Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Kristinos Buožytės Čiurlionis – virtualioje realybėje

 
2018 08 03 12:00
Režisierė Kristina Buožytė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą perkėlė į virtualią erdvę.
Režisierė Kristina Buožytė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą perkėlė į virtualią erdvę. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Režisierės Kristinos Buožytės animacinis virtualios realybės projektas „Angelų takais“ bus rodomas Venecijos kino festivalyje. Virtualios realybės kūriniams skirta speciali konkursinė programa „Venice Virtual Reality“. Lietuva joje dalyvaus pirmąkart.

Projekto režisierė su kompiuterinės grafikos kūrėjų studija OKTA ėmėsi prieš pustrečių metų. Venecijos kino festivalis prasidės rugpjūčio 29 dieną. Iš viso programoje bus pristatyta 30 projektų, kurių autoriai – menininkai iš JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Pietų Korėjos, Kinijos, Irako ir kitų šalių.

„Kodėl neperkėlus žinomiausio mūsų dailininko darbų į virtualią tikrovę? Taip jo kūryba atsirastų greta kitų iškilių menininkų.“

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi K. Buožytė sukūrė daugybę trumpametražių ir du sėkmingus ilgametražius filmus: „Kolekcionierę“ (2008) bei „Aurorą“ (2012). Pastarasis pelnė dvi dešimtis apdovanojimų visame pasaulyje.

Pro paveikslo langą

– Mikalojus Konstantinas Čiurlionis tapė paveikslus ir rašė muziką – lyg kūrė kinui. Kaip sumanėte visa tai panaudoti viename projekte?

– Atsimenu, į virtualią realybę buvo perkeltas Vincento van Gogho paveikslas „Naktinė kavinė“ – žiūrovai galėjo po ją pasivaikščioti. Paskui pamačiau 360 laipsnių video– Salvadoro Dali paveikslų motyvais. Pagalvojau: kodėl neperkėlus žinomiausio mūsų dailininko darbų į virtualią tikrovę? Taip jo kūryba atsirastų greta kitų iškilių menininkų.

Galima sakyti, M. K. Čiurlionis buvo multimedijos pradininkas – kūrė vaizdu, garsu, raštu. Kai pradėjau gilintis į kūrybą, tapo akivaizdu, kad jo muzika – vizuali, o paveikslai – garsiniai. Gal drąsu teigti, bet menininkui virtuali realybė būtų labai įdomi. M. K. Čiurlionio darbuose užkoduota tai, kad žiūrovas gali „įeiti“ į paveikslą – kaip pro langą pažvelgti į jo sukurtą pasaulį.

– „Angelų takais“ vis dėlto vadinate projektu, o ne filmu. Jis „išeina“ iš įprasto kinematografijos rėmo?

– Šio darbo nepakanka vadinti tik filmu. Virtuali realybė – tai vaizdas aplink, iš viršaus ir iš apačios. Be to, projektas – interaktyvus. Atkūrėme, pratęsėme, interpretavome M. K. Čiurlionio pasaulį. Kai žiūrovas yra jo viduje, jaučiasi to pasaulio dalimi, ne vien stebėtoju. Technologija aktyviai reaguoja į žmogaus žvilgsnį. Pavyzdžiui, tam tikri objektai, įsižiūrėjus į juos, ima keistis.

Per šimtmetį susiformavo kinematografijos taisyklės, o virtualios realybės technologija – nauja. Kai sumanėme projektą, nežinojome, ar mums pavyks įgyvendinti visas idėjas. Mes, komanda, mokėmės kartu. Su Vitalijumi Žuku dirbome anksčiau, jis buvo „Auroros“ specialiųjų efektų prodiuseris, trumpametražio siaubo antologijos filmo koprodiuseris. Vitalijus degė šia idėja, kartu ieškojome būdų, kaip ją įgyvendinti.

– Ar jautėte, kad per šį laiką technologijos kito ir sparčiai tobulėjo?

– Kadangi projektą kūrėme dalimis, tobulėjo ir technologijos, ir mes. Siužetas – kelionė po anapusinį pasaulį. Jo aplinką pagal įvairius paveikslus kūrėme paeiliui, matyti – skirtingu metu. Kaip sakė „Ežiuko rūke“ režisierius Jurijus Noršteinas (jis – kruopštus menininkas, kuria ir dešimt metų), galiausiai tenka perkurti pradžią. Mums nutiko panašiai. Augome patys, mūsų supratimas, technologijos ir galimybės. Tada, pažvelgę atgal, integravome naujus atradimus.

Paaiškėja priėjus ir įsižiūrėjus

– Kas tie laimingieji, kuriems pirmiems teko pamatyti M. K. Čiurlionio paveikslus virtualioje realybėje?

– Demonstracinę versiją nuolat rodydavome konferencijų, suvažiavimų dalyviams. Pradžioje norėjome sužinoti, ar žiūrovams reikia valdymo pultelių. Pastebėjome, kad jie, gavęs pultelius, susitelkia į veiksmą, žaidimą. Mūsų tikslas buvo įsižiūrėti į M. K. Čiurlionio darbus, kad jo paveikslų stebėjimas būtų meditatyvus patyrimas. Amžinas klausimas: kaip leisti žiūrovui jaustis laisvam, tačiau sutelkti dėmesį, pasakoti istoriją, vesti jį ir perteikti žinutę, kurią nori perduoti?

