Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kryžių menininkų meilė nedžiugino

 
2018 05 29 16:00
Meistro, kryžių skaptuotojo Vinco Svirskio šedevrus rodė parodos kuratorė Marija Mingailaitė-Kuodienė. / 
Meistro, kryžių skaptuotojo Vinco Svirskio šedevrus rodė parodos kuratorė Marija Mingailaitė-Kuodienė. /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sostinės Radvilų rūmų muziejuje iki 2020 metų veiks lietuvių liaudies meno paroda „Mediniai stebuklai“. Mediniai paminklai – reikšminga XIX-XXI amžiaus liaudies kultūros paveldo dalis. 2001 metais Lietuvos kryždirbystės menas įtrauktas į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą.

Kas gali būti lietuviškiau nei tiek buityje, tiek mene naudotas medis? „Kaimo kultūra formavo, kūrė ir turėjo didelę reikšmę tautiniam atgimimui. O iš visų liaudies meno sričių kryždirbystė – dvasingiausia, prasmingiausia. Tai – ne tik medžio, bet ir širdies šiluma. Praeina kiek laiko ir grįžtame prie mūsų klasikos, kultūros ištakų – to, kas tobula, tikra ir gražu“, – kalbėjo parodos kuratorė Marija Mingailaitė-Kuodienė.

Romualdas Budrys: „Nemanykite, kad tai buvo paprastas darbas. Viena yra įlipti į koplytėlę ir išimti dievuką. Kas kita – išgelbėti trapų, šimtą metų stovėjusį kryžių.“

Kas dešimt žingsnių – po kryžių

Parodoje „Mediniai stebuklai“ rodomi Lietuvos kryždirbių ir dievdirbių darbai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, šventųjų skulptūros. Pirmoje XIX amžiaus pusėje kryžių buvo pristatyta taip tankiai, kad nuo vieno iki kito likdavo kelios dešimtys žingsnių. Garsiausias jų skulptorius – Vincas Svirskis (1835–1916). Didingi ir monumentalūs jo paminklai laikomi kryždirbystės šedevrais.

„Iki tol kryždirbiai skulptūrėles prikaldavo prie koplytėlės stulpo. V. Svirskis paminklą išskaptuodavo iš viso medžio kamieno. Kai kurie jų siekė penkių metrų aukštį, – pasakojo dailėtyrininkė M. Mingailaitė-Kuodienė. – V. Svirskio gyvenimo istorija nepaprastai įdomi. Jis keliavo iš kaimo į kaimą, dirbo, savo šeimos nesukūrė. Išsaugoti išskirtinę jo kūrybą skatino literatūros ir meno tyrinėtoja Irena Kostkevičiūtė ir dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, apkeliavę Kėdainių, Panevėžio, Kauno, Raseinių rajonus ir radę 63 V. Svirskio paminklus. Kai kurie buvo sunykę. Šiandien Lietuvos dailės muziejuje saugomas didžiausias V. Svirskio kūrybos rinkinys – 21 kryžius.“

Prikėlė palaidotus paminklus

Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys dalyvavo ekspedicijose renkant šį paveldą. „Lietuvoje vyko žemės melioracija – buvo lyginami grioviai, užpilami nenaudojami šuliniai, tiesinami ir platinami keliai. Melioratoriai iškasdavo griovį, įstumdavo kryžių ir užlygindavo, – prisiminė R. Budrys. – Paminklosaugos specialistai susirūpino, ir tuometinis kultūros ministras nurodė, kiek galima, surinkti muziejines vertybes. Nemanykite, kad tai buvo paprastas darbas. Viena yra įlipti į koplytėlę ir išimti dievuką. Kas kita – išgelbėti trapų, šimtą metų stovėjusį kryžių.“

Monumentalūs paminklai surinkti, atvežti, impregnuoti. Tada muziejininkai ėmė ieškoti vietos jiems saugoti. Iš pradžių kryžiai laikyti Vilniaus arkikatedroje, paskui perkelti į Visų Šventųjų bažnyčią, kai kurie pastatyti prie altoriaus. Vėliau rodyti Lietuvos revoliucijos muziejuje (dabar – Nacionalinė dailės galerija), rengiant parodą „Krikščionybė Lietuvos mene“ – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

Kadangi Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyrius, esantis Liejyklos gatvėje, šiuo metu ruošiamas remontuoti, vėl kilo rūpestis – kur saugoti kryžius? „Margučius, audinius, skulptūrėles ar keramiką galime perkelti, o kryžių neįneši pro jokias duris. Man atrodo, čia radome neblogą vietą ilgalaikiam saugojimui, be to, prieinamą visuomenei, moksleiviams, visiems besidomintiems mediniais paminklais“, – priežastį, kodėl surengta paroda, atskleidė R. Budrys.

