Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Labiausia jaudino akimirkos su Petru Geniušu: vis dar norisi įsignybti

 
Justina Gringytė
Justina Gringytė Vilnius City Opera nuotraukos

„Justina Gringyte tampu iškart, kai išeinu iš persirengimo kambario. Atlieku keletą pratimų ir po dušo, persirengusi, jau galiu prie teatro susitikti su žmonėmis, šypsotis, fotografuotis, linksmintis arba važiuoti namo ir kristi iš nuovargio, arba per visą naktį mintyse kartoti spektaklį, analizuoti klaidas“, – teigė vis labiau garsėjanti dainininkė, kurią galima būtų vadinti tikra Karmen vaidmens žinove.

Savoy teatre per operos Oskarų teikimo ceremoniją Gringytė dainavo Georges’o Bizet „Karmen“ habanerą. Anglijos, Škotijos publiką sužavėjusi savuoju Karmen atlikimu, sulaukusi kritikos pagyrų, Gringytė įkūnijo Karmen ir nacionaliniame Sao Carlo (Lisabona, Portugalija) ir Massimo (Palermas, Italija) teatruose. 2016 m. solistė pasinėrė į tikrų tikriausią avantiūrą – Vilnius City Opera Dalios Ibelhauptaitės režisuotą, pagal Mariaus Adomaičio muziką sukurtą šiuolaikinę Bizet kūrinio interpretaciją – elektroninę operą „e-Carmen“.

Trys Karmen – tikroji, pirmoji, revoliucinė

– Esate įkūnijusi daugybę Karmen. Ir visos skirtingos?

– Į šitą klausimą atsakysiu neapibrėžtai, nes viskas labai priklauso nuo režisieriaus. Vienam ji yra neišsilavinusi akiplėša; antram priešingai – labai morali ir žinanti, ko nori; trečiam – bejėgė nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka. Stengiuosi įsiklausyti į režisierių įsivaizdavimus ir bandau juos pateisinti, kurdama vaidmenį. Esminė sąlyga – kad būčiau tikra, kad patikėčiau tuo, ką režisierius nori atskleisti. Tai mano kaip atlikėjos pagrindinė užduotis. Taikyti tokių epitetų kaip fatališka, stipri ar silpna, negaliu. Manau, Karmen tiesiog tikra ir ištikima sau.

– Prisiminkite pirmąjį savo „įsikūnijimą“ – kaip jautėtės, tapusi ja?

– Oficialiai pirmąkart didžiajame pastatyme Karmen partiją dainavau Anglijos nacionalinėje operoje. Tačiau dar 2011 m. jos vaidmenį prancūzų kalba, bet su angliškais dialogais, atlikau Vakarų Velse. Didžiojoje Britanijoje populiarūs vasaros operos festivaliai be orkestro, tik su fortepijonu. Šią operą rengė mano dėstytoja Velse britė Buddug Verona James. 2010–2011 m. stažavausi Londone, nacionalinėje operoje, kur vienas iš mano vaidmenų buvo Karmen. Galima sakyti, James šią operą statė specialiai dėl manęs, kad studijų metais įgyčiau ne tik koncertinių scenų su orkestru, bet ir visos operos patirties. Žinojau, kad metus trukusios stažuotės pabaigoje dainuosiu Karmen Vakarų Velse. Dėstytoja pasirinko tradicinę interpretaciją – grojau kastanjetėmis, šokau flamenko... Šiuolaikinę Karmen galima atlikti be vargo, tačiau kad išmoktum groti kastanjetėmis ar šokti flamenko, reikia įdėti nemažai darbo. Tam paskyriau ištisus metus nacionalinės operos studijoje. Kas iš to liko dabar? Nelabai daug kas... Nors, kai 2015 m. dainavau Karmen Škotijoje, kažkuris didelis laikraštis, nepamenu, The Telegraph, The Guardian ar kuris kitas rašė, kad su kastanjetėmis puikiai susitvarkiau. Rengdamasi vaidmeniui, atidžiai skaičiau Mérimée novelę, analizavau tą tikrąjį šaltinį. Paklusau kiekvienam rašytojo žodžiui, visiems kompozitoriaus nurodymams. Jaučiausi labai natūraliai. Buvo smagu, dirbau su nuostabia trupe.