– Trimatėje erdvėje atkurta 60 paveikslų. Skamba simfoninė poema „Miškas“, vėliau – „Jūra“, pasirodo detalių iš paveikslų „Ramybė“, „Saulės pasveikinimas“, „Amžinybė“ ir kitų. Kaip juos atrinkote?

– Iš 60 kūrinių kartais naudojome tik detales. Aplinką kūrėme remdamiesi vien paveikslų elementais. Stengėmės tai daryti subtiliai, buvo baisu neprimesti savo vizijos. Man, kūrėjai, pernelyg neprisidėti prie iškilaus menininko darbų yra pagarbos jam ženklas.

Naudojome M. K. Čiurlionio muziką, taip pat kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio „Ramybę“ fortepijonui ir styginių kvartetui. Kai muziką „sudėjome“ į virtualią erdvę, ji puikiai ten derėjo. Nelengva surasti, kas ką (tapyba muziką ar priešingai) inspiravo, bet M. K. Čiurlionio kūryboje ryški darna.

– Ką šio klasiko kūryboje atradote pati?

– Jei atvirai, be standartinės informacijos ir pagrindinių paveikslų reprodukcijų, nedaug žinojau apie M. K. Čiurlionį. Buvau mačiusi tik kai kurių darbų kopijas ir nesupratau jų „šarmo“. Originalų pasižiūrėti nuvykau į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune. Pasėdėjau prie paveikslų, pabendravau su darbuotojomis. Jos labai įdomiai pasakojo apie menininką. Be to, teko pasikalbėti su M. K. Čiurlionio anūke Dalia Zubovaite-Palukaitiene, proanūkiu Roku Zubovu, perskaičiau Vytauto Landsbergio, kitų autorių knygas.

Staiga supratau menininko sumanymą. „Miške“ matydavau tik medžius naktį, o „gyvame“ paveiksle išryškėjo jų karūnos. Paaiškėjo, kad medžiai visai nėra medžiai, o karaliai ir karalaičiai. Taip kilo pagrindinė šio projekto mintis – kai virtualioje realybėje įsižiūri į aplinką, ji priartėja prie originalių M. K. Čiurlionio darbų. Įsižiūri, ir medžių viršūnės tampa karūnomis, išsisklaido debesys, pasirodo drakonas.

„Įsižiūri, ir medžių viršūnės tampa karūnomis, išsisklaido debesys, pasirodo drakonas.“

Pirmąkart Venecijoje

– Esate sakiusi, kad kurdama filmuotumėte, jei galėtumėte, krūvą kadrų – žaistumėte ir žaistumėte. Ar šis žaidimas buvo įmanomas kuriant „Angelų takais“?

– Piešėme, derinome dvimatę ir trimatę grafiką – be to nebūtume apsiėję. Dokumentikoje daug vietos paliekama tikimybei, netikėtumams. Vaidybiame kine visko sukontroliuoti neįmanoma, todėl nutinka ir netikėtumų. O animacija – toks žanras, kai ne tik viską suplanuoji 100 proc., bet ir prie kiekvienos detalės pridedi ranką. Čia nelieka progos atsitiktinumams, nebent – klaidoms. Todėl tenka dažnai grįžti, taisyti, kartoti. Procesas nesustoja, ir tai – labai įdomu.

– Sausį rengsite M. K. Čiurlionio parodą, per kurią bus rodomas ir „Angelų takais“. O rugpjūčio pabaigoje vyksite į Veneciją?

– Taip, pirmąkart dalyvausiu Venecijos kino festivalyje. Pripažintas, prestižinis, kad į jį patektum, reikia įveikti didelę atranką. Todėl norisi nuvykti, pamatyti kitų autorių darbų, kas naujo dabar kuriama, kokios tendencijos vyrauja. Sunku rasti laiko pažiūrėti naujausius filmus, kurie keliauja per festivalius. O virtualios realybės projektų platinimo platforma dar nenusistovėjusi. Nėra vieno būdo, kaip juos visus iškart pamatyti, – tenka medžioti.

„Angelų takais“ premjerą rengsime M. K. Čiurlionio parodos apsuptyje, kad žiūrovams tai suteiktų naujos patirties. Kai testavome projektą, žmonės dažnai sakė, kad nežino M. K. Čiurlionio paveikslų, išskyrus kelis pagrindinius. „Angelų takais“ rodėme užsienyje, ten šis dailininkas daugeliui išvis nematytas. Bet žiūrovus paveikė virtuali realybė. Ji veikia dar kitaip, kai esi susipažinęs su menininku. Todėl norisi, kad prieš užsidėdamas virtualios realybės šalmą žmogus „apšiltų“ – pasigrožėtų M. K. Čiurlionio paveikslais, o tada žengtų į jų kuriamą pasaulį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"