Kryžių kalnas

Kryžių statymo tradicija ėmė silpti po 1863 metų sukilimo. 1864-aisiais Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas išleido įsakymą, draudžiantį statyti kryžius. Kadangi žmonės matė nykstančius paminklus, juos keisdavo ar statydavo naktimis.

1870 metais kryžius leista statyti kapinėse, tačiau be lietuviškų užrašų. Meistrai į draudimus dažnai neatsižvelgdavo. Ir visuose V. Svirskio kryžiuose užrašai – „Melskis už mus“, Evangelijos citatos – išdrožti lietuviški.

Parodos rengėjai supažindino su regionų tendencijomis. Aukštaitijoje statyti aukšti stogastulpiai, Žemaitijoje vyravo koplytstulpiai, koplytėlės, pastatytos ant žemės ar akmenų, mažos koplytėlės kabintos ant medžių. Dzūkijos regione savitumu išsiskyrė kryžiai su Kristaus kankinimo priemonėmis. Labiausiai paplito Kristaus ir Marijos gyvenimą atspindintys siužetai, įvairių šventųjų, tokių kaip Agotos ar Jurgio, gyvenimo motyvai.

Didžiausias memorialinis paminklas Lietuvoje – Kryžių kalnas. Ten palaidoti 1863-iųjų kovose žuvę sukilėliai. Yra išlikusių dailininkų piešinių ir pirmųjų nuotraukų, kuriuose matyti vos keli ant kalno iškilę kryžiai. Vėliau jų daugėjo, kryžiai statomi ir šiandien.

Žemaitijos Andersenas

Parodoje eksponuojami ir 54 Kazio Šimonio piešiniai, atlikti 1919–1930 metais. Dailininkas fiksavo Vidurio Lietuvos koplytstulpius, pakelės kryžius, aplinkines sodybas ir jas supančią gamtą.

Kitoje salėje rodomi liaudies skulptorių darbai. Mažieji kūriniai buvo skirti eksponuoti parodose. Kadangi jos buvo labai populiarios, 1966 metais įkurta Lietuvos liaudies meno draugija, paplito kamerinė kūryba.

„Juozas Laurinkus, Petras Kalenda drožė suvenyrinius darbus. Jie – pasimokę meistrai, savo skulptūrėles parduodavo, jas pirkdavo iš Sovietų Sąjungos atvažiavę turistai. Iš to menininkai gyveno. Be jų, 1957 metais Respublikinėje dailės parodoje savo darbus eksponavo ir Pranas Šaulys, Anicetas Puškorius“, – vardijo parodos kuratorė.

Išraiškinga, nuotaikinga buvo Stanislovo Riaubos drožyba. Šis liaudies menininkas vadinamas Žemaitijos Andersenu. Jis dažė savo skulptūrėles, tapybos mokėsi iš dailininkų, kurie atvykdavo į Žemaitiją. Poetai – Sigitas Geda, Eduardas Mieželaitis – jam dedikavo eilėraščių ir poemų. Taip pat ir V. Svirskis dažė savo paminklus, tik spalvos neišliko iki mūsų dienų.

Ipolitas Užkurnis – medžio drožybos meistras. „Ekspresyvus menininkas vulkanas, – apibūdino M. Mingailaitė-Kuodienė. – Muziejuje jo kolekcija – didžiausia. Antroje gyvenimo pusėje jis pradėjo drožti antkapinius paminklus, gebėjo suvaldyti stambią formą. Ir Vytautas Ulevičius atsidėjo monumentaliems antkapiniams, jubiliejiniams paminklams.“

Į sostinę atviliojo meilė

Ir garsusis dievdirbys Lionginas Šepka jaunystėje nesukūrė šeimos. Jis gimė vargingoje valstiečių šeimoje, sukrėstas brolio mirties 1949 metais pradėjo drožti jam paminklą. L. Šepkos skulptūros – didelės, monumentalios, pagražintos ornamentais. Dabar saugomos Rokiškio krašto muziejuje.

Menininkai dirbdavo savo sodybose, gamtoje arba dirbtuvėse. O sulaukęs 71-erių L. Šepka persikėlė gyventi į didmiestį. Į Vilnių jį atviliojo meilė. „Turbūt juos siejo graži, dvasinga meilė. Neseniai per televiziją mačiau reportažą, kad dar gyva jo mylimoji Rokiškio krašto muziejui padovanojo jųdviejų vestuvinius žiedus, – sakė M. Mingailaitė-Kuodienė ir pridūrė: – Parodoje – 150 eksponatų. Ją formavome ilgai, sunkiai. Ne visada turime galimybių įsigyti kūrinių, nuvažiuoti pas autorių į namus ir išsirinkti jų. Galimybė įsigyti vieną kitą darbą atsiranda rengiant parodą ar rašant projektą. Todėl laikotarpis nuo 1990-ųjų nėra toks žinomas ar ryškus.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"