Šis pastatymas suteikė galimybę išeiti iš komforto zonos ir sustiprino pasitikėjimą savimi. Nesu iš tų „natūraliai“ šokančių žmonių ir apskritai niekada nemaniau, kad vaidinsiu Karmen, o dar šitiek kartų! Visada įsivaizdavau Karmen tamsiaplaukę, rudų akių, tamsesnio gymio, apvalesnių formų, šokančią vėjyje, plaikstantis garbanoms. Tokią iš prigimties šiurkštesnę moterį. Ta klišė veikė mane kaip ir daugelį žmonių. Todėl puikiai suprantu, kai po spektaklio, išvydę mane be peruko, be grimo, žiūrovai negali patikėti: „Tai tu buvai Karmen?“ Arba pamato „blondinišką“ variantą ir nustemba: „Kaip taip gali būti?“ Ko gero, visi esame veikiami stereotipinės nuomonės, kad Karmen išvaizda yra tipiškai čigoniška, nors romų būna visokių. Man tai buvo tikras iššūkis, net pačiai atrodė, kad tai neįmanoma, vertinant vien fizinius duomenis. Buvo labai įdomus šis virsmas, išėjimas iš komforto zonos – patikėjau, kad esu aktorė, dainininkė ir galiu tapti bet kuo, nesvarbu, koks tolimas tas personažas būtų man, Justinai Gringytei.

– Ar Karmen paveikslas šiandien smarkiai pasikeitęs?

– Ir pasikeitęs, ir nepasikeitęs... Prieš kiekvieną naują pastatymą visada grįžtu prie Mérimée. „Ištrinu“ iš atminties ankstesnių pastatymų niuansus, pastabas, stengiuosi pažvelgti naujai, o tada tarsi grįžtu prie pirmojo varianto, kuris buvo pats tikriausias, galbūt... Dėstytoja James nukreipė tradiciškiausiam Karmen suvokimui, kuris artimiausias tekstui, be jokių konceptualių sprendimų. Tą pirmą pastatymą laikau tam tikru atskaitos tašku.

Kaip atlikėja bręstu ir vis keičiuosi. Bet jau pasiilgau Karmen. Žinau, kad lapkritį „e-Carmen“ grįžta! Įdomu, kas ten bus kitaip, nes visus metus nedainavau Karmen... Buvo kiti vaidmenys. Tradicinės Karmen irgi pradedu pasiilgti. Įdomu prisiliesti naujai, kai esu įgijusi daugiau gyvenimiškos patirties. Tai besitęsiantis ieškojimo procesas.

– Minėjote, kad Karmen gana tolima Jums, bet vis tiek pasiilgstate šio vaidmens?

– Tas „šabloninis“ išorinis vaizdavimas man tikrai tolimas, bet vidiniai dalykai, psichologiniai atspalviai, manau, būdingi daugeliui moterų, tarp jų ir man. Dabar, kai pradėjau apie tai galvoti, sukasi mintyse visi pastatymai (juokiasi). Karmen iš tikrųjų labai jautri. Tačiau kitiems nenori to parodyti, apsimeta, kad yra stipri, nepažeidžiama, nors tai netiesa. Ji susiduria su sunkiais išbandymais. Tai išdavystė ir smurtas. Man Karmen artima tuo, kad pašėlusiai myli gyvenimą. Žinoma, ji gyveno savaip, aš – savaip, bet noriu gyventi ir gyvenu visavertiškai, nuoširdžiai, tikrai. Daug juokiuosi, jeigu skauda, neslepiu ašarų, esu ištikima savo moralinėms vertybėms.

– Koks įsimintiniausias, netikėčiausias patyrimas, susijęs su šiuo vaidmeniu?

– Ko gero, kai 2015 m. Anglijos nacionalinėje operoje dainavau Calixto Bieito pastatytoje „Karmen“, beje, 2020 m. vėl grįžtu į Anglijos nacionalinę operą su šuo vaidmeniu. Tai buvo visiškai kitokia, tiesiog revoliucinė opera. Karmen priminė „fifą“ – rudai įdegusi blondinė su priklijuotomis blakstienomis, tačiau provokuojanti jos išvaizda slėpė vyrų traumuotą auką. Bieito pastatyme viskas vyksta 8-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, generolo Franco valdymo pabaigoje. Žiaurūs laikai. Tada Ispanijoje buvo įprastas vyrų smurtas prieš moteris. Spektaklyje labai jautėsi tas žiaurumas, šiurkštumas, nesiskaitymas. Tai išties šokiruojantis, tikrai revoliucinis, galbūt nelabai gražus, tačiau beprotiškai stiprus pastatymas.

