapkus ypač domisi, nes tai ta Afrikos vieta, kurioje užsimezgė žmonijos istorija, o šiandien čia yra karinių konfliktų centras, ypač Sudane ir Jemene. Paveikslas didžiulių matmenų, puspenkto metro skersmens. Dominuoja švytinti ryškiai raudona spalva.

Visas pagrindo ilgis ir plotis padengtas bangelėmis. Beribėje įkaitusioje erdvėje, atrodytų, beprasmiškai daužosi rudi ir juodi ryšulėliai. Jei šis paveikslas skleistų garsą, tai galėtų būti tolumoje kaukiančios sirenos, perspėjančios apie karinį antskrydį. Bendras įspūdis tuo pat metu kerintis ir atgrasus. Paveikslo pavadinime koduota ir kita sąsaja, šįkart tarp seniausių žmonijos ištakų ir naujausių komunikacijos formų. Priešpriešindamas šiuodu laikotarpius, Zapkus tarsi klausia: „Kas gi per tą laiką pasikeitė?“

Kęstutis Zapkus. Artimieji Rytai iš Boscho „Pragaro“. 2016. Drobė, aliejus, akrilas; 182.88 x 152.4
Kęstutis Zapkus. Artimieji Rytai iš Boscho „Pragaro“. 2016. Drobė, aliejus, akrilas; 182.88 x 152.4

Dailininkė ir meno kritikė Marjorie Welish dėl enciklopedinių ambicijų Zapkų palygino su Jamesu Joyce’u. Išties žiūrėdamas į Zapkaus paveikslus jautiesi panašiai, kaip skaitydamas knygą „Finegano budynė“ (Finnegan’s Wake) – linijoms, taškams ir daugiakampiams susiliejant į kintamus nuorodų žvaigždynus, kaskart atsiveria vis naujas prasmių rinkinys. Tačiau yra ir kitas aspektas, lygintinas su Joyce’o kūryba, – tai polinkis į satyrą. Bent jau nuo praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Zapkaus paveikslai mums primena – kartais švelniai, o kartais ir nelabai, – kad, nepaisant visų techninių laimėjimų, esame viso labo žmonės.

Brooklyn Rail išvertė Inga TULIŠEVSKAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA IR ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"