Penkiolika spektaklių buvo Londone. Koliziejuje telpa daugiau kaip du tūkstančiai žiūrovų. Visi bilietai į spektaklius buvo parduoti. Taigi jį matė daugiau kaip trisdešimt tūkstančių žmonių. Kai don Chosė perrėžia Karmen gerklę – tai buvo labai gerai surežisuota, nesu mačiusi geresnės nužudymo scenos, – atrodė, jaučiu, kaip iš arterijos ištrykšta čiurkšlė, plūsteli kraujo banga. Girdžiu mirtiną tos gigantiškos salės tylą ir mintimis, širdimi tarsi susitapatinu su visomis moterimis, patiriančiomis smurtą. Psichologiškai tai labai sukrečia. Visada patirdavau tikrą emocinį smūgį. Bieito spektaklis smurto temą ypač išryškina. Iki tol nebuvau mačiusi „Karmen“, interpretuojamos per smurto prizmę. Taip, visi žinome, kad ją nužudo, bet čia visai kitoks požiūris – labai realistinis, Ispanija, 8-asis dešimtmetis.

– Kaip apibūdintumėte prancūzų operą apskritai?

– Esu dainavusi Hectorą Berliozą, Jules’į Massenet, Camille’į Saint-Saënsą ir Georges’ą Bizet, ne tiek ir daug. Charles’io Gounod atlikau vos vieną ariją. Londone esu dainavusi net keliose Massenet operose – buvau Dulsinėja „Don Kichote“ ir Kaleda operoje „Lahoro karalius“. Esu parengusi „Verterio“ Šarlotę. Massenet visiškai kitoks negu, tarkim, Berliozas, kurio operoje „Fausto pasmerkimas“ aš – Margarita. Saint-Saënsas – kardinaliai priešingas; Bizet – kardinaliai priešingas. O, pavyzdžiui, italai – Vincenzas Bellini’s, Domenicas Donizetti’s, Giacomas Puccini’s, Giuseppe Verdis, nors tai jau verizmas, – vis tiek tarpusavyje artimi. Italai tarp italų turi daugiau bendro negu prancūzai tarp prancūzų. Visi prancūzai labai saviti, unikalūs. Galbūt tai skamba ne itin intelektualiai, tačiau tokia mano nuojauta.

– O vokiečių opera kokia pagal Jus?

– Richardo Wagnerio „Parsifalyje“ ir „Nibelungų žiede“ esu dainavusi tik mažesnes partijas. Pradedu rengti Richardo Strausso Oktavianą operoje „Rožės kavalierius“, tačiau dar nesu atlikusi. Imtis Strausso neskubu, laikau save bel canto dainininke, man artimesnė italų ir prancūzų opera. Nors labai daug kolegų – ir dainininkų, ir dirigentų – sako, „oi, tau tinkamiausia vokiečių opera, tu gimei vokiečių operai!“ Bet aš tiesiog jaučiu, kad didelėms vokiečių operos partijoms turi ateiti laikas. Labai myliu Wagnerį, bet žinau, kad man dar šiek tiek per anksti... Turiu išdainuoti dar daug kitokio repertuaro. Matysime, kaip bus. Laukiu to laiko, kai būsiu pasirengusi dainuoti vokiečių operas.

Man labai patinka Straussas, bet, žinote, yra tam tikros suvokimo stadijos – supratimas galva, širdimi ir, kaip anglai sako, guts, t. y. viduriais. Man Staussas yra kažkur ties kaklu, bet į širdį dar nenusileido. Wagneris – jau širdy. Labai laukiu, kada dainuosiu Branginą jo operoje „Tristanas ir Izolda“, noriu dainuoti ir „Valkirijos“ Friką.

Netikėtos patirtys ir planai

– Esate sukūrusi daugybę vaidmenų, bendradarbiavote su visame pasaulyje žinomais, itin vertinamais muzikais – dirigentu Gustavu Dudamelliu, solistais Placidu Domingu, Elina Garanča ir kitais, dainavote žymiems asmenims, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karalienei Ežbietai II per jos deimantinio karūnavimo iškilmes. Pasidalykite Jums netikėčiausia, labiausiai sujaudinusia, įsimintiniausia muzikinio gyvenimo patirtimi.

– Hm... Aš Jums pasakysiu – tai mano duetas su Petru Geniušu. Nuo vaikystės iki pat aštuoniolikos metų gyvenau fortepijono pasaulyje, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją baigiau kaip pianistė, bet akademijoje stojau į dainavimą. Maestro Petras Geniušas man buvo idealas – žmogus, kuriuo žaviesi, kurio klausaisi ir svajoji, kad vieną dieną galbūt pasakysi jam „Labas“. Kad taip įvyko ir dabar mudu grojame kartu, man vis dar norisi įsignybti!!! Begalinis džiaugsmas valandų valandas repetuoti, mokytis iš tokio žmogaus, ką jau kalbėti, kai pakyli su juo į sceną, kūrybinę erdvę, visai kitokią negu repeticijų klasėje. Tuo metu tikrai įvyksta kažkokie maži stebuklėliai. Esu labai laiminga, dėkinga likimui, kad sutikau tiek daug nuostabių žmonių, didžių, iškilių asmenybių.

– Kaip judviejų duetas atsirado?

– Tai gana įdomi istorija. Vyko mano rečitalis muzikos galerijoje su Rūta Mikelaityte-Kašubiene, aš pakviečiau maestro, sakau, gal norėtumėte ateiti į koncertą? Norėjau dar paprašyti, kad atvyktų į Alytų ir dalyvautų šventėje, pagrotų nauju fortepijonu, padovanotu Alytaus muzikos mokyklai mano fondo iniciatyva. Tiesiog negalėjau patikėti, kai pamačiau, kad profesorius Petras Geniušas sėdi tarp žiūrovų! Dar labiau nustebau, kad neišbėgo po koncerto, atėjo pasikalbėti. Na, ir nutarėme surengti koncertą.

Nežinau, gal mano dainavime jis atpažino muzikalumą, artimą savajam. Gink Dieve, aš nesilyginu su maestro, bet yra sakoma, kad nesvarbu, kiek žymus nežymus žmogus, esame linkę bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais esame kažkuo panašūs. O grojant kartu, reikia turėti bendrą klausą, bendrą girdėjimą, bendrą frazių pojūtį ir tikrai didžiulį norą kurti tuos nuostabius dalykus!

– Kokie artimiausi Jūsų planai?

– Visą liepą – per atostogas – mokausi naujų partijų, kuriu vaidmenis. Turiu išmokti naują repertuarą, prisiminti jau atliktus kūrinius. Darbo daug. Rugpjūtis, jau nuo vidurio, labai intensyvus – skrendu į Birmingamą ir Londoną, kur BBC Proms dainuosiu Lily Boulanger Psalmę 130 – du koncertai. Grįžusi Klaipėdoje su Kauno simfoniniu orkestru dalyvausiu mūsų kurso – Jonas Sakalauskas, Agnė Sabulytė, aš, Aistė Miknytė, Tomas Pavilionis – Gala koncerte, skirtame studijų baigimo dešimtmečiui. Po to skrisiu į Frankfurtą, į koncertą, kur bus atliekama Ludwigo van Beethoveno 9-oji simfonija. Vėliau Tytuvėnų festivalio uždarymo koncertas su maestro Robertu Šerveniku ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru. Tada į Stokholmą, po to vėl Vilnius, Azija, JAV, Škotija, Barselona, Londonas, Velsas. Intensyviai...

– Jums patinka nuolatos keliauti ar tai tiesiog neišvengiamybė?

– Tokia solistės dalia. Anksčiau, žinoma, labiau patiko, dabar, kai turiu vaikutį, patinka mažiau. Jei galime, važiuojame kartu. Sunkoka. Bet iš esmės man patinka kelionės. Niekuo nesiskundžiu. Džiaugiuosi, kad viskas taip yra.

– Ko palinkėtumėte sau kaip operos solistei, kaip moteriai?

– Sveikatos. Vienintelio dalyko...

– Koks skambesys – melodija, gaida, garsas – labiausiai atlieptų Jus šią jau beveik vidurnakčio akimirką?

– Juokas.

– Jūsų pačios ar apskritai?

– Mano vaiko juokas.

. . .

Justina Gringytė – jauna, bet jau išgarsėjusi operos solistė, pelniusi Lietuvos Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premiją, Worshipful Company of Musicians sidabro medalį, laimėjusi Llais Llanbed Award, 2015 m. tarptautinės žiuri pripažinta geriausia metų jaunąja operos soliste. Savoy teatre per operos Oskarų teikimo ceremoniją Gringytė dainavo Georges’o Bizet „Karmen“ habanerą. Anglijos, Škotijos publiką sužavėjusi savuoju Karmen atlikimu, sulaukusi kritikos pagyrų, Gringytė įkūnijo Karmen ir nacionaliniame Sao Carlo (Lisabona, Portugalija) ir Massimo (Palermas, Italija) teatruose. 2016 m. solistė pasinėrė į tikrų tikriausią avantiūrą – Vilnius City Opera Dalios Ibelhauptaitės režisuotą, pagal Mariaus Adomaičio muziką sukurtą šiuolaikinę Bizet kūrinio interpretaciją – elektroninę operą „e-Carmen“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"